Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB DnB NORD bankas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovės G. F. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausta atsakovui AB DnB NORD bankas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo atlikti bet kokius išieškojimo veiksmus iš atsakovui įkeisto ar kito nekilnojamojo turto.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, ir nepagrįstai sprendė apie egzistuojančias prielaidas taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimo iš įkeisto turto. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įsitikinti, kad yra ryšys tarp ateityje galbūt Ieškovės tenkintino reikalavimo dėl Kreditavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir grėsmės, kad tokio patenkinto reikalavimo be laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo nebus įmanoma įvykdyti ar jo įvykdymas pasunkės. Atsakovo manymu, vykdymo veiksmų sustabdymas neįtakoja galbūt ateityje teismo sprendimu tenkintino Ieškovės ieškinio reikalavimo, nes nepriklausomai nuo šios bylos baigties ieškovės prievolė grąžinti paskolą bankui išlieka, o išieškojimas iš įkeisto turto yra skirtas būtent paskolos susigrąžinimo patenkinimui. Todėl, priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, šiuo atveju nėra realios grėsmės galimai Ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymui/jo įvykdymo apsunkinimui. Antra vertus, draudimas bankui įgyvendinti savo teises pažeidžia banko kaip hipotekos kreditoriaus interesus. Atsakovas pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo nutarties teksto matyti, jog ieškovė neneigia, kad prievolės bankui buvo vykdomos netinkamai, kas ir buvo pagrindas bankui nutraukti sutartis. Todėl išieškojimo iš įkeisto turto procedūrų sustabdymas reikštų, kad yra ribojamos banko teisės, numatytos Kreditavimo sutartyse. Skunde nurodoma, kad ieškovė nemoka jokių įmokų bankui nuo 2009 m. balandžio mėn., tačiau ir toliau naudojasi suteiktais kreditais. Tuo tarpu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jų mąstas neatitinka CPK 145 str. 2 d. reikalavimų, neproporcingai pažeidžia banko kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo teises. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad draudžiama siekti apsaugoti vienų asmenų (ieškovės) interesus kitų asmenų (šiuo atveju banko) teisių sąskaita. Vykdymo veiksmų sustabdymas iš esmės neribotam laikui (atsižvelgiant į bylų nagrinėjimo terminus) iki tol, kol įsiteisės sprendimas nagrinėjamoje byloje, sudaro pagrįstą grėsmę, kad banko teisė atgauti skolą bus atidėta taip pat neribotam laikui, kas pažeidžia atsakovo interesus. Atsakovo įsitikinimu, ieškinio dėl kreditavimo sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu pareiškimas ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimas tėra skolininkės (ieškovės) siekis išvengti sutartinės atsakomybės prieš banką ir/ar užvilkinti skolų išieškojimo iš įkeisto turto banko naudai veiksmus. Taip pat skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepranešus bankui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nesant išimtinės grėsmės. Pasak atsakovo, išnagrinėjus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo be banko žinios, nebuvo sudaryta galimybė bankui pateikti į bylą įrodymus, argumentus bei paaiškinimus dėl ieškovės pareikšto prašymo nepagrįstumo. Dėl šių aplinkybių pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos.

Ieškovės G. F. atsiliepimo į atskirąjį skundą teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinusi argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Pagal LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo (teismo įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t.y. jos turi garantuoti teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.

Pažymėtina, jog teismui, sprendžiančiam klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakanka įsitikinti tuo, kad yra grėsmė, jog nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimai prašančiajam palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau nėra būtina turėti prašymą pagrindžiančių įrodymų (LR CPK 144 str. 1 d.).

Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK 542 str.). Hipoteka yra papildoma (akcesorinė) prievolė (CK 4.170 str. 1 d., 4.174 str. 1 d.). Jeigu kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole, visi su pagrindine ir papildoma prievolėmis susiję klausimai nagrinėjami ginčo teisenos tvarka, o bylą nagrinėjantis teismas gali sustabdyti hipotekos procedūras (CK 4.192 str.), taikydamas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2005, 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007). Laikinosios apsaugos priemonės išieškojimo vykdymo procese (CPK 144 str. 1 d. 10 p.) taikymas yra susijęs su juridinių faktų visumos nustatymu, t.y. pirma, tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl objekto, kuris yra iš esmės susijęs su vykdymo procese vykstančiu išieškojimu; antra, nesustabdžius išieškojimo procedūros teismo sprendimo įvykdymas neproporcingai pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.

Iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių, pateiktų jo priedų bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010-05-04 nutarčių matyti, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2005-12-09 buvo sudarytos kreditavimo sutartis Nr. 6034-05 IV ir 2006-12-19 kreditavimo sutartis Nr. 4187-IV, pagal kurias ieškovei buvo suteiktas kreditas bendrai 86 886,01 eurų sumai. Kredito sutartyse ieškovės įsipareigojimai buvo užtikrinti įkeičiant ieškovės nekilnojamąjį turtą (b.l. 4-7). Bankui pradėjus priverstinį išieškojimą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2010-05-04 nutartimis areštavo įkeistą turtą bei nurodė, jog ieškovei neįvykdžius savo įsipareigojimų bankui per vieną mėnesį, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytinių arba perduoti bankui administruoti (b.l. 12-15). Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, jog atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė minėtas kreditavimo sutartis ir įpareigoti atsakovą atnaujinti šių sutarčių galiojimą. Vadinasi, ieškovė netiesiogiai kvestionuoja su kredito sutarčių nutraukimu susijusią banko teisę pasinaudoti galimybe gauti reikalavimo patenkinimą ne ginčo tvarka. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo juridinį pagrindą sustabdyti skolos išieškojimo veiksmus iš ieškovės įkeisto ar kito nekilnojamojo turto.

Kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, jog vykdymo veiksmų sustabdymas neįtakoja galimo ieškovės ieškinio reikalavimo įvykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvertinus pareikšto ieškinio reikalavimą, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių ir nestabdant skolos išieškojimo, ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ieškovę grąžinti į pradinę padėtį, kadangi pradėjus išieškojimo veiksmus ieškovės turtas, įkeistas atsakovui, ar kitas jos nekilnojamasis turtas būtų perleistas atsakovui, kuris nurodytą turtą galėtų perleisti tretiesiems asmenims. Bankui perėmus įkeistą turtą, ieškovės skola bankui būtų laikoma grąžinta, o nagrinėjamoje byloje patenkinus ieškovės ieškinį būtų pripažinta, jog atsakovas neteisėtai nutraukė kredito sutartis. Tuo pačiu kredito sutartys ir toliau būtų pripažintos galiojančiomis, todėl bankui nebeliktų pagrindo vykdyti išieškojimą iš įkeisto ar kito ieškovės turto. Tokiu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas arba būtų labai apsunkintas, jo vykdymas prarastų prasmę, nes negalima būtų sugrąžinti ieškovei priverstine tvarka realizuoto jos nekilnojamojo turto.

Kolegija pažymi, kad CPK normos nereikalauja, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Nors apeliantas nurodo, kad ieškovė nuo 2009m. balandžio mėnesio nevykdo pareigos mokėti palūkanų bankui, tačiau pažymėtina, jog CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t.y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas nesutinka su atsakovo argumentu, kad išieškojimo veiksmų sustabdymas pažeidžia banko turtinius interesus. Vykdymo veiksmai sustabdomi laikinai, t.y. iki sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje. Atmetus ieškinio reikalavimus laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos, o atsakovas galės toliau tęsti išieškojimo veiksmus. Be to, CPK numato teisę atsakovui kreiptis į teismą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str.).

Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Esama situacija leidžia manyti, kad nesustabdžius priverstinio įkeisto turto ar kito ieškovės turto perdavimo atsakovui ir kitų vykdymo veiksmų, galėtų iškilti reali grėsmė neįvykdyti ieškovei galimai palankaus sprendimo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad ieškinio užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams ir neprieštarauja ekonomiškumo, teisingumo bei šalių interesų pusiausvyros principams.

Atsakovas atskirąjį skundą taip pat grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutartis nenaikintina, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, manė, kad pranešimas gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o pagal CPK 148 str. tokias aplinkybes nustato klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas. Be to, kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į įstatymo leidėjo nustatytą itin trumpą terminą klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėti, atsakovo informavimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą yra labiau orientuotas ne į galimybę suteikti atsakovui teisę į atsiliepimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, o į galimybę atsakovui kuo greičiau realizuoti savo priešpriešinę teisę – prašyti teismo laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 146 str.), panaikinti (CPK 150 str.). Nepranešimas iš anksto apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą savaime nedaro nutarties negaliojančia. Šiuo atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, pateikiant atskirąjį skundą dėl priimtos nutarties, kaip tai numatyta CPK 151 str.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl skundas netenkintinas.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovo atskirojo skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš trečiojo asmens į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337, 338 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo AB DnB NORD bankas (kodas 112029270) 5,60Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.