- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-02
- Bylos Nr.
- 2-289-178/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Pareiškėjas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- J. V., E. V.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą J. V. firmos „Egstama“ bankroto byloje, tretieji asmenys J. V., E. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo teismo panaikinti bankroto administratoriaus sprendimą atsisakyti tvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą, patvirtinti pareiškėjo 145‘725 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą J. V. firmos „Egstama“ bankroto byloje bei įtraukti jį į J. V. firmos „Egstama“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu. Nurodo, kad J. V. firmos „Egstama“ bankroto administratoriaus UAB „Bankrotera“ įgaliotam asmeniui (toliau – administratorius) pateikė 145‘725 Lt kreditorinį reikalavimą, susidedantį iš 145‘000 Lt skolos ir 725 Lt notarinio atlyginimo. Administratorius priėmė sprendimą Nr. 07-148-1-S, kuriuo atmetė pareiškėjo prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Toks administratoriaus sprendimas yra nepagrįstas, todėl turi būti naikinamas. Nurodo, kad E. V., būdamas santuokoje su J. V., 2007 m. kovo 6 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir tokiu būdu 2007 m. balandžio 23 d. įsipareigojo grąžinti pareiškėjui 145‘000 Lt. Suėjus vekselyje nustatytam terminui, skolininkas E. V. pinigų nesumokėjo, todėl pareiškėjui kreipiantis į notarų biurą, buvo padarytas vykdomasis įrašas Nr. 2091, pagal kurį antstolė užvedė vykdomąją bylą ir areštavo E. V. ir J. V. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą – du žemės sklypus. 2007 m. liepos 30 d. pareiškėjas kreipėsi į antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš areštuoto turto ir sužinojo, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį dėl išieškojimo E. V. atžvilgiu vykdomosiose bylose sustabdymo. Kadangi pareiškėjas nėra J. V. firmos „Egstama“ bankroto proceso dalyviu, jis negalėjo apskųsti minėtos teismo nutarties. Teismui sustabdžius išieškojimą E. V. atžvilgiu visose vykdomosiose bylose, pareiškėjui yra apribota galimybė patenkinti savo finansinį reikalavimą iš skolininkui E. V. priklausančio turto iki kol bus išnagrinėta J. V. firmos „Egstama“ bankroto byla, nes teismui priėmus minėtą nutartį, antstolis negali imtis jokių vykdymo veiksmų išieškant 145‘000 Lt skolą iš areštuotų skolininkui E. V. ir jo sutuoktinei priklausančių žemės sklypų. Todėl pareiškėjui liko vienintelė galimybė išieškoti iš skolininko 145‘000 Lt įstojant į J. V. firmos „Egstama“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu. Tačiau administratorius atsisakė patvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą. Administratoriaus veiksmai yra neteisėti, jie pažeidžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnį, kadangi administratorius negali pats nuspręsti apie kreditorinio reikalavimo pagrįstumą ir atsisakyti pateikti gautą reikalavimą teismui. Administratoriaus atsisakymas pateikti teismui tvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą, grindžiamas termino praleidimu, yra nepagrįstas, kadangi kreditoriniai reikalavimai gali būti tvirtinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Administratorius nepagrįstai nurodo, kad individualios įmonės bankroto atveju, finansinius reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti tik tokie kreditoriai, kurių reikalavimai kilę iš teisinių santykių su įmone arba su jos savininku, bet ne su bankrutuojančios įmonės savininko sutuoktiniu. Administratorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad bankrutuojančios įmonės savininke buvo tik J. V., bet ne E. V., todėl skola, atsiradusi iš E. V. prievolių, netvirtintina J. V. firmos „Egstama“ bankroto byloje. Visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.), todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. J. V. firma „Egstama“ yra įsteigta E. V. ir J. V. santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pastarieji yra juridinio asmens dalyviai ir pagal tai yra solidarūs bendraskoliai prieš šios įmonės kreditorius. Todėl J. V. firmos „Egstama“ bankroto byloje kreditorių reikalavimai bus tenkinami iš sutuoktinių Valionių bendro turto, o nepakankant bendrąja jungtine nuosavybės teise valdomo sutuoktinių turto bankrutuojančios įmonės kreditoriniams reikalavimams tenkinti, reikalavimai galės būti tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto. Išnagrinėjus bankroto bylą ir patenkinus kreditorinius reikalavimus tiek iš J. V. ir E. V. bendrojo turto, tiek iš jų asmeninio turto, neliks E. V. priklausančio turto, iš kurio būtų galima patenkinti pareiškėjo 145‘000 Lt reikalavimą. Tokiu būdu būtų pažeistos ne tik pareiškėjo, kaip E. V. kreditoriaus teisės, bet ir teisingumo principas. Individuali įmonė yra neribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo, t.y. individualios įmonės turtas yra neatskiriamas nuo įmonininko turto (CK 2.50 str. 4 d.). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. J. V. priklausanti įmonė „Egstama“ yra bendroji jungtinė Valionių nuosavybė, todėl pareiškėjo reikalavimo patenkinimui neužtekus E. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, išieškojimas galėtų būti nukreiptas į J. V. firmą „Egstama“ ir jos valdomą turtą. Pareiškėjas į J. V. firmos „Egstama“ bankroto bylą turėtų būti įtrauktas ir dėl to, kad J. V. yra solidariąja pareiškėjo skolininke. Vadovaujantis CK 3.92 straipsnio 3 dalimi, preziumuojama, kad tai sandoris, sudarytas esant kito sutuoktinio sutikimui, todėl grąžinti vekselyje nurodyta 145‘000 Lt sumą privalo abu sutuoktiniai Valioniai.
Administratorius prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad kreditorių finansinius reikalavimus tvirtina teismas nutartimi (ĮBĮ 26 str. 1 d.), tačiau dar iki to tokie reikalavimai turi būti sutikrinami su įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais ir įvertinami paties administratoriaus. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad administratorius neturi teisės vertinti ir spręsti dėl galimo kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, kadangi tą daryti gali tik teismas. Priešingai, administratorius turi pareigą dar iki teismo patikrinti ir įsitikinti ar pareikštas kreditorinis reikalavimas yra motyvuotas ir ar jis gali būti pateikiamas teismui tvirtinti. Patenkinus skundą būtų pažeisti kitų bankrutavusios įmonės kreditorių interesai, iškreipta individualios įmonės bankroto procedūrų esmė. Be to, pareiškėjas yra praleidęs teismo nustatytą terminą savo kreditoriniam reikalavimui pateikti, todėl jau vien tuo pagrindu pareiškėjo finansinis reikalavimas negali būti priimamas tvirtinti teisme. Pareiškėjas nėra pateikęs teismui prašymo atnaujinti praleistą 45 dienų terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, todėl jo reikalavimas teisme negalėtų būti tvirtinamas. Pareiškėjo finansinis reikalavimas E. V. yra kilęs jau po bankroto bylos iškėlimo J. V. firmai „Egstama“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja poziciją, kad individualios įmonės bankroto atveju, kai yra reiškiami tiek įmonės, tiek įmonės savininko kreditorių reikalavimai, jie turi būti susidarę iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Nei ĮBĮ, nei LAT praktika nenumato, kad bankrutavusios įmonės savininko sutuoktinio kreditorius galėtų pateikti tvirtinti reikalavimą, kai įmonė jau buvo paskelbta bankrutavusia. Teismui priimant ir tvirtinant individualios įmonės savininko sutuoktinio kreditorinius reikalavimus, kurie dar be to, yra atsiradę po bankroto procedūros įmonei iškėlimo, būtų pažeidžiami kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių turtiniai interesai. Bankrutavusios įmonės savininko sutuoktinis yra laisvas prisiimti įsipareigojimus ir sudarinėti sandorius netgi po bankroto bylos jo sutuoktinio įmonei iškėlimo dienos, tačiau negalima pripažinti, kad tokios sutuoktinio skolos gali būti tenkinamos bankroto procese, kadangi jos nėra niekaip susijusios nei su įmone, nei su jos savininku. Jei individualios įmonės bankroto procese būtų tvirtinami bet kokie bankrutavusios įmonės savininko sutuoktinio prisiimti įsipareigojimai kreditoriams, tai tikrieji įmonės kreditoriai galėtų būti nušalinami nuo bankroto procesų, jų reikalavimų patenkinimui atitinkamai liktų mažiau bankrutuojančios įmonės turto. Vekselis išrašytas 2007 m. kovo 6 d. t.y. po bankroto bylos įmonei iškėlimo (2005-06-20), tai įrodo, kad pareiškėjas jau tada turėjo žinoti, kad esant neįvykdytai prievolei, jis negalės išieškoti iš bendro sutuoktinių Valionių turto, t.y. bankrutavusios įmonės bei jos turto. Be to išieškojimas iš įmonės turto negalimas ir dėl to, kad nė viena teisės norma neįteisina galimybės įmonei atsakyti už jos savininko, o juo labiau, už tokio savininko sutuoktinio, asmenines ir su įmone nesusijusias prievoles. Pareiškėjas, būdamas E. V. kreditoriumi ir norėdamas atgauti E. V. įsiskolinimą, neturėtų dalyvauti bankrutavusios įmonės bankroto procesuose, o turėtų siekti CPK nustatyta tvarka išieškoti savo skolą bendra tvarka iš E. V..
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
J. V. firmai „Egstama“ bankroto byla yra iškelta 2005 m. birželio 20 d. J. V. sutuoktinis E. V. 2007 m. kovo 6 d., t.y. praėjus beveik dviems metams po bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui išdavė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 145 000 Lt sumai (b.l. 9).
Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ginčui aktualu yra tai, kad ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis nustato, jog kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonės veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti <...> įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Taigi, iš to darytina išvada, kad apie pareiškėjo teisę tapti kreditoriumi (o taip pat ir trečiuoju asmeniu, nes tik kreditoriai bankroto bylose laikytini trečiaisiais asmenimis) reikia visų pirma spręsti vadovaujantis ne kokių nors kitų įstatymų nuostatomis (tarp jų – ir pareiškėjo nurodomomis šeimos teisinių santykių normomis), o ĮBĮ normomis, reglamentuojančiomis tokių teisių įgijimą bei realizavimą.
ĮBĮ 3 straipsnis nustato, kad įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Iš ĮBĮ 5, 6 straipsnių matyti, kad įmonės kreditoriai gali inicijuoti bankroto procedūras, ne įmonės kreditoriai, išskyrus ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodytus subjektus, tokios teisės neturi. Taigi, iš šių straipsnių prasmės galima spręsti, kad kreditoriais laikytini tik tie asmenys, kurie dar iki bankroto bylos iškėlimo turi reikalavimo teisę įmonei. Iškėlus bankroto bylą kyla ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktuose nurodytos pasekmės: draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, įmonės sudarytos sutartys laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka ir t.t. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta, kad nustatomas atitinkamas laikotarpis iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Iš pastarosios nuostatos darytina išvada, kad netgi jei tuojau pat po bankroto bylos iškėlimo atsiranda reikalavimai, jie nebegalėtų būti pripažįstami.
Todėl, teismo nuomone, iš virš minėto reglamentavimo galima spręsti, jog tik iki bankroto bylos iškėlimo kilę kreditoriniai reikalavimai gali būti įtraukiami į kreditorinių reikalavimų sąrašą (išimtimi galėtų būti tik ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte numatyti atvejai, kai įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, mažindama kreditorių patiriamus nuostolius, verčiasi ūkine komercine veikla ir iš tos veiklos atsiranda reikalavimai įmonei, arba atsiranda su bankroto procesu susiję reikalavimai – nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams – ĮBĮ 26 str. 1 d.). Galima manyti, jog tokia reglamentacija pagrįstai siekiama, kad būtų apsaugoti būtent tikrųjų kreditorių, (buvusių kreditoriais dar iki bankroto bylos iškėlimo) interesai, bankroto procesas ir yra vienu iš tokių tikslų. Priešingu atveju - įmonei sudarant sandorius po bankroto bylos iškėlimo - neatmestina galimybė, kad gali būti sudaryta visa eilė tokio pobūdžio sandorių, kurių rezultate buvusių iki bankroto bylos iškėlimo kreditorių reikalavimai gali būti patenkinti žymiai mažesne apimtimi arba netgi ir likti realiai visiškai nepatenkinti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atstovai nurodo, kad vekseliu faktiškai buvo įforminta piniginė paskola. Todėl pažymėtina (nors šiuo atveju ir ne šiuo pagrindu atsisakoma tenkinti skundą), kad ir pats pareiškėjas nebuvo pakankamai apdairus, nes vekselyje nurodytos sumos grąžinimas nebuvo niekaip užtikrintas, todėl pareiškėjas ir pats prisiėmė galimo nuostolių atsiradimo riziką. Be to, jo reikalavimas, patenkinus kreditorių reikalavimus bankroto byloje, galėtų būti tenkinamas iš likusio po bankroto procedūrų pabaigos turto.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
P. V. K. skundo netenkinti.
Nutartis per 7 dienas nuo priėmimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant atskirąjį skundą Vilniaus apygardos teisme.