Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. Z. ir V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo patenkintas M.A. K. ieškinys V. Z. ir V. Z. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas turėjo būti vertinamas kritiškai. Nors bylai buvo svarbi A. K. būsena sutarties sudarymo momentui (2002 04 17 dienai), tačiau ekspertai išvadą pateikė apibendrindami surinktą medicininę medžiagą už laikotarpį nuo 1981 m. iki 2004 02 03 dienos, t.y. išvadai pagrįsti vertino ir tuos laikotarpius, kurie buvo po sutarties sudarymo. Po sutarties sudarymo praėjus pusei metų (2002 m. lapkričio mėnesį), A. K. buvo antrą sykį stipriai sumuštas, kas įtakojo jo sveikatos būklės pablogėjimą bei vėlesnį visiškos negalios nustatymą, tačiau šios aplinkybės, darant išvadą apie sveikatos būklę sandorio sudarymo dienai, negalėjo būti vertinamos. Ekspertizėje nėra pasisakyta dėl laikotarpio nuo 1983 -1988 m. ir 1988 - 1999 m., kuomet nebuvo jokių gydymų, jokių psichikos sveikatos sutrikimų bei pablogėjimų, t.y. nenurodyta ar nebuvo remisijos, nenurodyta, kaip tai atsiliepė bendrai sveikatos būklei. A. K. negalėjo nuo 1981 m. būti ūmiai išsivystęs psichikos sutrikimas, nes jis 16 metų nebuvo visiškai gydomas. Be to, nors 1999 m. medicininiai įrašai yra susieti su nerimu, ūmia stresine reakcija, įtakota žmonos mirties, tačiau ekspertų jie nemotyvuotai buvo įvertinti kaip galvos traumos pasekmė. Paskutiniai medicininiai įrašai, iki sutarties sudarymo, kuriuos ekspertai vertino, buvo maždaug metų senumo įrašai iš reabilitacijos centro "Aušvita", tuo tarpu įrašų sutarties sudarymo dienai ar laikotarpiui, artimam sutarties sudarymo dienai, nebuvo, dėl ko remtis ekspertize, kaip patvirtinančia asmens būseną sutarties sudarymo dienai negalima. Ekspertize A. K. buvo nustatyta psichinė liga - demencija po galvos smegenų traumos. Demencija turi daug skirtingų sunkumo būsenų - nuo silpnos, su kuria gyvenamas pilnavertis gyvenimas iki sunkios būklės, kada žmogus be kitų asmenų pagalbos negali išsiversti. Nepaisant to, ekspertizėje tokio sunkumo būsena nėra nustatyta. Be to, pati ekspertizė yra atlikta neapžiūrėjus paties žmogaus, o tik remiantis medicininiais įrašais. Šių prieštaravimų ekspertai nepašalino ir apklausti teismo posėdžio metu, dėl to ekspertizės aktas negalėjo būti vertinamas kaip neginčytinas įrodymas. Ekspertizės aktas taip pat nepatvirtina, kad A. K. sirgo tokio sunkumo psichine liga, jog negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti sandorio sudarymo metu.

Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad A. K. iki antrojo sumušimo, vykusio po ginčijamo sandorio sudarymo, vienas apsieidavo buityje, buvo sąmoningas, bendravo protingai, protingai reiškė mintis, jokių psichikos sveikatos pablogėjimų liudytojai nepastebėjo. G. T., gydžiusi A. K. nuo 2001 m., teismo posėdyje paliudijo, kad iki antros traumos, patirtos 2002 m. lapkričio mėn., jis buvo normalus žmogus, jokių pastabų ji, kaip gydžiusi gydytoja, dėl psichikos sveikatos sutrikimų neturėjusi. Medicininį išsilavinimą, specialių žinių turinti gydytoja neabejotinai turėjo pastebėti, jei asmens elgesys neatitinka veiksnaus žmogaus elgesio standarto. Ginčo sandorį tvirtinusi notarė P. J., taip pat patvirtino, jog jai nekilo abejonių dėl A. K. psichikos būklės.

Teismas turėjo vertinti kokiomis aplinkybėmis susiformavo A. K. valia perleisti butą, ar tai buvo momentinė valia, įtakota kokių nors ligos paūmėjimų ar toks sprendimas buvo susiformavęs per ilgą laiką bei dėl kokių priežasčių. Atsakovai A. K. prižiūrėjo 3,5 metų, o ieškovė A. K. visai nesirūpino, dėl to butą A. K. nusprendė palikti atsakovams. Notarė P. J. patvirtino, kad A. K. dėl sutarties sudarymo pas ją vienas lankėsi kelis sykius ir nurodė tą pačią sutarties sudarymo priežastį bei teiravosi, koks sandoris esamoje situacijoje būtų pats geriausias. Tai rodo, kad A. K. valia perleisti ginčo butą su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos buvo susiformavusi iš anksto, ji nebuvo momentinė valia. Be to, A. K. adekvačiai suvokė savo veiksmų padarinius ir priežastis, o tokia perleidėjo valia nebuvo įtakota jokių sveikatos pablogėjimų ar kitų valią iškreipiančių aplinkybių.

Teismas taip pat turėjo vertinti sudaryto sandorio turinį, taip pat ar sandoris yra naudingas perleidėjui bei ar sandorio sąlygos nėra diskriminacinės perleidėjo atžvilgiu. Pats sandoris savo turiniu buvo naudingas perleidėjui, kadangi pagal šią sutartį jis buvo prižiūrimas iki pat mirties, jam buvo teikiama parama, priežiūra, sutarties sąlygos nėra diskriminacinės perleidėjo atžvilgiu, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovė paramos neteikė, toks sandoris esamomis aplinkybėmis buvo logiškas. Taigi, A. K. sandorio sudarymo metu suvokė savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, todėl sandoris negalėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 1.89 str. pagrindu.

Nors teismas nurodė, kad yra taikoma restitucija, tačiau jos taikymo nedetalizavo. Pagal CK 6.222 str., taikant restituciją, kiekviena iš šalių turi grąžinti tai, ką yra gavusi vykdant sutartį. Tai reiškia, kad ginčo sutarčiai esant atlygintinei (pagal sutartį išlaikyti iki gyvos galvos A. K. gavo išlaikymą ir priežiūrą, buvo palaidotas atsakovų sąskaita ir pan.; byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovai nevykdė sutarties), teismas turėjo spręsti klausimą dėl dvišalės restitucijos taikymo bei nurodyti sprendime, kokiu būdu restitucija bus įvykdyta šioje byloje. CK 6.461 str. numato minimalias išlaikymo vertes, jų nustatymo principus, todėl teismo sprendime turėjo būti išsamiai pasisakyta dėl restitucijos taikymo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Apeliaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, sprendžiant dėl buto su rūsiu perdavimo mainais už išlaikymą.

CPK 185 str. nustatytas reikalavimas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes yra tiesiogiai susijęs su medžiaga, kuri surinkta ir išnagrinėta vykstant procesui. Teismas turi visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti byloje esančią medžiagą ir įrodymus, jais remdamasis priimti byloje sprendimą (CPK 265 str. 1 d.).

Šioje byloje sprendžiama dėl sandorio, sudaryto asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, pripažinimo negaliojančiu. Tai yra atvejis, kai asmuo, t.y. A. K., sudarė sandorį būdamas veiksnus, tačiau jo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų vadyti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad klausimą, ar A. K. iš tikrųjų sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, turi būti nustatyta ne vien remiantis ekspertizės išvada, bet ir kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, juos ištyrusi bei įvertinusi (CPK 183, 185 str. str.), konstatuoja, kad sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais patenkintas ieškovės M.A. K. ieškinys.

Asmens sveikatos būklės vertinimas, o juo labiau asmens psichikos sveikatos būklės nustatymas konkrečiu asmens gyvenimo periodu yra specialistų medikų priedermė. CPK 212 str. nustato, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu (b.t. 3, b.l. 2) ekspertai, ištyrę ir įvertinę mirusiojo A. K. ligos istoriją, kuria sudaro civilinės bylos 2-4413-254/2006 2 tomas, konstatavo, kad A. K. nuo 1981 metų yra nustatytas ūmiai išsivystęs lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – demensija po galvos smegenų traumos, todėl 2002-04-17 A. K., sudarydamas sutartį, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Apklausiamas pirmos instancijos teisme ekspertas K. V. vienareikšmiškai patvirtino ekspertizės išvadas (CPK 217 str.).

Prie nagrinėjamos civilinės bylos yra prijungta civilinė byla Nr.2-1104-13-04 pagal pareiškėjo V. Z. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. Z. bei Vilniaus m. savivaldybės socialinės paramos centrui dėl A. K., a.s. (duomenys neskelbtini) pripažinimo neveiksniu.

V. Z. pareiškimu Vilniaus m. 2-jam apylinkės teismui pritarė V. Z. pareiškimui dėl A. K. pripažinimo neveiksniu ir jam globos nustatymui.

Teikdama teismui paaiškinimus, V. Z. 2004-05-25 teismo posėdžio metu pareiškė, jog visiškai sutinka su teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės 2004-02-03 akto išvadomis dėl A. K. neįgalumo (civ. Byla 2-1104-13-04, b.l. 36).

Vertindama liudytojų B. R., J. G., P. V., E. A. parodymus (CPK 185 str.) teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojų parodymai dėl A. K. psichikos sveikatos būklės neinformatyvūs, todėl vertintini kritiškai. Tas pats pasakytina ir apie G. T. parodymus, nes gydytoja G. T. pagal specialybę yra terapeutė, A. K. psichikos sveikatos būklės įvertinimo, iš kurio būtų galima spręsti apie jos paciento sugebėjimą vertinti ir suvokti savo veiksmus, teismui nepateikė. Taigi ir liudytojos G. T. parodymai vertintini kritiškai.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, tinkamai tyrė ir vertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus (CPK 183, 185 str.), sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes, yra pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.), todėl atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 2-o apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų V. Z. ir V. Z. apeliacinį skundą atmesti.