Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago,

nuteistųjų gynėjams advokatams Vaivai Savickienei, Arvydui Peneliui ir Lidijai Blinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Gintaro Čekuolio (toliau Prokuroras) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį ( 2018-01-12 veika) ir nuteistas areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018-10-01 nuosprendžiu paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, N. G. paskiriant galutinę subendrintą laisvės atėmimo 8 mėnesiams 15 dienų bausmę, jos pradžią skaičiuojant nuo laisvės atėmimo bausmės pradžios pagal 2018-10-01 nuosprendį.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad :

1.1 N. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, jog mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2018 m. sausio 12 d., apie 14 val. 30 min., M. r., Č. sen., T. kaime, už T. gatvės pastato Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su N. B. ir A. D., N. B. tyčia delnu ne mažiau kaip 2 kartus sudavus G. V. į veido sritį, A. D. ne mažiau kaip 2 kartus trenkus kumščiu G. V. į veido sritį ir ne mažiau kaip po 1 kartą įspyrus jam į kairę koją ir kairę ranką, jis ne mažiau kaip 2 kartus trenkė G. V. į veido sritį ir įspyrė ne mažiau kaip 2 kartus į kairį šoną ir ir ne mažiau kaip 2 kartus į kairį petį, tokiu būdu bendrais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam G. V. fizinį skausmą.

1.2 Š. A. kaltinamas tuo, jog mušdamas sukėlė fizinį skausmą, o būtent: 2018 m. balandžio 28 d., apie 07 val., M. r. sav., Č. sen., T. k., prie T. gatvės namo Nr. (duomenys neskelbtini) esančioje pirtyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu kilusio konflikto su G. V. metu, veikdamas bendrininkų grupėje su A. D. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, A. D. žiebtuvėliu deginant G. V. dešinės rankos riešą, po to rankomis jam sudavus ne mažiau kaip 5 kartus G. V. į veido sritį, o jam nugriuvus, įspyrus ne mažiau kaip po 1 kartą į galvą ir į kairį šoną, ne mažiau kaip 3 kartus į kitas kūno vietas, jis delnu 1 kartą sudavė G. V. per veidą, tokiu būdu bendrais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam G. V. fizinį skausmą.

1.3.1 mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2018 m. sausio 12 d., apie 14 val. 30 min., M. r., Č. sen., T. kaime, už T. gatvės pastato Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su N. B. ir N. G., N. B. tyčia delnu ne mažiau kaip 2 kartus sudavus G. V. į veido sritį, ne mažiau kaip 2 kartus jis trenkė kumščiu G. V. į veido sritį ir ne mažiau kaip po 1 kartą įspyrė jam į kairę koją ir ranką, N. G. ne mažiau kaip 2 kartus trenkus G. V. į veido sritį ir įspyrus ne mažiau kaip 2 kartus į kairį šoną ir ne mažiau kaip 2 kartus į kairį petį, tokiu būdu bendrais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam G. V. fizinį skausmą.

1.3.2 Taip pat jis įtariamas tuo, kad nugirdė vaiką, o būtent: 2018 m. balandžio 13 d., vakare, M. r., Č. sen., T. k., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, alkoholiniu gėrimu - degtine - nugirdė M. C., gim. (duomenys neskelbtini) m.

1.3.3 Taip pat jis įtariamas tuo, kad 2018 m. balandžio 28 d., apie 07 val., M. r. sav., Č. sen., T. k., prie T. gatvės namo Nr. (duomenys neskelbtini) esančioje pirtyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu kilusio konflikto su G. V. metu, veikdamas bendrininkų grupėje su Š. A. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, žiebtuvėliu degino G. V. dešinės rankos riešą, po to rankomis sudavė ne mažiau kaip 5 kartus G. V. į veido sritį, o jam nugriuvus, įspyrė ne mažiau kaip po 1 kartą į galvą ir į kairį šoną, ne mažiau kaip 3 kartus į kitas kūno vietas, Š. A. delnu 1 kartą sudavus G. V. per veidą, tokiu būdu bendrais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam G. V. fizinį skausmą.

1.4 N. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, jog mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2018 m. sausio 12 d., apie 14 val. 30 min., M. r., Č. sen., T. kaime, už T. gatvės pastato Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su A. D. ir N. G., tyčia delnu ne mažiau kaip 2 kartus sudavė G. V. į veido sritį, A. D. ne mažiau kaip 2 kartus trenkus kumščiu G. V. į veido sritį ir ne mažiau kaip po 1 kartą įspyrus jam į kairę koją ir kairę ranką, N. G. ne mažiau kaip 2 kartus trenkus G. V. į veido sritį ir įspyrus ne mažiau kaip 2 kartus į kairį šoną ir ne mažiau kaip 2 kartus į kairį petį, tokiu būdu bendrais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam G. V. fizinį skausmą.

3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų gynėjai prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo, o pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. BPK 304 – 308 straipsniuose reglamentuojama nuosprendžio forma ir turinys, ir šiuos įstatymo reikalavimus nuosprendis privalo atitikti. Be to, nuosprendis turi būti logiškas, aiškus, išsamus, įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Susipažinus su skundžiamo nuosprendžio turiniu, matyti, jog teismas šios įstatymo nuostatos iš esmės nesilaikė.

8. BPK 305 straipsnyje nurodoma nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo tvarka bei aplinkybės, kurios imperatyviai, įstatymo nustatyta tvarka ir eiliškumu turi būti nurodomos šioje procesinio sprendimo dalyje.

8.1 Aptariama norma įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmiausia išdėstyti pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

8.2 Tuo tarpu išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų įvertinimo motyvai; teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalis), o nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje nurodomos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai.

9. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad Š. A., N. B. ir N. G. teismui buvo perduoti juos kaltinant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o A. D. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir pagal BK 161 straipsnio 2 dalį. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad N. G. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, A. D. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), iš kaltinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį jis buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, N. B. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį taip pat išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o Š. A. atleistas nuo atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu jam susitaikius su nukentėjusiuoju ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, skiriant baudžiamojo poveikio priemones.

9.1 Taigi, apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje visiems kaltinamiesiems jiems ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotas veikas aprašė pažodžiui nuo kaltinamojo akto perrašęs prokuroro jiems suformuluotus kaltinimus, nurodydamas tik kokių nusikalstamų veikų padarymu jie kaltinami, ir nenurodė, kokias kaltinime jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas teismas pripažino įrodytomis. Tokia nuosprendžio nustatomosios dalies formuluotė atitinka minėto BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punkto, reglamentuojančio išteisinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies išdėstymą ir tokiu atveju, pagal loginę seką, visų šioje byloje kaltinamųjų atžvilgiu dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Tuo pačiu tokia formuluotė visiškai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, reglamentuojančio apkaltinamojo nuosprendžio, taip pat ir nuosprendžio, kuriuo kaltu pripažintas nuteistasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, reikalavimų.

9.2 Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu N. G. ir Š. A. buvo pripažinti kaltais dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, A. D. pripažintas kaltu dėl dalies jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo akivaizdu, jog surašant nuosprendžio nustatomąją dalį buvo padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas.

9.3 Tačiau skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nuteistiesiems A. D., N. G., išteisintajam N. B. ir atleistam nuo atsakomybės Š. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas išanalizuotas ir įvertintas byloje ištirtų įrodymų visuma, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apylinkės teismas ištyrė, patikrino ir išanalizavo faktinius duomenis ir šioje nuosprendžio dalyje aiškiai išdėstė, kurių kaltinamųjų kaltė ir dėl kurių kaltinamajame akte nurodytų kaltinimų yra įrodyta ir kurie kaltinimai nepasitvirtino.

10. Pastebėtina ir tai, kad byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo duomenys patvirtina jog viso teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu procese dalyvavo ir kaltinamasis N. B., kuris dėl jam kaltinime inkriminuotos veikos buvo apklaustas ir davė parodymus ( T. 3, b.l. 167), tačiau jo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, skundžiamame nuosprendyje iš viso nenurodyti, o nuosprendžio motyvuojamoje dalyje aptarti tik, nors iš esmės analogiški, šio išteisintojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tai taip pat laikytina BPK 305 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

11. Tokiu būdu akivaizdu, kad skundžiamas nuosprendis turi trūkumų, tačiau skundą nagrinėjančio teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad teismo nuosprendis yra vientisas dokumentas, ir jame visi A. D., N. G., Š. A. ir N. B. pareikšti kaltinimai buvo aptarti, išanalizuoti teisme ištirti įrodymai ir padarytos motyvuotos išvados dėl jų kaltės, šių pažeidimų laikyti esminiais ir dėl jų naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

12. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino N. B., nes jo kaltę patvirtina N. G. parodymai ir ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo parodymai, kuriuos pastarasis vėliau pakeitė dėl to, kad bijo kaltinamųjų, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

13. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, be to apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis dėl N. B. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos, įrodymai įvertinti tinkamai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip apeliantas dėsto savo skunde, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.

15. Nagrinėjamojoje byloje N. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su A. D. ir N. G., delnu sudavė nukentėjusiajam G. V. į veido sritį, tokiu būdu bendrais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam G. V. fizinį skausmą. Tačiau apylinkės teismas, ištyręs visumą byloje surinktų įrodymų, apklausęs proceso dalyvius, padarė išvadą, kad N. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas.

16. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, nukentėjusysis dėl jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos į policijos įstaigą pareiškimu kreipėsi pranešdamas, kad 2018-01-12 apie 14.30 val. M. r., T. kaime, šalia T. g. (duomenys neskelbtini) pastato jį sumušė A. D., N. G., N. B. ir D. Š., su kuriais jis girtavo prie minėto pastato esančiame miškelyje. Tokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir tą pačią dieną apklausiamas liudytoju (1 T. b.l. 41), bei jo prašymu Bendrosios pagalbos telefonu skambinusiai J. M. (1 T. b.l. 69-70). Tačiau sekančios apklausos metu nukentėjusysis savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad anksčiau nurodytu laiku jo atžvilgiu fizinį smurtą vartojo tik A. D. ir N. G., o N. B. ir D. Š. pirmosios apklausos metu nukentėjęs teigia nurodęs kaip jį mušusius asmenis tik todėl, kad buvo girtas ( 1 T. b.l. 122). Aplinkybes, kad įvykio metu buvo mušamas tik dviejų asmenų - A. D. ir N. G., nukentėjusysis patvirtino ir apklausiamas teisme.

17. Viso proceso metu N. B. kaltę padarius jam inkriminuotą veiką neigė, nurodė nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nevartojęs ir nematęs, kad nukentėjęs buvo mušamas kitų asmenų.

18. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas D. Š. tvirtino, kad 2018-01-12 buvo su A. D., N. G., N. B. ir G. V. M. r., T. kaime, už T. g. (duomenys neskelbtini) namo esančiame miškelyje, kur visi girtavo ir matė, kaip A. D. dėl jam nežinomų priežasčių ėmė nukentėjusį mušti suduodamas kumščiu į veidą ir kitas kūno vietas, o vėliau prie A. D. prisijungė ir N. G.. Liudytojo teigimu, jis su N. B. nukentėjusiojo nemušė, tokius pačius parodymus jis davė ir apklausiamas apylinkės teisme.

19. Tuo tarpu dėl minimo įvykio apklausiamas A. D. viso proceso metu neneigė sudavęs nukentėjusiajam vieną smūgį jam inkriminuotame kaltinime nurodytu metu, tačiau ar nukentėjusį mušė ir kiti kartu buvę asmenys, teigė nematęs, nes buvo girtas.

20. Pirminius nukentėjusiojo G. V. parodymus apie tai, kad vartojant alkoholį prie T. g. (duomenys neskelbtini) namo esančiame miškelyje du smūgius delnu į veidą nukentėjusiajam sudavė ir kartu buvęs N. B., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino N. G.. Remiantis šiais minimo asmens parodymais kaltinamajame akte buvo grindžiama N. B. kaltė. Tačiau apklausiamas apylinkės teisme N. G. nebuvo įsitikinęs, kad N. B. vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, nurodė, kad N. B. nukentėjusiajam lyg ir pliaukštelėjo ranka, ar tai pastūmė ( T. 3. b.l. 169), o po visų kaltinamųjų ir nukentėjusiojo apklausos sutiko su nukentėjusiojo parodymais, kad N. B. nukentėjusiojo nemušė, tik palietė veidą (T. 3. b.l. 172).

21. Tokiu būdu, remiantis aukščiau paminėto liudytojo prieštaringais parodymais, kurių patikrinti kitomis BPK numatytomis priemonėmis nėra galimybės, daryti neginčijamą išvadą, kad N. B. atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, nėra jokio pagrindo.

22. Nors prokuroras skunde akcentuoja, kad N. B. parodymai taip pat prieštaringi, nes jis apklaustas teisme neigė buvęs įvykio vietoje tuo metu, kai buvo sumuštas G. V., nurodydamas, kad išėjo į namus, ko nenurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau skundą nagrinėjantis teismas mano, kad nurodomos aplinkybės nelaikytinos prieštaringomis. N. B. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir apklausiamas apylinkės teisme neneigė buvęs įvykio vietoje ir girtavęs su kitais asmenimis, tuo tarpu aplinkybė, kad jis tuo metu, kai G. V. atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, toje vietoje nebuvo, byloje esančiais įrodymais nepaneigtos.

23. Tuo tarpu Prokuroro skundo argumentas, kad nukentėjusiojo N. B. palankūs parodymai duoti todėl, kad jis pastarojo bijo, laikytini deklaratyviais. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis parodymus davė įtakotas išteisintojo N. B.. Priešingai, apklausos metu G. V. nurodė, kad reikalaudamas duoti jam palankius parodymus grasino N. G., tačiau jo atžvilgiu parodymų nepakeitė, nurodė aplinkybes, kurias apylinkės teismas įvertino kitų įrodymų kontekste ir priėmė skundžiamą nuosprendį.

24. Išanalizavus pirmosios instancijos teisme ištirtus ir aukščiau aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nėra surinkta neginčijamų duomenų, neabejotinai patvirtinančių kaltinamojo N. B. dalyvavimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Kaltinamasis neigė atlikęs neteisėtus veiksmus jam kaltinime inkriminuotomis aplinkybėmis, nukentėjęs jo, kaip asmens, kuris atliko jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus, nenurodė. Tuo tarpu nuteistojo N. G. parodymai viso proceso metu buvo prieštaringi, todėl remtis jais, kaip neginčytinai N. B. kaltę patvirtinančias įrodymais, nėra pagrindo. Byloje yra likę abejonės dėl N. B. dalyvavimo jam inkriminuotos veikos padaryme, kurių pašalinti šiuo metu nebėra galimybės. Tokiu būdu, įvertinus visus anksčiau ištirtus ir aptartus įrodymus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog N. B. pagrįstai išteisintas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

25. Prokuroras nesutinka ir su apylinkės teismo sprendimu išteisinti A. D. dėl M. C. girdymo alkoholiu. Savo skundą motyvuoja tuo, kad, bylos duomenimis, neblaivų A. D. ir M. C. pastarosios mirties išvakarėse J. K. ir J. C. parvežė į A. D. namus ir ryte M. C. buvo rasta negyva, jos kraujyje buvo nustatyta mažiausia 2,92 promilių koncentracija, o šlapime 3,62 promilių koncentracija, todėl labiausiai tikėtina, kad kaltinamasis A. D., žinodamas, kad M. C. nepilnametė, gėrė su ja degtinę savo namuose ir taip ją nugirdė.

26. Kaip jau buvo pasisakyta šios nutarties 13 punkte, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

27. Byloje nėra ginčo dėl to, kad M. C. mirė A. D. namuose nuo ūminio toksinio etilo alkoholio poveikio.

28. Nagrinėjamoje byloje A. D. buvo pareikštas įtarimas, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, alkoholiniu gėrimu - degtine - nugirdė vaiką - M. C., gim. (duomenys neskelbtini) m.

29. Išteisintasis A. D. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad M. C. kaltinime nurodytu metu negirdė, iki jiems grįžtant į namus, kur M. C. naktį mirė, degtine jį su M. C. vaišino jos dėdė J. C., alkoholį jie trise gėrė J. C. automobilyje nuvažiavę prie ežero ir po to J. C. draugė juos parvežė namo, kur alkoholio jie nebevartojo.

30. A. D. parodymų dėl alkoholio vartojimo aplinkybių liudytojas J. C. nepatvirtino, nurodydamas, kad paskambinus dukterėčiai M. C. ir paprašius privažiuoti į jos nurodytą vietą ir parvežti namo, jis jos prašymą išpildė, A. D. ir M. C. jis su drauge J. K. automobiliu parvežė į A. D. namus ir ten paliko, M. C. padėjo A. D. parvesti, nes jis dėl girtumo nebegalėjo paeiti, degtine jų nevaišino. Tokias jo nurodomas aplinkybes patvirtino ir apklausiama J. K..

31. Prokuroro skunde nurodomų aplinkybių, kad A. D. parvežtas į namus M. C. girdė alkoholiu ir taip ją nugirdė, jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, nes išteisintasis šią aplinkybę kategoriškai neigia, o kitų įrodymų, patvirtinančių A. D. kaltę nusikalstamos veikos, numatytos BK 161 straipsnio 2 dalyje padarymą, baudžiamojoje byloje nėra. Byloje nėra net jokių duomenų, kad A. D., grįždamas į namus, kur M. C. mirė, parsivežė alkoholio, nėra jokių duomenų ir apie tai, kad po įvykio jo namuose būtų rasta alkoholinių gėrimų, ar tuščių talpų nuo alkoholio. Taip pat nėra jokių duomenų, kad J. C. parvežus M. C. ir A. D. namo, apskritai jie dar vartojo alkoholinius gėrimus, o juo labiau, kad tai darė kartu, nes, liudytojo J. C. teigimu, A. D. parvežus į namus jis dėl girtumo jau vos paėjo.

32. Pastebėtina, kad, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, A. D. kalte padarius BK 161 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, abejoja ir pats prokuroras, skunde nurodydamas tik savo prielaidą, jog M. C. galėjo nugirdyti A. D., o, kaip jau buvo pasisakyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais, akivaizdu, kad A. D. iš kaltinimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį išteisintas visiškai pagrįstai.

33. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo A. D. kaltės klausimu ir daro išvadą, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. D. atžvilgiu, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir A. D. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

34. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, per baigiamąsias kalbas nekentėjęs G. V. visiškai atsisakė savo pareikšto civilinio ieškinio dėl jam padarytos žalos atlyginimo (3 T. b.l. 190), todėl apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu turėjo procesą dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam nutraukti. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas dėl nukentėjusiojo išsakytos pozicijos (kad civilinio ieškinio atsisakė) apskritai nepasisakė ir iš N. G. ir A. D. bei iš A. D. ir Š. A. G. V. priteisė solidariai po 500 Eur, bei solidariai 500 Eur nukentėjusiajam G. V. jam padarytos žalos atlyginimo. Kadangi, kaip minėta, nukentėjusysis pareikšto civilinio ieškinio atsisakė, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajam priteistos žalos atlyginimo naikintina ( BPK 328 straipsnio 4 punktas).

35. Skunde Prokuroras taip pat nurodo, kad kaltinamojo Š. A. atžvilgiu netinkamai pritaikytos BK 38 straipsnio nuostatos, nes nebuvo visų šiame straipsnyje nurodytų sąlygų atleisti Š. A. nuo baudžiamosios atsakomybės.

35.1 BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

35.2 Nagrinėjamoje byloje Š. A. buvo kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu. Jis padaręs jam inkriminuotą veiką prisipažino, su nukentėjusiuoju G. V. susitaikė ir pastarasis bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pateikė šias aplinkybes patvirtinantį rašytinį pareiškimą ( 3 T. b.l. 187). Byloje esantis teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina ir tai, kad nukentėjęs savo pareikšto civilinio ieškinio atsisakė (3 T. b.l. 190), todėl teismas, įvertinęs Š. A. asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis sprendė, kad yra pagrindas atleisti Š. A. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Tačiau apylinkės teismas, priimdamas šį sprendimą, neįvertino, kad baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį 217,22 Eur sumai už nukentėjusiajam G. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas dėl jam A. D. ir Š. A. padaryto sveikatos sutrikdymo pareiškė (duomenys neskelbtini) kasa ir šis ieškinys skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo atlygintas, taip pat, kaip minėta, nuosprendžiu iš Š. A. priteisė ir nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą G. V., ir byloje nebuvo jokių duomenų, kad Š. A. žalą būtų atlyginęs ar susitaręs dėl jos atlyginimo, todėl apylinkės teismas taikyti BK 38 straipsnio nuostatų Š. A. atžvilgiu neturėjo pagrindo. Tai reiškia, kad šioje dalyje pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

36. Tačiau apeliacinės instancijos teismui Š. A. gynėja pateikė duomenis, kad Š. A. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo (duomenys neskelbtini) atlygino visą 217,22 Eur dėl G. V. gydymo patirtą žalą, kuri skundžiamu nuosprendžiu buvo priteista solidariai iš Š. A. ir A. D., ir, kadangi nuosprendžio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo G. V. naikinama, todėl šioje baudžiamojo proceso stadijoje jau yra visos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos Š. A. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Dėl to apylinkės teismo sprendimo dėl Š. A. atleidimo nuo atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju keisti nebėra pagrindo.

36.1 Atsižvelgiant į tai, jog iki skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo Š. A. atlygino visą jo ir A. D. nusikalstama veika padarytą 217,22 Eur žalą (duomenys neskelbtini) kasai, kuri nuosprendžiu buvo priteista solidariai iš Š. A. ir A. D., ši nuosprendžio dalis naikinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. birželio 17 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. V. priteista solidariai iš N. G. ir A. D. 500 Eur, bei solidariai iš A. D. ir Š. A. 500 Eur padarytai žalai atlyginti.

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria solidariai iš Š. A. ir A. D. priteista 217,22 Eur žalos atlyginimo (duomenys neskelbtini) kasai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.