Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo nuo 2005 m. gegužės 6 d. iki 2005 m. gegužės 7 d. laikas.

Nukentėjusiajam M. R. iš J. L. priteista 1000 Lt turtinei ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš J. L. taip pat priteista 3614 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą ligoninėje.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

J. L. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 1 d., apie 21 val. 20 min., ant laiptų, vedančių nuo (duomenys neskelbtini) namo link (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su negalinčiu suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti V. Š. , pasikėsino užvaldyti svetimą M. R. priklausantį turtą - dėl savanaudiškų paskatų jis pats bei V. Š. , grasindami peiliais, užpuolė M. R. ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą - sudavė šiam smūgį ranka į veidą, o V. Š. įdūrus peiliu į kairę šlaunį nukentėjusiajam ir tuo padarius jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino pagrobti M. R. priklausantį turtą - mobilaus ryšio telefoną ”Siemens A35”, 200 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną ”Motorolla E698”, 710 Lt vertės, 30 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 200 Lt, ”Vilniaus banko” mokėjimo kortele ”Extra” - viso pasikėsino pagrobti svetimo turto už 1130 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusysis M. R. aktyviai pasipriešino.

Nukentėjusiojo parodymai (t. 1, b. l. 14; t. 4, b. l. 12) yra nenuoseklūs, todėl jie turi būti vertinami kritiškai. Be to, nukentėjusysis jį šantažavo ir tai patvirtina jų pasirašyta paskolos sutartis, nors joje nurodytos pinigų sumos jis nėra gavęs. Apeliantui buvo grasinama, kad nesumokėjus tam tikros pinigų sumos, nukentėjusysis teisme duos apeliantui nepalankius parodymus.

Teismas, skirdamas bausmę, netinkamai įvertino apelianto asmenybę, nes įvykio metu jis buvo nepilnametis, anksčiau neteistas, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nuo įvykio iki nuosprendžio priėmimo jis nei karto nenusikalto. Apeliantas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 111 str. 1 d., 113 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.10 str. 1 d., 6.253 str., teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai atleido V. Š. nuo civilinės atsakomybės atlyginti nukentėjusiojo pareikštą ieškinį, nors žala padaryta būtent V. Š. veiksmais. Be to, nukentėjusysis neįrodė jo pareikšto ieškinio, todėl šis ieškinys negali būti patenkintas.

Nukentėjusysis M. R. atsikirtime į nuteistojo J. L. apeliacinį skundą nurodo, kad būtent nuteistasis J. L. ir jo artimieji buvo paskolos sutarties iniciatoriais. Ją pasirašyti nukentėjusįjį įkalbėjo J. L. artimieji už tai, kad jis teisme duotų neteisingus parodymus apie nuteistąjį. Šia sutartimi niekas nebuvo šantažuojamas ir niekam nebuvo grasinta. Iki nusikaltimo padarymo jis nepažinojo nei J. L. ar jo artimųjų, nei V. Š. . Nukentėjusysis mokosi Lietuvos kūno kultūros akademijoje ir dėl padarytų sužalojimų sportiniai rezultatai smarkiai pablogėjo, kas neigiamai paveikė jo sportinę karjerą.

V. Š. (asmuo, kuriam taikomos priverčiamosios medicininės priemonės) atsikirtimu į nuteistojo J. L. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio ir šio skundo rezoliucinės dalies seka, kad nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teisme J. L. pakeitė savo poziciją, t. y. įrodymų tyrimo metu pripažino, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje kartu su V. Š. dėl savanaudiškų paskatų užpuolė M. R. ir grasinant peiliais bei panaudojant fizinį smurtą – suduodant smūgį nukentėjusiajam ranka į veidą, o V. Š. duriant peiliu į kairę šlaunį, tuo padarant nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, - dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino plėšimo būdu užvaldyti svetimą M. R. priklausantį turtą.

Taigi, J. L. apeliacinės instancijos teisme pripažino visas esmines nusikaltimų padarymo aplinkybes. Šie nuteistojo parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo, liudytojos A. D. parodymais. Apelianto kaltę patvirtina ir poėmio, asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką bei daiktų (peilių) atpažinimo protokolai (t. 1, b. l. 26-28; t. 2, b. l. 139, 140, 176). Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad J. L. kaltė dėl plėšimo yra neginčijamai įrodyta.

Byloje taip pat nustatyta, kad sužalojimą, sukėlusį sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, padarė V. Š., kuris baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos darymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad J. L., šiuo atveju, atsako kaip tiesioginis atitinkamos veikos vykdytojas. Ši išvada yra iš esmės teisinga, tačiau ją pagrindžiantys motyvai nėra išsamūs ir visiškai teisingi.

Nuteistasis J. L. neigia žinojęs, kad V. Š. serga psichine liga ir dėl to negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Duomenų, paneigiančių apelianto parodymus, byloje nėra. Iš byloje esančių nuosprendžio ir nutarties (t. 1, b. l. 133-136; t. 2, b. l. 47-49) seka, kad apie V. Š. psichinę ligą J. L. galėjo sužinoti tik po 2006 m. sausio 19 d., t. y. po jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų (plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo) padarymo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. L. pasinaudojo V. Š. kaip nusikalstamos veikos padarymo priemone, pagrįsta tik prielaidomis. Be jokios abejonės, J. L. negali būti taikomos BK 26 str. nuostatos, reglamentuojančios bendrininkų atsakomybę, nes V. Š. nėra plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo subjektas. Tačiau nustatant J. L. atsakomybės ribas už sunkų sveikatos sutrikdymą, būtina įvertinti apelianto ir V. Š. veiksmų bendrumą, kuris savo ruožtu nulemia bendrus padarinius, bendrą žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Iš veiksmų bendrumo galima spręsti ir apie J. L. tyčios turinį.

Iš nukentėjusiojo ir nuteistojo J. L. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, seka, kad apeliantas ir V. Š. ruošėsi nusikaltimo padarymui tam tikslui pasiimdami peilius. Kad nusikaltimų padarymo įrankių (peilių) turėjimas nebuvo atsitiktinis rodo ir įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis (t. 1, b. l. 133-136). Abu paminėti asmenys plėšimo metu grasino nukentėjusiajam peiliais, siekdami palaužti jo pasipriešinimą, o J. L. dar ir panaudojo fizinį smurtą (smogė ranka į veidą). Kolegija daro išvadą, kad J. L. numatė, jog nukentėjusiojo pasipriešinimo atveju V. Š. gali panaudoti peilį, tam pritarė ir, nors šio įrankio panaudojimo padarinių nekonkretizavo, tačiau bet kokie iš jų (sunkus ar kitokio laipsnio sveikatos sutrikdymas) apeliantą tenkino. Tai reiškia, kad plėšimo padarinys – sunkus sveikatos sutrikdymas - atsirado ne dėl neatsargumo ar nepakaltinamo asmens eksceso, o bendrų veiksmų išdavoje, apeliantui veikiant nekonkretizuota tyčia. Todėl apygardos teismo sprendimas J. L. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 135 str. 2 d. 9 p. yra teisingas.

Apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu nukentėjusysis paaiškino, kodėl savo pirmojoje apklausoje (t. 1, b. l. 12-13) nenurodė, kad J. L. rankoje turėjo peilį. Šie nukentėjusiojo paaiškinimai yra įtikinami ir logiškai paaiškinami. Pažymėtina, kad J. L. apeliacinės instancijos teisme taip pat pripažino, jog plėšimo metu buvo išsitraukęs peilį. Taigi, ši aplinkybė byloje yra neginčijamai nustatyta.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis buvo šantažuojamas pasirašyti paskolos sutartį. Nuteistasis ir liudytoja V. L. patvirtino, kad šios sutarties pasirašymo iniciatoriais buvo jie patys, o ne M. R. .

Be deklaratyvių apelianto teiginių, byloje taip pat nėra jokių duomenų apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Todėl atsakyti į šį skundo argumentą nėra galimybės.

Skirdamas J. L. realią laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54, 91 str., str. reikalavimų nepažeidė, t. y. įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes.

Kolegijos nuomone, J. L. prisipažinimo padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas negalima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme savo kaltę atkakliai neigė. Darytina išvada, kad apelianto prisipažinimas po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, yra aiškiai pavėluotas. Be to, jis grindžiamas ne pozityviais motyvais (atgaila, kritišku savo elgesio vertinimu), bet noru išvengti realios laisvės atėmimo bausmės, aiškiai suvokiant, kad kaltę patvirtinančių įrodymų byloje yra pakankamai.

Teismų praktikoje vertinant nusikalstamą veiką padariusio kaltininko asmenybę, išskirtini asmenybės požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, jos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

Iš byloje esančių duomenų (t. 1, b. l. 133-136, 139-140) matyti , kad J. L. prieš nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra padaręs analogišką nusikalstamą veiką (plėšimą). Ši aplinkybė, o taip pat kiti teisės pažeidimai, padaryti prieš nusikalstamą veiką ir po jos, nenoras mokytis (t. 1, b. l. 123), slapstymasis nuo ikiteisminio tyrimo organų (t. 1, b. l. 100), žalos neatlyginimas leidžia daryti išvadą, kad J. L. antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių ir nusikalstamos veikos buvo tik nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Tokios išvados nepaneigia J. L. epizodinė pagalba Kauno apskrities ir tarptautiniuose visuomeniniuose renginiuose bei akcijose.

Kolegija daro išvadą, kad bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu paskyrimas, šiuo atveju, pažeistų nukentėjusiojo ir visuomenės interesus ir aiškiai nesiderintų su veikų pavojingumu bei atsiradusiais padariniais (negrįžtamai sužlugdyta nukentėjusiojo sportinė karjera). Tuo pačiu būtų pažeistas BK 41 str. 2 d. 5 p., reikalaujantis, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Nuteistajam pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. paskirta dvejų metų, o pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Ši bausmė yra ženkliai mažesnė už sunkiausios nusikalstamos veikos sankcijos vidurkį. Todėl, netgi įvertinus nuteistojo amžių (nusikalstamų veikų padarymo metu buvo nepilnametis), dar labiau ją švelninti ar taikyti BK 92 str. nuostatas nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija apygardos teismo išvadas ir dėl neturtinės žalos dydžio bei sprendimą priteisti nukentėjusiajam pinigines lėšas tik iš jo vieno. Apeliacinės instancijos teisme J. L. dalies skundo argumentų (dėl neturtinės žalos dydžio) nepalaikė. Todėl kolegija plačiau šio skundo argumento nenagrinėja. Pažymėtina tik tai, kad vadovaujantis CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala yra ne tik neigiami liekamieji reiškiniai sveikatai, bet fizinis skausmas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Akivaizdu, kad visa tai nukentėjusysis patyrė. Įvertinus CK 6.250 str. 2 d. numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, laikytina, kad 10000 Lt neturtinės žalos dydis nėra per didelis. Todėl mažinti priteistos neturtinės žalos dydį taip pat nėra pagrindo.

Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas 2009 m. kovo 17 d. nutartimi taikydamas V. Š. priverčiamąsias medicinos priemones, pažeidė BPK 307 str. 6 d. ir 303 str. 4 d. reikalavimus, t. y. nepriėmė jokio sprendimo dėl padarytos žalos atlyginimo. Tačiau revizuoti šią įsiteisėjusią nutartį kolegija neturi teisės (BPK 311 str. 1, 3 d., 313 str. 1 d., 318 str. 1 d.). Pabloginti asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, teisinę padėtį apeliacine tvarka pagal nuteistojo skundą tikrinant tik J. L. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, kolegija taip pat negali.

Tačiau tokia teisine situacija neatima J. L. regreso teisės, pilnai atlyginus turtinę ir neturtinę žalą, civilinio proceso tvarka reikalauti dalies sumokėtų sumų iš V. Š. tėvų (CK 6.9 str., 6.268 str. 4 d.).

Nuosprendis apeliacinio skundo ribose teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.