Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-24 · Administracinė byla Nr. I-1226-320/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-24
Bylos Nr.
I-1226-320/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01571-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1226-320/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01571-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 24 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. B. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 67). Pareiškėjas, teikdamas rašytinius paaiškinimus, išreiškė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 65).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti jam 30 000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo nežmoniškomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) nurodė, jog apytiksliai nuo 2013-06-20 iki 2014-03-04 skirtingais laikotarpiais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Taip pat nurodė, jog Šiaulių TI kamerose buvo laikomas su kitais asmenimis (nuo 1 iki 8 asmenų), neužtikrinant minimalaus Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyto ploto. Būdamas tokiose patalpose buvo priverstas nuolatos gulėti arba sėdėti. Pažymėjo, kad nacionalinis teisės aktas, kuriame nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 kv. m minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje norma vienam asmeniui, prieštarauja Konvencijos 3-ojo straipsnio nuostatoms, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra išaiškinta ir nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmeniui negali tekti individualaus minimalaus gyvenamojo ploto mažiau kaip 3 kv. m, kas reiškia, kad į minimalų ir privatų gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymėjo, jog kameros, kuriose buvo laikomas, neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Kadangi sanitariniai mazgai kamerose nėra atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, kamerose neįrengta ventiliacija, žeminančiomis sąlygomis pareiškėjui teko atlikti gamtinius reikalus, dvokiančioje patalpoje teko miegoti ir valgyti gaunamą maistą. Pabrėžė, jog tardymo izoliatoriaus gyvenamoji patalpa turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, nes šiose patalpose įkalintiems asmenims teikiamas maitinimas. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, kad kamerų langai buvo nešvarūs, stiklai purvini, todėl neskaidrūs, jų nuvalyti nebuvo galimybių, nes iš vidaus ir išorės yra įrengtos grotos. Kadangi nebuvo užtikrintas pakankamas apšvietimas kamerose (apytikslis lango išmatavimas 110×90 cm), jose buvo tamsu, gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje skaityti, rašyti buvo neįmanoma. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu būdavo suteikiama tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių, dėl ko nebuvo sudaryta galimybė palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjo teigimu, po šaltu vandeniu galima paviršutiniškai apsiprausti, tačiau dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei sistemai, tuoj pat apsergama, o apsirgus, nėra suteikiamas tinkamas gydymas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas Šiaulių TI kamerose, anot pareiškėjo, tiesiogiai lėmė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, kas sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentavo, kad žala jam padaryta sąmoningai, tyčia, todėl nei žmogaus teisių pažeidimo pripažinimas, nei kaltųjų asmenų atsiprašymai negali būti laikomi pakankama satisfakcija.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 14).

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8-14) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-04 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. B.“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-06-18 iki 2014-03-07kamerose Nr. 26, 32, 60, 28, 83, 104, 67, kuriose pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 23,10 kv. m iki 1,96 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikytų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.

Paaiškino, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, jie yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angų, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą).Atsižvelgdamas į išdėstytą, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, nebuvo atlikta kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų.

Taip pat paaiškino, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Akcentavo, jog teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į kameras.

Nurodė, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI asmenys laisvės atėmimo vietose buvo maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius. Šiaulių apskrities valstybinė veterinarijos tarnyba neatliko maisto patikrinimų skundžiamu laikotarpiu. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, įstaiga neturi.

Atsakovo atstovo teigimu, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodė neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodė jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas savo poziciją grindė tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) (2012-10-02 įstatymo redakcija Nr. XI-2247, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytos minimalios ploto normos ir dėl šio pažeidimo atsiradusiais nepatogumais, įskaitant judėjimo suvaržymus.

EŽTT praktikoje yra išaiškinta ir nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmeniui negali tekti individualaus minimalaus gyvenamojo ploto mažiau kaip 3 kv. m. Pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, visų pirma, pažymėtina, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Akcentuotina, jog Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, minėta, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-1241.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-04 pažymos dėl A. B. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 16-20) nustatyta, kad nuo 2013-06-18 iki 2014-03-07(toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 210 parų, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 26, 32, 60, 28, 83, 104 ir 67. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013-06-18 iki 2013-07-10, nuo 2013-07-12 iki 2013-08-20buvo laikomas kameroje Nr. 26, kurios plotas 16,96 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,24 iki 2,12 kv. m kameros ploto), nuo 2013-08-21 iki 2013-09-03 – kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,91 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 6,97 iki 3,49 kv. m kameros ploto), nuo 2013-09-10 iki 2013-09-17, nuo 2013-09-30 iki 2013-11-05 – kameroje Nr. 60, kurios plotas 17,68 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,89 iki 2,21 kv. m kameros ploto), nuo 2013-09-24 iki 2013-09-29 – kameroje Nr. 28, kurios plotas 17,62 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 6 iki 9 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,94 iki 1,96 kv. m kameros ploto), nuo 2013-11-07 iki 2013-11-13, nuo 2013-11-21 iki 2013-11-28, nuo 2013-12-04 iki 2013-12-09 – kameroje Nr. 83, kurios plotas 23,05 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 9 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 7,68 iki 2,56 kv. m kameros ploto), 2013-12-10 – kameroje Nr. 104, kurios plotas 18,86 kv. m (kameroje buvo patalpinti 7 asmenys ir vienam asmeniui teko 2,69 kv. m kameros ploto), nuo 2013-12-11 iki 2013-01-04, nuo 2014-01-28 iki 2014-01-30, nuo 2014-02-04 iki 2014-03-07 – kameroje Nr. 67, kurios plotas 23,02 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 2 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo11,51 iki 2,88 kv. m kameros ploto).

Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 136 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m: kameroje Nr. 26 pareiškėjui tekęs kameros plotas teisės aktais nustatytos kameros ploto normos neatitiko 60 parų, kameroje Nr. 32 – 1,5 paros, kameroje Nr. 60 – 39 paras, kameroje Nr. 83 – 13,5 paros, kameroje Nr. 28 – 6 paras, kameroje Nr. 104 – 1 parą, kameroje Nr. 67 – 15 parų. Likusį laiką (viso - 74 paras) pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 26 (3 paras), Nr. 32 (12,5 paros), Nr. 60 (6 paras), Nr. 83 (7,5 paros), Nr. 67 (45 paras) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Taigi darytina išvada, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 136 paras buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009-07-30sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010-04-08 sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06ir kt.). Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinama kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).Apibendrinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 11, 21-22), teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 54-58), byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas perpildytose kamerose pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad Šiaulių TI administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., 2009-01-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Dėl kamerų apšvietimo

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad Šiaulių TI dėl netinkamo apšvietimo bei nešvarių langų kamerose buvo tamsu ir gulint žemutinėje dviaukštės lovos dalyje skaityti, rašyti buvo neįmanoma.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 14.3 ir 14.1 punkto nuostatas, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-02 pažymoje Nr. 62/08-733 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma apie laikymo sąlygas) (b. l. 21-24) nurodoma, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas: kiekvienoje kameroje atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W).

Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros Nr. 26, 32, 60, 28, 83, 104 ir 67, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Byloje pateiktas ne vienas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, todėl atsižvelgiant į 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 (b. l. 31-38), 2013-09-05 patikrinimo akto Nr. EP-301 (b. l. 41-44), 2014-08-13 patikrinimo akto Nr. EP-330 (b. l. 45-48), 2014-10-03 patikrinimo akto Nr. EP-406 (b. l. 49-52) rezultatus, darytina išvada, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais kamerose tiek ginčui aktualiu laikotarpiu, tiek vėlesniais laikotarpiais nenustatė. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl apšvietimo sąlygų kamerose (b. l. 25-30). Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Pareiškėjo skunde nurodytas apytikslis kameros lango išmatavimas (110×90 cm) nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, kadangi langų dydis ir nuo to priklausantis natūralus apšvietimas yra susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatomis, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo apšvietimo kamerose Nr. 26, 32, 60, 28, 83, 104 ir 67, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 59 punktą, ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka. Pagrindinio valymo vykdymo tvarką nustato laisvės atėmimo vietų administracija.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl nešvarių, apsinešusių nuo purvo kamerų langų pripažintini pagrįstai, nes šiuos teiginius iš esmės patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro ginčui aktualiu laikotarpiu atliktos periodinės kontrolės metu užfiksuoti duomenys (2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224). Šio patikrinimo metu konstatuotas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 59 punkto pažeidimas, nes nustatyta, kad informacijos apie pagrindinį patalpų valymą, kaip ir numatyta Šiaulių TI 2012-2013 m. patalpų pagrindinio valymo grafike, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus, registracijos žurnale nėra (b. l. 32). Kitų duomenų apie tai, kaip ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose buvo vykdomas pagrindinis valymas, atsakovo atstovas nepateikė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz.,2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kamerų langų angose įrengtų grotų sukeltais nepatogumais juos valant, pažymėtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl šių nepatogumų (b. l. 25-30). Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo nurodytų nepatogumų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Be to, Šiaulių TI kamerų įrengimas, kuomet jų langų angose yra įrengiamos grotos, atitinka minėtų Taisyklių14.1 punkto nuostatas, pagal kurias kameros lango angoje turi būti įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptraukiamas metaliniu tinklu ar apsaugine plėvele.

Dėl kamerų vėdinimo sąlygų

Pareiškėjas nurodo, kas jam neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog sanitariniai mazgai kamerose nėra atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, kamerose neįrengta ventiliacija, todėl pareiškėjui žeminančiomis sąlygomis teko atlikti gamtinius reikalus, dvokiančioje patalpoje teko miegoti ir valgyti gaunamą maistą. Pareiškėjo nuomone, tardymo izoliatoriaus gyvenamoji patalpa turi būti priskiriama maitinimo patalpoms, nes šiose patalpose teikiamas įkalintiems asmenims maitinimas.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pagal Taisyklių 14.10 punktą kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Be to, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatas, sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pažymoje apie laikymo sąlygas (b. l. 21) nurodoma, jog Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto 2013-07-09 Nr. EP-224 (periodinis patikrinimas atliktas 2013-06-26) duomenys (b. l. 32). Toks kamerų įrengimas iš esmės atitinka nurodytos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Kadangi, kaip nurodė Šiaulių TI, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti (b. l. 10), o pareiškėjas nei skunde, nei rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Lietuvos higienos normos HN 76:201021 punkte nurodoma, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų neatitvėrimu kamerose nuo likusio gyvenamojo ploto, pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Taisyklių 14.5 punkto nuostatos, numatančios sanitarinių mazgų įrengimą atskirose tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros patalpose reikalavimą, nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatas veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų (b. l. 11, 22) nustatyta, jog visose Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele (pertvara) nuo likusio kameros ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis. Pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose Nr. 26, 32, 60, 28, 83, 104 ir 67 tualetai nebuvo atitverti nuo likusio gyvenamojo ploto sienele (pertvara). Minėta, duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dėl jų atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, byloje nėra. Atsakovo atstovo byloje pateiki Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai, leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą ir pažeidimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų įrengimui (įskaitant ir sanitariniam mazgui) keliamais reikalavimais kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu su prašymais ar skundais dėl neatitvertų tualetų kamerose į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl to, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose Nr. 26, 32, 60, 28, 83, 104 ir 67 tualetai nebuvo atitverti nuo likusio gyvenamojo ploto sienele (pertvara), nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

Iš Lietuvos higienos normos HN 76:2010 III skyriuje pateikto gyvenamosios patalpos apibrėžimo spręstina, jog tardymo izoliatorių kameros yra priskirtos būtent šios kategorijos patalpoms, todėl teismas nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamoji patalpa turi būti priskiriama maitinimo patalpoms.

Dėl karšto vandens tiekimo kamerose

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam atsirado dėl to, kad Šiaulių TI nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos palaikyti asmeninę higieną – kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, o galimybė pasinaudoti karštu vandeniu būdavo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių.

Reikalavimai dėl sąlygų, užtikrinančių tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų galimybes palaikyti asmeninę higieną, nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X skyriuje. Vadovaujantis šio skyriaus nuostatomis, tardymo izoliatoriaus administracijos įstaigoje laikomiems asmenims privalo sudaryti sąlygas prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, jog Šiaulių TI galimybė pasinaudoti karštu vandeniu pareiškėjui būdavo suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių, todėl paminėto Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimo pažeidimas nenustatytas.

Pasisakydamas dėl karšto vandens tiekimo areštinės kamerų praustuvėse neužtikrinimo, teismas pažymi, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punkte įtvirtintus laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimus, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:201021 punkto nuostatas, tardymo izoliatoriaus kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog Šiaulių TI kamerų praustuvėse tiekiamas šaltas vanduo. Kadangi karšto vandens tiekimo sistemos įrengimas tardymo izoliatoriaus kamerose teisės aktais nereglamentuotas, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl karšto vandens kameros praustuvėje nebuvimo.

Pareiškėjo skundo argumentai, jog po šaltu vandeniu galima paviršutiniškai apsiprausti, tačiau dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei sistemai, tuoj pat apsergama, o apsirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas, vertintini kritiškai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Šiaulių visuomenės sveikatos centras2013-07-09, atlikęs periodinę kontrolę Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu, pažeidimų dėl Šiaulių TI organizuojamo suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo nenustatė. Minėtame patikrinimo akte Nr. EP-224 (b. l. 34-35) konstatuota, jog šioje laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys maitinami, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ 6 punktu, pagal valgiaraščius, sudarytus asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Taisyklės parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006-04-26 įsakymu Nr. 1R-144. Maitinimas organizuojamas 3 kartus per dieną. Iš atsakovo atstovo teiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI asmenys laisvės atėmimo vietose buvo maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius. Šiaulių apskrities valstybinė veterinarijos tarnyba neatliko Šiaulių TI laikomiems asmenims tiekiamo maisto patikrinimų skundžiamu laikotarpiu. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančios energetinės vertės maitinimas, įstaiga neturi (b. l. 12).Objektyvių duomenų dėl nepilnaverčio maitinimo Šiaulių TI nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui apsirgus, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Šiaulių TI pateiktoje asmens sveikatos istorijoje (b. l. 54-58) užfiksuota informacija apie pacientą neleidžia teigti, jog dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (dėl į kameras netiekiamo karšto vandens) buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 59 punkto pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 136 paras), mastą, intensyvumą (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, tačiau pažeidimas truko ilgiausiai 32,5 paros paeiliui), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai (b. l. 25-30), bei į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams nuo pažeidimų pradžios ir daugiau nei vieneriems metams nuo jų pabaigos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 830 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 830 eurų (aštuonis šimtus trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė