- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-09
- Bylos Nr.
- A-438-891-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės “Tanagra”
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės “Tanagra” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja (toliau – ir bendrovė) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004-01-13 sprendimo Nr. 17-2-3 1 punktą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004-04-16 sprendimą Nr. 69-175 ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimą Nr. S-263-(7-183/2004).
Skunde (I t., b. l. 3–7) nurodė ir teismo posėdyje pareiškėjos atstovas paaiškino, kad bendrovė nulinį pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) tarifą taikė eksportuotoms prekėms. Prekes pardavė EXW sąlygomis transportuojant automobiliu arba FCA sąlygomis – pervežant traukiniu. Pardavusi prekes EXW sąlygomis, UAB „Tanagra“ atsakinga už negrąžinamojo eksporto procedūros vykdymą iki Lietuvos Respublikos sienos. Bendrojo dokumento rinkinio trečiasis egzempliorius patvirtina, kad vidaus tranzito procedūra – nuo teritorinės muitinės iki pasienio posto – įvykdyta, žymos rodo, kad prekės kirto Lietuvos Respublikos sieną. Pasienio postas bendrojo dokumento rinkinio trečiąjį egzempliorių grąžino teritorinei muitinei, o pastaroji – pareiškėjai. Pardavusi prekes FCA sąlygomis, UAB „Tanagra“ yra atsakinga už muitinio tranzito vykdymą iki gavėjo įgalioto vežėjo, t. y., pareiškėjos manymu, jos atsakomybė dėl muitinės procedūrų kontrolės pasibaigia perdavus prekes pasienio geležinkelio stotyje pervežti. Bendrojo dokumento rinkinio tretieji egzemplioriai visais atvejais patvirtina, kad UAB „Tanagra“ savo, kaip muitinės procedūrų vykdytojo, pareigas atliko ir prekes pervežti perdavė. Tranzito deklaracijos, bendrojo dokumentų rinkinio tretieji egzemplioriai yra vieninteliai įstatymo reikalaujami rašytiniai įrodymai, patvirtinantys prekių eksportą ir prekių pripažinimą eksportuotomis, todėl nulinio PVM tarifo taikymas eksportuotoms prekėms turi būti grindžiamas dokumentais, kurie pateikti mokesčių administratoriui. Mokesčių administratorius, remdamasis prekių gavėjų neigimu gavus prekes, per plačiai aiškino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, nes tik remiantis šiais paaiškinimais negalima teigti, kad duomenys apie užsienio rezidentą yra neteisingi. Duomenys apie užsienio rezidentus, pateikti muitinės deklaracijoje, visiškai sutampa su realiais užsienio rezidentų duomenimis – visi užsienyje esantys prekių gavėjai yra realūs, mokesčio administratorius nenustatė nė vieno fiktyvaus prekių gabenimo ar fiktyvaus prekių gavėjo ar jo rekvizitų atvejo. UAB „Tanagra“, sudarydama sandorius, įsitikino fizinių bei juridinių asmenų veiksnumu pagal pateiktus fizinių asmenų pasus ir įmonių registracijos pažymėjimus. Lietuvos Respublikos rezidento – mokesčio mokėtojo – teisės ir pareigos Lietuvos Respublikos atžvilgiu negali būti priklausomos nuo kito asmens, ne Lietuvos Respublikos rezidento teisų ir pareigų užsienio valstybei. Mokesčių administratoriui patikrinti pateikti dokumentai patvirtina, kad prekės realiai buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Todėl net ir tuo atveju, jeigu prekių užsienio rezidentai neišvežė iš Lietuvos Respublikos, UAB „Tanagra“ negali už tai atsakyti, kadangi bendrovė šiuo atveju atsako tik už muitinės procedūros vykdymą iki Lietuvos Respublikos sienos. Nurodė, kad jog ikiteisminio tyrimo medžiaga nepatvirtina, kad prekių eksportas realiai nebuvo atliekamas. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, ar buvo sukčiauta, tyrimas yra tęsiamas. Bylai išspręsti reikalinga tirti liudininkų parodymus, o teismui pateiktame nutarime nėra pateikti išsamūs liudytojų parodymai.
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos RespublikosR finansų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinkao ir prašoė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas paaiškinoAtsakovė paaiškino, kadjog mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja prekėms, eksportuotoms į Latvijos Respubliką, Baltarusijos Respubliką, Rusijos Federaciją, nepagrįstai taikė nulinį PVM tarifą, kadangi pagal gautą informaciją iš nurodytų valstybių, asmenys neigia įsigiję prekių iš UAB „Tanagra“ ir jas įvežę į savo šalį. Pagal prekių eksporto metu galiojusio 1993-12-22 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. I-345 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei pagal 2002-03-05 Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 41 straipsnio nuostatas, nulinio PVM taikymo kriterijus – realus prekių eksporto faktas. Informacija apie išsiųstas prekes ar suteiktas paslaugas, užsienio valstybės rezidentą, kuriam išsiųstos prekės arba suteiktos paslaugos, neatitinkanti eksportuotojo pateiktos informacijos, taip pat informacija, paneigianti patį prekių eksporto faktą eksporto dokumentuose nurodytiems subjektams, yra pagrindas apmokestinti prekes standartiniu pridėtinės vertės mokesčio tarifu. UAB „Tanagra“, taikydama nulinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą, privalėjo ne tik formaliai užpildyti eksporto dokumentus, bet ir realiai iš Lietuvos muitų teritorijos išvežti prekes šiuose dokumentuose nurodytiems subjektams. Rusijos Federacijos federalinės mokesčių policijos tarnybos raštai ir Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijos raštai patvirtina, kad pareiškėja eksporto deklaracijose gavėjais nurodytiems fiziniams asmenims ginčijamais atvejais prekių į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką realiai neeksportavo. Mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai už šį pažeidimą apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 418 789 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 36 296,33 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių ir 90 226 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudą. Atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotos baudos ir delspinigių taip pat nėra pagrindo. Nurodė, kad analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad neužtenka už prekes sumokėti, turi būti konkretus prekės gavėjas. Jei asmuo eksporto deklaracijoje nurodomas kaip prekių gavėjas, bet realiai šių prekių negavo, net jei už jas buvo sumokėta, nulinis tarifas negali būti taikomas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašėo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 91) išdėstė analogiškus argumentus kaip ir atsakovė.
II.Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis nagrinėti bylą ir priimti sprendimą. Byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui nedalyvaujant, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-09-25 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2004-01-13 sprendimu Nr. 17-2-3 patvirtino 2003-10-17 patikrinimo akto Nr. 06-02-54-480 nurodymus UAB „Tanagra“ sumokėti į biudžetą 509 741 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 112 924 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudą ir 44 674,16 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, 2004-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A6–62–04 yra išaiškinęs, kad vadovaujantis anksčiau nurodytomis LR PVMĮ nuostatomis, jei prekės nėra realiai eksportuotos, joms negali būti taikomas nulinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas. Nuostata, numatančia, kokiais dokumentais remiantis eksportuotoms prekėms gali būti taikomas nulinis mokesčio tarifas, LR PVMĮ 25 straipsnis buvo papildytas siekiant palengvinti sąžiningiems mokesčių mokėtojams vykdyti įstatymo nustatytą pareigą teisingai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius. Tačiau nesąžiningo mokesčių apskaičiavimo atveju, nustačius, kad lengvatinis tarifas yra pritaikytas prekėms, kurioms toks tarifas nenustatytas, 25 straipsnio 2 dalyje nustatytų dokumentų turėjimas nėra pagrindas pripažinti, kad mokestinė prievolė yra įvykdyta tinkamai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-02-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-119-2005 konstatavo, kad jei prekių pardavimas užsienio piliečiams įvyko Lietuvoje, tai prievolė skaičiuoti standartinio dydžio PVM pardavėjui atsirado išrašius pirkėjams PVM sąskaitas faktūras. Tokio pobūdžio pardavimas nėra eksportas į užsienio valstybę, todėl LR PVMĮ 41 straipsnio nuostatos šioje situacijoje netaikytinos.
Kkaip nustatyta byloje, mokesčių administratorius tikrino pareiškėjos mokestinį laikotarpį nuo 2001-01-01 m. sausio 1 d. iki 2002-12-31 ir konstatavo, kad pareiškėja eksportavo prekes į Baltarusiją, Latviją ir Rusiją bei eksportuojamoms prekėms taikė nulinį PVM tarifą. Tikrinto mokestinio laikotarpio metu galiojusio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - LR PVMĮ) 25 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad 0 tarifu apmokestinamos eksportuotos prekės. Tačiau to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu mokesčių administratorius apie išsiųstas prekes arba suteiktas paslaugas, apie užsienio valstybės rezidentą, kuriam išsiųstos prekės arba suteiktos paslaugos, gauna informacijos, kuri neatitinka eksportuotojo pateiktos informacijos, prekės arba paslaugos, su kuriomis prieštaringa informacija yra susijusi, apmokestinamos taikant 13 straipsnio 2 punkte nustatytą tarifą. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis šia įstatymo nuostata ir nustatęs, kad buvo pateikti klaidingi duomenys apie užsienio šalies rezidentą, pareiškėjos eksportuotas prekes apmokestino LR PVMĮ 13 straipsnio 2 punkte nustatytu tarifu.
Teismas sutiko su Mokestinių ginčų komisijos ir mokesčių administratoriaus išvadomis, kad pareiškėja prekių Baltarusijos ir Rusijos rezidentams realiai neeksportavo. Tai patvirtina Rusijos Federacijos mokesčių policijos federalinės tarnybos 2003-02-20 raštu Nr. 25/2/54-1096 ir 2003-04-28 raštu Nr. 25/2/54-2223 pateikti Rusijos piliečių paaiškinimai, kad jie sandorių, nurodytų nagrinėjamose deklaracijose, su pareiškėja nesudarinėjo, eksporto deklaracijose nurodytų prekių nepirko ir jų į savo šalį neimportavo, bei Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijos 2003-05-14 raštu Nr. 3-1-7/526, 2003-06-19 raštu Nr. 04-03-10/2584, 2003-06-24 raštu Nr. 4-1-12/614-2 ir 2003-07-29 raštu Nr. 4-1-12/1294 pateikti Baltarusijos Respublikos piliečių paaiškinimai, kad jie prekių, nurodytų eksporto deklaracijose, nepirko. Keli Baltarusijos Respublikos piliečiai nurodė analogiškas aplinkybes apie prekių įvežimą į neutralią teritoriją, kur prekės buvo grąžinamos UAB „Tanagra“ atstovui.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo, siekiant neteisėtai užvaldyti atitinkamą pridėtinės vertės mokesčio sumą, ir siekdamas surinkti bylai reikalingus įrodymus sustabdė bylą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-1-02189-04. 2008-08-18 teismas gavo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimą vieną ikiteisminio tyrimo dalį nutraukti ir tęsti įtariamųjų paiešką baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-02189-04, kurioje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. 2008-08-14 nutarime konstatuota, kad liudytojų parodymai dėl 2001–2002 metų UAB „Tanagra“ mokėjimo ir eksporto dokumentuose esančių parašų, prekių kiekių bei sumų netikrumo leidžia daryti išvadą, jog UAB „Tanagra“ atsakingi darbuotojai mokėjimo ir eksporto dokumentuose fiksavo duomenis, realiai neatitinkančius tikrovės, t. y. mokėjimo dokumentuose duomenys apie prekių gavėjus ir jų atliktus atsiskaitymus yra neteisingi. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tiriama veika buvo vykdoma 2001–2002 metais, o nusikaltimas, numatytas Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, yra nesunkus, UAB „Tanagra“ atsakingų asmenų veikoje net ir esant šio nusikaltimo požymių, ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, negali būti tęsiamas, todėl šiuo nutarimu priimtas procesinis sprendimas ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nustatyti objektyvūs sukčiavimo požymiai, tačiau nėra tiksliai nustatyta, dėl kurių konkrečiai atsakingų UAB „Tanagra“ asmenų veiksmų yra kilusios nusikalstamos veikos pasekmės. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, jog atlikus visus galimus procesinius veiksmus konkretūs UAB „Tanagra“ atsakingi asmenys bei kiti susiję asmenys, kurie padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, nėra nustatyti.
Teismas, remdamasis nurodytais motyvais, taip pat padarė išvadą, kad pareiškėja UAB „Tanagra“ realaus prekių eksporto nurodytiems subjektams neįrodė, todėl mokesčių administratorius pagrįstai už šį pažeidimą pareiškėjai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 418 789 Lt PVM ir vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsniu nurodė sumokėti į biudžetą 36 296,33 Lt PVM delspinigių bei pagal 1993-12-22 LR PVMĮ 36 straipsnį ir 2002-03-05 LR PVMĮ 123 straipsnį paskyrė 90 226 Lt PVM baudą. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-07-05 sprendimas Nr. S-263-(7-183/2004) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
III.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prekių pardavimas įvyko Lietuvoje, todėl PVM susigrąžinti gali tik užsienio juridiniai asmenys. Šis teismo teiginys, anot pareiškėjos, neatitinka faktinės situacijos - UAB "Tanagra" ne tik kad pardavė prekes užsienio piliečiams, bet ir buvo eksportuotoju, t. y. UAB "Tanagra" vardu buvo pildytos eksporto deklaracijos, UAB "Tanagra" privalėjo atsakyti už prekių išvežimą iš Lietuvos muitų teritorijos, ką ji ir padarė. Taigi nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos nuo tų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų bylų, kuriomis savo sprendime rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Dėl šios priežasties negalima taikyti jokios analogijos ar teismų praktikos, suformuotos bylose, kuriose nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės.
2. Administracinė byla privalėjo būti sustabdyta iki atitinkamo procesinio sprendimo - nutraukti ikiteisminį tyrimą, apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-02189-04. Šiuo metu ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliekamas toliau ir nėra aišku, ar UAB "Tanagra" ir jos darbuotojai yra padarę nusikaltimą, ar ne, teisme nei UAB "Tanagra", nei atsakovas, nei teismas negali remtis ikiteisminio tyrimo surinktais duomenimis, nėra aišku, kokie galutiniai duomenys bus surinkti, kokios aplinkybės nustatytos, tuo labiau, kad liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra nevienareikšmiai, jie laikui bėgant keičiasi, liudytojai nebetvirtina, kad prekių nevežė, o tik nurodo, kad jas vežė savo reikmėms ir panašiai. Taigi administracinė byla negalėjo būti išnagrinėta, nes sprendimas joje yra susaistytas nuosprendžiu ar kitu procesiniu sprendimu, kuriuo galutinai išsprendžiama baudžiamoji byla, t. y. dar nustatytinomis aplinkybėmis ir faktais.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Papildomai nurodo, jog pareiškėja apeliaciniame skunde teikia motyvus, kad ši administracinė byla turi būti sustabdyta, kol galutinai bus išnagrinėta minėta baudžiamoji byla. Atsakovas pažymi, kad toks pareiškėjos reikalavimas nėra pagrįstas, nes baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas pareiškėjos apmokestinimo klausimas. Abu šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, skirtingus subjektus, kas sąlygoja skirtingą šių šiuose procesuose turimų įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimą, kas gali sąlygoti skirtingą ir procesų rezultatą. Todėl konstatuotina, kad asmenų, atsakingų už minėtų ūminių operacijų atlikimą, padarant nusikalstamus veiksmus, nustatymas ir patraukimo baudžiamojon atsakomybės klausimo išsprendimas, nėra reikšmingas sprendžiant šį mokestinį ginčą. Atsakovė pažymi, kad šiuo klausimu yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007-05-28 sprendime administracinėje byloje Nr. A-6-238/2007.
Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo jį atmesti, atsiliepime nurodo, jog palaiko atsakovės poziciją šioje administracinėje byloje.
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pridėtinės vertės mokesčio prekių eksporto iš Lietuvos Respublikos į kitas valstybes atveju.
Iš bylos matyti, kad šis ginčas apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjamas antrą kartą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A10 – 345 – 05 2005 m. kovo 25 d. priėmė nutartį, kuria panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 418789 Lt PVM, 90226 Lt šio mokesčio baudą ir 36296,33 Lt delspinigių ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad „Eksportuotomis prekės laikomos, kai jos išvežamos iš Lietuvos muitų teritorijos. Pareiškėjas pateikė visus reikiamus dokumentus, kad prekės iš Lietuvos muitų teritorijos buvo išvežtos. Kad pareiškėjas dokumentais įrodo prekių eksportą, neginčija ir atsakovas. Todėl daryti išvadą, kad prekės nebuvo realiai eksportuotos, vadovaujantis prieštaringais paaiškinimais ar šių paaiškinimų pagrindu pateikta kita informacija, pakankamo pagrindo nebuvo. Tam, kad paneigti dokumentais patvirtintą prekių eksportą, turi būti surinkta patikima ir neprieštaringa informacija. Šito nebuvo padaryta. Teismo sprendime nurodyta, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo, siekiant neteisėtai užvaldyti atitinkamą pridėtinės vertės mokesčio sumą. Todėl esant prieštaringai informacijai apie užsienio valstybių rezidentus, teismui vertėjo svarstyti ir bylos sustabdymo klausimą, kol bus išnagrinėta kita byla (LR ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.). <...> Šito teismui nepadarius, jo priimtą sprendimą nėra pagrindo laikyti teisėtu ir pagrįstu. Todėl sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 418789 Lt PVM, 9022 Lt šio mokesčio baudą ir 36296,33 Lt delspinigių, panaikintina ir dėl šių nurodymų byla perduotina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, nes objektyviam ir visapusiškam visų bylos aplinkybių ištyrimui reikalinga surinkti daug naujų įrodymų (LR ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).“
Iš bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutarties nurodymus, 2005 m. gegužės 23 d. priėmė nutartį, kuria sustabdė bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-1-02186-04 (t.2 b. l.17), o jos nagrinėjimą atnaujino 2008 m. rugpjūčio 19 d., remdamasis Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu ( t.2 b. l. 43-65).
Iš Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo matyti, kad baudžiamoji byla buvo nutraukta tik iš dalies, o ne visa apimtimi, t. y. buvo nutraukta byla dėl kaltinimo pagal BK 300straipsnio 1 dalį, o likusioje dalyje dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bylos tyrimas tęsiamas. Tai, kad tyrimas yra tęsiamas patvirtina Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2009 m. rugsėjo 17 d. raštas ( t.2 b. l. 113).
Iš Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo taip pat matyti, kad tyrimas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, yra susijęs su sukčiavimu, kurį galėjo padaryti atsakingi UAB „Tanagra“ darbuotojai, vykdydami šioje administracinėje byloje nagrinėjamas prekių eksporto operacijas.
Visa tai patvirtina, kad baudžiamosios bylos tyrimas dėl aplinkybių, kurių nustatymas gali turėti prejudicinę reikšmę ir šiai administracinei bylai, yra nepasibaigęs. Tai savo ruožtu lemia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 25 d. nutarties nurodymus, pakartotinai pažeidė procesinės teisės reikalavimus, įpareigojančius teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (LR ABTĮ 81 str.), dėl kurių (pažeidimų) padarymo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad sprendžiant pridėtinės vertės mokesčio klausimą, prekių eksporto iš Lietuvos Respublikos į kitas valstybes atveju, esminę reikšmę turi nustatymas aplinkybės - ar prekės buvo realiai eksportuotos, ar ne. Kaip yra konstatavęs šios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos, arba paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios turi patvirtinti juridinę reikšmę turinčią aplinkybę apie prekių išvežimą, ar neišvežimą iš Lietuvos muitų teritorijos (rinkos) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr. A (8)-723-2005; A (8)-715-2005).
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas turi pirminius leistinus įrodymus, patvirtinančius prekių eksporto faktą bei kad yra surinkti ir atitinkami duomenys apie užsienio valstybių rezidentus, kuriems išsiųstos prekės, kuri neatitinka eksportuotojo pateiktos informacijos. Tokia informacija gali sudaryti tik pagrįstą pagrindą manyti, jog prekės galėjo būti neeksportuotos, todėl šie duomenys turi būti įvertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles visumoje su pareiškėjo pateiktais įrodymais. Ir tik šio įrodymų vertinimo pasėkoje, nustačius juridinę reikšmę turinčią aplinkybę apie prekių išvežimą (ar jų dalies ir pan.), ar neišvežimą iš Lietuvos muitų teritorijos (rinkos), turi būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo apmokestinimo atitinkamo dydžio pridėtinės vertės mokesčio tarifu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.