Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

nukentėjusiajai bei civilinei ieškovei L. A. , jos atstovei pagal įstatymą, nukentėjusiajai A. U. , nukentėjusiosios L. A. atstovui advokatui Dariui Katauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo ir nukentėjusiosios L. A. atstovės pagal įstatymą, nukentėjusiosios A. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo

A. K. nuteistas pagal LR BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėn., pagal BK 153 str. laisvės atėmimu 6 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš A. K. priteista 3000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 litų atstovavimo išlaidų A. U. , kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2005 m. birželio 1d. iki 2005m. spalio 21 d., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios L. A. , gimusios 1996m. gegužės 31d., dėl mažametystės negalėjusios pilnai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, bejėgiška būkle, tiksliai nenustatytą kartų kiekį bučiavo nukentėjusiąją į lūpas bei dovanojo jai piešinius su paties nupieštais apsinuoginusiais žmonėmis. Tokiu būdu jis atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

Be to, jis nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. spalio 21 d., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios L. A. , gim. 1996m. gegužės 31d., dėl mažametystės negalėjusios pilnai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, bejėgiška būkle, ne mažiau kaip du kartus, numovęs L. A. apatines kelnaites, ranka glostė jos nuogą kūną bei, užgulęs ant viršaus, imituodamas lytinio akto judesius, trynė savo lytinį organą į L. A. lytinius organus, taip tenkindamas savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią. Tokiu būdu jis seksualiai prievartavo mažametį asmenį.

Nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas prielaidomis, be to, teismas privalėjo ištirti visas versijas ir įvertinti įrodymų prieštaravimus. Visos abejonės turėjo būti vertinamos jo ginamojo naudai. Šioje byloje teismas savo išvadas dėl jo ginamojo A. K. kaltės pagrindė vien tik nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. jau daug metų buvo U. šeimos draugas. Jis dažnai rūpindavosi jų dukra L. A. , tėvų prašymu parvesdavo ją iš mokyklos, pirkdavo saldumynus ir duodavo jai pinigų. Mergaitės tėvai apie tai žinojo ir tam neprieštaravo. Kad L. A. turi pinigų, matė ir jos bendraklasiai bei mokytoja, kuri apie tai pranešė vaiko motinai A. U. , kuri į tai irgi reagavo normaliai. Taigi jo ir L. A. elgesys vaiko tėvams nekėlė jokių įtarimų. Pati L. A. atliekant teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę ekspertams teigė, kad duodamas pinigų ,,dėdė“ gerai elgėsi. Specialisto išvadoje nurodoma, kad pas L. A. nerasta jokių sužalojimų. Dukra savo motinai apie tariamus įvykius prasitarė tada, kai „mama susipyko su dėde“. Iš viso to darytina išvada, kad apie A. K. tariamai padarytus nusikalstamus veiksmus nurodė tik pati nukentėjusioji. Kodėl ji davė tokius parodymus, lieka neaišku, nes tų parodymų nepatvirtino nei specialistų, nei ekspertų išvados. Šiuo atveju teismas nepašalino iškilusių abejonių, turėjo jas įvertinti kaltinamojo naudai ir jį išteisinti. Be to, teismas nesilaikė BPK 301 str. 1 d. reikalavimo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų patikrinimas teisiamajame posėdyje yra privalomas. Tuo tarpu nukentėjusiosios L. A. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai negalėjo būti patikrinti teisme ir jų nepatvirtino kiti įrodymai. Šiai nukentėjusiajai nebuvo galimybės užduoti klausimų ir tuo buvo pažeistas rungimosi principas. Nukentėjusiosios parodymų perskaitymas negali būti laikomas jų patikrinimu ir ištyrimu. Šioje byloje teismas įrodymus vertino atsietai, neįvertino nustatytų bylos aplinkybių visumos ir taip pažeidė BPK 20 str. nuostatas. Išvada apie tai, kad kaltinamojo gynybinė taktika vertintina tik siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra deklaratyvi. Padaręs tokią išvadą, teismas neįvertino kaltinamąjį teisinančių įrodymų ir neišdėstė jų atmetimo motyvų. Vien tik nukentėjusiosios parodymais grindžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Dėl jau paminėtų priežasčių teismas taip pat nepagrįstai patenkino byloje pareikštą civilinį ieškinį. Prie bylos pridėtas psichologės J.Valiukevičiūtės raštas apie nukentėjusiosios būklę yra bendro pobūdžio, be to, psichologė netyrė ir nesiaiškino, ar tą būklę sukėlė jo ginamojo veiksmai, rašte nurodoma tik apie tai, kad mergaitei yra atsitikęs trauminis įvykis. Tačiau kokio pobūdžio buvo tas įvykis, liko nenustatyta. Prašo nuosprendį panaikinti ir jo ginamojo A. K. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusiosios L. A. atstovė pagal įstatymą, nukentėjusioji A. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria buvo išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Dėl padarytų nusikaltimų L. A. patyrė didelį pažeminimą, negrįžtamai buvo paveikta jos asmenybės vystymosi raida ir tai neabejotinai turi įtakos normaliam nukentėjusiosios vystymuisi ateityje. Ji iki šiol patiria emocinę depresiją, baimės jausmą ir nemalonius išgyvenimus. Tai patvirtino teisme apklausta specialistė psichologė. Tokiu būdu A. K. veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryta didelė neturtinė žala, kuri privalo būti atlyginta. Teismas šioje byloje civilinį ieškinį patenkino tik iš dalies atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, padarytų nusikaltimų pasekmes bei į protingumo ir teisingumo kriterijus. Tačiau pats neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo nustatytas neteisingai, nesilaikant galiojančios teismų praktikos ir CK nuostatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 4 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2005 išaiškinta, kad įstatymas nenustato atlygintinos žalos minimumo ir maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.282 str. bei 6.283 str. nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 str. 3 d. teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. CK 6.250 str. 1 d. yra išdėstytas pats neturtinės žalos apibrėžimas. CK 6.283 str. 1 d. įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų jam nesant sužalotam. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes tokios žalos pinigais tiksliai įvertinti neįmanoma. Pinigais šiuo atveju siekiama tik kiek įmanoma tiksliau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus ir praradimus. Teismo pareiga yra nustatyti piniginę kompensaciją teisingai. Šioje byloje teismo priteistas 3000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas neatitinka ir išdėstytų nuostatų, ir protingumo bei teisingumo kriterijų, nes yra per mažas. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad vienas iš A. K. padarytų nusikaltimų yra labai sunkus. Faktinių bylos aplinkybių taip pat neatitinka teismo išvada, kad A. K. nusikalto atsitiktinai, nes mažametės L. A. seksualinis prievartavimas ir tvirkinimas truko apie 5 mėnesius laiko. Prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo, iš nuteistojo A. K. priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt papildomų teisinės pagalbos išlaidų.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas ir pats nuteistasis A. K. prašo patenkinti gynėjo apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą, nukentėjusiosios A. U. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios L. A. atstovė pagal įstatymą, nukentėjusioji A. U. bei nukentėjusiosios atstovas advokatas prašo patenkinti jos apeliacinį skundą, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašo nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiosios L. A. atstovės pagal įstatymą, nukentėjusiosios A. U. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamo civilinio ieškinio klausimo išsprendimo (BPK 328 str. 4 p.).

Iš bylos matosi, kad teismas nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir jų visumą, todėl pagrįstai pripažino A. K. kaltu ir priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kvalifikuodamas pripažintas įrodytomis nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus.

Nagrinėjant nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, nustatyta, kad dauguma jų yra nepagrįsti. Gynėjo skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis, nes apie padarytas nusikalstamas veikas parodė tik mažametė nukentėjusioji L. A. , kurios parodymų nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Apelianto nuomone, to negalėjo pakakti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, nes visas abejones teismas privalėjo įvertinti kaltinamojo naudai. Dar nurodo, kad teismas neišnagrinėjo ir neįvertino paties nuteistojo versijų, jį teisinančių įrodymų, o taip pat neišdėstė jų atmetimo motyvų. Tačiau išnagrinėjusi šią bylą teisėjų kolegija nustatė, kad visi šie išdėstyti argumentai tiesiog neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o taip pat ir paties nuosprendžio turinio. Nuteistąjį A. K. teismas pripažino kaltu ir priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis ne vien tik nukentėjusiosios L. A. parodymais, bet ir kitais tuos parodymus patvirtinančiais įrodymais. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti ne tik įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, konkrečiai – paties A. K. parodymus ir jo iškeltas versijas. Pažymėtina, kad gynėjo apeliaciniame skunde be pagrindo nurodoma ir apie kažkokius kitus nuteistąjį teisinančius įrodymus. Skunde jie iš viso nenurodyti, o iš bylos matosi, kad tokių įrodymų byloje iš viso nebuvo surinkta, kitų jį teisinančių aplinkybių ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė nei pats nuteistasis A. K. , nei jo gynėjas. Taigi nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų. Kolegija taip pat pažymi, kad gynėjo apeliaciniame skunde dėstomas kai kurių kitų įrodymų vertinimas neteisingas, nes tie įrodymai iškraipomi ir toks jų vertinimas tiesiog neatitinka bylos aplinkybių.

Vis dėlto kolegija šioje byloje nustatė kai kurių ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trūkumų. Iš dalies pagrįsti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl mažametės nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų perskaitymo, kai kurių teisme apklaustų asmenų apklausos nepakankamai išsamios. Tačiau esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nebuvo padaryta, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išvardinti trūkumai pašalinti. Atlikus įrodymų tyrimą, kolegija apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausė mažametę nukentėjusiąją L. A. , papildomai apklausė patį nuteistąjį ir kitus asmenis, išnagrinėjo papildomus įrodymus. Atlikus papildomą įrodymų tyrimą buvo nustatyta, kad nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

Iš bylos matosi, kad nuteistasis A. K. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad seniai pažįsta U. šeimą, taip pat ir A. U. mažametę dukrą iš pirmosios santuokos L., dažnai lankydavosi pas juos bute Vilniaus m. (duomenys neskelbtini). Nuo 2005 m. vasaros iki spalio mėn. jis tikrai kartais prižiūrėdavo L., būdavo su ja namuose dviese, vaikščiodavo su ja po miestą, o prasidėjus mokslo metams, parsivesdavo vaiką iš mokyklos. Tačiau visa tai jis visada darė su mergaitės tėvų žinia ir jų prašomas, pats savavališkai to niekada nedarė. Kartais duodavo L. pinigų, po keletą litų, už kuriuos ji pirkdavosi įvairias smulkmenas. 120 Lt jai nedavė, o tuos pinigus mergaitė pati pasiėmė iš jo piniginės. Kaltinime nurodomų neteisėtų veiksmų jis neatliko ir savo lytinės aistros su mažamete netenkino. Kelis kartus yra mergaitę pabučiavęs į lūpas tik matant jos tėvams. Būnant su ja dviese, yra kelis kartus pabučiavęs ją į žandą. Būdamas L. namuose piešdavo, bet nemano, kad tie piešiniai būtų mergaitei padarę neigiamą poveikį, tuos piešinius matė ir jos tėvai. Kodėl mergaitė jį apkalbėjo ir apkaltino, jis nežino, tačiau mano, kad tai padaryti ją įkalbėjo tėvai siekdami materialinės naudos.

Kolegijos nuomone, šiuos nuteistojo parodymus teismas visiškai pagrįstai atmetė, nes juos paneigė visuma kitų išnagrinėtų įrodymų. A. K. parodymai ir versijos paneigti ne tik mažametės L. A. , bet ir kitos nukentėjusiosios jos motinos A. U. , teisme apklaustų liudytojų parodymais, specialisto ir ekspertų išvadomis bei kitais nuosprendyje išdėstytais bylos duomenimis.

Iš bylos matosi, kad mažametė nukentėjusioji L. A. (beje, nukentėjusiąja kolegija ją pripažino tik apeliacinio proceso metu, nes anksčiau toks sprendimas nebuvo priimtas) buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo. Po to ji net nebuvo įtraukta į sąrašą prie kaltinamojo akto, į teisiamąjį posėdį nebuvo kviečiama ir teismas tik perskaitė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. BPK 283 str. 3 d. nurodoma, kad jei jaunesniam kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas. Šiuo atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tokią galimybę numato ir BPK 276 str. Tai reiškia, kad teismas teisiamajame posėdyje neapklausęs mažametės L. A. , o tik perskaitęs jos parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nurodytų BPK reikalavimų nepažeidė. Kita vertus, galima sutikti, kad pati ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta mažametės apklausa ne visiškai atitinka BPK 184 str. 4 d., 5 d. ir 185 str. reikalavimus. Čia nurodoma, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Laisvėje esančio įtariamojo ar jo gynėjo neatvykimas į apklausą netrukdo apklausą atlikti. Tuo tarpu iš bylos matyti, kad A. K. ir jo gynėjas 2005 m. lapkričio 11 d. vykusioje L. A. apklausoje ne tik nedalyvavo, bet ir iš viso nebuvo apie šią apklausą informuoti. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad tuo metu A. K. dar nebuvo pranešta apie jokius įtarimus ir jis dar neturėjo gynėjo. Pirmą kartą įtariamuoju A. K. apklaustas tik 2005 m. gruodžio 22 d. Nepaisant to, kolegija pripažįsta, kad nei įtariamasis, o vėliau kaltinamasis, nei jo gynėjas, teismui po to neapklausus L. A. teisiamajame posėdyje, o tik perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip ir negalėjo pasinaudoti savo teise užduoti nukentėjusiajai klausimų. Kaip jau minėta, šis trūkumas buvo ištaisytas apklausus nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tuo metu, vadovaujantis BPK 274 str., laikinai pašalinus nuteistąjį iš posėdžio salės, po to jam perskaičius nukentėjusiosios parodymus ir suteikus galimybę užduoti apklaustai L. A. klausimus.

Apklausta teisme nukentėjusioji L. A. faktiškai patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ji parodė, kad jau seniai pažįsta A. K. , kuris buvo jos patėvio draugas ir dažnai lankydavosi jų namuose. Nuo 2005 m. vasaros jis dažnai ateidavo į jų namus, kuriuose ji būdavo viena, o po to, prasidėjus mokslo metams, dažnai pasiimdavo ją po pamokų iš mokyklos. Ten ją bučiuodavo ir pirkdavo bandeles. Po to jie kartu eidavo pas ją į namus. Jau namuose, kai jie ten būdavo vieni, A. K. dažnai ją glostydavo ir bučiuodavo ją į lūpas, tai jie darė „kaip suaugusieji“. Nors tai jai ir nepatikdavo, ji jo neatstumdavo. A. K. dar piešė piešinius, kuriuose buvo vaizduojami ir nuogi žmonės, juos A. K. atiduodavo jai, dar sakydavo, kad apie viską, ką jie daro namuose, ji nepasakotų tėvams. Jau tada, kai būdavo namuose po pamokų, t.y. 2005 m. rudenį, A. K. kelis kartus buvo ją nuogai nurengęs ir pats nusirengęs, jis sakydavo, kad tai toks žaidimas. Jis nurengdavo ją visiškai nuogai, numaudavo jai kelnaites ir paguldydavo ją ant lovos. Pats irgi nusirengęs nuogai ir ant jos užgulęs, kišdavo savo „pimpalą“ jai tarp kojų. Mažametė teisme pati parodė tą vietą nurodydama savo lytinių organų sritį. Ji taip pat patvirtino perskaitytus ankstesnius parodymus apie tai, kad vieną kartą A. K. , kišdamas „pimpalą ten, kur ji sisioja“, pasišlapino, po to viską valė kempine ir prausėsi vonioje. Kitą kartą apsišlapinęs nebuvo. Nurengęs jis ją dar ir bučiavo, ir glostė jos kūną. Bučiavo labai daug kartų. Nukentėjusioji parodė, kad iki šių įvykių ji manė, kad šis „dėdė geras“, o po to suprato, kad jis ,,blogas“. Ji suprato, kad jis elgiasi negerai, bet mamai apie tai papasakoti nedrįso. Tik vėliau, kai pamatė, kad jos mama su A. K. susipyko, ji apie viską papasakojo savo motinai, taip pat parodė A. K. jai duotus piešinius. Po to, kai ją bučiuodavo arba kišdavo jai savo ,,pimpalą“, A. K. jai duodavo po 10, 20, o vieną kartą davė net 120 Lt. Ji pati pinigų iš jo piniginės neėmė. Su juo ji bendraudavo gestų kalba, kurią ji pati moka. Kai motina su A. K. susipyko, šis buvo atėjęs pas ją ir atnešė gėlių, po to dar buvo atėjęs vieną kartą ir klausė, ar ji nori, kad jį pasodintų į kalėjimą. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad ji tikrai nemeluoja, o jos tėvai jai sakė teisme pasakoti tik teisybę.

Iš to, ką mažametė nukentėjusioji L. A. parodė apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, matosi, kad jos parodymai yra aiškūs, konkretūs ir nuoseklūs. Atskiri nežymūs netikslumai ar kai kurių neesminių detalių nesutapimai tuose parodymuose yra visiškai neesminiai. Jie paaiškinami ir tuo, kad nuo nurodomų įvykių praėjo daug laiko, ir pačiu mažametės amžiumi bei tuo, kad ji tuo metu ir iki šiol faktiškai nesuprato su ja atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų esmės. Tačiau iš L. A. parodymų matosi, kad ji patvirtino visus kaltinime išdėstytus nuteistojo padarytus nusikalstamus veiksmus.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad mažametės parodymų nepatvirtina specialistų ir ekspertų išvados. Su tuo galima sutikti tik iš dalies. Teismo medicinos specialisto išvadose tikrai nurodoma, kad apžiūrėjus mažametę nukentėjusiąją, jos kūne, taip pat ir lytinių organų srityje, sužalojimų nenustatyta. Tačiau fizinio smurto panaudojimu A. K. ir nebuvo kaltinamas, tokio smurto panaudojimą paneigia pati nukentėjusioji. Kaltinimai dėl seksualinio prievartavimo šiuo atveju siejami ne su fiziniu smurtu ar grasinimais ir ne su lytiniu santykiavimu arba santykiavimu analiniu ar oraliniu būdu. A. K. buvo kaltinamas ir yra nuteistas už tai, kad tenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle. Todėl specialisto išvada apie tai, kad nukentėjusiosios kūne nerasta jokių sužalojimų, tikrai nepaneigia L. A. parodymų, o kaip tik netgi juos patvirtina. Tuo tarpu gynėjo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad L. A. parodymų nepatvirtina teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės aktas, jau visiškai neatitinka tikrovės. Apeliantas pateikia tik ištrauką iš ekspertizės akte užrašytų nukentėjusiosios paaiškinimų, kad pinigų davimą ji vertino kaip ,,gerą dėdės elgesį“. Tuo tarpu visa kita ekspertizės akto tiriamoji dalis ir pačios ekspertizės išvados kaip tik patvirtina L. A. parodymus apie A. K. padarytas nusikalstamas veikas, taip pat paneigia nuteistojo keliamas versijas apie tai, kad nukentėjusioji galėjo meluoti arba duoti parodymus įtakojama kitų asmenų. Teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvadose nurodoma, kad L. A. yra psichiškai sveika, nėra padidintai įtaigi, taip pat nenustatytas jos padidintas polinkis fantazuoti. Ji galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes (įvykio vietą, apytikslį laiką, jo dalyvius, jų veiksmus) ir jas atgaminti. Pagal savo amžių ir turimų žinių apimtį L. A. negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir negalėjo tiems veiksmams aktyviai ir adekvačiai priešintis. Šios išvados paneigia galimybę, kad mažametė nukentėjusioji duodama parodymus melavo arba jos parodymai tėra jos fantazijos rezultatas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė psichologė nurodytos ekspertizės išvadas visiškai patvirtino. Ji taip pat parodė, kad nors L. A. nusikaltimo metu dėl savo amžiaus dar negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, tačiau tai nereiškia, kad tie nusikalstami seksualiniai veiksmai nepadarė jai žalos. Ekspertė patvirtino, kad dėl to ir ateityje nukentėjusioji gali susidurti su adaptacijos, bendravimo problemomis, galima depresija ir kiti liekamieji reiškiniai. Teisme apklausta ekspertė faktiškai paneigė ir galimybę, kad L. A. parodymus galėjo įtakoti jos tėvai ar kiti asmenys. Ji paaiškino, kad tokia galimybė yra tik teorinė, o praktiškai ji neįmanoma įvertinant pačių mažametės parodymų turinį. Apie įvykių aplinkybes nukentėjusioji papasakojo taip, kaip jas suprato ji pati, tame tarpe ir apie seksualinio prievartavimo aplinkybes, naudodama tik vaikui būdingas ir tik jos supratimą atitinkančias sąvokas. Ekspertės nuomone, suaugęs žmogus, taip pat ir mažametės tėvai, taip papasakoti apie įvykių aplinkybes vaikui nurodyti nebūtų sugebėję. Iš esmės tokias pačias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė psichologė J.Valiukevičiūtė, dirbanti VĮ ,,Vaiko namas“ ir teikianti L. A. psichologinę pagalbą nuo 2006 m. pavasario. Šios specialistė paaiškinimai, o taip pat jos pateiktos ir prie bylos pridėtos pažymos taip pat patvirtina ir nusikalstamomis veikomis nukentėjusiajai padarytą žalą bei kilusias ilgalaikes pasekmes. Nustatyta, kad dėl patirto seksualinio išnaudojimo nukentėjusioji iki šiol jaučiasi nesaugi, nepasitiki savimi ir kitais, tapo apatiška ir pan. Visi šie psichologiniai požymiai rodo, kad mergaitė ir šiuo metu išgyvena psichologinę krizę. Gynėjo apeliaciniame skunde be jokio pagrindo nurodoma, kad neaiški tokios nukentėjusiosios psichologinės būklės kilmė ir tą būklę sukėlęs trauminis įvykis. Šioje byloje nustatyta, kad 2005 m. gegužės mėn. L. A. buvo sužalota autoavarijoje ir gydoma ligoninėje. Tačiau manyti, kad reikšmės jos psichologinei būklei galėjo turėti būtent autoavarijos metu patirti sužalojimai, jokio pagrindo nėra. Ir iš teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvadų, ir iš specialistės psichologės J.Valiukevičiūtės pažymos matosi, kad psichologinė krizė L. A. kilo ir tebesitęsia būtent dėl jos seksualinio išnaudojimo. Teisme specialistė psichologė paaiškino, kad autoavarija tokių pasekmių sukelti negalėtų. Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad mažametė L. A. parodymus davė ir nepapildydama įvykių aplinkybių savo fantazijomis, ir nebūdama įtakojama kitų asmenų. Šiuos parodymus teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį apkaltinančiais įrodymais. Tokiais įrodymais pagrįstai pripažintos ir teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvados. Šias išvadas ir nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir jau aptarti specialistės ir ekspertės paaiškinimai ir parodymai teisiamųjų posėdžių metu.

Būtent mažametės nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina, o nuteistojo versijas paneigia šioje byloje apklaustos L. A. atstovės pagal įstatymą, nukentėjusiosios A. U. ir jos patėvio liudytojo K. U. parodymai. A. U. ir K.U. vienodai parodė, kad su nuteistuoju A. K. pažįstami jau keletą metų. K.U. su nuteistuoju susipažino kurčiųjų centre, kartu dirbo ir artimai bendravo, nuteistasis dažnai užeidavo į U. butą (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji ir liudytojas parodė, kad po to, kai mažametė L. 2005 m. gegužės mėn. pateko į autoavariją, jie nuo tų metų birželio mėn. kartais paprašydavo A. K. pabūti su vaiku ir jį prižiūrėti, galėjo būti, kad prasidėjus mokslo metams, kartais paprašydavo ir parvesti mergaitę į namus iš mokyklos. Abu U. parodė, kad iš pradžių nuteistuoju pasitikėjo, o dukra apie jokius jo neteisėtus veiksmus jiems nepasakojo. Pirmajai įtarimai kilo A. U. . Ji parodė, kad gavo mokytojos žinutę apie tai, kad dukra dažnai turi pinigų ir kad iš mokyklos ją dažnai pasiima senelis. Tik tuomet ji sužinojo, kad be jos ir jos sutuoktinio žinios Laurą iš mokyklos pasiima A. K. . Ji dažnai skambindavo dukrai į namus iš darbo. Jos įtarimus dar sustiprino tai, kad dukra telefonu pradėjo jos teirautis, kada ji grįš iš darbo namo. Norėdami patikrinti, kas vyksta namuose, ji su K.U. kelis kartus specialiai grįžo namo anksčiau negu įprasta. Pirmą kartą anksčiau namo grįžo vienas K.U. . Namuose rado L. A. gulinčią ant lovos, A. K. – gulintį ant žemės šalia tos pačios lovos, tačiau nusirengusį, tik su apatinėmis kelnaitėmis ir marškinėliais. Antrą kartą tą patį aptiko anksčiau į namus grįžę abu U. . Tada jie rado A. K. gulintį šalia mergaitės apsimovusį tik kelnėmis. A. U. ir K.U. parodė, kad tuomet griežtai paklausė A. K. , ką jis tame bute veikia ir kad jo elgesys jiems įtartinas. A. U. tiesiai jam pareiškė, kad įtaria jį dukters prievartavimu ir uždraudė A. K. daugiau lankytis jų bute ir bendrauti su dukra. Į tai A. K. jiems nieko neatsakė, o tik išraudęs tylėjo. Nepaisant jų draudimo, vėliau jiems paaiškėjo, kad A. K. ir toliau lankosi bute be jų leidimo. Vieną kartą dukra pati jiems parodė, kad pamatęs juos grįžtančius, A. K. pabėgo iš buto ir pasislėpė viršutinio namo aukšto laiptinėje. Po to jie matė nuteistąjį nusileidžiantį laiptais ir išeinantį iš jų namo. Nukentėjusioji A. U. parodė, kad apie tikruosius įvykius dukra jai papasakojo tik 2005 m. spalio 21 d. Priėjusi padavė jai A. K. duotus piešinius ir pasakė, kad iš jų ji viską supras. Po to papasakojo, kaip A. K. ją parsivesdavo iš mokyklos, glostydavo ir bučiuodavo, duodavo pinigų. Dar po kelių dienų dukra jai papasakojo ir apie tai, kad nuteistasis ją nurengdavo nuogai, nusirengdavo pats ir užgulęs trindavo savo lytinius organus į dukros lytinius organus. A. U. ir K.U. parodė, kad tada jie iš karto nuvažiavo pas A. K. į namus, pasakė jam, kad jiems viskas žinoma ir liepė jam eiti į policiją prisipažinti pačiam. Pasakė, kad jei to jis nepadarys, tai į policiją kreipsis jie patys. Po kelių dienų A. K. atėjo pas juos į namus, įteikė L. A. gėlių ir išėjo. Po to A. U. apie viską pranešė policijai. Su A. K. iki šių įvykių jie nesipyko ir jokio pagrindo jį apkalbėti neturi. Pinigų ir jokio kitokio turto iš nuteistojo nei tiesiogiai, nei užuominomis jie nereikalavo, o pats nuteistasis jiems irgi nieko nesiūlė. Abu U. teisme parodė, kad siekti kokios nors turtinės naudos pasinaudojant vaiku jiems iš viso būtų nesuprantamas ir neįmanomas dalykas. Jie taip pat paneigė ir kitas nuteistojo versijas, parodė, kad jiems matant nuteistasis L. niekada nebučiavo, taip pat niekada jiems nerodė prie bylos pridėtų piešinių.

Teisme taip pat buvo apklausta L. A. mokytoja liudytoja O. B. . Ji patvirtino, kad matė, kaip nuteistasis pasiimdavo L. iš mokyklos, buvo pastebėjusi, kad mokinė turi daugiau pinigų, negu būdavo įprasta. Apie visa tai ji pranešė mergaitės motinai.

Iš mažametės L. A. , jos motinos ir patėvio parodymų matosi, kad jie iš esmės nuoseklūs, vienodi ir vieni kitus papildantys. Tuose parodymuose yra tik kai kurių nežymių ir natūraliai paaiškinamų prieštaravimų, daugelį jų pavyko pašalinti apeliacinio proceso metu atlikus papildomą įrodymų tyrimą. Nukentėjusioji L. A. buvo parodžiusi, kad nuteistasis ją seksualiai prievartavo, t.y. trynė savo lytiniais organais jos lytinius organus du kartus. Tuo tarpu teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto tiriamojoje dalyje užrašyti nukentėjusiosios pasakojimai ekspertams, kad taip buvo „kokius 4 kartus“. Papildomai apklausta tą patį L. A. patvirtino ir teisme. Tačiau ji parodė, kad gerai prisimena tik jau anksčiau nurodytus du kartus, o kitų kartų jau gerai neprisimena. Kolegijos nuomone, šie prieštaravimai L. A. parodymuose nėra esminiai, jie nežymūs ir dėl jų tikrai nekyla abejonių dėl jos parodymų apie kaltinime išdėstytas aplinkybes. Kita vertus, ir pačioje nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad nuteistasis seksualiai prievartavo mažametę ne mažiau kaip du kartus. Šiuo atveju tarp nukentėjusiosios L. A. parodymų ir teismo išvadų jokių prieštaravimų nėra. Tai, kad ikiteisminis tyrimas ir teismas atsisakė nurodytos įtarimų ir kaltinimų dalies, visiškai nereiškia, kad buvo suabejota mažametės parodymų patikimumu ir teisingumu. Šiuo atveju tai reiškia tik tai, kad bet kurios abejonės buvo įvertintos nuteistojo naudai. O tai tik dar kartą patvirtina bylos išnagrinėjimo nešališkumą ir visapusiškumą, taip pat paneigia su tuo susijusius gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Papildomų apklausų metu pavyko pašalinti ir kai kuriuos nesutapimus ir neaiškumus U. parodymuose. Jie buvo parodę, kad apie A. K. lankymąsi jų namuose, buvimą su jų dukra, jos parvedimus iš mokyklos jiems nieko nebuvo žinoma, tačiau taip pat buvo parodę, kad kartais paprašydavo nuteistojo prižiūrėti mergaitę. Po A. U. ir K. U. papildomų apklausų buvo nustatyta, kad jie tikrai kartais paprašydavo A. K. pabūti su mergaite ir ją prižiūrėti. Tačiau jie tikrai nebuvo leidę nuteistajam susitikinėti su vaiku ir būti jų namuose savo iniciatyva ir be jų žinios. Tai U. sužinojo tik maždaug 2005 m. spalio mėn. Šie parodymai paneigia nuteistojo parodymus ir gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad L. A. motina ir patėvis žinojo apie visus A. K. veiksmus ir jiems neprieštaravo. Papildomai apklaustų U. parodymai atsako ir į klausimus, kodėl dėl neteisėtų A. K. veiksmų ne iš karto buvo kreiptasi į policiją. Buvo nustatyta, kad tokie įtarimai mergaitės motinai ir patėviui kilo tik 2005 m. spalio mėn. Jau tada jie uždraudė A. K. lankytis jų namuose ir bendrauti su mergaite. Iš A. U. parodymų taip pat matosi, kad 2005 m. spalio 21 d. dukra jai tik parodė piešinius, o apie seksualinio prievartavimo veiksmus papasakojo tik dar po kelių dienų. Pats nuteistasis pripažino, kad abu U. atvažiavo pas jį į namus, liepė eiti jam į policiją prisipažinti pačiam ir pasakė, kad priešingu atveju kreipsis į policiją jie patys. Taip ir įvyko, ir tai paaiškina tą faktą, kad A. U. pareiškimas policijoje buvo užregistruotas tik 2005 m. spalio 27 d. Kai kurių apklausų metu buvo paminėta, kad mažametė L. A. su motina ir patėviu buvo išvykę į Suomiją, nors liko neaiškus tos išvykos laikas. Papildomai apklausus L. A. ir abu U., buvo nustatyta, kad jie visi į Suomiją buvo išvykę jau 2006 m. pavasarį, t.y. tikrai ne kaltinime nurodomu laikotarpiu, o jau žymiai vėliau.

Jau aptartus įrodymus, o tuo pačiu ir nuteistojo dalyvavimą nusikaltimų padaryme patvirtina ir prie bylos pridėti pas A. U. paimti piešiniai, kurių autorystės neginčija ir pats nuteistasis A. K. . Kai kuriuose iš šių piešinių pavaizduoti nuogi vyrai ir moterys, o šalia jų užrašyti A. ir L. vardai. Nuteistojo aiškinimas apie tai, kad jis piešė apie nieką negalvodamas, kad taip tik norėjo pavaizduoti mažametę ateityje arba kad nupieštas nuogas prigulęs vyriškis – tai jis, ,,darantis atsispaudimus, nes jam šalta“, teismas pagrįstai atmetė. Akivaizdu, kad šie piešiniai turėjo seksualinę potekstę, o kartu su kitais įrodymais jie tik patvirtina nuteistojo atliktus mažametės tvirkinimo veiksmus.

Gynėjo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas neįvertino paties nuteistojo parodymų ir kitų jį teisinančių įrodymų, taip pat nepagrįsti. Jau paminėti kiti įrodymai, jų visuma jau aptartus A. K. parodymus tikrai nusveria ir juos paneigia. Kokių nors kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti nuteistojo versijas, nenurodė nei nuteistasis, nei jo gynėjas. Niekuo nepagrįsta ir nuteistojo versija, kad mažametė L. A. jį melagingai apkaltino įkalbėta savo tėvų, siekiančių iš jo gauti materialinės naudos. Tokią galimybę teismas pagrįstai atmetė dėl keleto priežasčių. Apie tai, kad mažametė nukentėjusioji nemelavo, o jos tėvai negalėjo ją įkalbėti duoti tokius parodymus, šioje nutartyje jau buvo aptarta. Pažymėtina ir tai, kad apie tai tik spėlioja ir to niekuo negali pagrįsti ir pats nuteistasis. Be to, konkretūs šios bylos duomenys paneigia ir bet kokį A. U. bei K. U. suinteresuotumą nuteistąjį nepagrįstai apkaltinti, jam pakenkti ir duoti melagingus parodymus. U. gerai pažįsta A. K. , jiems buvo gerai žinoma nuteistojo turtinė padėtis ir jie tikrai suprato, kad mokėti kokią nors piniginę išpirką ar reikalauti iš nuteistojo kitokio turto, nėra jokios prasmės. Kaip jau buvo paminėta, A. U. bei K.U. ir patys tai kategoriškai paneigė. Šias savo versijas ir spėliojimus teisme faktiškai paneigė ir pats nuteistasis. Apklaustas teisme jis patvirtino U. parodymus apie tai, kad šie liepė jam eiti į policiją prisipažinti pačiam. Pats nuteistasis parodė, kad nei pinigų, nei kitokio turto iš jo U. nereikalavo ir jokių kalbų apie kokį nors susitarimą dėl baudžiamosios atsakomybės išvengimo tarp jų nebuvo. Kolegija pažymi ir tai, kad nors A. K. kaltu neprisipažino, tačiau ir jo paties parodymai iš dalies nepaneigė, o tik patvirtino kitus jau aptartus įrodymus, o tuo pačiu ir nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas. Taip pat pažymėtina, kad net paties nuteistojo parodymuose apie jo veiksmus jau galima įžvelgti kai kurių nusikalstamų veikų sudėčių požymius. A. K. parodė, kad būdavo kartu su L. A. namuose arba parsivesdavo ją iš mokyklos. Jis pats pripažino, kad kitų akivaizdoje bučiavo mažametę į lūpas, o tėvams nesant namuose yra bučiavęs ją į skruostą. Pripažino, kad tikrai piešė ir atidavė L. A. pridėtus prie bylos piešinius. Teisme be to pats parodė, kad nors ir nenumaudinėjo mažametei kelnaičių, tačiau buvo nurengęs jai marškinėlius ir darė masažą. Nors ir neatsakęs į teismo klausimus konkrečiau, jis taip pat nepaneigė, kad buvo surastas mažametės tėvų gulintis nusirengęs šalia mergaitės lovos ir kad atėjęs pas mergaitę į namus be jos tėvų žinios, po to slėpėsi nuo jų namo laiptinėje.

Tai, kad nuteistasis nepripažino ir kitų kaltinimo aplinkybių, teismas ne deklaratyviai, o šiuo atveju visiškai pagrįstai įvertino jo pasirinkta gynybos taktika, nenoru prisipažinti kaltu, o taip pat ir siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptartų įrodymų visuma, kolegijos nuomone, patvirtina nuteistojo kaltę.

Šioje byloje nustatyta, kad A. K. padarytos nusikalstamos veikos tęsėsi ilgą laiką, parodymus apie nuteistojo neteisėtus veiksmus davė mažametė nukentėjusioji, todėl dėl šių priežasčių nuosprendyje nurodytas tik apytikslis nusikalstamų veikų laikas. Tačiau tai negali būti laikoma nuosprendžio trūkumu, nes nusikaltimų padarymo laikotarpis nurodytas konkrečiai, tiek kiek jį pavyko nustatyti surinktais ir išnagrinėtais įrodymais. Kitos nustatytos faktinės bylos aplinkybės abejonių irgi nekelia. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būtent nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis.

Vertindamas A. K. nusikalstamas veikas teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ir tas veikas kvalifikavo teisingai.

BK 150 str. 1 d. seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 str. 4 d. numato atsakomybę už šio straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 ,,Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, kad lytinės aistros tenkinimas BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Šioje byloje įrodyta, kad nuteistasis A. K. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ne mažiau negu du kartus, nurengęs mažametę L. A. ir pats nusirengęs, glostė nuogą nukentėjusiosios kūną bei užgulęs ant jos iš viršaus bei imituodamas lytinio akto judesius, trynė savo lytinį organą į L. A. lytinius organus. Tokiu būdu jis tenkino savo lytinę aistrą kitokiu fizinio sąlyčio būdu. 1996 m. gegužės 31 d. gimusi L. A. tuo metu buvo mažametė, tik 9 metų amžiaus ir tai kaltininkas suvokė. Nukentėjusioji taip pat nebuvo tokių santykių iniciatorė, o iš jau aptartų ekspertizės išvadų matosi, kad ji dėl savo amžiaus ir turimų žinių negalėjo suprasti su ja atliekamų kaltininko veiksmų esmės, o taip pat negalėjo aktyviai ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Tai reiškia, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle. Todėl šią A. K. nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip mažamečio asmens seksualinį prievartavimą ir tą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 150 str. 4 d.

BK 153 str. numatytas mažamečio asmens tvirkinimas baudžiamosios teisės teorijoje apibrėžiamas kaip objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais. Be to, tvirkinamieji veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą. Tvirkinimo nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl tai, kad vaikui tvirkinimas nepadaro įspūdžio, reikšmės neturi. Šioje byloje įrodyta, kad A. K. nenustatytą kiekį kartų bučiavo mažametę L. A. į lūpas ir dovanojo jai piešinius su jo paties nupieštais apsinuoginusiais žmonėmis. Šiuo atveju nuteistasis atliko konkrečius seksualinius veiksmus liesdamas vaiko kūną ir bučiuodamas mergaitę į lūpas. Atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ,,jie bučiavosi kaip suaugusieji“. Be to, jis atliko ir intelektualinio tvirkinimo veiksmus, nes dalyje dovanotų piešinių pavaizduoti nuogi moteris ir vyras su užrašytais nukentėjusiosios ir paties nuteistojo vardais. Pažymėtina tai, kad šiuo atveju ir vaiko bučiavimas į lūpas, ir nurodytų piešinių demonstravimas bei jų dovanojimas buvo vieni kitus papildantys neteisėti veiksmai. Iš bylos matosi, kad jų visuma turėjo konkrečias pasekmes nukentėjusiosios elgesiui ir jos psichologinei būklei. Mažametė L. A. apie šiuos A. K. veiksmus nedrįso pasakoti savo motinai, suprato, kad tuose veiksmuose buvo ,,kažkas negero“, o galiausiai parodžiusi piešinius motinai, pasakė, kad iš jų ji viską supras. Kolegijos nuomone, teismas šiuos A. K. veiksmus įvertino teisingai, nes jais buvo pažeistas mažametės seksualinis neliečiamumas, nukentėjusiajai buvo sukeltas ir skatinamas per ankstyvas domėjimasis seksu, negatyvus skirtingų lyčių santykių įsivaizdavimas. Kad šie nuteistojo veiksmai, kartu su seksualiniu prievartavimu, mažametei sukėlė psichologinę krizę ir kitokias iki šiol neišnykusias pasekmes, patvirtina jau aptartos psichologų išvados. Dėl to, kas išdėstyta, nurodytus nuteistojo veiksmus teismas pagrįstai įvertino kaip mažamečio asmens tvirkinimą, o šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 153 str.

Skirdamas nuteistajam bausmę teismas BK 54 ir 61 straipsnių nuostatų irgi nepažeidė. Jokių nuteistojo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Skiriant bausmę, nuosprendyje teismas jau atsižvelgė į duomenis apie nuteistojo asmenybę – įvertino tai, kad jis jau pensijinio amžiaus ir antros grupės invalidas (kurčnebylys), taip pat į tai, kad jo elgesys anksčiau buvo nepriekaištingas, nuteistasis anksčiau nebuvo teistas ir nebaustas administracinėmis nuobaudomis. Tuo pat metu pagrįstai buvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų sunkumą ir jų pavojingumo laipsnį. Mažamečio asmens seksualinis prievartavimas laikomas labai sunkiu nusikaltimu, kaltininko nusikalstamos veikos tęsėsi ilgą laiką ir sukėlė konkrečias iki šiol neišnykusias pasekmes. Jau buvo aptarta tai, kad dėl nuteistojo padarytų nusikaltimų ir dėl to nukentėjusiajai kilusios psichologinės krizės mažametei L. A. iki šiol būtina specialistų psichologų pagalba. Pagal BK 153 str. A. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė švelnesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo rūšies bausmės vidurkį. BK 150 str. 4 d. sankcija už šį labai sunkų nusikaltimą numato tik itin griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 13 metų. Tuo tarpu teismas paskyrė A. K. bausmę, kuri visiškai artima šios sankcijos žemutinei ribai. Galutinė subendrinta bausmė paskirta apėmimo būdu. Įvertinus jau aptartas bylos aplinkybes ir duomenis apie kaltininko asmenybę, ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtosios bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos per griežtomis ir jas dar labiau švelninti jokio pagrindo nėra. Taip pat pažymėtina ir tai, kad skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nebuvo ir pagrindo, ir nei vienos iš BK 62 str. išvardintų būtinų aplinkybių. Bausmės vykdymas taip pat negali būti atidėtas taikant BK 75 str., nes vienas iš padarytų tyčinių nusikaltimų yra labai sunkus.

Iš bylos matosi, kad teismas iš dalies patenkino civilinį ieškinį priteisdamas iš nuteistojo mažametės nukentėjusiosios motinai A. U. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt atstovavimo išlaidų. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka ir su šia nuosprendžio dalimi, nes neįrodytas pats A. K. dalyvavimas nusikaltimų padaryme, ir dėl to, kad nenustatyta, dėl kokio trauminio įvykio mažametei kilo psichologų nustatytos pasekmės. Tuo tarpu nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą nesutinka su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Nuteistojo gynėjo argumentus kolegija atmeta ir šioje dalyje, o nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmiausia atmetami gynėjo skundo argumentai dėl paties A. K. dalyvavimo mažametės seksualiniame prievartavime ir tvirkinime. Nuteistojo kaltė įrodyta, jis nuteistas pagrįstai ir į visus su tuo susijusius argumentus šioje nutartyje jau buvo atsakyta. Nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptartais įrodymais taip pat nustatyta, kad būtent nuteistojo nusikalstami veiksmai sukėlė konkrečias pasekmes – iki šiol neišnykusią mažametės L. A. psichologinę krizę. Tai patvirtina šioje nutartyje irgi jau aptarti įrodymai: teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvados, pažymos apie L. A. sveikatos būklę, specialisto bei eksperto paaiškinimai ir parodymai teisme. Tai paneigia L. A. autoavarijos metu patirtų sužalojimų įtaką jos psichologinei būklei. Visi jau aptarti įrodymai kaip tik patvirtina, kad būtent tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir kilusių nurodytų pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. CK 6.263 str. 2 d. nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.250 str. 1 d. nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šioje byloje įrodyta, kad būtent A. K. savo nusikalstamais veiksmais sukėlė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, o taip pat apsunkino bendravimo galimybes mažametei L. A. . Tai reiškia, kad nuteistasis jai tikrai padarė neturinę žalą, kurią privalo atlyginti.

Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo keistina dėl kelių priežasčių. Visų pirma, teismas priteisė iš nuteistojo neturtinės žalos atlyginimą ne tam asmeniui, kuriam ta žala buvo padaryta. Ta žala padaryta mažametei L. A. . Nors patį sprendimą pripažinti ją nukentėjusiąja priėmė tik apeliacinės instancijos teismas, iš bylos matosi, kad ir ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme mažametei faktiškai buvo pripažintas nukentėjusiosios statusas. L. A. motina A. U. šioje byloje buvo pripažinta savo mažametės dukros atstove pagal įstatymą, o taip pat nukentėjusiąja, nors nutarime pripažinti ją nukentėjusiąja nurodoma, kad fizinė ir moralinė žala buvo padaryta ne pačiai A. U. , o jos dukrai L. A. . Ieškininiame pareiškime dėl neturtinės žalos atlyginimo, pasirašytame atstovės pagal įstatymą A. U. , ieškove irgi nurodoma L. A. . Tas pats nurodoma ir paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio proceso metu A. U. paaiškino, kad neturtinė žala buvo padaryta ne jai, o jos dukrai, todėl būtent jai ji ir prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu teismas tą atlyginimą, savo sprendimo iš viso nemotyvavęs, priteisė pačiai A. U. . Ši klaida turi būti ištaisyta. Kaip jau minėta, neturtinė žala buvo padaryta L. A. , o jos motina, pareikšdama savo dukters vardu civilinį ieškinį teisme, tik gynė savo nepilnametės ir neturinčios civilinio procesinio veiksnumo dukters teises ir įstatymo saugomus interesus. Todėl tenkinant atstovės pagal įstatymą ieškinį neturtinė žala turi būti priteista pačiai mažametei nukentėjusiajai. Be to, nuosprendis nurodytoje dalyje keistinas ir dėl neteisingai nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šioje dalyje kolegija nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliacinio skundo argumentus laiko pagrįstais. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš nuosprendžio matosi, kad priteisdamas iš nuteistojo 3000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, teismas šį sprendimą motyvavo itin trumpai ir lakoniškai, kai kurias iš paminėtų aplinkybių paminėjo tik formaliai, o į kai kurias neatsižvelgė iš viso. Nors nuteistasis A. K. pensijinio amžiaus ir invalidas, tačiau teisme pats parodė, kad kas mėnesį iš viso gauna 750 Lt pensijos, turi keleto tūkstančių JAV dolerių santaupas, taip pat nuosavą butą. Jau vien šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad jis turi galimybių sumokėti didesnį neturtinės žalos atlyginimą. O kad šio atlyginimo suma turėjo būti nustatyta didesnė, leidžia padaryti išvadą kitos aplinkybės. Neturinė žala turi būti atlyginama ne tik tada, kai ji padaroma nusikaltimu, bet ir įvairiais kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tuo tarpu jau nurodytoje CK 6.250 str. 2 d. nurodoma, kad kai tokia žala padaroma dėl nusikaltimo, ji atlyginama visais atvejais. Tuo tarpu CK 6.282 str. 3 d. nurodoma, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Jau buvo paminėta, kad A. K. turtinė padėtis negali būti laikoma sunkia, tuo tarpu nurodyta CK norma iš viso neleidžia sumažinti jo padarytos žalos dydžio, nes tą žalą nuteistasis padarė tyčia. Teismas neįvertino ir to, kad neturtinę žalą A. K. padarė tyčiniais nusikaltimais, vienas iš kurių laikomas labai sunkiu. Jo padarytos nusikalstamos veikos tęsėsi ilgą laiką, o tų nusikaltimų pasekmės mažametei nukentėjusiajai neišnyko iki šiol ir gali būti jaučiamos dar ilgą laikotarpį. Jokie kiti ieškiniai, tame tarpe ir dėl turinės žalos atlyginimo, nuteistajam nepareikšti. Kolegija taip pat pripažįsta, kad šiuo atveju priteista iš nuteistojo 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma taip pat neatitinka ir teisingumo bei protingumo kriterijų, o taip pat jau susiklosčiusios teismų praktikos. Atsižvelgiant į visas išvardintas aplinkybes, kolegija nustato neturtinės žalos atlyginimo dydį mažesnį, negu prašoma priteisti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliaciniame skunde, tačiau žymiai didesnį, negu jis nustatytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., iš nuteistojo A. K. taip pat turi būti išieškota 1000 Lt prie bylos pridėtu kvitu patvirtintų papildomų A. U. turėtų išlaidų atstovo advokato paslaugų apeliacinio proceso metu apmokėjimui.

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti.

Šio nuosprendžio dalį, kuria iš A. K. priteista 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. U. , panaikinti.

Iš nuteistojo A. K. priteisti 20 000 (dvidešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. A. .

Papildomai išieškoti iš nuteistojo A. K. 1000 (tūkstantį) litų nukentėjusiajai A. U. jos turėtų išlaidų atstovo advokato paslaugų apeliacinio proceso metu apmokėjimui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.