Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-31 · Administracinė byla Nr. I-3936-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-31Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-31
Bylos Nr.
I-3936-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04173-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3936-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04173-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), priteisti 20 000 (dvidešimt tūkstančių) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde paaiškino, kad jis Kalėjime buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose trūko spintelių asmeniniams daiktams susidėti. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, galimybė tik vieną kartą per savaitę išsimaudyti po dušu, nuolatinė drėgmė kamerose, galimybė tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl jos buvo vėdinamos per langus, kas sukeldavo pavojų peršalti. Dėl visų šių neigiamų aplinkybių pareiškėjas jautė pažeminimą, garbės ir orumo pažeidimą, miego sutrikimus ir įtampą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžiai. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 ir 6.272 straipsniais, teigė, kad už šiuos pažeidimus jam turi būti atlyginama neturtinė žala.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų asmenų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Pabrėžė, kad Kalėjimo kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš jose laikomų asmenų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei su UAB „Dezinfa“ Minėtos įmonės atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas Kalėjimo kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų baldų. Taip pat tualetas nuo likusios kameros yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad Kalėjimo kamerų langai pritaikyti vėdinimui – kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010) reikalavimus. Asmenys, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys, tvarkantys savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais abstrakčiai cituojant teisės Lietuvos Respublikos bei tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Būtina atkreipti dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

CK 6.271 str. 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi, pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Įvertinus atsakovės pateiktus duomenis, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su pertraukom Kalėjime buvo laikomas nuo 2014-01-13 iki 2014-11-04. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,35 kv. m iki 7,86 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,92 kv. m iki 7,79 kv. m ploto. Iš viso 31 dieną pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose esančių spintelių neužtekdavo asmeniniams daiktams susidėti. Todėl drabužius tekdavo laikyti krepšiuose, dėl ko jie pelydavo. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo taisyklės) (iki 2016-01-28 galiojusi redakcija), nustatyta, kad Kamerose turi būti įrengta viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7. papunktis) spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8. papunktis). Anot pareiškėjo, dėl vietos spintelėse trūkumo, krepšiuose laikomi drabužiai imdavo pelyti. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Šiuo atveju skunde buvo rašoma apie patirtus nepatogumus, kuomet krepšiuose laikomi drabužiai pradėdavo pelyti. Teismo vertinimu, pareiškėjo apibūdinti veiksniai, susiję su vietos spintelėse trūkumu negali būti laikomi pakankamai intensyviomis, sunkiai įveikiamomis kliūtimis, galinčiomis būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo asmenų privatumo. Vadovaujantis Įrengimo taisyklių 14.5. papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimo kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas, o tik nurodė, kad toks atitvėrimas neužtikrina pakankamo privatumo. Todėl negalima konstatuoti neteisėtų Kalėjimo administracijos veiksmų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu. Taip pat pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Dėl to pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatoms, argumentavo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje neatitinka šio pranešimo reikalavimams. Anot pareiškėjo, šiame pranešime yra įtvirtintas reikalavimas suteikti suimtajam ar nuteistajam galimybę ne mažiau nei aštuonias valandas praleisti lauke. Teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Minėto pranešino 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta to paties pranešimo 47 punkte ir yra taikytina įvairiai prasmingai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, mokymasis ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore, kaip nurodo pareiškėjas. Pažymėtina, kad toks pat vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kalėjimo veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos suteikiant galimybę tik kartą per savaitę išsimaudyti po dušu. Pareiškėjas neneigė, kad nuteistieji yra bent kartą į savaitę vedami praustis po dušu. Neturtinę žalą kildino iš to, kad toks leidimo nusiprasti dažnumas yra nepakankamas. Iki 2015-11-01 galiojusios HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kadangi byloje nėra ginčo dėl šio reikalavimo įvykdymo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą Kalėjimo veikimą, esantį būtina neturtinės žalos priteisimo sąlyga.

Anot pareiškėjo, Kalėjimo kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nuolat tvyrojo drėgmė. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, taip pat iš kitos byloje esančios medžiagos nėra nustatyta, kad jis būtų kreipęsis dėl drėgmės kamerose išmatavimo. Tuo tarpu byloje pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-01-24 patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 262 (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-01-14 iki 2014-01-21) santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 18). Kameroje Nr. 107 (pareiškėjas laikytas 2014-02-18 ir 2014-10-21, o patikrinimas vykdytas 2014-01-21), santykinė oro drėgmė taip pat neviršijo teisės aktuose nustatytos ribos (b. l. 26). Pažeidimų, susijusių su drėgmės normų Kalėjimo kamerose pažeidimais, nėra nustatyta ir kituose patikrinimo aktuose (b. l. 14–57). Pažymėtina, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neapibūdino žalos, kurią patyrė dėl didelės drėgmės, o tik paaiškino, kad, jo nuomone, Kalėjimo kamerose buvo pažeistos drėgmės normos. Taip pat byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių įvertinti pareiškėjui drėgmės padarytą žalą sveikatai. Todėl, vadovaujantis minėta LVAT praktika, dėl įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų, negalima konstatuoti pareiškėjui padarytos neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde teigė, kad dalyje kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būdavo tarakonų. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kalėjimas nuo 2013-12-30 buvo sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 58–60), Sutartis su UAB „Dezinfa“ galiojo visą pareiškėjo buvimo Kalėjime laikotarpį. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad šios aplinkybės įrodo kad Kalėjimo administracija imamasi priemonių apsaugoti patalpas nuo kenkėjų (LVAT 2014-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-547/2014). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Kalėjimo administracija nesilaikė teisės aktų reikalavimų, teisės normų pažeidimo.

Anot pareiškėjo, Kalėjimo kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl patalpas tekdavo vėdinti per langus, kas lemdavo žemą temperatūrą kamerose. Šiam klausimui svarbus HN 76:2010 24 punktas, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimo kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, o pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo. Todėl teismas nesutinka, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su kamerų vėdinimu, buvo pažeisti. Pareiškėjo argumentai, susiję su ventiliacijos nebuvimu, atmestini.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dalį Kalėjime praleisto laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.

Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (31 dienos), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog, nagrinėjamu atveju, pareiškėjui priteistina 217 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 217 Eur sumą vertina kaip adekvatų neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 5 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. V. (A. V.) 217 Eur (du šimtus septyniolika eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Kitą pareiškėjo A. V. (A. V.) skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas