- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-10
- Bylos Nr.
- 3K-3-542/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė, Zigmas Levickis, Janina Stripeikienė
- Atsakovas
- UAB „Opulens“
- Ieškovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 93.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 123.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Opulens“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutarties ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Opulens“ dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs CPK 147 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, aiškinimo ir taikymo klausimas.
Šalies argumentai
Šalis siejo lizingo teisiniai santykiai, kurių objektas – gamybinis pastatas, esantis Panevėžyje, J. Biliūno g. 12. Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti atsakovą iš pastato. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. sausio 18 d. nutartimi, tenkindamas ieškovo prašymą, areštavo atsakovo UAB „Opulens“ nuomojamą gamybinį pastatą, uždraudė atsakovui jį naudoti komercinei-ūkinei veiklai, subnuomuoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti.
Atsakovas prašė taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą – įpareigoti ieškovą per dešimt dienų į Panevėžio miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 183 096 Lt galimų nuostolių atlyginimui arba pateikti tokią pat neatšaukiamą banko garantiją, o ieškovui neįvykdžius įpareigojimo, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Jis nurodė, kad byla negali būti išnagrinėta, kol neįsiteisės sprendimas civilinėje byloje dėl lizingo sutarties nutraukimo; taikant laikinąsias apsaugos priemones atsakovas bankrutuos, nes negaus pajamų iš savo veiklos – subnuomos. Byla dėl lizingo sutarties nutraukimo, tikėtina, bus išnagrinėta po pusantrų metų, atsakovas per tą laiką patirs 183 096 Lt nuostolių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi atsakovo prašymo netenkino. Teismas nurodė, kad atsakovo prašymo nagrinėjimo metu, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, civilinė byla pagal UAB „Opulens“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu nebuvo iškelta, ir konstatavo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad nuostolių atsiradimas yra realiai prognozuojamas, o jų atlyginimas gali būti apsunkintas. Vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro išrašu teismas nustatė, kad ieškovui priklausančio ginčo pastato rinkos vertė 380 000 Lt, taigi, jo turtinė padėtis nesudaro objektyvaus pagrindo abejoti, jog nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas, be to, negalima daryti išvados, jog, teismui atsisakius patenkinti atsakovo prašymą, būtų pažeista proceso dalyvių interesų pusiausvyra. Teismas pažymėjo, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 14 d. nutartimi atmetė atsakovo atskirąjį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo instituto tikslas – išlaikyti ginčo šalių interesų pusiausvyrą ir užtikrinti, jog ieškinio atmetimo atveju atsakovui būtų atlyginti jo realūs, teismo sprendimu priteisti nuostoliai, kuriuos jis patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; taikant šį institutą, reikia išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, atsakovas turi įrodyti, jog tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių, kuriuos jis gali patirti, egzistuoja priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas neįrodė nuostolių atsiradimo tikimybės ir aplinkybės, jog jų atlyginimas gali būti apsunkintas, nes ieškovo turtinė padėtis nesudaro objektyvaus pagrindo tuo abejoti. Teisėjų kolegija, taip pat patikrinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nenustatė atsakovo nurodomų aplinkybių dėl iškeltos bylos ieškovui dėl lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, byloje duomenų apie tai nepateikta, todėl atmetė atsakovo argumentą, jog šis savo teises dėl neteisėto vienašališko sutarčių nutraukimo jau gina teisme. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovo prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti atsakovui nuostolių atsiradimo; atsakovui nedraudžiama, pateikus įrodymus dėl galimų nuostolių pobūdžio ir preliminaraus dydžio, kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 straipsnis, 147 straipsnio 1 dalis), be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Opulens“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorius nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės ir nuostolių, galimų dėl jų taikymo, užtikrinimas yra skirtingi teisės institutai, todėl šiuo atveju CPK 151 straipsnio 5 dalyje nustatytas kasacijos ribojimas netaikytinas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CPK 334 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai prilyginęs atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutui, neišsiuntė kartu su kasatoriaus atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui visos civilinės bylos, o tik išskyrė bylos dalį, susijusią su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Apeliacinės instancijos teismas neišreikalavo iš pirmosios instancijos teismo visos bylos ir išnagrinėjo atskirąjį skundą, neturėdamas visų byloje surinktų įrodymų.
2. Dėl CPK 147 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. CPK 147 straipsnio dispozicija yra absoliučiai apibrėžta ir paprasta, nes joje aiškiai nurodyta viena sąlyga atsakovo nuostolių atlyginimo instituto taikymui – nuostolių atsiradimo galimybė. Įstatymų leidėjas nesieja šios teisės normos taikymo su papildoma sąlyga – nuostolių atlyginimo apsunkinimu. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius neįvykdė įrodinėjimo pareigos, nepateikdamas teismui įrodymų, jog nuostolių atlyginimas gali būti apsunkinamas.
3. Dėl teisės normų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką (CPK 263 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies), pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai savo nutartis grindė prielaidomis, kad nuostolių atlyginimas nebus apsunkintas, nevertindami tokių aplinkybių, kad dėl nuostolių atlyginimo priteisimo kasatoriui tektų dar kartą bylinėtis su ieškovu, kuris per tą laiką gali netekti nuosavybės teisių į turtą ar net bankrutuoti; nutartyse nenurodė kasatoriaus į bylą pateiktų įrodymų, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5 „Dėl įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo“ suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis nesuprantama, nenuosekli, prieštaringa, nes pradžioje ir pabaigoje nurodoma esant vieną CPK 147 straipsnio taikymo sąlygą, o vidurinėje dalyje – jau ir papildomą (dėl nuostolių atlyginimo apsunkinimo).
4. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismai, konstatavę, kad neiškelta civilinė byla dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, todėl nėra įrodymų, kad nuostolių atsiradimas yra realiai prognozuojamas, kasatoriaus nuomone, pasisakė dėl nagrinėjamos bylos baigties. Kasatorius pateikė į bylą įrodymus, kad tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių, kuriuos jis jau patiria ir patirs ateityje, egzistuoja priežastinis ryšys, taigi įvykdė savo pareigą, nustatytą CPK 178 straipsnyje, tačiau teismai šių įrodymų netyrė ir nevertino, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį bei Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl teisės paduoti kasacinį skundą. Kasatorius nepagrįstai skiria laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą reglamentuojančias CPK normas į du atskirus teisės institutus. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių ar galimų nuostolių dėl šių priemonių taikymo užtikrinimas iš esmės yra ieškovo arba atsakovo interesų apsaugos priemonė, tai įstatymo leidėjas pagrįstai šiuos santykius reglamentuojančias proceso teisės normas priskyrė laikinųjų apsaugos priemonių institutui. CPK 147 straipsnis, priskirtas prie CPK I dalies XI skyriaus penktojo skirsnio, turi būti taikomas sistemiškai su šiame skirsnyje esančiomis CPK 144-152 straipsnių nuostatomis. CPK 151 straipsnio 5 dalyje nustatytą kasacijos ribojimą lemia ir tai, kad apeliacinio teismo nutartis, kuria atsisakoma tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl šių priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, neatima iš pareiškėjo galimybės pakartotinai kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu. Kasacinis skundas CPK 151 straipsnio 5 dalies pagrindu turi būti paliktas nenagrinėtas ir kasacinis procesas byloje nutrauktinas.
2. Dėl bylos dalies išskyrimo. Kadangi CPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirojo skundo padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo, tai apeliacinės instancijos teismui su atskiruoju skundu turi būti siunčiama ne visa byla, o tik ta bylos medžiagos dalis, kuri turi reikšmės šio skundo nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme. Kaip jau buvo minėta, įstatymų leidėjas nustatė vienodą apeliacinį procesą tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl jų taikymo, atlyginimo užtikrinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nepažeisdamas CPK 151, 334-339 straipsnių, tęsė bylos nagrinėjimą.
3. Dėl atsakovo pareigos įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali atsirasti nuostolių ir jų atlyginimas gali būti apsunkintas. Net prielaida, kad kasatorius neturėjo pareigos įrodinėti, jog galbūt atsirasiančių nuostolių atlyginimas bus apsunkintas, nepaneigia kasatoriaus pareigos, nustatytos CPK 147 straipsnio 1 dalyje, įrodyti, kad nuostoliai, atsirasiantys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra galimi ir realūs; kasatorius šios pareigos neįvykdė.
4. Dėl skundžiamų nutarčių motyvų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neturi būti naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, jei visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais atmestas apeliacinis skundas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008); įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įstatymų taikymo teismų praktikoje apžvalgos, kuriomis remiamasi kasaciniame skunde, yra tik metodinė medžiaga, todėl šie argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo buvimo. Taip pat kritiškai vertintinas skundo argumentas dėl CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimo, nes šis straipsnis reglamentuoja teismo sprendimo, priimamo išsprendus bylą iš esmės, turinį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CPK 151 straipsnio 5 dalyje nustatyto kasacijos ribojimo taikymo apeliacinės instancijos teismo nutartims dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
Kasacija yra išimtinė įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumo patikrinimo forma, jos esmė ir paskirtis reikalauja riboti kasacine tvarka skundžiamų nutarčių skaičių. Vienas iš kasacijos ribojimų įtvirtintas CPK 151 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos. Nagrinėjamoje byloje buvo priimtas kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti kasatoriaus prašymą taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, peržiūrėjimo. Skunde teigiama, kad šioms nutartims netaikytinas CPK 151 straipsnio 5 dalyje nustatytas kasacijos ribojimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant išsiaiškinti, ar nurodytas kasacijos ribojimas taikytinas apeliacinės instancijos teismo nutartims dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, reikia nustatyti, ar CPK 147 straipsnio 1 dalies norma, kurioje įtvirtinta galimybė reikalauti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, yra sudėtinė laikinųjų apsaugos priemonių instituto dalis. Nustatant šios įstatymo normos vietą civilinio proceso teisėje, būtina atsižvelgti į jos paskirtį ir sisteminius ryšius su kitomis civilinio proceso normomis.
CPK 147 straipsnio 1 dalis yra CPK skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“. Teisės reikalauti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo prielaida yra laikinųjų apsaugos priemonių byloje pritaikymas, t. y. užtikrinimo gali būti reikalaujama tik tada, kai yra taikomos ar jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovas, abejodamas, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, turi teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šių priemonių taikymas paprastai būna susijęs su atsakovo teisių ribojimu, taigi, jo galimybe patirti nuostolių, kurie turėtų būti atlyginami, jei būtų nustatyta, kad ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra nepagrįstas. Taigi atsakovas, manydamas, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, turi teisę reikalauti šių nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 147 straipsnio 2 dalyje laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas siejamas su nuostolių atlyginimo užtikrinimo pateikimu – nepateikus užtikrinimo per teismo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Proceso teisės normose įtvirtinus teisę reikalauti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo įgyvendinamas šalių procesinio lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis), kuris yra konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis) atspindys. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas taip pat reikalauja, kad tiek laikinosios apsaugos priemonės, tiek nuostolių dėl tokių priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas būtų taikomi ir nutartys dėl jų skundžiamos laikantis vienodos proceso tvarkos. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą, pakeitimą, galiojimą, panaikinimą, taip pat nuostolių dėl šių priemonių atlyginimo užtikrinimą, nutarčių dėl jų apskundimo tvarką, sudaro vieną civilinio proceso teisės institutą. Taigi į CPK 151 straipsnio reglamentavimo sritį patenka ir nutartys, priimtos galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimu. Šią išvadą patvirtina ir CPK skirsnio, reglamentuojančio laikinąsias apsaugos priemones, sistema, nes nutarčių dėl laikinųjų priemonių apskundimas reglamentuojamas tik CPK 151 straipsnyje, o atskiruose straipsniuose, reglamentuojančiuose vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimą kita, šių priemonių panaikinimą ir kt. apskundimo tvarka nenustatyta. Priešingas aiškinimas, kad apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos kasacine tvarka, tačiau nutartys dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl šių priemonių, atlyginimo užtikrinimo –skundžiamos, prieštarautų šalių procesinio lygiateisiškumo principui bei civilinio proceso teisės sistemai.
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis negali būti kasacinio nagrinėjimo objektu. CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame bylų procesą kasaciniame teisme, tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nėra reglamentuotas, taikomi CPK 1-300 straipsniai tiek, kiek jie neprieštarauja nurodyto skyriaus nuostatoms. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant galimybės skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį peržiūrėti kasacine tvarka, kasacinė byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nenagrinėtina, todėl kasacinis procesas byloje nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).
Iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteistina 31,55 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kasacinį procesą nutraukti.
Priteisti iš UAB „Opulens“ (kodas 148443412) 31,55 Lt (trisdešimt vieną litą 55 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660)
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.