Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dinaka“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dinaka“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos atsisakymo pratęsti sutartį ar sudaryti naują sutartį pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė Kauno apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriame prašo pripažinti atsakovės 2017 m. spalio 20 d. rašte Nr. 33.200R-3376 nurodytą atsisakymą pratęsti 2017 m. kovo 1 d. sutartį Nr. 29-23-66 (K 572-4) ar pirmumo teise sudaryti naują sutartį dėl kiosko (paviljono) naudojimo viešojoje miesto vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtu.

Pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1) uždrausti atsakovei skelbti konkursą turizmo paviljonui įrengti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. vietoje, kur stovi ieškovės laikinas statinys Nr. K572, ir 2) įpareigoti atsakovę leisti ieškovei toliau tęsti veiklą sutartyje nurodytoje viešojoje miesto vietoje ir sąlygomis iki kol įsigalios teismo sprendimas. Ieškovės nuomone, yra visos sąlygos pratęsti ar sudaryti pirmumo teise naują sutartį pagal sutarties 14 punktą. Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybai paskelbus viešą konkursą turizmo paviljonui įrengti ir leidus kitam asmeniui pradėti vykdyti pastato statybos darbus bei veiklą šiame plote, ieškovė palankaus sprendimo priėmimo atveju nebeturės galimybės toliau vykdyti jau pilnai išvystytos veiklos, nes bus išardytas laikinas statinys. Pradėjus sutartyje numatyto objekto pašalinimo darbus, sutarties pratęsimo ar naujos sutarties sudarymo atveju, būtų patiriamos papildomos didelės išlaidos objekto atstatymui į pradinę esamą vietą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas įvertinęs pareikštų reikalavimų pobūdį, aplinkybes ir įrodymus, kuriais ieškovė juos grindžia, šioje bylos proceso stadijoje nenustatė pagrindo pareikštus reikalavimus vertinti prima facie pagrįstais.

Teismas, nenustatęs duomenų, kad būtų priimtas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas skelbti konkursą turizmo paviljonui įrengti, sprendė, kad nėra grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, todėl netenkino prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovei skelbti konkursą turizmo paviljonui įrengti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) t. y. vietoje, kur stovi ieškovės laikinas statinys Nr. K572.

Teismas taip pat netenkino ieškovės prašymo įpareigoti atsakovę leisti ieškovei toliau tęsti veiklą sutartyje nurodytoje viešojoje miesto vietoje ir sąlygomis iki kol įsigalios teismo sprendimas. Teismas nurodė, kad ieškovė šia laikinąja apsaugos priemone siekia vykdyti veiklą, nors tokios veiklos teisėtumas / neteisėtumas yra ieškinio reikalavimų nagrinėjimo dalykas, galbūt palankaus ieškovei priimto teismo sprendimo pasekmė, o teismas negali a priori spręsti klausimų, į kuriuos turėtų būti atsakyta galutiniu teismo sprendimu.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskirajame skunde ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

Grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui patvirtina tai, kad jau dabar reikalaujama per vieną mėnesį nugriauti neįteisintus statinius valstybinės žemės sklype ir sutvarkyti statybvietę, t .y kyla akivaizdi ir neabejotina grėsmė, kad apeliantei dar neišnagrinėjus civilinės bylos teks pašalinti laikinąjį statinį - kavinę „VIVA Kaunas“, atleisti darbuotojus. Tokiu atveju būtų sustabdoma pilnai išvystyta komercinė veikla, ko pasėkoje nebūtų sumokami mokesčiai į valstybės biudžetą, patiriami nuostoliai dėl negautų pajamų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje konkrečioje situacijoje būtinas siekiant laikinai sureguliuoti teisinius santykius tam, kad nekiltų padariniai, dėl kurių būsimas teismo sprendimo vykdymas galimai netgi prarastų prasmę ir taptų netikslingas.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai kiltų negrįžtami padariniai, kadangi ieškovė būtų priversta nugriauti laikinąjį statinį, o vėlesnis palankaus teismo sprendimo byloje vykdymas būtų neproporcingai apsunkinamas.

Aplinkybę, kad atsakovė ketina priimti sprendimą skelbti konkursą turizmo paviljonui įrengti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 10 20 raštas Nr. 33.200R-3376 „Dėl laikinojo statinio (duomenys neskelbtini) apžvalgos aikštelėje, Kaune“, todėl atsakovei neuždraudus skelbti tokio konkurso, atsakovė turės galimybę sprendimą dėl tokio konkurso skelbimo, o jį paskelbus – ieškovė bus priversta dar kartą kreiptis į teismą pakartotinai prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, paskelbus konkursą ir teismui pavėluotai taikius laikinąsias apsaugos priemones, kiltų žala konkurso dalyviams ar laimėtojui.

Ieškovė 2017 11 16 sudarė preliminarią žemės sklypo nuomos sutartį su R. Š., kuri siekia atkurti nuosavybės teises natūra į sklypą, kuriame stovi ginčo statinys, pagal kurią susitarė, kad, atkūrus nuosavybės teises ir suformavus žemės sklypą, šis žemės sklypas bus išnuomotas ieškovei toliau vykdyti komercinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad iki teismo sprendimo galimai R. Š. taps žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo statinys, savininke ir į faktą, kad jau sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės sklypo nuomos, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų reikalinga ankščiau laiko nugriauti laikinąjį statinį, o vėliau kiltų neproporcingo dydžio išlaidos siekiant jį iš naujo atstatyti.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai vertino sąlygas, būtinas įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pagrįstai sprendė, kad dėl sutarties nepratęsimo ir atsisakymo sudaryti naują sutartį pirmumo teise teisėtumo bus atsakyta bylą išnagrinėjus iš esmės t. y. tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs preliminarų reikalavimų įvertinimą, teisingai vertino, kad UAB „Dinaka“ ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, tačiau dėl sutarties nepratęsimo ir atsisakymo sudaryti sutartį pirmumo teise teisėtumo galės būti atsakyta tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Nepagrįstas skundo argumentas, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neabejotinai teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas, kadangi ieškovė bus priversta pašalinti laikiną statinį, atleisti darbuotojus ir sustabdyti pilnai išvystytą komercinę veiklą. Nacionalinės žemės tarnybos požiūriu, ginčijamoje nutartyje teismas pagrįstai konstatavo, kad šia laikinąja apsaugos priemone ieškovė siekia vykdyti veiklą, nors tokios veiklos teisėtumas/neteisėtumas yra šios bylos ginčas ir ieškinio reikalavimų nagrinėjimo dalykas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Ieškovė ginčija Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje padarytą išvadą, kad ieškovė neįrodė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas turi įvertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams, ar jos yra būtinos (pakankamos) būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Tai suponuoja teismo pareigą parinkti ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo principams neprieštaraujančias, šalių interesų pusiausvyrą išlaikančias laikinąsias apsaugos priemones. Remiantis šio klausimo išsprendimui aktualia teismų praktika, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011). Gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais ir neiškreipia bylos šalių interesų pusiausvyros, t. y. taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti proporcingumo principo reikalavimus. Todėl laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-896/2014).

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės skundo argumentus, kad teismas netinkamai įvertino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą patvirtinančius argumentus ir įrodymus. Ieškovė ieškinyje prašo pripažinti atsakovės 2017 m. spalio 20 d. rašte Nr. 33.200R-3376 nurodytą atsisakymą pratęsti 2017 m. kovo 1 d. sutartį Nr. 29-23-66 (K 572-4) ar pirmumo teise sudaryti naują sutartį dėl kiosko (paviljono) naudojimo viešojoje miesto vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtu. Ieškinys grindžiamas tuo, jog sutarties 3 punkte numatyta, kad sutartis galioja iki 2017 m. spalio 24 d.; todėl ieškovė sutarties 14 punkto pagrindu 2017 m. spalio 4 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu pratęsti sutartį arba sudaryti naują kiosko naudojimo viešojoje miesto vietoje sutartį su ieškove pirmumo teise. Atsakovė ginčijamame rašte nurodė, kad atsisako pratęsti sutartį arba sudaryti naują sutartį pirmumo teise, kad bus skelbiamas konkursas turizmo paviljonui įrengti sutartyje numatytoje vietoje, kad Prekybos Kauno viešosiose vietose taisyklių 17 punkte nustatyta, jog, pasibaigus kiosko (paviljono) naudojimo viešojoje vietoje sutarties, sudarytos kiosko (paviljono) savininko su Kauno miesto savivaldybės administracija, galiojimo laikui, kiosko (paviljono) savininkas per 15 kalendorinių dienų nuo sutarties galiojimo pasibaigimo dienos savo lėšomis privalo pašalinti iš paskirtos prekybos vietos kioskus ir paviljonus. Kadangi sutartį ieškovė vykdė tinkamai, todėl atsisakyti ją pratęsti arba sudaryti naują sutartį su ieškove pirmumo teise būtų galima tik tuo pripažinus, kad laikinojo statinio vieta yra reikalinga visuomenės poreikiams.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis įpareigojant atsakovę leisti ieškovei toliau tęsti veiklą iki kol įsigalios teismo sprendimas, ieškovė siekia toliau vykdyti veiklą ginčo sklype. Iš ieškinio faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų matyti, kad kiosko (paviljono) naudojimo viešojoje miesto vietoje sutarties galiojimas baigėsi 2017 m. spalio 24 d. Ieškinyje keliamas reikalavimas pripažinti neteisėtu atsakovės atsisakymą pratęsti arba sudaryti naują laikinojo statinio naudojimo sutartį, o laikinąja apsaugos priemone teismo prašoma įpareigoti atsakovę leisti tęsti veiklą toje pačioje vietoje. Iš sutarties 6 punkto matyti, kad ieškovei leidžiama prekiauti (teikti paslaugas) laikinajame statinyje tik turint Klientų aptarnavimo skyriaus leidimą prekiauti (teikti paslaugas) Kauno viešosiose vietose, išduotą nustatyta tvarka. Ieškovė nepateikė į bylą duomenų, kad turi nustatyta tvarka išduotą ir galiojantį leidimą prekiauti viešosiose vietose. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriaus išduotas leidimas prekiauti (teikti paslaugas) (duomenys neskelbtini) kioske Nr. K 572 galiojo iki 2017 10 24, kaip ir sutartis. Taigi, laikinąja apsaugos priemone ieškovė prašo ne leisti jai naudoti laikinąjį statinį, kas yra sutarties objektas bei šioje byloje kilusio ginčo objektas, o leisti vykdyti veiklą jame, t. y. prekiauti (teikti paslaugas), ką atlikti ieškovei suteikia teisę ne pati sutartis, o išduotas Leidimas prekiauti (teikti paslaugas). Tačiau šioje byloje ieškinio reikalavimai nėra tiesiogiai susiję su leidimu prekiauti (teikti paslaugas), jo galiojimu ar pratęsimu. Pažymėtina, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų jų taikyti, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra tiesiogiai susijusios su ieškinio reikalavimais, o tai sudaro pagrindą jų netaikyti.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovę leisti ieškovei toliau tęsti veiklą sutartyje nurodytoje viešojoje miesto vietoje ir sąlygomis iki kol įsigalios teismo sprendimas, iš esmės siekia vykdyti veiklą, kurios teisėtumo klausimas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones iš esmės būtų išspręstas ginčas šioje byloje, neišnagrinėjus bylos CPK nustatyta tvarka ir nepriėmus teismo sprendimo, t. y. pažeidžiant procesinės teisės normas bei laikinųjų apsaugos priemonių instituto principus.

Teismas teisingai vertino, kad byloje nėra duomenų, kad būtų priimtas atsakovės sprendimas skelbti konkursą turizmo paviljonui įrengti žemės sklype, kuriame stovi ieškovės laikinas ginčo statinys, todėl sprendė, kad nėra grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui. Apeliantės manymu, atsakovės sprendimas skelbti konkursą turizmo paviljonui įrengti išreikštas ginčijamame rašte. Tačiau kaip matyti iš šio rašto turinio, jame nurodyta, kad šioje vietoje bus skelbiamas konkursas turizmo paviljonui įrengti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad toks sprendimas jau yra priimtas ir konkursas yra pradėtas. Atsakovė teismui pateikė informaciją, kad nėra priimtas sprendimas skelbti konkursą turizmo paviljonui įrengti ginčo vietoje. Šią aplinkybę patvirtina ir atsiliepime į atskirąjį skundą.

Atskirajame skunde ieškovė prašo atsižvelgti ir į aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę ginčo teritorijoje, į tai, kad ieškovė su R. Š. sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo nuomos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra susijusios su ieškovės keliamais reikalavimais pripažinti atsakovės atsisakymą pratęsti sutartį arba sudaryti naują neteisėtu ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisingai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl atskirasis skundas atmetamas, o nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.