- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-20
- Bylos Nr.
- e2S-834-657/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15529-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finance Group“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transmiva“
- Advokatai
- Marius Tamošiūnas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Finance Group“ atstovaujamų advokato Mariaus Tamošiūno atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-2958-877/2016, kuria buvo tenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transmiva“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Transmiva“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Finance Group“ 22.289,11 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai, piniginių lėšų, esančių atsakovės sąskaitose, bendrovės kasoje ir pas trečiuosius asmenis areštą neviršijantį ieškinio sumos. Nurodė, jog ieškinio suma didelė, todėl preziumuojama, kad būsimas teismo sprendimas nebus įvykdytas.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi prašymą tenkino ir ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovės UAB atsakovės UAB „Finance Group“ nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant atsakovei nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant atsakovei teisę nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais. Neužtenkant (ar nesant) šio turto, likusiai reikalavimo sumai užtikrinti areštuoti atsakovei pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti atsakovei priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau leidžiant atsakovei iš piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei. Teismas pažymėjo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne ieškovės reikalavimo pagrįstumas, o grėsmė, jog galimai palankus ieškovei teismo sprendimas bus neįvykdytas. Ieškovė reiškia reikalavimą 22.289,11 Eur sumai. Byloje nepateikta duomenų, kurie patvirtintų gerą, stabilią atsakovės turtinę padėtį ir taip paneigtų pavojų, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. VĮ Registrų centras duomenimis UAB „Finance Group“ finansinės atskaitomybės duomenų neteikia nuo 2010 m., todėl nėra galimybės spręsti apie gerą atsakovės finansinę padėtį. Todėl teismas sprendė, kad nesiėmus ieškovės reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes atsakovė gali savo turimą turtą slėpti, perleisti tretiesiems asmenims ir neliktų turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Atsižvelgęs į CPK 145 straipsnio 2 dalies nuostatas bei ieškovės nurodytą 22.289,11 Eur reikalavimo sumą, teismas sprendė, kad pirmiausia reikalavimo sumos apimtyje areštuotini atsakovei priklausantys nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, o tik jų nesant ar nepakankant – atsakovei priklausančios piniginės lėšos, turtinės teisės, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovei nuostolių arba šie nuostoliai būtų minimalūs.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde atsakovė UAB „Finance Group“ prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantės teigimu, ieškinys yra nepagrįstas, tačiau teismas šių aplinkybių neaptarė. Šiuo atveju ieškovė pateikė ieškinį dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių jo atžvilgiu taikymo, todėl atsižvelgus į teismų praktiką realumas, jog tokio pobūdžio reikalavimas būtų patenkintas, yra minimalus. Teismas pažeidė CPK 424 straipsnio nuostatas ir tinkamai neįvertino aplinkybės, ar ieškinys pagristas tinkamais rašytiniais įrodymais, todėl nepagristai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės bei ieškinys nepagrįstai priimtas nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvačios, o nutarties rezoliucinė dalis neatitinka motyvuojamosios. Nutarties motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse teismas skirtingai pasisakė dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių būdo – nutarties motyvuojamojoje dalyje ir rezoliucinėje dalyje nurodytos taikytinos laikinosios apsaugos priemonės skiriasi savo apimtimi: rezoliucinėje dalyje jos taikomos kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui bei lėšoms banko sąskaitose, nors motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog jos taikomos ir turtinėms teisėms. Atsakovė teikia finansinio pobūdžio paslaugas. Veiklos vykdymui išimtinai reikalingos tik piniginės lėšos, o poreikio turėti kitokio turto nėra. Teismas pirmiausiai turėtų areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises ir tik nurodžius visas areštuotino turto rūšis ir įsitikinus, jog areštuotino turto nepakanka ieškinio reikalavimams užtikrinti, areštuoti lėšas, esančias atsakovei priklausančiose bankų sąskaitose. Nukreipęs turto areštą į atsakovės lėšas bankų sąskaitose neišnaudojus kitų galimų ieškinio reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismas pažeidė CPK 145 straipsnyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumo taisyklės.
Atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas sietinas su prielaida, jog egzistuoja tam tikra grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo realumui. Galimų grėsmių įvertinimas priskirtas bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, pasireiškiančiai besikreipiančio asmens nurodytų argumentų įvertinimu. Tarp CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo nekilnojamojo daikto bei kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ir turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštas (CPK 145 str. 1 d. 1 p. ir 3 p.). Ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kokia apimtimi, teismas nustato, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo bei kitus jų taikymui aktualius principus. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu.
Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių kilęs ginčas yra turtinio pobūdžio. Teismas ieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio sumai.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; kt.). Pagal teismų praktiką, teismo atliekamas preliminarus ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
Apeliantės teigimu, ieškinys negali būti nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka, nes reikalavimai nėra pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su ieškinio pagrindu, dalyku ir įrodymais, kuriais grindžiamas ieškinys, darė išvadą, kad pateiktas ieškinys gali būti nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad CPK numatytos dvi sumarinio (pagreitinto) proceso formos (CPK XXII ir XXIII sk.). Abejoms šioms formoms yra būdinga tai, kad sprendimą (preliminarų sprendimą ar teismo įsakymą) teismas priima neišklausęs priešingos šalies pozicijos ir per gana trumpą laiką (CPK 427 str. 3 d., 435 str. 1 d., 436 str. 1 d.). Todėl sumarinio proceso tvarka priimti sprendimai yra sąlyginiai (CPK 262 str. 1 d.), tarpiniai bei negali būti skundžiami apeliacine ir/ar kasacine tvarka (CPK 428 str. 8 d., 436 str. 7 d.). Priešingai, šaliai per nustatytą terminą pasinaudojus teise būti išklausyta, sumarinis procesas transformuojasi į ginčo teiseną pagal bendrąsias CPK taisykles (CPK 439 str. 3 d.).
Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs būtent teismui diskrecijos teisę iš anksto įvertinti, ar konkretus ginčas gali būti išnagrinėtas pagal dokumentinio proceso taisykles, priimant preliminarų teismo sprendimą, kitaip tariant, preliminariai įvertinti ieškinio patenkinimo galimybę. Tai paaiškintina tuo, kad CPK XXII skyriuje įtvirtintu dokumentiniu procesu siekiama pagreitini bylų išnagrinėjimą, sumažinti teismo darbo krūvį, automatizuoti procesą ir padaryti jį pigesnį, o kartu šios specialiosios proceso teisės normos nustato tam tikrus ypatumus, sprendžiant atskirus klausimus ieškinio priėmimo stadijoje, taip pat nustato įrodymų vertinimo bei procesinio sprendimo byloje priėmimo specifiką. Nagrinėjamu atveju, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, teismas nutarė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, ieškinys teoriškai negalėtų būti tenkinamas, ar kad ieškinio faktinis pagrindas niekaip nesusijęs su ieškinio reikalavimu ir (ar) kad ieškovas pasirinko neleistiną (neįmanomą įgyvendinti) galimai pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Apeliantės nurodytos aplinkybės dėl įrodymų nepakankamumo, kurias, anot jos, teismas turėjo vertinti, yra susijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės ir negali būti teismo išsamiai analizuojamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, todėl apeliantės argumentas, kad teismas nuspręsdamas nagrinėti bylą dokumentinio proceso nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atmestinas kaip nepagrįstas.
Kaip jau minėta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės paprastai taikomos tuomet, kai reiškiamas didelės vertės reikalavimas, tačiau konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.
Ginčo atveju, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutarties motyvuojamoje ir rezoliucinėje dalyje skirtingai pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių būdo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies, teismas nurodė, jog areštuotinos ir turtinės teisės, tačiau turtinių teisų areštas nėra nurodytas rezoliucinėje dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis formalus neatitikimas nepažeidžia atsakovės teisių ir teisėtų interesų ir nėra pagrindo teigti, kad turto areštą pirmosios instancijos teismas pritaikė nepagrįstai.
Apeliantės teigimu, teismas neįvertino to fakto, jog piniginių lėšų areštas, atsakovei, kuri teikia finansinio pobūdžio paslaugas, gali sukelti papildomų sunkumų, sutrikdyti įmonės veiklą.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Nurodyta įstatymo nuostata reiškia, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir nevaržytų kito asmens teisių ir teisėtų interesų labiau, nei reikia teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Apeliantės argumentą, kad skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo, proporcingumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą. Teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi laikinąsias apsaugos priemones taikė ne didesnei nei ieškinio sumai – 22.289,11 Eur sumai. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas aiškiai nurodė, kad iš areštuotų piniginių lėšų leidžiama atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Pažymėtina ir tai, kad teismas nusprendė, kad pirmiausiai turi būti areštuojamas apeliantės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o piniginių lėšų areštas taikytinas tik tokiu atveju, jei kito turto nebūtų ar būtų nepakankamai. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantės teisės nebuvo apribotos daugiau nei būtina ir šalių interesų pusiausvyra nebuvo pažeista.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė, siekdama apginti savo interesus ir išvengti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kilusių pasekmių, turi galimybę pasinaudoti CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis – reikalaujamą sumą sumokėti į teismo sąskaitą, pateikti laidavimą už atsakovę patvirtinančius dokumentus ar įkeisti turimą turtą ieškovės naudai, tuomet teismas paskirtas laikinąsias apsaugos priemones gali pakeisti ar panaikinti (CPK 148 str. 3 d.), tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė šiomis įstatymo numatytomis priemonėmis nesinaudojo.
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.