Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 10 metų.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuota transporto priemonė ,,C. V., Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimas Nr. xxx, 1 670 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, išieškota iš M. U. konfiskuotinos transporto priemonės ,,Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti 1 070 Eur suma.

Iš M. U. priteista 127,54 Eur proceso išlaidų už transporto priemonės ,,C. V., Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip 2017 m. kovo 9 d., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 1 186,028 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 677,676 g narkotinės medžiagos kokaino, kurių dalį – 933,046 g miltelių, kurių sudėtyje 534,906 g narkotinės medžiagos kokaino, 2017 m. kovo 9 d. apie 22.33 val. automobiliu ,,C. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno iki daugiabučio namo kiemo (duomenys neskelbtini), kur atvykęs padėjo į automobilio ,,Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saloną ir jame laikė, kol tą pačią dieną apie 00.00 val. minėto automobilio atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė 933,046 g miltelių, kurių sudėtyje 534,906 g narkotinės medžiagos kokaino, o likusią dalį – 252,982 g miltelių, kurių sudėtyje 142,77 g narkotinės medžiagos kokaino, neteisėtai laikė iki 2017 m. kovo 10 d. nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), kai apie 4.10 val. minėtame bute atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė likusią dalį – 252,982 g miltelių, kurių sudėtyje 142,77 g narkotinės medžiagos kokaino.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo M. U. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų byloje nenustatyta. Apeliantas ginčija nuosprendį tik dėl bausmės, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų. Kita vertus, teismas skundžiamame nuosprendyje padarė klaidų, nenurodęs bausmės pradžios, jos atlikimo vietos, neįskaitęs į paskirtą bausmę kardomojo kalinimo (suėmimo), nepasisakęs dėl kardomosios priemonės panaikinimo. Visi šie dalykai susiję su bausme, todėl teisėjų kolegija ištaiso klaidas ir nuosprendį keičia dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

6. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės paskirtį. Teismas išsamiai ir argumentuotai susiejo bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės paskirtį bei bausmės teisingumą.

7. Įstatymų leidėjas nurodo, jog skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Skirdami bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė.

7.1. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamojo kodekso paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet teismas turi atžvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti.

7.2. Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo dorovės, etikos nuostatas. Tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, jog tokia asmenybė linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis leidžia spręsti apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).

7.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, net tikint versija apie prarastus pinigus, apelianto parodymai rodytų labai menkas jo dorovės nuostatas (,,aš kreipiausi į pažįstamą, kurio įvardinti nenorėčiau, jis iš kriminalinio pasaulio, gerai žinomas“), leidžiančias daryti vienintelę išvadą, jog apeliantas, būdamas pakankamai subrendęs ir sveikos psichikos žmogus, pats susikūrė jam nepalankią situaciją.

7.5. Kita vertus, teisėjų kolegijos neįtikina pateikta apelianto versija, nes nerealu, kad ilgą laiką, t. y. apie vienerius metus, bendravęs su baltarusiais, apeliantas žinojo tik jų vardus, o šie, vėlgi žinodami tik jo vardą, būtų davę tokią didelę pinigų sumą be jokių garantijų, juo labiau prašydami nupirkti automobilius su netvarkingais dokumentais. Apelianto pateiktos tokios aplinkybės akivaizdžiai rodo sandorio, kurį apeliantas savo noru tariamai sudarė, ,,nešvarumą“, o tuo pačiu vėlgi jo moralės ir dorovės nuostatas, reikšmingas bausmei skirti.

8. Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad, tyrėjams nepavykus nustatyti asmenų, kuriuos apeliantas įvardijo, tai nereiškia, jog jo nurodytos aplinkybės nepasitvirtino ir tokie asmenys neegzistuoja. Pareigūnai iš tiesų jų nenustatė (t. 2, b. l. 75), tačiau nėra pagrindo teigti apeliantą įvardijus jam pinigus tariamai davusius asmenis, nurodžius vien populiarius rusiškus vardus – Miša ir Aleksandras. Neabejotina, kad slavų valstybėje yra tūkstančiai asmenų tokiais vardais, todėl tai nelaikoma pagalba tyrimo institucijai, ,,įvardijant“ narkotinės medžiagos gavimo šaltinį.

9. Neįtikinami ir apelianto buvusios sutuoktinės A. U. parodymai, jog 2016 m. rudenį M. U. buvo išsigandęs, sunerimęs, pasakojo apie patirtus grasinimus dėl susidorojimo už skolą, prašė paslėpti jų mažametę dukrą. Pirma, tokie jos parodymai atsirado tik teisme. Antra, paties apelianto versija apie pavojų dukrai irgi atsirado tik teisme, o apie pinigų praradimą ir grasinimus jis davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tik apklausiamas trečią kartą (t. 2, b. l. 24–25). Trečia, buvusi sutuoktinė teisme kalbėjo apie čečėnų keliamą grėsmę (t. 2, b. l. 143–144), nors pats apeliantas to niekada neminėjo, o tariamus pinigų davėjus įvardijo kaip baltarusius. Ketvirta, nebuvus jokio realaus pavojaus parodo liudytojos A. U. atpasakota apelianto reakcija į pasiūlymą kreiptis į policiją (,,ai, nereikia, čia viskas susitvarkys“). Visa tai teisėjų kolegijai leidžia vertinti liudytojos parodymus kaip nepatikimus, siekiant padėti apeliantui, o apelianto pateiktą versiją kaip nerealią, pagrįstą pasirinkta gynybos taktika.

11. Taip pat teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi. Apeliantas sulaikytas nusikaltimo vietoje, tačiau baudžiamoji byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatomis, dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepasisako. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kokią apeliaciniame skunde daro apeliantas, kad jis iš gaunamų legalių pajamų galėjo padėti išlaikyti mažametį vaiką, nes bylos duomenys (t. 2, b. l. 53–56) to neįrodo. Liudytojos A. U. parodymų patikimumas šiame nuosprendyje jau aptartas, todėl jais nesivadovaujama.

13. Dėl skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atsižvelgęs į bausmės griežtumą ir paskyręs minimalią bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi teisingumo principu.

14. Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėjamoje byloje yra išimtinė situacija, kuriai esant taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija jau pasisakė dėl apelianto versijos apie jam iškilusį pavojų ir ją atmetė.

14.1. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu) pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo aplinkybes, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įstatymo leidėjo įvertintas baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Šioje byloje nėra duomenų apie M. U. padaryto nusikaltimo žymiai mažesnį pavojingumą, negu BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sankcijoje, kadangi ji numato vienodą atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nepriklausomai nuo to, ar šios medžiagos buvo gaminamos, įgyjamos, gabenamos, laikomos sau ir pan., ar platinamos kitiems, jeigu yra labai didelis jų kiekis, nes tai savaime nusikaltimą daro labai pavojingą.

14.2. BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti ne mažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas leistų daryti išvadą, jog paskirta bausmė už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisinga. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbus vaidmuo tenka jo elgesiui, kuris šiame nuosprendyje aptartas ir įvertintas.

14.3. Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų padaryti tokią išvadą, taip pat nenustatė jokių išimtinių aplinkybių.

14.4. Paskirta minimali bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

15. Tačiau teismas į paskirtą bausmę neįskaitė laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo), nepasisakė dėl kardomosios priemonės panaikinimo, nenurodė bausmės pradžios bei kur bausmė turi būti atlikta. Dėl to nuosprendis keičiamas.

15.1. BK 66 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad kardomasis kalinimas (suėmimas) turi būti įskaitytas į paskirtą bausmę. Pagal analogiją įskaitomas ir laikino sulaikymo laikas. To nepadaręs, teismas pažeidė baudžiamąjį įstatymą.

15.1.1. Bylos duomenys įrodo, kad M. U. laikinai sulaikytas 2017 m. kovo 9 d. (t. 2, b. l. 1). 2017 m. kovo 10 d. jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas (t. 2, b. l. 31–36), kuri buvo tęsiama viso proceso metu iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Visas šis laikotarpis įskaitomas į paskirtą bausmę.

15.1.2. Apeliacinės instancijos teismui priėmus procesinį dokumentą ir skundžiamam nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomoji priemonė suėmimas naikinama.

15.2. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką bausmės pradžia laikoma pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo diena. Nagrinėjamu atveju tai yra 2017 m. lapkričio 27 d.

15.3. M. U. padarė labai sunkų nusikaltimą. Remiantis BK 50 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 63 straipsnio nuostatomis, jam nustatoma atlikti bausmę pataisos namuose.

16. Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti:

M. U. į paskirtą bausmę įskaityti laikiną sulaikymą ir kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d.

Bausmės pradžią nustatyti nuo 2017 m. lapkričio 27 d.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę suėmimą panaikinti.

M. U. paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų nustatyti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.