Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D. (D.) (naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones), jos gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D. (D.) sutuoktiniui (apeliantui) T. D., jo atstovei advokatei Angelei Fominienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D. (D.) (toliau – ir R. D.) sutuoktinio T. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria pripažinta, kad R. D. (D.) baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdama nepakaltinama ir jai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2. Apeliaciniame skunde asmens, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D. (D.) sutuoktinis T. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 25 d. nutartį dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atlikti įrodymų tyrimą, jo metu pripažįstant T. D. įstatyminiu R. D. atstovu; išklausyti R. D. bei paskirti jai stacionarinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, šeimos narys T. D. ir jo atstovė advokatė Angelė Fominienė pritarė apeliacinio skundo argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, tačiau atsisakė prašymo, kad R. D. būtų paskirta teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė. Asmuo, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D. ir jos gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė apeliacinį skundą tenkinti, priverstinį gydymą pakeisti į ambulatorinį stebėjimą. Prokuroras prašė skundą atmesti.

4. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą buvo apklaustas asmuo, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D., kuri nurodė, kad įvykio dieną kartu su mama močiutę išvežė į ligoninę. Ligoninėje jos mama iškėlę skandalą, dėl ko ji labai susinervino ir nusipirko alkoholio. Alkoholį vartojo kartu su nukentėjusiąja. Nežino, kodėl puolė nukentėjusiąją peiliu. Atsipeikėjo, kuomet laikė peilį rankose. Tuomet pati iškvietė tarnybas, nes jai atrodė, kad nužudė mamą, ji jautė šoką. Tuo metu vartojo psichotropinius vaistus, nuo alkoholio jautėsi labai stipriai apsvaigusi. Dėl įvykio labai gailisi, šiuo metu santykiai su mama geri. Jai nustatyta šizofrenija, kuria serga jau 6 metus, tačiau nuo šios ligos gydosi, lankosi pas daktarus, vartodavo gydytojų paskirtus vaistus, pablogėjus sveikatai, gulėdavo ligoninėje. Labai gailisi, kad vartodama vaistus pavartojo ir alkoholio. Pripažįsta, kad yra buvę savižudybės atvejų, kuomet taip pat maišydavo alkoholį su vaistais. Šiuo metu stacionariai yra gydoma jau pusę metų, mano, kad šiuo metu užtektų ir ambulatorinio gydymo, kadangi jaučiasi gerai, priklausomybę alkoholiui neigia.

5. Ekspertas S. S., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, kad byloje esančią ekspertizės išvadą tvirtina. Šiuo metu R. D. yra gydoma. Tolimesnis gydymas priklauso nuo (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad padaryta veika buvo tikrai pavojinga, tokiam elgesiui įtaką turėjo alkoholio vartojimas ir ligos anamnezės. Išvados davimo dienai buvo nustatyta, kad R. D. negali būti apklausiama ikiteisminiame tyrime, negali dalyvauti teisme bei duoti parodymų.

6. Asmens, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D. šeimos narys T. D., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad jo žmona yra adekvati, supranta savo veiksmus. Įvykio dieną R. D. susipyko su mama, buvo pavartotas didelis alkoholio kiekis, dėl ko jos susimušė. Nors R. D. paties įvykio neprisimena, tačiau tai nereiškia, kad ji yra neadekvati. R. D. yra ligonis, pastoviai vartoja vaistus, vaikšto pas gydytojus. Tačiau R. D. nėra teista ar bausta administracine tvarka. R. D. pažįsta apie 4 metus, iki gydymo paskutinius 5-6 mėnesius gyveno kartu, tačiau nepastebėjo jos pavojingumo. Mano, kad įvykis buvo alkoholio vartojimo pasekmė. Šiuo metu lankydamas ligoninėje, mato, kad R. D. jaučiasi gerai.

7. Liudytoja R. B., apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad R. D. yra jos pacientė. R. D. yra gydoma 5 mėnesius, šiuo metu ruošiami dokumentai teismui dėl jos gydymo tęsimo. Atvykus į gydymo įstaigą, R. D. adaptavosi gana greitai, turi savo įsitikinimus, reikalavimus, yra bendraujanti, tačiau laikas nuo laiko jai užeina aktyvūs panikos ir nerimo epizodai. Ligonei būna labai blogai, ji purtosi, kratosi, jai skauda galvą, tuo metu jai yra suteikiama pagalba. R. D. lanko užimtumą, matomų konfliktų su kitais pacientais nėra. Kiek žinoma, yra buvę daug suicidinių bandymų, minčių. Priklausomybės alkoholiui nenustatyta, tačiau pacientė linkusi alkoholį vartoti ne laiku ir ne vietoje, todėl dirbama ta linkme. Ligonė teigia suprantanti savo ligą, jos požiūris teigiamas, tačiau jai reikalingas gydymas, mano, kad šiuo metu R. D. dar nėra pasiruošusi ambulatoriniam stebėjimui. Pažymėjo, kad pirmas pusmetis gydymo įstaigoje yra daugiau skiriamas adaptacijai, o per antrą pusmetį tikimasi rezultatų. R. D. yra adekvati, tačiau jos pavojingumo nustatyti gydytoja negali. Gydant stacionariai ligonei užtikrinami reguliariai vartojami vaistai. Visgi ir gydymo įstaigoje R. D. kartojasi panikos, nerimo atakos, ligonė taip pat turi nemažai psichologinių problemų. Nemano, kad buvimas ligoninėje su kitais ligoniais gali bloginti R. D. būklę.

8. Asmens, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D. (D.) šeimos nario – sutuoktinio T. D. apeliacinis skundas atmetamas.

9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su R. D. paskirta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas T. D. atsisakė apeliacinio skundo prašymo paskirti R. D. teismo stacionarinę psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas tik dalyje dėl R. D. paskirtos priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonės rūšies.

10. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apie teisminį bylos nagrinėjimą narinėjimą nebuvo žinoma nei apeliantui, nei R. D., tačiau pažymėtina, kad BPK 400 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nagrinėjant bylas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas išklausė bei įvertino nukentėjusiosios A. D. parodymus, eksperto S. S. paaiškinimus, taip pat išanalizavo rašytinius byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 140-143), kuriame konstatuota, jog R. D. nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, negali būti apklausiama ikiteisminiame tyrime ir dalyvauti teisme bei duoti parodymų, į 2019 m. balandžio 16 d. vykusį teisiamąjį posėdį jos nekvietė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ekspertų išvadoje nėra kategoriško draudimo psichikos liga sergančiam asmeniui dalyvauti baudžiamajame procese, tiesiog nurodoma, kad dėl ligos ji nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, t. y. nebus pilnavertis šio proceso dalyvis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teisė į teisingą teismą, be kita ko, apima rungimosi principą, reiškiantį galimybę abiem bylos šalims gauti informaciją ir pasisakyti dėl visų pateiktų įrodymų ir išsakytų argumentų ar pastabų, taip pat šalių procesinį lygiateisiškumą, pagal kurį kiekvienas proceso dalyvis turi turėti tinkamą galimybę išdėstyti savo argumentus teismui (būti išklausytas) ir tokiomis sąlygomis, dėl kurių jis neatsiduria iš esmės nepalankioje padėtyje, palyginus su jo oponentais. Todėl apeliacinės instancijos teismas užtikrino galimybę asmeniui, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, teikti paaiškinimus ir R. D. buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista R. D. teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą.

11. Konstatuojant šią išvadą, sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista T. D. teisė dalyvauti savo sutuoktinės bylos teisminiame nagrinėjime. BPK 399 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėjas, gavęs iš prokuroro bylą, perduoda ją nagrinėti teisiamajame posėdyje, apie tai praneša asmens, kurio byla nagrinėjama, atstovams pagal įstatymą arba šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams bei gynėjui ir prokurorui ir nurodo šaukti liudytojus, nukentėjusiuosius ir ekspertus. Nagrinėjamu atveju ši įstatymo nuostata buvo pažeista, kadangi nors apie teisiamąjį posėdį buvo informuota R. D. motina, tačiau ji šioje byloje turi nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos statusą, todėl byloje esant duomenų apie kitą šeimos narį, o būtent sutuoktinį, jam apie bylos nagrinėjimą turėjo būti pranešta. Tačiau šis proceso pažeidimas nelaikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą naikinti pirmosios instancijos nutartį, kadangi iš esmės T. D., kaip asmens, kurio byla nagrinėjama, šeimos narys, savo teisę, numatytą BPK 404 straipsnyje, skųsti priimtą nutartį įgyvendino, pateikė apeliacinį skundą, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka į teismo posėdį buvo kviestas ir tinkamai apklaustas, t. y. teisė pasisakyti bei apginti savo sutuoktinės interesus jam buvo suteikta.

12. Taip pat apelianto skundo argumentai dėl R. D. teisės į gynybą pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu iš dalies yra pagrįsti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prieš įteikiant R. D. pranešimą apie įtarimą ir ją apklausiant įtariamąja, pastarajai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau šia savo teise R. D. nepasinaudojo, pareikšdama, kad apklausos metu gynėjo ji atsisako (1 t., b. l. 102). Visgi BPK 396 straipsnio 3 dalyje įsakmiai nurodyta, kad šio Kodekso 393 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais gynėjo dalyvavimas būtinas nuo nutarties skirti psichiatrijos ekspertizę priėmimo momento, jeigu jis anksčiau nedalyvavo byloje bendrais pagrindais. Tačiau, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus specialistui padarius išvadą, jog R. D. (D.) tikslinga atlikti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, gynėjas paskirtas nebuvo. Gynėjas nebuvo paskirtas ir po Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties skirti ekspertizę ir tik 2019 m. vasario 25 d., gavus ekspertizės aktą, buvo priimtas nutarimas dėl gynėjo R. D. skyrimo (1 t., b. l. 146). Teisminio bylos nagrinėjimo metu R. D. interesus tinkamai gynė jai paskirta gynėja advokatė R. Budrytė. Nustatytos aplinkybes leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu paskirto gynėjo dalyvavimas nepakankamai efektyviai užtikrino ginamojo interesus, tame tarpe ir teisę į gynybą. Tačiau nurodyti teisės į gynybą užtikrinimo trūkumai buvo pašalinti teisminio nagrinėjimo metu ir apeliaciniame procese, kurių metu R. D. atstovavo jai paskirtas gynėjas. Tokiu būdu R. D. buvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba ir garantuota tinkama jos teisių gynyba, pažymint ir tai, kad pati R. D. taip pat dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kurio metu buvo atliktas įrodymų tyrimas.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas R. D. pakaltinamumo ir jai skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo klausimus, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų pateikto Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, pagal kurias R. D. inkriminuotos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu savo veiksmų esmės nesuprato ir jų valdyti negalėjo. R. D. pavojingos visuomenei veikos, kuriuo padarymu įtariama, metu ir po jos padarymo serga lėtine psichikos liga – (duomenys neskelbtini). Apylinkės teismas vertino ir teismo posėdyje apklausto eksperto S. S. paaiškinimus, kuriais jis patvirtino R. D. diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą. Ekspertas pažymėjo, kad R. D. reikalingas stacionarinis gydymas. Nors R. D. išpuolis prieš kitą asmenį užfiksuotas pirmą kartą, tačiau prieš šį įvykį buvo trys jos pačios suicidiniai bandymai (1 t., b. l. 172).

14. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus bei pačios tiriamosios R. D. atsakymus. Apylinkės teismas, įvertinęs pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog R. D. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinama BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jos atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskirtas atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad šioje byloje analizuojama baudžiamojo įstatymo uždrausta veika yra smurtinė, R. D. nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos narei sukėlė naudodama ypatingai pavojingą įrankį – peilį. Be to, įstatymo uždraustą veiką R. D. padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Nors R. D., apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, teigė, kad supranta savo ligą ir siekia tinkamo gydymo, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, laikydamasi gydytojų rekomendacijų ir vartodama jai paskirtus psichotropinius vaistus, R. D. kartu vartojo ir alkoholį, toks jos elgesys pasitaikydavo ir praeityje. Tuo labiau, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta R. D. gydytoja R. B. nurodė, kad ir šiuo metu gydymo įstaigoje pacientei pasikartoja aktyvūs panikos ir nerimo epizodai, R. D. šiuo metu dar nėra pasiruošusi ambulatoriniam stebėjimui.

15. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Remdamasis Teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadomis ir eksperto paaiškinimais, teismas tinkamai nustatė R. D. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje –(duomenys neskelbtini). Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka R. D. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. R. D. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jos teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Duomenų, kad R. D. psichinė sveikata būtų akivaizdžiai pagerėjusi, bylos medžiagoje nėra. Remiantis išdėstytu, asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, sutuoktinio T. D. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti kaip teisėta ir pagrįsta.

16. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, jei R. D. būklė iš tikrųjų pagerės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada, galės priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo BPK 405 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio klausimo sprendimas apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio teismo nutarties dėl priverčiamos medicinos priemonės taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, jurisdikcijai nepriskiriamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Asmens, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. D. (D.) sutuoktinio T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.