Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės, Irenos Varžinskienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pareiškėjas A. B. (toliau – ir A. B., ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (10.126) R3-35816 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“ (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ( toliau- ir Fondo valdyba ) 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. ( 6.5) I-6005)( toliau- ir 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimas) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-08-21 sprendimo Nr. (10.126) R3-35816“, 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaitant į jį tarnybos laiką nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 gruodžio 9 d.; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimais, nurodę iš esmės analogiškus argumentus ir motyvus bei teisės normų aiškinimą, prašė A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius prašė teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2018 m. birželio 30 d. , jeigu teismas nuspręstų tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Panevėžio AVPK viršininko 2010 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 50-TE-302 „Dėl viršilos A. B. atleidimo iš pareigų“ A. B. buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d., remiantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu (b. l. 5).

Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK prašymu skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ( b. l. 47).

Lietuvos Respublikos ministerijos kanclerio 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 11SP-2238 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo A. B. “, kuriuo, atsižvelgus į 19 metų 01 mėnesio ir 06 dienų tarnybos laiką, nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. neterminuotai pareiškėjui paskirta 578,01 Lt ( 167,53 Eur ) pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 6 ).

Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių prašymu perskaičiuoti tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, ir į jį įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 9 d. bei skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už faktiškai ištarnautą tarnybos laiką, t. y. už 20 metų 10 mėnesius ir 04 dienas (b. l. 7). VSDFV Utenos skyrius 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr.( 10.126) R3-35816 “ Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“ jo prašymo netenkino, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, įskaitant į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti pareiškėjo tarnybos laiką kontrolieriaus pareigose SSSR kariniame dalinyje Nr. 7574 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 9 d. bei skirti ir išmokėti dėl šios priežasties galimai susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 9).

B., nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21d. sprendimu, jį apskundė Fondo valdybai (b. l. 10-11). Fondo valdyba 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6005 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-08-21 sprendimo Nr. (10.126)R3-35816“ pareiškėjo skundo netenkino ir nurodė, kad VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas yra pagrįstas ir pagrindo jį naikinti nėra (b. l. 12-13).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl asmens tarnybos SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 7574 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 9 d. įskaitymo į tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai.

Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-636 ir 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija) nustato, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., tarp jų – ir faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d., jeigu asmuo už jį negauna kitos valstybės pensijos.

Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. KT18-N9/2016 „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2013 m. gruodžio 3 d., 2015 m. birželio 25 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2013 m. gruodžio 3 d. ir 2015 m. birželio 25 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginus faktinį tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laiką iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Byloje pateikto išrašo iš tuometinio Rokiškio rajono karinio komisariato A. B. išduoto karinio bilieto (duomenys neskelbtini) ( b. l. 78-79 ) bei darbo knygelės (duomenys neskelbtini) ( b. l. 80-82) duomenys patvirtina, kad A. B. 1981 m. gegužės 28d. buvo pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą SSSR ginkluotosiose pajėgose ir ją atliko iki 1982 m. sausio 15 d.; 1990 m. vasario 24 d. pareiškėjas pradėjo tarnybą SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 7574, iš kurio buvo atleistas 1991 m. gruodžio 9 d.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad VSDFV Utenos skyrius, remdamasis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktu, į A. B. tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, neįskaitė pareiškėjo faktinio tarnybos laiko SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 7574 nuo 1990 m. kovo 11 d. (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos) iki 1991 m. gruodžio 9 d. (atleidimo iš tarnybos SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžioje karinėje dalyje dienos).

B. skunde nurodė, kad SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldus karininis dalinys Nr. 7574 vykdė Rokiškio atviro tipo pataisos darbų kolonijoje kalinamų asmenų apsaugą ir kontrolę. Atkūrus Lietuvos Respubliką ir Lietuvos valstybei perėmus jos teritorijoje buvusių įkalinimo įstaigų apsaugą ir kontrolę, Rokiškio atviro tipo pataisos darbų kolonija buvo panaikinta ir pareiškėjas 1991 m. gruodžio 9 d. buvo atleistas iš tarnybos. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo lojalus 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pilietis, jokios priešiškos veiklos prieš Lietuvos Respubliką nevykdė, todėl nėra pagrindo jo tarnybos SSSR vidaus reikalų ministerijos kariniame dalinyje, kuris vykdė Lietuvos valstybės teritorijoje įsikūrusioje pataisos darbų kolonijoje kalinamų asmenų apsaugą ir kontrolę, vertinti kaip veikimą prieš Lietuvos Respubliką. A. B. paaiškino, kad po 1990 m. kovo 11 d. likdamas tarnauti nurodytame SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje, turėjo tikslą išsaugoti darbą ir socialines garantijas. Pareiškėjas teigė, kad tarnaudamas svetimos valstybės karinėje struktūroje, jis tuo pačiu tarnavo ir Lietuvos valstybės naudai, nes užtikrino jos saugumą ir visuomenės interesus. Nurodė, kad jeigu nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos Respublika iš karto po 1990 m. kovo 11 d. būtų perėmusi įkalinimo įstaigas, įskaitant ir Rokiškio atviro tipo pataisos darbų koloniją, pareiškėjas būtų ėmęs tarnauti Lietuvos valstybei. Tačiau to padaryti nebuvo galima dėl objektyvių priežasčių, kadangi tuo metu milicijos ir kiti statutiniai pareigūnai buvo pavaldūs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, o pataisos kolonijos buvo integruotos į SSSR karines struktūras. Teigė, kad Lietuvos Respublikos valdžios sprendimais buvo sudarytos sąlygos įkalinimo įstaigų darbuotojams palaipsniui pradėti tarnybą Lietuvos valstybei. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 1992 m. kovo 16 d. jis ėmė tarnauti Lietuvos valstybei, pradėjęs vidaus tarnybą Kupiškio rajono policijos komisariate (b. l. 28-31).

Vertinant A. B. skunde nurodytas aplinkybes apie jo tarnybą SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 7574 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 9 d., atsižvelgiama į tai, kad VSDFV Utenos skyrius 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendime ir Fondo valdyba 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendime bei į pareiškėjo skundą pateiktuose atsiliepimuose šių aukščiau nurodytų aplinkybių neginčijo ir jas paneigiančių duomenų neteikė. Įvertinus VSDFV Utenos skyriaus ir Fondo valdybos nurodytus argumentus ir motyvus, daroma išvada, kad atsisakymas perskaičiuoti A. B Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 11SP-2238 paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, įskaitant į tarnybos laiką pensijai skirti tarnybos kontrolieriaus pareigose kariniame dalinyje Nr. 7574 laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 9 d. bei skirti ir išmokėti dėl šios priežasties susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės aktų, skirtų įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimą.

Sprendžiant dėl A. B. skunde nurodytų aplinkybių apie jo tarnybą SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 7574 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 9 d., vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimo išvadomis.

Konstitucinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo, kad SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio mėn., kai šias funkcijas pradėjo vykdyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniai, vykdė kalinimo vietų apsaugą ir kontrolę. Konstitucinis teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. priimto Kreipimosi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriuo visi vidaus reikalų darbuotojai buvo paraginti sąžiningai dirbti savo darbą, nurodė, kad šis kreipimasis buvo skirtas inter alia Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose pareigas ėjusiems SSRS vidaus reikalų sistemos pareigūnams. Be to, Konstitucinis Teismas sprendė, kad, kitaip nei daugelio kitų SSRS (Lietuvos SSR) vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai, dėl ko šiose įstaigose tarnavę asmenys, kurie buvo pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, negalėjo iš karto to padaryti. Teismas pažymi. kad Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdę SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai nebuvo panaudoti SSRS agresijai prieš Lietuvos Respubliką 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn.; šių padalinių pareigūnai, pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose atlikdami apsaugos ir kontrolės funkcijas, užtikrino Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, suėmimo, kaip kardomosios priemonės, taikymą, taip pat atliko nuteistųjų ir suimtųjų konvojavimo funkciją, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje.

Be to, Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 30 d. priimto nutarimo Nr. 398 „Dėl buvusių TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės liktinių karių, praporščikų ir karininkų, priimtų tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą“ vertinimą Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, jog siekdama sudaryti buvusiems TSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės liktiniams kariams, praporščikams ir karininkams sąlygas tęsti tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, nutarė nustatyti, kad šiems asmenims, tarnavusiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ir priimtiems tarnauti į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą, ištarnautas SSRS ginkluotosiose pajėgose ir SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje laikas įskaitomas į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, taip pat procentinį darbo užmokesčio priedą už ištarnautus vidaus reikalų sistemoje metus; šiems į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemą tarnauti priimtiems pareigūnams taikomos ir kitos Lietuvos Respublikos įstatymuose ir nutarimuose vidaus reikalų sistemos pareigūnams numatytos socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo, kad šiuo teisės aktu Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusiems jai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, išlaikyti tam tikras socialines ir materialines garantijas, tarp jų - į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, įskaityti laiką, ištarnautą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje.

Konstitucinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime konstatavo ir tai, kad prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990 m. kovo 11 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti šiam tarnybos laikui faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika. Konstitucinis Teismas šią išvadą grindė tuo, kad pataisos įstaigų apsaugos ir kontrolės funkcijas vykdę pareigūnai prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje, pati Lietuvos Respublika skatino jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusius SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padalinių pareigūnus tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose, o šiose įstaigose tarnavę lojalūs Lietuvos Respublikai asmenys galėjo prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai tik tada, kai Lietuvos Respublika perėmė tų įstaigų apsaugą ir kontrolę.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su A. B. vykdytomis kontrolieriaus funkcijomis SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr.7574 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 9 d., pareiškėjo motyvus, dėl kurių jis po 1990 m. kovo 11 d. tęsė tarnybą šiame kariniame dalinyje bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, būdamas lojalus Lietuvos Respublikai, ištikimybę nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvos Respublikai galėjo prisiekti tik Lietuvos Respublikai perėmus jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, sprendžia, jog pareiškėjo tarnybos laikas SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr. 7574 po 1990 m. kovo 11 d. taip pat turi būti įskaitomas į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kaip kad yra įskaitomas faktinis tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laikas iki 1990 m. kovo 11 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 836 pritarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui ir nutarė pateikti jį Lietuvos Respublikos Seimui. Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pagal esamą teisinį reguliavimą asmenims, vykdžiusiems Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę, nėra galimybių į stažą, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, įskaičiuoti laikotarpio po 1990 m. kovo 11 d. iki tol, kol minėtos įstaigos nebuvo perimtos į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, nors de facto šie asmenys iš esmės atliko Lietuvos valstybei svarbias funkcijas – užtikrino pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę. Dėl šios priežasties įstatymo projekto tikslas yra patikslinti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalį taip, kad jos nuostatos neprieštarautų Konstitucijos 52 straipsniui ir atitiktų konstitucinį teisinės valstybės principą. Be to, aiškinamajame rašte įstatymo projekto rengėjai nurodė, priėmus šį projektą, bus įgyvendintas teisėtų lūkesčių principas asmenų, kurie buvo pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, tačiau dėl objektyvių priežasčių (Lietuvos Respublika objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai) negalėjo iš karto to padaryti, atžvilgiu. Teisės aktų registro duomenimis, įstatymų leidėjas nėra pakeitęs Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, įskaitant ir Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju, atsižvelgus į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaudamasis VSDFV Utenos skyrius priėmė byloje ginčijamą sprendimą, daroma išvada, kad pareiškėjui į jo tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti turi būti įskaičiuotas laikotarpis, kai jis tarnavo SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr.7574 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 9 d. Tokia išvada daroma, atsižvelgus ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus byloje dėl iš esmės analogiško ginčo (2016 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2780-520/2016).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnis, reglamentuojantis teisės akto panaikinimo teisines pasekmes, nustato, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad VSDFV Utenos skyrius privalės iš naujo išnagrinėti A. B. 2017 m. rugpjūčio 1 d. prašymą perskaičiuoti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. VSDFV Utenos skyrius, iš naujo spręsiantis dėl nurodyto pareiškėjo prašymo, įpareigojamas perskaičiuoti A. B. tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaitant į jį tarnybos laiką nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 gruodžio 9 d., bei išmokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensijos nepriemoką, susidariusią dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko.

VSDFV Utenos skyrius atsiliepime nurodė, jog neišmokėtos pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalies priteisimas sukeltų papildomą finansinę naštą Lietuvos valstybės biudžetui, dėl to gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Lietuvos valstybės finansiniai įsipareigojimai visiems socialinio draudimo išmokų gavėjams, taip pažeidžiant kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą. VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, pabrėžė, kad teismo priimtas sprendimas turi būti realiai įvykdomas ir nesukeliantis neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. VSDFV Utenos skyrius, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2018 m. birželio 30 d. Prašymą grindė tuo, kad teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalies sumą, tokio teismo sprendimo įvykdymas pareikalautų papildomų piniginių lėšų bei įvertinus Lietuvos valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo procedūras (b. l. 36-41).

Sprendžiant dėl VSDFV Utenos skyriaus prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą, atsižvelgiama į tai, kad jam pagrįsti atsakovas nepateikė jokių preliminariai atliktų paskaičiavimų, leidžiančių spręsti, kokio dydžio yra pareiškėjui dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, kokie yra atsakovo vykdomi finansiniai įsipareigojimai kitiems išmokų gavėjams, koks šių sumų santykis ir pan. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl A. B. susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo VSDFV Utenos skyriui kils nepakeliamų finansinių sunkumų. Remiantis tuo, kas nurodyta, VSDFV Utenos skyriaus prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą netenkinamas.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Fondo valdyba 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6005 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-08-21 sprendimo Nr. (10.126)R3-35816“.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 ir 23 straipsniuose įtvirtintomis teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis asmens teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą ginant pažeistą ar ginčijamą teisę ar įstatymų saugomą interesą, daroma išvada, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal to paties straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali priimti vieną iš sprendimų: gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Administracinėse bylose dėl tokio pobūdžio sprendimų atsakovu laikomas VSDFV teritorinis skyrius, o šios bylos, vadovaujantis ABTĮ 31 straipsniu, nagrinėtinos administraciniuose teismuose pagal šių teritorinių viešojo administravimo subjektų buveinės vietų paskirstytą teismams. Darant tokią išvadą, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką aiškinant asmens teisės kreiptis teisminės gynybos tvarką reglamentuojančias teisės normas. Taigi, nustačius, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, privalo nutraukti administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Daroma išvada, kad Fondo valdyba 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6005 priėmė kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Fondo Valdyba 2017m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6005 paliko nepakeistą VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (10.126)R3-35816 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“. Teismas sprendžia, jog pareiškėjui teisiškai reikšmingas pasekmes sukėlė būtent VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. (10.126)R3-35816 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, teismas sprendžia, kad administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. ( 6.50 I-6005) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-08-21 sprendimo Nr. (10.126)R3-35816“, nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (10.126)R3-35816 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių perskaičiuoti A. B. tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaičiuojant į jį tarnybos laiką SSSR vidaus reikalų ministerijai pavaldžiame kariniame dalinyje Nr.7574 nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 gruodžio 9 d., ir išmokėti A. B. pareigūnų ir karių valstybinę pensijos nepriemoką, susidariusią dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos laiko.

Netenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. ( 6.50 I-6005) „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-08-21 sprendimo Nr. (10.126)R3-35816“.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.