Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Jurgitos Mačionytės, Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-28 nuosprendžio, kuriuo J. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 182 str. 2 d. išteisintas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Nukentėjusiojo G. A. civilinis ieškinys 13466 Eur dydžio turtinei žalai ir 3000 Eur dydžio neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. pagal BK 182 str. 2 d. išteisintas dėl kaltinimo, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtą, t.y. tuo, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas, tyčia, piktnaudžiaudamas G. A. pasitikėjimu, apgaule, nurodydamas žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją – t. y. prisistatydamas įgaliotu įmonės UAB „X“ atstovu, pateikdamas žinomai suklastotą dokumentą – t.y. UAB „X“ įgaliojimą, iš anksto žinodamas, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į inžinerines komunikacijas, neatliks, 2009-01-16 bute adresu (duomenys neskelbtini), apgaulingai įtikino G. A. pasirašyti paskolos lapą 50 000 Lt sumai, įsipareigodamas paskolą grąžinti iki 2009-02-27, žadėdamas šiuos pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą – inžinerines komunikacijas statomuose kotedžuose Klaipėdoje. Tuo tikslu prie „Snoro“ banko, adresu (duomenys neskelbtini), 2009-01-16 gavęs iš G. A. 40 000 Lt, sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš G. A., į inžinerinių komunikacijų įrengimą kotedžuose neinvestavo, jų G. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, G. A. priklausantį turtą – 40 000 Lt.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tyčia, piktnaudžiaudamas G. A. pasitikėjimu, apgaule nurodydamas G. A. tikrovės neatitinkančius duomenis, jog neva inžinerinių sistemų vystymui reikalinga papildoma pinigų suma, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), 2009 m. sausio pabaigoje – vasario mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu metu, iš G. A. įgijo dar 11 000 Lt, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš G. A., į inžinerinių komunikacijų vystymą neinvestavo, jų G. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, G. A. priklausantį turtą – 11 000 Lt.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, piktnaudžiaudamas G. A. pasitikėjimu, nurodydamas, jog jam reikalinga papildoma pinigų suma, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), 2009 m. sausio pabaigoje – vasario mėn. iš G. A. išviliojo dar 3334 Lt sumą, tačiau jokių sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė – pinigų, gautų iš G. A., į inžinerinių komunikacijų vystymą neinvestavo, jų G. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, G. A. priklausantį turtą – 3334 Lt.

Tokiu būdu, panaudodamas apgaulę bei piktnaudžiaudamas G. A. pasitikėjimu, iš viso savo naudai įgijo svetimą, G. A. priklausantį turtą – pinigines lėšas, iš viso 54 334 Lt (15 736,21 Eur).

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis prašo panaikinti išteisinamąjį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-28 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad kaltinamojo J. S. veiksmuose, pastarajam gaunant pinigus iš nukentėjusiojo, nebuvo apgaulės, akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaltinamasis 2009-01-16 nukentėjusiajam prisistatė kaip bendrovės UAB ,,X“ atstovas, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovei tuo metu jau buvo iškelta bankroto byla (bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2008-12-22 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009-01-06, t.y. iki pinigų įgijimo momento (2009-01-16)). Todėl akivaizdu, kad pinigų paskolinimo - gavimo metu J. S. objektyviai negalėjo atstovauti bendrovės, o bendrovė, kaip bankrutavęs juridinis asmuo, be bankroto administratoriaus sprendimo negalėjo skolintis pinigų (bendrovę nuo 2009-01-06 galėjo atstovauti tik teismo paskirtas bankroto administratorius, t.y. UAB „T“). Be to, bendrovėje esama situacija, t.y. jos nemokumas ir bankrotas (bankroto bylos iškėlimas), kaltinamajam pinigų gavimo iš nukentėjusiojo metu buvo žinoma ar objektyviai turėjo būti žinoma. Pats kaltinamasis pripažino ir parodė, kad įgaliojimo, kurio pagrindu neva atstovavo bendrovę, gavimo metu, t.y. 2012 m. gruodį, buvo susipažinęs su įmonės skaičiais, pažinojo įmonės buhalterę. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad bankroto byla iškelta bendrovės akcininkės I. Č. pareiškimu. Būtent ji pasikvietė kaltinamąjį, jog šis tarpininkautų pastarajai sprendžiant nesutarimus su bendrovės direktoriumi ir akcininku G. S.. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apgaulės kaltinamojo veiksmuose buvimo klausimą, šių aplinkybių neįvertino, dėl jų nepasisakė ir neanalizavo;

2) pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad kaltinamojo veiksmų vertinimui neturi reikšmės, kiek pinigų iš paskolintos sumos kaltinamasis panaudojo inžinerinėms komunikacijoms. Anot nukentėjusiojo, faktas, jog paskolos sutartyje nėra nurodyta, kokiam konkrečiam tikslui buvo skolinami pinigai, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad pinigai buvo skolinami nekilnojamo turto projektams vystyti Klaipėdoje. Būtent toks pinigų skolinimo tikslas buvo nurodytas ir nukentėjusiajam, buvus tokį tikslą pripažįsta ir pats kaltinamasis. Be to, paskolos naudojimas ne pagal jos suteikimo, kuris nurodytas pinigų davimo metu, tikslą sudaro pagrindą vertinti, ar kaltinamojo veiksmuose nebuvo apgaulės, ypač kai bylos duomenimis nustatyta, jog iš nukentėjusiojo gautus pinigus kaltinamasis J. S. nedelsdamas ir be nukentėjusiojo žinios pasidalino su kitais asmenimis ir jokių pinigų investavimo veiksmų į inžinerines sistemas ar nekilnojamąjį turtą neatliko. Pastarųjų aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, dėl jų nepasisakė ir neanalizavo;

3) pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą bei nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis pinigus skolinosi ne kaip bendrovės atstovas, o kaip fizinis asmuo. Tokia išvada prieštarauja bylos medžiagai, kadangi iš 2009-01-16 paskolos sutarties matyti, kad pinigai suteikiami ne kaltinamajam kaip fiziniam asmeniui, o kaip bendrovės atstovui (nurodoma, kad kaltinamasis veikia pagal įgaliojimą, kad pinigus skolinasi atstovaudamas bendrovę, o sutartį pasirašo kaip bendrovės atstovas). Pats kaltinamasis pripažino ir nurodė aplinkybes, kad pinigus skolinosi ne kaip fizinis asmuo, o kaip bendrovės atstovas. Šias aplinkybes pastarasis nurodė nukentėjusiajam pinigų gavimo momentu. Nukentėjusiojo teigimu, jis kaltinamajam kaip fiziniam asmeniui, o ne statybų bendrovei, nebūtų skolinęs pinigų, ir tai patvirtino teisme. Taigi, akivaizdu, kad, skolindamasis pinigus kaip bendrovės atstovas, kaltinamasis turėjo tikslą suklaidinti nukentėjusįjį, siekdamas bet kokiomis priemonėmis gauti iš pastarojo pinigų, t.y. nutylėjo esminę aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir šių nurodytų aplinkybių, dėl jų nepasisakė ir neanalizavo;

4) nors kaltinamasis teigė, kad iš nukentėjusiojo gauti pinigai buvo panaudoti pagal nurodytą tikslą (bendrovės tikslais inžinerinių komunikacijų vystymui), tačiau realiai byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų faktą, kad kaltinamasis paskolintus pinigus perdavė bendrovei (įnešė į bendrovės kasą), taip pat duomenų, patvirtinančių, kad paskolinti pinigai buvo panaudoti pagal tikslą, t.y. bendrovės nekilnojamojo turto projektams Klaipėdoje vystyti. Anot nukentėjusiojo, kaltinamojo į bylą pateiktas 2008-07-28 mokėjimo nurodymas, kuriuo UAB „T“ sumokėjo įsiskolinimą už elektros energijos tiekimą, atsiradusį UAB ,,X“, bylai nėra reikšmingas, kadangi mokėjimas atliktas 2008 m. liepos mėnesį, o kaltinamasis bendrovei atstovavo tik nuo 2008 m. gruodžio, pinigus iš nukentėjusiojo išviliojo 2009 m. sausį. 2008-12-17 AB „VST“ įspėjimas UAB ,,X“ dėl esamos skolos už elektros energiją taip pat neįrodo fakto, kad kaltinamasis iš nukentėjusiojo gautus pinigus naudojo tiems tikslams, kam jie buvo paskolinti. Taip pat byloje nėra nei vieno įrodymo, išskyrus kaltinamojo prieštaringus paaiškinimus, kurie patvirtintų faktą, kad paskolinti pinigai bendrovės vardu (interesais) buvo panaudoti nekilnojamo turto projektų vystymui. Priešingai, Vilniaus apygardos teismo 2008-11-22 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009-01-06, bendrovei iškėlus bankroto bylą, bendrovės turtą, įskaitant ir paskolintas lėšas, valdo ir administruoja bankroto administratorius. Todėl, anot nukentėjusiojo, nesuprantama, kaip bendrovė, kurioje atliekama bankroto procedūra, gali planuoti vystyti nekilnojamo turto objektus. Be to, kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu aiškiai neįvardino, kaip, kokiu būdu paskolinti pinigai buvo perduoti bendrovei ir kokie konkretūs veiksmai (įskaitant ir paties kaltinamojo veiksmus) buvo atlikti, kad bendrovei paskolinti pinigai būtų investuoti į nekilnojamo turto projektų vystymą. Nukentėjusiojo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad kaltinamasis, 2009-01-16 skolindamasis iš nukentėjusiojo pinigus kaip bendrovės, kuri jau buvo bankrutavusi, atstovas, iškraipė objektyvią tiesą: pinigų bendrovės vardu objektyviai jis negalėjo skolinti; paskolinti pinigai bendrovės interesais statybų projektų vystymui Klaipėdoje objektyviai negalėjo būti panaudoti. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių neįvertino, dėl jų nepasisakė ir neanalizavo;

5) vertinant, ar kaltinamojo veiksmuose nebuvo apgaulės, svarbu ir tai, nors pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, kad kaltinamasis pinigų pasiskolinimo metu neturėjo jokios objektyvios galimybės minėtus pinigus grąžinti. Būtent, Vilniaus apygardos teismo 2005-12-20 sprendimu iš kaltinamojo priteista 234 144 Lt skolos, iš Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-11-19 nuosprendžio matyti, kad priteistos skolos jis negrąžino, t.y. įsiteisėjusio teismo sprendimo neįvykdė. Taigi, aplinkybė, kad kaltinamasis, turėdamas ypač didelius skolinius įsipareigojimus, dar skolinosi pinigų iš nukentėjusiojo, patvirtina, kad šis asmuo nuo pat pradžių paskolintų pinigų net neketino grąžinti. Bendrovė, kurios vardu neva veikė kaltinamasis, taip pat negalėjo grąžinti kaltinamojo pasiskolintų pinigų, nes jai tuo metu jau buvo iškelta bankroto byla. Anot nukentėjusiojo, kaltinamasis, iš pat pradžių skolindamasis pinigus suprato, kad pinigų negalės grąžinti, t.y. turėjo ketinimą pasiskolintų pinigų negrąžinti, ir suprato, kad realiai paskolintų pinigų perduoti bankrutavusiai bendrovei projektų vystymui negalės. Tuo ir pasireiškė kaltinamojo tyčia;

6) pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, tai yra, kad: kaltinamasis pinigus skolinosi kaip UAB ,,X“ atstovas, veikiantis pagal bendrovės direktoriaus G. S. išduotą 2008-12-01 įgaliojimą, tačiau G. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jokio įgaliojimo kaltinamajam niekada neišdavė, kaltinamasis niekada nebuvo bendrovės atstovu. Patį rašytinį įgaliojimą kaltinamasis į bylą pateikė tik bylos nagrinėjimo teisme metu, jis surašytas lietuvių kalba, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad G. S. valstybinės kalbos nemoka ir bendrauja tik rusų kalba. UAB ,,X“ bankroto administratorius UAB „T“ nurodo, kad duomenų apie tokį įgaliojimą neturi. Anot nukentėjusiojo, tai kelia pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo pateikto 2008-12-01 įgaliojimo tikrumo, t.y. ar iš tikrųjų minėtą įgaliojimą pasirašė UAB ,,X“ direktorius G. S.. Pirmosios instancijos teismui prokuroras pateikė prašymą skirti minėto įgaliojimo rašysenos ekspertizę, nukentėjusysis ir jo atstovas tokį prašymą palaikė, tačiau teismas šio prašymo netenkino, o skundžiamą sprendimą grindė ir motyvavo tuo, kad įgaliojimas nėra nuginčytas, todėl nėra jokių abejonių dėl apgaulės kaltinamojo veiksmuose buvimo. Tai, anot nukentėjusiojo patvirtina skundžiamo nuosprendžio neišsamumą bei nepatikimumą.

Be to, bylos medžiaga nustatyta, kad kaltinamasis pinigus (54 334 Lt) iš nukentėjusiojo pasiskolino kaip UAB ,,X“ atstovas, siekdamas pinigus investuoti į statybų verslą Klaipėdoje. Pats kaltinamasis nurodė, kad iš gautų pinigų atsiskaitė su rangovais, o šie pasirašė bendrovės kasos išlaidų orderius. Tačiau byloje nėra surinkta duomenų, ar paskolintus pinigus kaltinamasis perdavė bendrovei, t.y. ar minėti pinigai buvo užpajamuoti bendrovėje ir ar jie buvo panaudoti paskolos išdavimo tikslais (investicijoms į nekilnojamą turtą Klaipėdoje).

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė J. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 2 d., paskiriant laisvės atėmimą trejiems metams, tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisti šiam asmeniui neturtinę žalą, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas J. S. pagal BK 182 str. 2 d. tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), išteisino pagrįstai.

Nukentėjusysis, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. S. veikoje nenustatė šio nusikaltimo sudėties požymių – tyčios ir apgaulės, netinkamai šio asmens veiksmų nekvalifikavo kaip sukčiavimo. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

BK 182 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule (sukčiavimas). Tai yra tyčinis nusikaltimas, kuris padaromas tiesiogine tyčia, tai yra asmuo, padaręs sukčiavimą, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Sukčiavimo esmė yra ta, kad asmuo apgaulę panaudoja kaip būdą užvaldyti svetimą turtą. Svetimo turto įgijimas tampa sukčiavimu baudžiamosios teisės prasme tik nustačius apgaulę. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kaltininkas sąmoningai sudaro situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apgaulės J. S. veiksmuose buvimo klausimą, neįvertino tai, kad J. S. 2009-01-16 nukentėjusiajam prisistatė kaip bendrovės UAB ,,X“ atstovas, nors bylos duomenys patvirtina, jog tuo metu bendrovei jau buvo iškelta bankroto byla, dėl ko pinigų paskolinimo metu J. S. objektyviai negalėjo atstovauti bendrovės, o bendrovė, kaip bankrutavęs juridinis asmuo, be bankroto administratoriaus sprendimo negalėjo skolintis pinigų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, jog Vilniaus apygardos teismo 2008-12-22 nutartimi pagal ieškovės I. Č. pareiškimą UAB „X“ buvo iškelta bankroto byla ir, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, teisingai nurodė, jog minėta Vilniaus apygardos teismo 2008-12-22 nutartis įsiteisėjo 2009-02-05, t.y. priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2009-02-05 nutartį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2008-12-22 nutartis palikta nepakeista. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad J. S. 2009-01-16, kuomet buvo skolinami pinigai iš nukentėjusiojo, galėjo atstovauti bendrovę, veikdamas pagal įgaliojimą. Taigi, apeliaciniame skunde išdėstyti nepagrįsti motyvai dėl netinkamo įmonės atstovavimo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik minėtą aplinkybę apie bankroto bylos iškėlimą UAB „X“, bet ir liudytojos I. Č. parodymus, kad ji kaip buvusi bendrovės „X“ akcininkė, supažindino J. S. su bendrovės direktoriumi G. S.. Šias nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas gretino su kitais byloje esančiais duomenimis, t.y. kad 2008-12-01, kuomet UAB „X“ dar nebuvo iškelta bankroto byla, J. S. buvo išduotas įgaliojimas veikti šios bendrovės vardu bei naudotis bendrovės antspaudu (t. 3, b.l. 170), įgaliojimą ir antspaudą J. S. panaudojo po bankroto bylos iškėlimo, tačiau dar neįsiteisėjus minėtai Vilniaus apygardos teismo 2008-12-22 nutarčiai.

Kilus abejonių dėl vieno iš apgaulės elementų – prisistatymo UAB „X“ įgaliotu asmeniu, pateikiant žinomai suklastotą įgaliojimą, inkriminavimo J. S., siekiant išsamiai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, patikrinti apelianto keliamą versiją dėl galimo 2008-12-01 įgaliojimo Nr. 15, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje paskyrė UAB „X“ direktoriaus G. S. įgaliojimo Nr. 15, išduoto įgaliotiniui J. S., rašysenos ir parašo ekspertizę. Atlikus šią ekspertizę, 2016-10-14 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-1304 (16) (b.l. 136-138 4 t.) konstatuota, kad 2008-12-01 UAB „X“ direktoriaus G. S. įgaliojime Nr. 15, išduotame įgaliotiniui J. S., rankraštinius įrašus parašė ir pasirašė G. S.. Taigi, J. S., kaip tvirtino ir jis pats, veikė UAB „X“ vardu pagal jam šios bendrovės vadovo išduotą įgaliojimą, nukentėjusiajam be jokios apgaulės prisistatė šios bendrovės įgaliotu asmeniu.

Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ta aplinkybė, kad skolindamas pinigus J. S. prisistatė bendrovės įgaliotu asmeniu, nesudaro pagrindo pripažinti J. S. parodymų melagingais ir atitinkamai spręsti, kad minėta aplinkybė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiojo G. A. apsisprendimą skolinti pinigus J. S.. Sprendžiant J. S. kaltės klausimą, skundžiamame nuosprendyje reikšmingomis bylai aplinkybėmis pagrįstai laikytos aplinkybės, dėl kokios priežasties nukentėjusysis skolino pinigus J. S., kaip vyko pinigų skolinimas, kokius dokumentus šalys surašė, kas iš tikrųjų lėmė nukentėjusiojo apsisprendimą paskolinti pinigus. Tokiu atveju esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo išsakyta pozicija bylos teisminio nagrinėjimo metu, kuomet jis kategoriškai patvirtino, kad: „esminio momento pinigų skolinime įmonė reikšmės neturėjo. Man užteko to, kad kaltinamąjį pristatė A. ir jis buvo tos pačios tautybės“ (b.l. 176 3 t.). Be to, nukentėjusysis teisme patvirtino, jog pas jį atvykęs J. S. kalbėjo apie komunikacijas, rodė minėtą įmonės įgaliojimą ir antspaudą, tačiau jam (nukentėjusiajam) įgaliojimas nerūpėjo. Taigi, nukentėjusysis apeliaciniame skunde prieštaringai tvirtina, kad jam esminę reikšmę skolinti pinigus turėjo tai, jog J. S. juos skolinosi kaip bendrovės atstovas. Be paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nukentėjusiojo išreikštą poziciją, kad dėl iš banko paimto indėlio jis neteko banko duodamų palūkanų, todėl jam buvo svarbu neprarasti šių pajamų. Tokiu atveju J. S. ir G. A. pasirašė rašytinę paskolos sutartį, kuria susitarė, jog J. S., pagal įgaliojimą atstovaudamas UAB „X“, 2009-01-16 pasiskolina 40 000 litų, o iki 2009-02-27 įsipareigoja grąžinti 50 000 Lt. Be to, tą pačią dieną (2009-01-16) J. S. kaip fizinis asmuo sava ranka surašė garantinį raštą, kuriuo patvirtino, jog garantuoja už UAB „X“ aukščiau minėta sutartimi gautą 50 000 Lt dydžio paskolą (b.l. 23 1 t.). Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, šie duomenys patvirtina, jog J. S., surašydamas du atskirus rašytinius dokumentus dėl pinigų skolinimosi, įvykdė visas skolintojo sąlygas, minėtuose dokumentuose nurodė teisingus duomenis, dėl ko nėra pagrindo pripažinti buvus kokių nors pinigų skolinimosi įsipareigojimų neįforminimą arba esminių aplinkybių iškraipymą, kas galėtų būti vertinama kaip apgaulė baudžiamosios teisės prasme.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. S. nukentėjusiajam nurodė teisingus duomenis ir apie pinigų skolinimosi tikslą. Būtent, kaip minėta, nukentėjusysis patvirtino, kad pas jį kartu su A. A. atvykęs J. S. aiškino, jog pinigai yra reikalingi statyboms, tačiau jis (G. A.) nesigilino į šį (statybų) klausimą. Tiesiogiai įvykį matęs liudytojas A. A. tapačiai parodė, kad J. S. pinigų skolinimosi metu nukentėjusiajam G. A. kalbėjo apie būtinybę užbaigti komunikacijų įrengimo darbus, teisme liudytoja apklausta I. Č. taip pat patvirtino, kad J. S. buvo prašoma veikti Klaipėdoje baigiant ir priduodant inžinerines komunikacijas, nes bendrovė buvo sunkioje finansinėje padėtyje. Taigi, iš minėtų asmenų parodymų matyti, kad J. S. po susitikimo su bendrovės „X“ direktoriumi G. S. asmeniškai ėmėsi aktyvių veiksmų vykdyti susitarimą dėl inžinerinių komunikacijų įrengimo ir pridavimo darbų Klaipėdoje paspartinimo, ir, pasitelkęs pažįstamus asmenis, ieškojo, kas galėtų paskolinti būtent tokiems darbams atlikti reikalingą ženklią pinigų sumą, pažįstamam A. A. supažindinus jį su G. A., susitikimo metu pastarajam asmeniui nurodė būtent tokį pinigų skolinimosi tikslą. J. S. siekį suklaidinti nukentėjusįjį paneigia ir tai, kad 2009-01-16 paskolos sutartyje nustatytu laiku negrąžinus nukentėjusiajam pinigų ir jam pareikalavus, 2009-02-27 J. S. savo iniciatyva pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį G. A. 64334 sumai (b.l. 24 1 t.), t.y. sumai, kuri susidarė nukentėjusiajam vėliau papildomai paskolinus J. S. atitinkamai 11 000 Lt ir 3334 Lt sumas. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad J. S. nukentėjusiajam grąžino 26 000 Lt, šią sumą pasiskolinęs iš savo paties vadovaujamos įmonės.

Be paminėtų aplinkybių įvertintini ir liudytojo A. A. teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, kad jis pripažino skolinęsis iš J. S. 14 000 Lt ir vėliau vekseliu įsipareigojęs grąžinti nukentėjusiajam G. A. minėtą sumą, nes, kaip jam aiškino J. S., jis (J. S.) buvo skolingas nukentėjusiajam. Be to, byloje esanti 2009-05-16 paskolos sutartis (b.l. 28-29 1 t.) ir 2009-05-16 neprotestuotinas paprastasis vekselis (b.l. 30 1 t.) patvirtina, kad T. M. įsipareigojo nukentėjusiajam G. A. iki 2009-10-31 grąžinti 38 350 Lt. Taigi, nukentėjusysis turi ne tik vykdomąjį dokumentą dėl pinigų išieškojimo iš J. S., tačiau ir T. M. neprotestuotiną vekselį 38350 Lt sumai ir A. A. jam išduotą vekselį, nors, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, pastarieji asmenys minėtų pinigų sumų iš G. A. nesiskolino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog J. S., skolindamasis pinigus kaip bendrovės atstovas, turėjo tikslą suklaidinti nukentėjusįjį, siekdamas bet kokiomis priemonėmis gauti iš pastarojo pinigų, t.y. nutylėjo esminę aplinkybę. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo pripažinti, kad J. S., skolindamasis pinigus, veikė apgaule, teikė skolintojui melagingą informaciją apie save, atstovavimą bendrovei.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apgaulės J. S. veiksmuose buvimo klausimą, turėjo įvertinti tai, kad J. S. pinigų gavimo iš nukentėjusiojo metu turėjo būti žinoma bendrovėje esama situacija, t.y. bendrovės „X“ nemokumas ir bankrotas (bankroto bylos iškėlimas), ir kad bankroto byla iškelta bendrovės akcininkės I. Č. pareiškimu, kuri ir pasikvietė J. S. tarpininkauti pastarajai sprendžiant nesutarimus su bendrovės direktoriumi G. S.. Pažymima, kad pagal teismų praktiką įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Kaip minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. S. kaltės klausimą, pagrįstai esminę reikšmę suteikė aplinkybėms, susijusioms su nukentėjusiojo apsisprendimą paskolinti pinigus lėmusiais veiksniais, pinigų skolinimo priežastimi, pinigų skolinimo procesu ir jo įforminimu, kurios atskleistos vertinant nukentėjusiojo teisme duotus parodymus. Kadangi surinktų įrodymų pakako neabejotinai išvadai padaryti dėl J. S. nekaltumo (apgaulės požymio jo veiksmuose nebuvimo), pirmosios instancijos teismas tikslingai nesiėmė priemonių aiškintis aplinkybes, susijusias su J. S. žinojimu/nežinojimu apie bendrovės „X“ nemokumą, bankroto bylos šiai įmonei iškėlimo pagrindu bei procesu. Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teisme J. S., atsakydamas į prokuroro jam užduotą klausimą, tvirtino, kad pinigų skolinimosi metu jis nežinojo apie įmonei iškeltą bankroto bylą, žinojo tik apie jos blogą finansinę padėtį (b.l. 153 4 t.). Taigi, apeliacinės instancijos teismo posėdyje minėta aplinkybė buvo tirta, ir J. S. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai tik patvirtina, kad J. S., skolindamasis pinigus, neveikė apgaulės būdu.

Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad J. S. pinigų pasiskolinimo metu neturėjo jokios objektyvios galimybės grąžinti pasiskolintus pinigus, pažymima, kad apeliantas teisingai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2005-12-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. S. priteista ieškovo V. P. naudai 234144,00 Lt, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009-11-19 nuosprendžiu J. S. nuteistas už šio teismo sprendimo nevykdymą (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys). Minėti duomenys patvirtina J. S. pinigų skolinimosi metu turėtus didelius skolinius įsipareigojimus ( jų J. S. teisme ir neneigė, nurodė, kad dalinai su V. P. atsiskaitė (b.l. 13 t. 4)), tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negali būti laikomi pagrindu pripažinti, kad J. S. pasiskolintų pinigų grąžinti neketino. Aukščiau nurodyta aplinkybė apie dalies pinigų grąžinimą nukentėjusiajam kaip tik patvirtina faktą, kad J. S. ieškojo galimų būdų ir ėmėsi aktyvių veiksmų grąžinti skolą nukentėjusiajam, nepaisant kitų turimų skolinių įsipareigojimų.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad J. S. iš nukentėjusiojo pasiskolintus pinigus panaudojo ne pagal nurodytą tikslą, t.y. nekilnojamojo turto projektams vystyti Klaipėdoje, o juos nedelsdamas ir be nukentėjusiojo žinios pasidalino su kitais asmenimis ir jokių pinigų investavimo veiksmų į inžinerines sistemas ar nekilnojamąjį turtą neatliko. Šį apeliacinio skundo argumentą paneigia liudytojos I. Č. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad iš tikrųjų J. S. važinėjo į Klaipėdą spręsti komunikacijų pridavimo problemą, o taip pat ir liudytojo A. A. parodymai, kad jis J. S. prašymu savo automobiliu vežė pastarąjį asmenį į Klaipėdą, ir tai įvyko kitą dieną po to, kai J. S. pasiskolino pinigus iš G. A.. Nors J. S. negalėjo aiškiai nurodyti, kokie konkretūs veiksmai buvo atlikti paskolintų pinigų investavimui į nekilnojamojo turto projektų vystymą, tai nesudaro pagrindo spręsti, kad paskolinti pinigai buvo naudojami kitu tikslu. Jei ir tikėti J. S. teisme duotais parodymais, kad jis iš nukentėjusiojo G. A. gautus pinigus (40 000 Lt) pasidalino su T. M. ir A. A. (dalį pinigų atidavė T. M., nes jis taip pat rūpinosi komunikacijų pridavimu, 14 000 Lt iš jo pasiskolino A. A.), tai nepaneigia fakto, kad dalį pasiskolintų pinigų J. S. panaudojo būtent inžinerinių komunikacijų įrengimo užbaigimo darbams Klaipėdoje. Kaip matyti iš J. S. parodymų, jis ir pats pripažino, jog tik dalis pinigų buvo investuota į komunikacijas, nes jų visų investuoti nepavyko. Tačiau, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, J. S. veiksmų vertinimui neturi reikšmės, kiek pinigų iš pasiskolintos sumos jis panaudojo komunikacijoms. Svarbu, ką patvirtino ne tik J. S., bet ir liudytoja I. Č., bendrovės akcininkė, kad J. S. važiavo į Klaipėdą, sprendė minėtų komunikacijų užbaigimo, išbandymo bei pridavimo klausimus. Minėtų asmenų parodymai paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad J. S. jokių pinigų investavimo veiksmų į inžinerines sistemas ar nekilnojamąjį turtą neatliko. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, 2008-07-28 mokėjimo nurodymas, kuriuo UAB „T“ sumokėjo įsiskolinimą už elektros energijos tiekimą, atsiradusį UAB ,,X“, bei 2008-12-17 AB „VST“ įspėjimas UAB ,,X“ dėl esamos skolos už elektros energiją jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant klausimą, ar J. S. iš nukentėjusiojo gautus pinigus naudojo tiems tikslams, kam jie buvo paskolinti, neturi.

Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinį sprendimą, 2016-12-07 teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš J. S.. Pažymėtina, kad BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šia nuostata įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. BPK 322 str. 1 d. numatyta imperatyvia įstatymo nuostata valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme, o proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo, kas reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos. Esant tokioms aplinkybėms, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.