- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-502-180-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1820/2008 pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. J. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) parengti Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4–8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano koregavimo detalųjį planą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr.4-8 patvirtino (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, kurioje buvo suprojektuoti 13 komercinės paskirties žemės sklypų bei 6 bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelės šalia šių žemės sklypų, vieta mažosios architektūros formai, viena esama namų valda. Dalis komercinės paskirties žemės sklypų nuosavybės teise priklauso pareiškėjui (tarp jų – sklypai adresu (duomenys neskelbtini) g. 2b ir 2c). Pareiškėjas 2007 m. kovo 19 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas patikslinti Detaliojo plano sprendinius, nes jie neatitinka galiojančių teisės aktų ir susiklosčiusios žemėnaudos. Administracija pareiškėjui 2007 m. balandžio 19 raštu Nr. 224-8A-794 nurodė, kad kokie teritorijų planavimo dokumentai yra reikalingi ir kada juos rengti sprendžia savivaldybė, kad neturima lėšų detaliojo plano korektūrai. Teismas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsniu, Teritorijų planavimo įstatymu ir Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis (patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239), padarė išvadą, kad savivaldybė turi teisę apsispręsti, kada ir kokiose miesto teritorijose būtina rengti, keisti ar naikinti detaliuosius planus, tačiau toks apsisprendimas turi būti pagrįstas, motyvuotas ir atspindėti tiek viešuosius, tiek savivaldybės gyventojų ar žemės sklypų naudotojų privačius interesus, juos protingai derinant. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalimi ir nurodė, jog tinkamai patvirtintas detalusis planas neturi būti keičiamas vien pasikeitus šią sritį reglamentuojantiems teisės aktams, kitaip būtų pažeisti asmenų, pradėjusių ar atlikusių statybos bei teritorijų tvarkymo darbus, teisėti lūkesčiai, suardytas teisinių santykių statybos ir statinių eksploatavimo srityje pastovumas. Pabrėžė, kad teisės aktai statybos srityje neturi atgalinio veikimo galios, todėl naujai suredaguotos Statybos įstatymo bei poįstatyminių aktų nuostatos galioja tik šiuo metu rengiamiems teritorijų planavimo dokumentams. Pažymėjo, kad detaliojo plano atitikimas aukštesnės galios teisės normoms yra viešasis interesas, įgaliojimų ginti tokį interesą pareiškėjas neturi, o vien tai, jog detalusis planas patvirtintas pagal anksčiau galiojusią tvarką ir teisės normas, pareiškėjo teisių savaime nepažeidžia, nes jis turi vienodas subjektines teises pagal galiojantį detalųjį planą vykdyti statybas jam priklausančiuose sklypuose, kaip ir kitų sklypų naudotojai. Nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas ginčo teritorijoje yra išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 25 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 5 d. nutartimi, kuriuose pasisakyta, kad žemės sklypai (0,5995 ha bendro ploto), numatyti automobilių parkavimo aikštelėms pagal Detaliojo plano korektūrą, reikalingi tenkinti visuomenės poreikius – bendras gyventojų reikmes, todėl natūra negrąžintini, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas koreguoti Detalųjį planą, kad jame būtų papildomai numatyti žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui, nėra pagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėse bylose yra pareiškęs reikalavimus tiek atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, numatytus bendrojo naudojimo stovėjimo aikštelėms, tiek ir panaikinti šio detaliojo plano sprendinius, todėl, vykstant teisminiams ginčams tais pačiais klausimais, atsakovas pagrįstai atsisakė administracine tvarka koreguoti Detalųjį planą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo, kaip žemės sklypų savininko teisės ir teisėti interesai, vykdant statybas šioje teritorijoje gali būti pažeisti, jei jis privalės numatyti automobilių stovėjimo vietas savo sklypų viduje ar įrenginėti požemines aikšteles, tačiau toks pažeidimas galėtų paaiškėti tik pareiškėjui gavus projektavimo sąlygas ir ruošiant statybos projektą, o pareiškėjas iki šiol į savivaldybę su tokiais reikalavimais nesikreipė. Nurodė, kad tai, jog kitų sklypų savininkai, vykdydami statybas, įrengia bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikšteles, taip pat nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes šiomis aikštelėmis gali naudotis ir pats pareiškėjas, ir bet koks asmuo, atvykęs į šią teritoriją, be to, aikštelių ar jų dalių priskyrimas kiekvienam sklypui neatitiktų visuomenės poreikio. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyti motyvai neapima nei vieno iš Teritorijų planavimų įstatyme numatyto atveju, kai būtina rengti detaliuosius planus.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.
IV.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas siekia, kad atsakovas organizuotų ir įvykdytų (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos, t. y. teritorijos, kurioje yra ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, detaliojo plano pakeitimą. Poreikį keisti esamą detalųjį planą pareiškėjas grindė tuo, kad pasikeitė teisės aktų reikalavimai ir esamas detalusis planas nebeatitinka naujai šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII-2018 redakcija) 7 straipsnio 9 punktas nustatė, kad teritorijų planavimas yra ribotai savarankiška savivaldybės funkcija (šiuo metu galiojančios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 6 straipsnio 19 punktas numato, kad tai savarankiška savivaldybės funkcija). Detaliųjų planų rengimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnis nustato atsakovo, kaip detaliojo planavimo organizatorius (Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), uždavinius detaliojo planavimo procese.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4–8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtino detaliojo plano koregavimo detalųjį planą. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalis nustato, jog detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas. Byloje nėra gauta duomenų, kad tvirtinant (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detalųjį planą būtų nustatytas jo galiojimo terminas, todėl konstatuotina, kad (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detalusis planas galioja neterminuotai. Įstatymo leidėjo naudojama sąvoka – galioja neterminuotai – reiškia, kad detaliojo plano sprendiniai galioja laike iki tol, kol detaliojo plano sprendiniai nebus pakeisti ar panaikinti teismine ar neteismine tvarka. Byloje nėra gauta duomenų, kad (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detalusis planas būtų pakeistas ar panaikintas neteismine ar teismo tvarka, todėl konstatuotina, kad ginčo teritorija yra suplanuota galiojančiu detaliuoju planu. Kadangi ginčo teritorija detaliuoju planu jau yra suplanuota, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatomis, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas, kaip detaliojo planavimo organizatorius (Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), jau yra įvykdęs Įstatymo bei Vietos savivaldos įstatymo keliamus uždavinius, kiek tai susiję su detaliuoju planavimu ginčo teritorijoje.
Iš pareiškėjo paaiškinimų seka, kad jis siekia detaliojo plano pakeitimo, nes jo, kaip dalies ginčo teritorijos žemės sklypų savininko, netenkina kai kurie esamo detaliojo plano sprendiniai. Kitų duomenų, kad koks nors ginčo teritorijoje esančios žemės valdytojas ar naudotojas ar kitas suinteresuotas asmuo būtų išreiškęs pageidavimą keisti esamą detalųjį planą, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas atsakovo lėšomis siekia įgyvendinti savo privatų interesą, o šio intereso įgyvendinimui viešojo poreikio nėra. Nesant konkretaus viešojo poreikio, nėra įstatyminio pagrindo įpareigoti atsakovą organizuoti galiojančių detaliojo plano sprendinių keitimą. Privataus intereso įgyvendinimui pareiškėjas turi teisę kreiptis į atsakovą, dėl detalaus planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perėmimo Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Pareiškėjo argumentus, kad detaliojo plano keitimas būtinas dėl pasikeitusių teisės aktų reikalavimų, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes Įstatymo 26 straipsnio 6 dalies nuostata „detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai“ taip pat reiškia, kad detaliojo plano sprendinių galiojimui nėra reikšmingi po detaliojo plano patvirtinimo atsiradę teisės aktų, reglamentuojančių detaliojo planavimo sprendinius, pasikeitimai. Tokie teisės aktų pakeitimai būtų aktualūs tik rengiant naują detalųjį planą.
Kolegija taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad esamas detalusis planas buvo rengiamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, taip pat, kad esamo detaliojo plano sprendiniai prieštarauja galiojantiems teisės aktams, nes šioje byloje nėra ginčijamas (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detalusis planas, o tai reiškia, kad detalusis planas ir šio plano sprendiniai bei jų atitikimas teisės aktų reikalavimams nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
IV.
R. J. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A525-1820/2008. Prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas paaiškina, kad jis į teismą kreipėsi su reikalavimu įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją parengti Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano koregavimo detalųjį planą. Pareiškėjo nuomone, teismai šiuos reikalavimus nepagrįstai nagrinėjo nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant turėtą žemę natūra aspektu, nes ginčo pagrindas – teisė lygiomis ir konkurencingomis teisėmis naudotis 2000 m. balandžio 26 d. patvirtintos (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros susisiekimo sprendiniais – numatytomis bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelėmis. Bendrojo naudojimo aikšteles ankstesni administraciniai teismai pripažino visuomenės poreikiu, todėl visi šioje teritorijoje esantys ūkio ir verslo subjektai turi lygias teises naudotis susisiekimo sprendiniais proporcingai detaliajame plane numatyta komercinio užstatymo teise. Tačiau Panevėžio miesto savivaldybė tokias bendrojo naudojimo aikšteles neteisėtais sandoriais priskiria privatiems gretimų sklypų pastatytų ar statomų statinių naudotojams, naikindama detaliuoju planu teismų sprendimais nustatytą visuomeninio poreikio institutą. R. J. nuomone, LVAT nutartyje nurodytas motyvas, kad „pareiškėjas ieškovo lėšomis siekia įgyvendinti savo privatų interesą, o šio intereso įgyvendinimui viešojo poreikio nėra“, prieštarauja ankstesniems teismų sprendimams, kad bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelių sprendiniais išreikštas visuomenės interesas. Todėl šių sprendinių koreguoti savo lėšomis privatus asmuo neturi teisės, o Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta galimybė planavimo organizatoriaus teises sutartimi perduoti privatiems asmenims netaikoma teritorijoms, kurios nėra privatus sklypas. Taip pat, pareiškėjo nuomone, nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai dėl detaliojo plano keitimo būtinumo nebuvimo pasikeitus teisės aktų reikalavimams. Tokie teiginiai nepagrįsti 1999 m. balandžio 13 d. įsigaliojusio teisės akto STR 2.06.01:1999 „Miestų ir gyvenviečių susisiekimo sistemos“ atžvilgiu. Šio teisės akto 1.6 punkte įtvirtintas naikinamasis 5 metų terminas detaliųjų planų susisiekimo planavimo sprendiniams. Dėl šios priežasties detaliojo plano susisiekimo planavimo sprendiniai nebegalioja nuo 2005 m. balandžio 26 d., nežiūrint to, kad kiti sprendiniai ir pats detalusis planas galioja neterminuotai. Dėl paminėtų priežasčių susidarė situacija, kad teritorijai turi būti taikomi šiuo metu galiojantys norminiai aktai, kaip nesuplanuotai susisiekimo aspektu teritorijai. Todėl pareiškėjo R. J. siekis įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją parengti Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano koregavimo detalųjį planą yra pagrįstas ir nuo 1999 m. balandžio 13 d. galiojančios teisės normos aspektu, kurio teismai nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Be to, pareiškėjo nuomone, teismai nepagrįstai motyvavo, kad susidariusi teisinė situacija nepažeidžia pareiškėjo teisių dėl nuostolių, susijusių su privalomu požeminių automobilių stovėjimo aikštelių įrengimu. Šie nuostoliai pagal dabartinę situaciją yra neišvengiami ir tam įrodyti nėra būtinybės kreiptis į savivaldybę dėl projektavimo sąlygų sąvadų, nes šie sąvadai išduodami pagal galiojančią teisinę situaciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VII.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnis nustato pagrindus, kuriais gali būti atnaujintas procesas byloje. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia proceso atnaujinimo pagrindu, nurodytu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, t. y. kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
R. J. savo prašymą grindžia ta aplinkybe, kad Statybos techninių reikalavimų reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 1.6 punktas numato 5 metų galiojimo terminą susisiekimo sprendiniams.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje yra numatyta, jog „detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas“. Ši nuostata nenumato jokių išimčių nei susisiekimo, nei kitokiems sprendiniams. 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintame detaliajame plane nebuvo nustatytas konkretus jo ar jo sprendinių galiojimo terminas. Detalusis planas nebuvo niekaip pakeistas ar panaikintas. Minėta įstatymo nuostata galiojo tiek detaliojo plano tvirtinimo metu, tiek dabar ji nėra pasikeitusi.
Tuo tarpu pareiškėjo nurodoma teisės norma yra poįstatyminė, t. y. ji užfiksuota žemesnės galios teisės akte. Jos teisėtumo ir atitikimo aukštesnės galios teisės aktams pareiškėjas tikrinti neprašė. Todėl bylą nagrinėję teismai, remdamiesi įstatymo nuostatomis, bylą išnagrinėjo tinkamai.
Kiti pareiškėjo nurodyti argumentai – dėl ankstesnių teismo sprendimų nuosavybės teisių atkūrimo bylose, galimai atsirasiantys nuostoliai – nėra reikšmingi ABTĮ 153 straipsnio prasme, jie nepagrindžia materialinių teisės normų klaidingo aiškinimo. Taip pat, bylą nagrinėję teismai teisingai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl galimai atsirasiančios žalos yra nereikšmingi, kadangi tokie jo teiginiai yra abstraktūs – pareiškėjas jokios žalos nėra patyręs, be to, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 4 skirsnio nuostatomis, tai nesudaro pagrindo detaliojo plano keitimui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsniu, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
R. J. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1820/2008 pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.