Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš G. B. priteista Valstybinei teritorinei ligonių kasai 2 455,86 Lt už nukentėjusiajam E. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 31 d. apie 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu tyčia ne mažiau kaip keturis kartus dūrė peiliu savo sūnui E. B. į pilvą bei krūtinės sritį, dėl to nukentėjusiajam padarytos trys kiauryminės durtinės pjautinės pilvo sienos su plonosios žarnos sužalojimais žaizdos, viena durtinė pjautinė krūtinės ląstos kairės pusės žaizda, tuo padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, taip tyčia sunkiai sužalojo savo sūnų E. B.

Teismas neatsižvelgė, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sūnui padarė, gindamasis nuo jo smurto, t. y. pasinaudojęs būtinąja gintimi. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme apeliantas nuosekliai aiškino, jog gynėsi nuo jo sveikatai ir gyvybei gresiančio pavojaus, siekė atremti pavojingą kėsinimąsi. Sūnus po žodinio konflikto jį puolė, dėl to reikėjo gintis. Sūnaus veiksmai prieš tėvą atitinka visas įstatyme numatytas pavojingo kėsinimosi sąlygas. Kėsinimosi akivaizdumą ir pavojingumą rodo tai, kad sūnaus veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, buvo nukreipti prieš apelianto sveikatą ir gyvybę. Sūnus puolė metaliniu strypu, taikydamas į galvą, tačiau apeliantas smūgio išvengė užsidengdamas ranka. Sūnus nenusiramino ir toliau puolė, kumščiu smogė į galvą. Matydamas, jog kyla grėsmė sveikatai bei gyvybei, apeliantas griebė bet ką, kas pasitaikė po ranka, o tai buvo ant stalo gulėjęs peilis, ir dūrė sūnui, kaip vėliau paaiškėjo, ne vieną kartą. Esant tokiai situacijai, apeliantas turėjo teisę gintis ir gynybai naudoti peilį. Tokia gynybos priemonė atitiko užpuolimo priemonę. Tam, kad gindamasis peiliu smūgiavo ne vieną kartą, turėjo įtakos žmogiškasis faktorius apginti save. Apelianto emocijos negalėjo nuslūgti tą pačią akimirką, kai galbūt baigėsi kėsinimasis, jis buvo išsigandęs. Tarp užpuolimo pradžios ir sūnaus sužalojimo praėjo labai nedaug laiko.

Apelianto parodymus dėl įvykio metu buvusios būtinosios ginties situacijos teismas nepagrįstai atmetė ir patikėjo nukentėjusiojo bei liudytojos L. B. parodymais, jog apeliantas naudodavo smurtą prieš savo žmoną ir būtent dėl to kilo konfliktas su sūnumi. Apeliantas teigia smurto prieš žmoną niekada nenaudojęs, tokie įvykiai policijos įstaigoje nebuvo įregistruoti, byloje taip pat nėra jokių įrodymų jį smurtavus prieš žmoną, todėl teismas šių asmenų parodymus turėjo atmesti.

Jeigu teismas manytų, kad apeliantas peržengė būtinosios ginties ribas, prašo atsižvelgti, jog įvykio metu siekė apginti save, yra neteistas, administracine tvarka nebaustas. Teismo paskirta bausmė neatitinka proporcingumo principo, nes bausmės tikslams pasiekti buvo galima skirti švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas skunde teigia sūnų sužalojęs, gindamasis nuo jo smurto.

Toks skundo argumentas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas šią versiją pagrįstai įvertino kaip pasirinktą gynybos poziciją, nes jos nepatvirtina bylos duomenys.

Nukentėjusysis E. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai parodė konfliktą su tėvu kilus dėl to, kad šis smurtavo prieš motiną, ir sūnus ją užstojo.

Apeliantas ginčija buvus tokį konfliktą, tačiau, kita vertus, teisme pripažino, jog visi buvo labai girti ir jis neprisimena, dėl ko jie su sūnumi susikivirčijo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. B. suduodant smūgius peiliu nukentėjusiajam nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju sunkaus sveikatos sutrikdymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Pagal nuteistojo G. B. apeliaciniame skunde išdėstytą versiją nukentėjusiajam pradėjus konfliktą, t. y. puolus metaliniu strypu ir taikiusis į galvą, apeliantui išvengus šio smūgio, tačiau sūnui nenurimus ir smogus į galvą kumščiu, susidarė būtinosios ginties situacija, dėl to jis pagriebė peilį ir dūrė sūnui, taip gynėsi nuo jo smurto.

Negalima nepastebėti, jog nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu bei teisme savo parodymais iš esmės pats paneigė buvus būtinosios ginties situaciją. Nors jis teigė, jog sūnus puolė metaliniu strypu, tačiau akistatos su juo metu (60–61 b. l., teisme parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka byloje esantiems įrodymams patikrinti) parodė ant stalo buvusiu peiliu dūręs todėl, kad supyko ir nesusivaldė. Teisme savo elgesį apeliantas motyvavo susinervinimu, noru sūnų pagąsdinti, jog šis ,,atšoktų“.

Atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neteigė kilus jo gyvybei ar sveikatai pavojų, ši versija atsirado tik apeliaciniame skunde.

Net tikint nuteistuoju, jog konflikto metu sūnus kėsinosi suduoti iš krosnies ištrauktu metaliniu strypu (nors tą nurodo tik pats nuteistasis, šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys), tokio smurto panaudojimo negalima laikyti akivaizdžiu nukentėjusiojo kėsinimusi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, juo labiau kad po to sekusį pastarojo atsakomąjį veiksmą (keturis smūgius peiliu) pagal jo paties parodymus lėmė ne noras apsiginti, bet pyktis ir susinervinimas. Net pagal nuteistojo versiją susidariusi situacija, kai konfliktavo du labai girti vyrai, nereiškia, jog G. B. turėjo pagrindą gintis peiliu.

Nuteistajam nenustatyti jokie sužalojimai, o nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyta sveikata. Tai rodo, kad net pagal nuteistojo versiją nukentėjusiojo kėsinimasis nebuvo pavojingas, dėl to nebuvo būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo, jog tai buvo dviejų stipriai apsvaigusių nuo alkoholio šeimos narių buitinis konfliktas.

Vertinant nuteistojo G. B. ir nukentėjusiojo E. B. tarpusavio santykius iki nusikaltimo matyti, kad šie asmenys ir anksčiau konfliktuodavo. Apeliantas tai parodė jau minėtos akistatos su sūnumi metu: ,,Mums girtaujant konfliktai tarp mudviejų kildavo nuolat dėl įvairiausių priežasčių“. Teisme šios aplinkybės apeliantas taip pat nepaneigė.

Taigi priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, sūnaus elgesys, net tikint tėvo versija, įvykio vakarą negalėjo būti ir nebuvo apeliantui netikėtas arba sukelti išgąstį ar labai didelį susijaudinimą, turėjusį įtakos gebėjimui teisingai suvokti įvykio aplinkybes.

Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti paties apelianto parodymai, kurie šioje nutartyje nekartojami, kartu su kitais nuosprendyje išdėstytais ir įvertintais įrodymais neginčijamai įrodo, jog G. B. nebuvo reikalo gintis peiliu. Jis smogė peiliu ne gindamasis, bet būdamas supykęs ant sūnaus.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė versiją, kad apeliantas gynėsi nuo smurtaujančio nukentėjusiojo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai patikėjo ne jo, bet nukentėjusiojo ir liudytojos L. B. parodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teisme apklaustų asmenų parodymus ir nustatytas bylos aplinkybes visi šeimos nariai buvo labai girti. Taigi jų parodymai nėra labai patikimi, nes visi jie pripažino dėl girtumo gerai neprisimenantys įvykio. Dėl to teisėjų kolegija aptarė ir nuteistojo versiją dėl konflikto pradžios. Tačiau ši versija nepaneigia abiejų instancijų teismų padarytos išvados, jog nebuvo būtinosios ginties situacijos, nes kilusio konflikto intensyvumą bei smurto kryptingumą objektyviai parodo skundžiamame nuosprendyje išdėstyti nukentėjusiojo patirti sužalojimai, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą, nuteistajam nekonstatavus jokių konflikto fizinių padarinių.

Apeliacinio skundo argumentas, kad policijos įstaigoje neįregistruoti jokie apelianto smurtiniai veiksmai prieš žmoną, neįrodo jų nebuvus, nes šeiminių konfliktų metu paprastai nukentėjęs asmuo pats sprendžia, ar jam kreiptis į policiją.

Kita vertus, šeimoje buvus tokias aplinkybes nuosekliai parodė ne tik nukentėjusysis, bet ir liudytoja L. B., kiek sušvelninusi situaciją (,,vyras nemušdavo manęs, apsistumdydavome ir tiek“).

Nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes jis sunkiai sužalojo savo sūnų, t. y. šeimos narį.

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog G. B. tiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Tiesa, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikslina, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismas nuosprendyje teisingai konstatavo kaltininką numačius, jog dėl jo veiksmų nukentėjusiajam gali būti padarytas bet koks sveikatos sutrikdymas, o tai ir apibūdina neapibrėžtą tyčią. Teismas pagrįstai pripažino G. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Alkoholio įtaką nusikaltimui padaryti pripažino ir nuteistasis.

Kita vertus, teismas įvertino kaltininko asmenybę, jog jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, su nukentėjusiuoju susitaikė. Apelianto prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi teismas teisingai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių, kurios nurodytos G. B. apeliaciniame skunde ir kurias jau įvertino pirmosios instancijos teismas.

Į visa tai atsižvelgęs, įvertinęs nukentėjusiojo nuomonę, už sunkų sveikatos sutrikdymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 2 iki 12 metų, t. y. bausmės vidurkiui 7 metams, pirmosios instancijos teismas G. B. paskyrė žymiai trumpesnę nei vidutinę 5 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, už sunkų nusikaltimą prieš šeimos narį nuteistajam paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežta. Bausmės dydis neprieštarauja teisingumo bei proporcingumo padarytai veikai principams.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.