Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo B. B. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtoji bausmė subendrinta su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartimi paskirta bausme, ir nuteistajam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš B. B. nukentėjusiajai M. M. B. priteista dešimt tūkstančių (10000) litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. B. nuteistas už tai, kad tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. žiemos iki 2010 m. spalio 11 d. savo namuose, esančiuose Klaipėdos rajone, O. kaime, B. B., pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios dukters M. M. B., gim. 2008 m. vasario 26 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, nuolat, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu – vertė M. M. B. rankomis liesti jo lytinius organus, kišo pirštus į jos makštį ir padarė mergystės plėvės įtrūkimą, makšties prieangio pakitimus, taip nežymiai sutrikdė mažametės sveikatą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti ir B. B. už jo padarytą nusikaltimą skirti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu bausmę subendrinti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartimi paskirta bausme ir nuteistajam paskirti laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Prokuroro civilinį ieškinį tenkinti ir iš B. B. M. M. B. priteisti 50000 litų. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė per švelnią bausmę, be to, nepagrįstai prokuroro civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino tik iš dalies.

Prokuroro įsitikinimu pirmosios instancijos teismas nuteistajam B. B. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, ši bausmė neatitinka nei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nei nuteistojo asmenybės, nei nukentėjusiosios interesų.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad B. B. nusikalstami veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu truko apie vienuolika mėnesių, t. y. gana ilgą laiko tarpą. Nusikalstamos veikos metu nukentėjusiosios amžius siekė nuo pusantrų iki dviejų su puse metų. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji nemokėjo kalbėti ir akivaizdu, kad negalėjo kitiems asmenims pasakyti apie jos atžvilgiu atliekamus veiksmus. Tokias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiosios motina, kuri yra paaiškinusi, kad nukentėjusiosios paklausus ką tėtis jai daro, ji parodė rankomis, uždėjo jas ant savo lytinių organų. Visas šias aplinkybes suvokė ir B. B.. Žinodamas, kad nukentėjusioji apie jos atžvilgiu atliekamus veiksmus niekam nepapasakos, nuteistasis jautėsi saugus ir ilgą laiką ją seksualiai prievartavo. B. B. savo nusikalstamų veiksmų nenutraukė net ir žinodamas apie nukentėjusiosios sveikatos problemas. Prokuroro įsitikinimu, šių aplinkybių visuma rodo didelį nusikaltimo pavojingumo laipsnį, B. B. apibūdina kaip cinišką, abejingą savo mažametės dukros sveikatai ir bet kokiomis priemonėmis savo lytinį instinktą tenkinantį individą.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nepagrįstai sureikšmino jo amžių bei sveikatos būklę. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nei amžius nei sveikata nuteistajam nesutrukdė atlikti nusikalstamus veiksmus. Be to, B. B. net ir būdamas garbaus amžiaus nesilaiko visiems priimtinų socialinio gyvenimo normų, piktnaudžiauja alkoholiu bei yra linkęs nusikalsti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Prokuroras tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Pažymi, kad mažametė patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei psichinius sutrikimus, ji buvo seksualiai prievartaujama ilgą laiką. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog nusikalstami veiksmai užsifiksavo mažametės sąmonėje, mergaitės elgesys kurį laiką rodė kai kuriuos pakitimus, nebūdingus kitiems tokio amžiaus vaikams, todėl neabejotina, kad augant mergaitei reikės nemažai kvalifikuotos specialistų, psichologų pagalbos. Taip pat nurodoma, jog aplinkybė, kad šiuo metu padaryta žala mažametės sveikatai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, negali būti pagrindas teigti, jog tai neatsilieps jos sveikatai gerokai vėliau ir nebus jokių ligų ar kitų pasekmių priežastis. Be to, visi šie įvykiai gali turėti neigiamos įtakos normaliam mažametės, kaip asmenybės, vystymuisi ir kadangi nusikaltimas padarytas nukentėjusiosios brandos ir vystymosi laikotarpiu, jo pasekmės gali būti jaučiamos ilgą laiką.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiajai priteista mažiau nei ketvirtadalis viso nuteistojo turimo turto. Prokuroro įsitikinimu, prašoma priteisti suma nebus per didelė našta nuteistajam.

B. B. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį išteisinti.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad Klaipėdos apygardos teismas atmetė B. B. paaiškinimus, jog nukentė­jusiosios lytiniai organai galėjo būti sužaloti jai besisupant ant medinio arklio, buvusio nuteistojo ir liudytojos D. I. namuose. Teismas, atmesdamas nuteistojo paaiškinimus ir remdamasis netiesioginiais įrodymais, nepagrįstai konstatavo, jog B. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Gynėjo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, jog tam tikros B. B. nurodytos aplinkybės, teismo nuomone, nepasitvirtino, nepa­tvirtina nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą. Be to, pažymima, kad medinio arkliuko buvimą patvirtino visi liudytojai, net ir priešiškai nuteistojo atžvilgiu nusiteikusios D. I. bei M. K.. Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra pakankami įrodymų, kurie paneigtų nuteistojo paaiškinimus dėl medinio arkliuko buvimo fakto.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad B. B. viso proceso metu neigė savo kaltę, o aplinkybė, jog jis neneigė, kad nukentėjusioji miegodavo su juo vienoje lovoje, ji miegodavo ir vaikščiodavo be kelnaičių, nuteistasis nukentėjusiajai nematant šlapindavosi virtuvėje į kriauklę, dėl ligos naktimis vartodavo aliejų, nėra susijusi su B. B. pareikštais kaltinimais.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad apklausiant liudytojus pas ikiteisminio tyrimo teisėją tarp gynybos, prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo kilę konfliktų. Du kartus ikiteisminio tyrimo teisėją buvo bandoma nušalinti. Nei B. B., nei jo gynėjui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikta medžiaga. Dėl šių priežasčių B. B. atsisakė duoti parodymus iki tol, kol susipažins su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Apelianto nuomone, nuteistojo noras padėti išsiaiškinti tikrąjį asmenį padariusį nusikaltimą teismo buvo įvertintas, kaip nuteistojo kaltės įrodymas.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo apkaltinamojo nuosprendžio grįsti liudytojos R. K. parodymais, kadangi juose nėra nurodoma jokių faktų, kurie pagrįstų nuteistojo kaltę, šie parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės. Pati liudytoja R. K. tik atpasakoja kitų asmenų pasakojimus, o pati jokių nuteistojo veiksmų nematė. Gynėjas mano, jog iš liudytojos R. K. parodymų apie R. B. ir D. I. jai perpasakotas aplinkybes galima teigti tik tai, kad B. B. galėjo atlikti Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Tuo pačiu skunde pažymima, kad kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį B. B. nėra pareikšti. Taip pat nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog liudytoja tiesiogiai jokios informacijos iš D. I. nebuvo gavusi.

Apeliaciniame skunde pastebima, kad tarp R. K. ir R. B., D. I. bei M. K. parodymų yra prieštaravimų, kurie nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti.

Apeliantas mano, kad liudytojų M. K., E. K. ir I. K. parodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Šių liudytojų parodymai tik leidžia daryti prielaidą, jog B. B. galėjo padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje, t. y. tvirkinimą. Be to, šių liudytojų parodymai apskritai nėra susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla, jų pagrindu yra konstatuojamos aplinkybės, kurios nebuvo inkriminuotos nuteistajam, taip pažeistos jo teisės, nekaltumo prezumpcija.

Nuteistojo gynėjas tikina, jog liudytojos R. B. parodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės, kadangi jie nėra susiję su pareikštais kaltinimais. Pastebi, kad R. B. ir R. K. parodymai apie tas pačias aplinkybes skiriasi, t. y. viena liudytoja teigė, jog matė, kaip B. B. buvo dukrą užgulęs tuo metu, kai pastaroji gulėjo ant nugaros, o kita liudytoja aiškino, jog girdėjo, kad nuteistasis buvo nukentėjusiąją pasisodinęs ant kelių ir ji kažką čiupinėjo. Šie liudytojų parodymų prieštaravimai pašalinti nebuvo. Pats B. B. paaiškino, jog vaikas vasarą miegojo automobilyje, ir kai nuteistasis norėjo jį paimti iš automobilio, jam teko pasilenkti ir įlįsti į automobilį, tokiu būdu galėjo susidaryti įspūdis, kad jis vaiką užgula, tačiau jis nieko neleistino nedarė. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pašalino iš kalti­nimo visumos aplinkybę dėl seksualinės prievartos veiksmų atlikimo B. B. priklausančiame automobilyje.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik ta liudytojos R. B. parodymų dalimi, kurioje ji papasakojo apie tam tikrus faktus, bet ir ta dalimi, kuria ji pateikė savo subjektyvius vertinimus. Gynėjas yra įsitikinęs, kad liudytojos subjektyvūs vertinimai negali būti laikomi įrodymais pagrindžiančiais nuteistojo kaltę.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis liudytojos D. I. parodymais, kadangi ši liudytoja pati patvirtino, kad ji konfliktuoja su nuteistuoju. Aplinkybę, kad D. I. parodymais negalima remtis patvirtina nuteistajam liudytojos siųstos ir byloje esančios trumposios žinutės, kuriose yra grasinama nuteistajam. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytoja B. B. nepalankius parodymus pradėjo duoti tik po to, kai ji išėjo gyventi pas kitą vyrą, nors pati liudytoja tvirtino, jog įtarimų, jog dukra galėjo būti tvirkinama, jai kilo dar gyvenant su nuteistuoju. Taigi neatmestina galimybė, kad liudytoja kerštauja nuteistajam. Gynėjo nuomone, D. I. gali turėti ir finansinį suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi nuteisus B. B., jai atsiras galimybė pasinaudoti nukentėjusiajai priteistais pinigais.

Apeliaciniame skunde aiškinama, kad D. I. parodymais negalima vadovautis ir dėl to, jog jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, jos parodymai yra prieštaringi. D. I. yra aiškinusi, kad dėl nusikalstamų B. B. veiksmų pasikeitė nukentėjusiosios elgesys, tačiau „Vaiko raidos centas“ rašte buvo nurodyta, kad iš nukentėjusiosios elgesio ir žaidimų negalima spręsti apie seksualinės prievartos buvimą ar nebuvimą. Taigi, nukentėjusiąją stebėję vaiko raidos specialistai nenustatė jokių vaiko elgesio pakitimų, leidžiančių tvirtinti, jog jos atžvilgiu buvo naudojama seksualinė prievarta. Be to, D. I. perpasakoja kitų asmenų nurodytas aplinkybes, o pati jų nematė. Liudytoja nematė seksualinės prievartos fakto.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai B. B. parodymus vertino kaip prieštaringus. Aiškina, jog nuteistojo atžvilgiu buvo pareikšti visiškai nepagrįsti įtarimai padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje. Dėl šios priežasties B. B. buvo privestas gintis nuo tokių įtarimų nurodydamas aplinkybes, kurios galėtų paneigti jo kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas bendro pobūdžio nuteistojo teiginius vertino kaip jo parodymų prieštaringumą.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Klaipėdos apygardos teismo naudojami B. B. paaiškinimai apie nuteistojo galimybę patirti erekciją su baudžiamojoje byloje nagrinėjamu kaltinimu yra visiškai nesusiję, todėl pirmosios instancijos teismas šiuos paaiškinimus nepagrįstai priskyrė prie nuteistojo kaltės įrodymų. Visiškai su kaltinimu nesusijusiais laikytini ir teismo teiginiai apie tai, kad B. B. nuo 2010 metų liepos mėnesio ieškojo moters tinkančios jam į dukras. Aplinkybė, jog nuteistasis ieškojo moters tik patvirtina tai, kad jis nėra linkęs į pedofiliją.

Gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vienu iš B. B. kaltės įrodymų laikė tai, kad nepasitvirtino jo nurodytos aplinkybės dėl galimo liudytojų šališkumo. Skunde pažymima, kad tiek Lietuvos Respublikos BPK nuostatos, tiek teismų praktika leidžia teigti, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas turi būti grindžiamas pakankamu kiekiu patikimų įrodymų, nekeliančių abejonių dėl asmens kaltumo, tuo tarpu nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, jis gali apskritai neduoti parodymų. Net nepasitvirtinus nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens nurodytoms aplinkybėms, kaltinimas vis tiek privalo įrodyti asmens kaltę.

Nuteistojo gynėjo nuomone, B. B. kaltė nėra įrodyta, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas tik netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis. Baudžiamojoje byloje nėra jokių tiesioginių ir objektyvių įrodymų apie B. B. neteisėtus veiksmus, Klaipėdos apygardos teismas išvadą dėl B. B. kaltės suformulavo remdamasis išimtinai liudytojų parodymais, t. y., tokiais duomenimis, kurie, nesant kitų įrodymų, negali būti laikomi kaltę patvirtinančiais ar paneigiančiais įrodymais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas siekiant baudžiamosios teisės priemonėmis ginti mažametės nukentėjusiosios teises, byla buvo nagrinėjama laikantis rungimosi principo, o įrodymai įvertinti laikantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio numatytų reikalavimų. Apkaltinamasis nuosprendis B. B. atžvilgiu buvo priimtas nesant pakankamai jo kaltės įrodymų, todėl minėtas teismo teiginys yra nepagrįstas.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje mini kitą bylą, kuri yra visiškai nesusijusi B. B.. Ši aplinkybė rodo, kad nuosprendį priėmęs teismas nesugebėjo atsispirti visuomenėje vyraujančioms nuotaikoms ir, galimai vengiant visuomenės pasmerkimo, priėmė B. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, buvo šališkas. Baudžiamojoje byloje išankstinio neigiamo nusiteikimo kaltinamojo atžvilgiu pagrindas buvo jam pareikšto kaltinimo pobūdis bei jo asmeninės savybės (konfliktiškas charakteris).

Apeliaciniame skunde aiškinama, kad net jei ir būtų galima laikyti, jog teismo nurodytos aplinkybės yra patikimai nustatytos, akivaizdu, kad didžioji dalis šių aplinkybių visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl B. B. pagal minėtą Lietuvos Respublikos BK straipsnį negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn bei jo atžvilgiu negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliantas pažymi, jog Klaipėdos apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai tvirtina, kad specialisto išvada nustatyta, jog B. B. kišo pirštus į savo mažametės dukros makštį. Specialistas išvadoje nieko nepasisakė ir negalėjo pasisakyti dėl B. B. veiksmų. Specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai niekaip nesisieja su liudytojų parodymais, nei vienas liudytojas nematė, kad nuteistasis būtų tenkinęs savo lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad yra nustatyta, jog nukentėjusioji gyveno asocialioje aplinkoje, kurioje dažnai buvo vartojamas alkoholis, D. I. ir B. B. namuose lankydavosi įvairūs asmenys. Šias aplinkybes patvirtina tiek liudytoja apklaustos socialinės darbuotojos parodymai, tiek ir byloje esantys rašytiniai įrodymai - Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus, Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kintų seniūnijos seniūno. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad seksualinę prievartą nukentėjusiosios atžvilgiu galėjo panau­doti kiti asmenys, o ne B. B..

Nuteistojo gynėjas nesutinka su nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo VšĮ „Vaiko raidos centras“ rašte išdėstytus duomenis, taip pat nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų socialinės darbuotojos nuomone.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino dalį nuteistajam inkriminuotų aplinkybių, tuo pačiu pažymima, kad likusi kaltinimo dalis lygiai taip pat nėra įrodyta, todėl B. B. privalėjo būti išteisintas. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad pats pirmosios instancijos teismas pripažįsta, jog veiksmai, kuriuos teismas laiko nustatytais (lytinių organų mažametei demonstravimas) atitinka Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, dėl kurios B. B. nėra kaltinamas, sudėtį. Visgi Klaipėdos apygardos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad net vadovaujantis liudytojų parodymais, B. B. kaltinimas galėtų būti reiškiamas tik pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį, teigti, jog nuteistojo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nėra jokio pagrindo.

Apeliantas kategoriškai teigia, kad nuteistasis turi būti išteisintas, todėl bausmės klausimai tampa nebeaktualūs, nes jokia bausmė nuteistajam negali būti paskirta, tuo pačiu turi būti atmestas ir civilis ieškinys.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė B. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

Specialisto išvadoje Nr. G 1965/10 yra nustatyta, kad apžiūrėjus M. M. B., kūno sužalojimų nerasta. Rastas senas mergystės plėvės įtrūkimas ties 11 val. pagal laikrodžio ciferblatą ir makšties prieangio pakitimai (makšties prieangis nenatūraliai erdvus ir platus). Mergystės plėvės įtrūkimas padarytas buku daiktu, galimai, pirštu. Mažametės mergystės plėvės pažeidimas ir išorinių lytinių organų srities pakitimai galėjo atsirasti nuo tvirkinamųjų veiksmų 2010 m. pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje. Lytinis aktas su mažamete neatliktas (t. 1, b. l. 46-47).

Pirmosios instancijos teisme ekspertui D. V. buvo parodytos medinio arkliuko, ant kurio suposi nukentėjusioji, nuotraukos. Ekspertas paaiškino, jog vaikui supantis neįmanoma padaryti mergystės plėvės sužalojimų. Ekspertas taip pat aiškino, jog sužalojimai galėjo atsirasti nuo spaudimo, turėjo būti kišamas pirštas. Poveikis skaičiuotinas dešimtimis. Mergaitė sau tokių sužalojimų padaryti negalėjo, sužalojimai galėjo atsirasti nuo tvirkinamųjų veiksmų (t. 3, b. l. 130). Taigi aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai negalėjo atsirasti nuteistojo nurodytu būdu, t. y. supantis ant medinio arkliuko aptariamų įvykių metu buvusio lauke.

Liudytoja M. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji yra mačiusi, kad B. B. atsigulė į lovą, įsikėlė savo dukrą, stūmė vaiką prie savo kelnių praskiepo ir pasakė, jog jo dukra yra gera, jam „pimpalą“ čiupinėja. Liudytoja nurodė, kad apie tokius nuteistojo veiksmus pranešė D. I.. D. I. liudytojai papasakojo, jog ji kiekvieną dieną prie lovos randa stovintį aliejaus butelį, vaikas pastoviai blizga. Apie nederamą B. B. elgesį žodžiu informavo ir R. K., kuri pasakė, jog informacija turi būti pateikta raštu. Liudytoja jokio rašto nesurašė. Be to, M. K. teigė, jog jos pačios dukros bijojo B. B., kadangi jis prie jų lysdavo, grabaliodavo (t. 3, b. l. 34-36). Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 145-147, 148-149). Taip pat analogiškas aplinkybės liudytoja nurodė ir vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei 2010 m. lapkričio 9 d. paaiškinime (t. 1, 141-143).

Liudytoja D. I. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog M. K. jai yra sakiusi, kad ji matė, jog B. B. gulėjo lovoje su atsegtu kelnių praskiepu ir mažametė nukentėjusioji kišo rankas prie jo lytinių organų, nuteistasis tada pasakė, kad jo dukra gera, pagraibo jam „pimpalą“. Nuo to laiko liudytoja pradėjo stebėti B. B.. Vieną kartą pati liudytoja matė, kad nuteistasis gulėjo lovoje su prasegtu kelnių praskiepu, jis uždėjo nukentėjusiosios ranką ant prasegto praskiepo. Pamatęs, jog liudytoja stebi, nuteistasis paaiškino dukrai, kad taip elgtis negalima. Liudytoja teigė, kad po to kai dukra pradėjo vaikščioti, ji miegodavo su tėvu. Dukra miegoti eidavo su naktiniais, ryte atsikeldavo jau be kelnaičių. Tuo metu, kai dukra miegodavo su liudytoja, ji nenusirengdavo. Taip pat D. I. nurodė, kad nuteistasis laikydavo aliejaus butelį prie lovos, nors iš vakaro aliejus būdavo padedamas į šaldytuvą. Be to, liudytoja nurodė, kad ji klausė savo dukros, ką tėvas jai daro, o dukra uždėjo ranką sau ant lytinių organų. Tuos pačius veiksmus nukentėjusioji atliko tą patį klausimą jai uždavus ir šiek tiek vėliau (t. 3, b. l. 84-88). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 81-82) tame tarpe ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 138-140). Taip pat analogiškas aplinkybės liudytoja nurodė ir vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei 2010 m. lapkričio 16 d. paaiškinime (t. 1, b. l. 57-58, 51-56).

Aptarti liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog nuteistojo B. B. elgesys su dukra buvo akivaizdžiai nederamas, seksualinio pobūdžio, šie parodymai leidžia teigti, jog nuteistasis skatindavo savo mažametę dukrą liestis prie jo lytinių organų. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad liudytoja D. I. tik atkartoja M. K. nurodytas aplinkybes, tačiau pažymėtina, jog ir pati D. I. yra paaiškinusi, kad matė kitą atvejį, kai B. B. atliko analogiškus veiksmus, kuriuos yra nurodžiusi M. K.. Taigi tarpusavyje sutampantys liudytojų parodymai leidžia konstatuoti, jog jie atitinka tikrovėje buvusius faktus ir patvirtina jų egzistavimą.

Liudytoja R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, jog apie B. B. netinkamą elgesį ją informavo M. K., kuri nesutiko nurodytų aplinkybių užfiksuoti raštu. Liudytoja teigė, kad B. B. yra paaiškinęs, kad aliejų laikė prie lovos, kadangi naktį ėjo kepti bulvių. Be to, liudytoja apibūdino M. K. kaip tvarkingą, besirūpinančią savo vaikais bei anūkais moterį, tvirtino, jog pastaroji negirtavo (t. 5, b. l. 32-33). Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog R. K. kokiu nors būdu yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymais nėra jokio pagrindo netikėti. Taigi šios liudytojos parodymai iš dalies patvirtina M. K. parodymus, t. y. tai, kad dėl nederamų nuteistojo veiksmų buvo kreiptasi į atsakingus pareigūnus. Tuo pačiu šios liudytojos paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad M. K. nesiekia apkalbėti nuteistojo, kadangi į R. K. ji kreipėsi anksčiau nei buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas B. B. atžvilgiu, nesant didesnių konfliktų tarp nuteistojo ir liudytojos.

Iš liudytojos I. Š. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog ji buvo informuota, kad kaime yra kalbama apie B. B. netinkamą elgesį, tačiau kalbinami kaimo gyventojai nenorėjo kalbėti apie B. B., kadangi jo bijojo. Sutiko kalbėti M. K., o R. B. vengė pokalbio (t. 3, b. l. 132). Šios liudytojos parodymai leidžia teigti, kad B. B. elgesys kėlė susirūpinimą ir kitiems kaimo bendruomenės nariams, tačiau dėl subjektyvių priežasčių jie atsisakė nurodyti žinomas aplinkybes.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas D. I. parodymais, kadangi ji yra suinteresuota bylos baigtimi, konfliktuoja su nuteistuoju. Tokie apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti, kadangi D. I. parodymai yra nuoseklūs, jie sutampa su kitų liudytojų parodymais, todėl teigtina, jog jais netikėti nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme liudytoja B. M., kuri nėra suinteresuota šios baudžiamosios bylos baigtimi, parodė, jog D. I. iš pradžių neigė, kad B. B. galėjo seksualiai išnaudoti jų dukrą, tačiau vėliau patvirtino, jog tokius įtarimus turėjo (t. 3, b. l. 131-132). Šie liudytojos parodymai leidžia daryti išvadą, kad D. I. nesiekia nepagrįstai apkalbėti nuteistojo, nes priešingu atveju, ji būtų iš karto davusi nuteistajam nepalankius parodymus. Pastebėtina ir tai, kad D. I. bei M. K. duodamos parodymus nenurodo, jog būtų mačiusios, kad B. B. būtų tenkinęs lytinę aistrą su nukentėjusiąja, nors norėdamos iš keršto jį apkalbėti, tokius parodymus galėjo duoti. Ši aplinkybė taip pat leidžia daryti išvadą, kad D. I. ir M. K. parodymai yra patikimi, jie atspindi tikrovėje buvusius faktus. Vien tai, kad nuteistojo ir D. I. santykiai buvo konfliktiški neleidžia daryti išvados, jog liudytoja gali apkalbėti B. B..

Iš tikrųjų byloje yra nustatyta, kad D. I. B. B. yra siuntusi trumpąsias žinutes, kuriose nurodoma: „Dar karta paskambinsi tevui sumusiu o dar apkalbinesi parasysiu parEISKIMA DEL M. TVIRKINIMO SUPRATAI PEDOFILE“, „Pidare mazai dar prisidirbai tai zinok kad teisme liudysiu prieš tave daune tu“ (t. 1, b. l. 29-30). Akivaizdu, kad šių žinučių turinys rodo, jog tarp liudytojos ir nuteistojo buvo susiklostę konfliktiški santykiai, tačiau tuo pačiu konstatuotina, jog jose nėra užfiksuota jokių teiginių, kurie leistų daryti bent prielaidą ar tuo labiau kategorišką išvadą, kad D. I. siektų B. B. apkalbėti. Pirmosios žinutės turinys leidžia teigti, jog liudytoja nori, kad B. B. nebeskambintų jos tėvui bei neapkalbinėtų jos pačios ir tik tuo atveju, jeigu nuteistasis nenutraukus savo veiksmų, ji grasino pranešti apie jo nusikalstamus veiksmus teisėsaugos institucijoms. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie nuteistojo nusikalstamus veiksmus teisėsaugos institucijas informavo ne D. I., o Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius. Antrosios žinutės turinys taip pat neleidžia daryti išvados, jog liudytoja grasino duoti tikrovės neatitinkančius parodymus.

Aplinkybė, kad D. I. B. B. kaltinančius parodymus davė tik po to, kai ji pradėjo gyventi atskirai nuo nuteistojo, nėra pagrindas tvirtinti, kad jos parodymai yra nepatikimi. Kaip jau minėta, liudytoja net ir gyvendama atskirai nuo nuteistojo ne iškarto papasakojo apie savo įtarimus dėl neteisėtų jo veiksmų.

Skunde keliama versija, jog konfliktas, po kurio D. I. paliko B. B., turėjo būti gana didelis, todėl ji gali kerštauti nuteistajam. Toks apeliacinio skundo teiginys iš esmės nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Taip pat nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog D. I. apkalba nuteistąjį, siekdama pasinaudoti nukentėjusiosios naudai priteistais pinigais. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, jog D. I. parodymais nėra jokio pagrindo netikėti, kadangi jie iš esmės yra nuoseklūs, jie sutampa su kitais byloje surinktais, ištirtais bei aptartais įrodymais.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad D. I. parodymus paneigia Vaiko raidos centro raštas Nr. 3 (t. 1, b. l. 50). Šiame rašte iš tikrųjų yra užfiksuota, jog iš vaiko elgesio ir žaidimų negalima spręsti apie seksualinės prievartos buvimą arba nebuvimą. Visgi šio rašto turinys nei paneigia, nei patvirtina nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jame tik nurodoma, kad pagal vaiko elgesį negalima daryti jokių kategoriškų išvadų dėl jo atžvilgiu atliktų veiksmų. Apeliantas tvirtina, jog minėtas raštas rodo, kad liudytojos D. I. parodymai yra nepatikimi, t. y., priešingai nei teigė liudytoja, „Vaiko raidos centras“ darbuotojai nenustatė jokių mažametės elgesio pakitimų. Akivaizdu, jog toks apelianto teiginys yra nepagrįstas, kadangi aptariamame rašte nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog nukentėjusiosios elgesys yra pakitęs ar nepakitęs. Pastebėtina, jog nukentėjusiosios elgesio pakitimus pastebėjo ne tik liudytoja D. I., bet ir R. B.. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusiosios elgesys buvo pasikeitęs, R. B. pastebėjo, kad nukentėjusioji pirštu sau baksnodavo į lytinius organus (t. 3, b. l. 88-89). Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos (ji yra ir nukentėjusiosios atstovė) L. M. vertinimais dėl nukentėjusiosios elgesio. Šis skundo argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi liudytoja išsakė ne savo asmeninę nuomonę, o nurodė jai žinomus faktus, t. y. apibūdino kaip mergaitė elgėsi atvykusi į kūdikių namus (neturėjo gėdos jausmo, žargstėsi, jos elgesys skyrėsi nuo kitų vaikų elgesio). Kita vertus, liudytojos išsakyta pozicija neprieštarauja Vaiko raidos centro rašto Nr. 3 turiniui, kuris, kaip jau minėta, nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Apeliantas tvirtina, jog D. I. tik perpasakoja kitų asmenų matytas aplinkybes. Toks teiginys yra nepagrįstas, kadangi D. I. yra nurodžiusi, jog ji ir pati yra mačiusi, kaip B. B. nukentėjusiosios ranką yra uždėjęs sau ant praskiepo. Tai, jog liudytoja atpasakoja kitų asmenų matytas aplinkybes leidžia teigti, jog tokios aplinkybės buvo aptarinėjamos. Būtent iš kitų asmenų sužinota informacija paskatino liudytoją stebėti nuteistąjį ir galiausiai ji pastebėjo, jog B. B. iš tikrųjų atlieka tokius veiksmus, apie kuriuos buvo kalbėta su kitais asmenimis. D. I. parodymai iš dalies patvirtina tiesiogiai konkrečias aplinkybes mačiusių asmenų parodymų patikimumą.

Liudytoja L. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog nukentėjusioji anksčiau žargstydavos, tačiau jai buvo paaiškinta, jog taip elgtis negalima ir ji to nebedaro. Kiti darbuotojai nepastebėjo, kad nukentėjusioji nusirenginėtų (t. 4, b. l. 73-74). Pažymėtina, jog ši liudytoja nėra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymais netikėti nėra jokio pagrindo. Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad mažametė nukentėjusioji miegodavo su nuteistuoju, ji atsiguldavo apsirengusi, o ryte jau būdavo be kelnaičių. Vertinant šiuos faktus su tuo, jog kūdikių namuose nebuvo pastebėta, jog nukentėjusioji nusirenginėtų, darytina išvada, kad būtent B. B. nuimdavo nukentėjusiosios rūbus. Taip pat pažymėtina tai, jog L. M. aiškino, kad nukentėjusioji būdama žargstėsi, šios aplinkybės nurodymas, iš dalies patvirtina, jog liudytoja D. I. duoda tikrovę atitinkančius parodymus.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojų E. K. ir I. K. parodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės, kadangi jie nėra susiję su nagrinėjama byla. Toks apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Liudytoja E. K. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog kai jai buvo 8-9 metai B. B. ateidavo į jos gyvenamąją vietą ir lįsdavo prie krūtinės, žemiau, rankas kišdavo po naktiniais, tokius veiksmus nuteistasis atlikdavo ir tuo metu, kai ji dar miegodavo, nuteistasis liesdavo ir sesę (t. 1, b. l. 134-136). Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo teisėjui paaiškino, jog ji girdėjo, kad apie B. B. yra blogai kalbama, tačiau atsisakė nurodyti, ką konkrečiai ji buvo girdėjusi, kadangi nėra įsitikinusi ar jos girdėtos kalbos yra tiesa. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, tokie liudytojos parodymai leidžia daryti išvadą, jog liudytoja nesiekia apkalbėti nuteistojo. E. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą (t. 3, b. l. 37). I. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad B. B. lysdavo prie jos ir sesers, liesdavo krūtinę, kojas. Jeigu jos gulėdavo lovoje, įgriūdavo į lovą ir griebdavo už krūtinės (t. 3, b. l. 36). Aptarti E. K. ir I. K. parodymai tiesiogiai B. B. kaltės neįrodo, tačiau šie parodymai patvirtina, jog M. K. duoda tikrovę atitinkančius parodymus, be to, rodo nuteistojo polinkį nederamai elgtis su mažametėmis mergaitėmis. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo išvados nepažeidė nuteistojo nekaltumo prezumpcijos, jis nebuvo nuteistas už jokias kitas veikas, kurių padarymu nebūtų kaltinamas.

Apeliaciniame skunde atskirai aptariamas kiekvienas konkretus įrodymas ir tvirtinama, jog jis nepatvirtina nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje. Iš tikrųjų vertinant visus anksčiau aptartus įrodymus atskirai, jie neįrodytų B. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau jų visuma leidžia be jokių abejonių konstatuoti, kad B. B. padarė nusikaltimą, už kurį jis yra nuteistas. Liudytojų M. K., D. I. patikimi parodymai patvirtina, jog nuteistojo elgesys peržengė normalius tėvo ir vaiko santykių ribas, jis buvo seksualinio pobūdžio. Aplinkybę, kad nuteistasis tokius veiksmus atliko patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji miegoti eidavo pasirengusi, o po miego jau būdavo be apatinių kelnaičių, nors pati nukentėjusioji nebuvo linkusi nusirengi (šią aplinkybę patvirtino D. I. bei L. M.). Liudytojų E. K. ir I. K. parodymai patvirtina nuteistojo polinkį nederamai elgtis su mažametėmis mergaitėmis. Vertinant šiuos faktus su specialisto išvadoje užfiksuotais įrodymais bei pirmosios instancijos teisme apklausto eksperto D. V. paaiškinimais konstatuotina, kad B. B. tenkino savo lytinę aistrą su mažamete savo dukra prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Tuo pačiu konstatuotina, jog nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik liudytojų parodymais. Byloje apklaustų liudytojų parodymų visuma, vertinant ją kartu su kitais įrodymais, tame tarpe su specialisto išvada Nr. G 1965/10 leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistasis padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog B. B. laikotarpiu nuo 2009 m. žiemos iki 2010 m. spalio 11 d. savo namuose miegodavo su savo mažamete nukentėjusiąja vienoje lovoje, atskiroje patalpoje, ne tame kambaryje, kur buvo vaiko lovelė, kur miegojo mergaitės motina D. I.. Nors mažametė iš vakaro su B. B. atsiguldavo vilkėdama kelnaites, iš ryto mergaitė atsibusdavo be kelnaičių. Gulėdamas lovoje su mažamete, pats B. B. būdavo nuogas, matant mažametei, savo lytinių organų nuo mažametės neslėpdavo, versdavo mažametę liesti jo lytinius organus, kišo pirštus į mergaitės makštį, mažametės akivaizdoje šlapindavosi virtuvėje. 2010 m. vasarą ant automobilio sėdynės pusnuogę mažametę buvo užgulęs. Mažametė dėl jos nuolatinio lytėjimo įprato žargstytis, vaikščioti be kelnaičių. Visos šios aplinkybės yra įrodytos byloje surinktais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ne visos jos vertintinos kaip užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusioji dėl savo mažametystės yra laikytina bejėgiškos būklės. Taip pat nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusioji pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą nesuvokė daromų su ja veiksmų esmės ir nedavė (valingai negalėjo duoti) sutikimo tokiems santykiams. Nukentėjusiosios lytinių organų lietimas rankomis (pirštu), taip pat vertimas liesti nuteistojo lytinį organą vertintinas kaip lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu (šių veiksmų atlikimu nuteistasis buvo kaltinimas, už juos ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu). Taigi nuteistojo B. B. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalies dispozicijoje numatyto nusikaltimo sudėtį. Kitos anksčiau paminėtos aplinkybės (gulėjimas vienoje lovoje, savo lytinių organų nepridengimas, šlapinimasis į kriauklę mažametei matant ir pan.) nuteistajam baudžiamosios atsakomybės neužtraukė, už šiuos veiksmus jis nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nebuvo nuteistas. Duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, kad nusikaltimą nukentėjusiosios atžvilgiu galėjo padaryki kiti asmenys, nėra. Visa įvykių eiga rodo, kad būtent B. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, t. y. liudytojos D. I., M. K. matė nuteistojo netinkamą elgesį su dukra, įtarė, kad mažametė gali būti seksualiai išnaudojama, o tokie įtarimai buvo patvirtinti specialisto išvada bei išvadą pateikusio specialisto parodymais.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik netiesioginiais įrodymais, todėl nuosprendis negali būti pripažintas nei teisėtu, nei pagrįstu, o tuo labiau teisingu. Šis apelianto teiginys nėra pagrįstas, kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau Lietuvos respublikos BPK) 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir juos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais. Nuteistojo gynėjas iš esmės nepateikia argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė savo sprendimą, prieštarauja minėtoms Lietuvos Respublikos BPK nuostatoms.

Pirmosios instancijos teismas nemažai dėmesio skyrė B. B. parodymų susijusių su jo seksualiniu gyvenimu analizei. Teismas konstatavo, kad prieštaringi kaltinamojo parodymai dėl lytinės potencijos duoda pagrindą tvirtinti, kad potraukį lytinei aistrai tenkinti mažametės seksualinio prievartavimo metu kaltinamasis turėjo. Visgi apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai bei išvados yra pertekliniai, kadangi jie iš esmės nėra susiję su nuteistojo kaltės įrodinėjimu, jie nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui. Nagrinėjamu atveju visiškai nėra svarbios B. B. seksualinio gyvenimo ypatybės, jo lytinė potencija ir pan., kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų tvirtinti, kad mažametė nukentėjusioji būtų išžaginta, tokie kaltinimai nuteistajam ir nebuvo pareikšti. Pažymėtina, jog nepriklausomai nuo to ar nuteistasis galėjo vesti aktyvų seksualinį gyvenimą, t. y. turėti lytinių santykių, ar dėl fiziologinių, sveikatos sutrikimų jis negalėjo lytiškai santykiauti, jo veiksmų vertinimas nesikeičia, nei viena iš nurodytų galimybių nepatvirtina, taip pat ir nepaneigia, B. B. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog B. B. visgi turėjo seksualinių potraukį mažamečiams asmenims įrodo anksčiau aptarti liudytojų M. K., D. I., E. K. ir I. K. parodymai.

Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog aplinkybė, kad nuteistasis ieškojo jaunesnės moters bendram gyvenimui, nei patvirtina, nei paneigia jo kaltės dėl nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje padarymo. Šia aplinkybe nuteistojo kaltės negalima grįsti. Tuo pačiu konstatuotina, jog ir be šios aplinkybės nuteistojo kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, yra visiškai įrodyta.

Apeliaciniame skunde ne vieną kartą buvo akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas B. B. keltų versijų nepasitvirtinimą vertino kaip jo kaltės įrodymą. Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti, kadangi iš nuosprendžio turinio matyti, jog nuteistojo paaiškinimų paneigimas nebuvo vertinamas kaip jo kaltės įrodymas. Paneigus nuteistojo versijas ar paaiškinimus būdavo konstatuojama, jog nėra jokio pagrindo abejoti kitais byloje esančiais įrodymais, pavyzdžiui liudytojų M. K. ar D. I. parodymais ir pan. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo paneigti nuteistojo keliamas versijas, patikrinti jo nurodytas aplinkybes. Būtent tai pirmosios instancijos teismas ir padarė. B. B. pirmosios instancijos teisme buvo suteiktos visos galimybės gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, savo teisėmis nuteistasis aktyviai naudojosi. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas rungimosi principas, B. B. teisė į nešališką, objektyvų teismą, teisė į gynybą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš tikrųjų mini šiuo metu visuomenėje vyraujančią ypatingai neigiamą poziciją pedofilijos atžvilgiu, net mini kai kuriuos konkrečius atvejus. Iš nuosprendžio turinio matyti, jog tokius teiginius pirmosios instancijos teismas išsakė samprotaudamas apie B. B. padaryto nusikaltimo paaiškėjimo aplinkybes, t. y. priežastis, dėl kurių asmenys, pastebėję nederamą nuteistojo elgesį, pradėjo duoti jam nepalankius parodymus teisėsaugos institucijoms. Tokie pirmosios instancijos teismo samprotavimai vertintini kaip pertekliniai, neturintys svaresnio pagrindimo nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste. Visgi konstatuotina, jog aptarti pirmosios instancijos teismo teiginiai neturėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio pagrįstumui bei teisėtumui. Kaip jau minėta, nuosprendis buvo priimtas vadovaujantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais bei teismo įvertintais įrodymais.

Apeliaciniame skunde pagrįstai tvirtinama, jog R. B. parodymai nepatvirtina nei nuteistojo kaltės, nei nusikaltimo padarymo fakto. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad šios liudytojos parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas ir nesivadovavo, aplinkybes, kurias nurodė R. B., teismas iš kaltinimo pašalino. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas negrindė apkaltinamojo nuosprendžio R. K. parodymų dalimi, kuria ši liudytoja atpasakojo iš R. B. gautą informaciją. Lyginant liudytojų R. B. ir R. K. parodymus dėl įvykio automobilyje pastebėtini tam tikri neatitikimai (viena liudytoja nurodė, jog B. B. buvo užgulęs, o kita liudytoja nurodė, jog jis buvo užsikėlęs nukentėjusiąją ant savęs), tačiau konstatavus, jog apkaltinamasis nuosprendis šiais parodymais nebuvo grindžiamas, šie prieštaravimai nėra analizuojami, jie nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti nuosprendžio subjektyviais R. B. vertinimais (ikiteisminio tyrimo metu liudytoja yra išsakiusi nuomonę, jog nukentėjusioji buvo tvirkinama ilgą laiką). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokiais subjektyviais R. B. vertinimais skundžiamas nuosprendis nebuvo grindžiamas. Pirmosios instancijos teismas minėtą pasisakymą nuosprendyje nurodo tik aprašydamas liudytojos parodymus, tačiau šiuo liudytojos teiginiu apkaltinamojo nuosprendžio negrindė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad B. B. veiksmai rodo, kad jis, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės, atvirai demonstruodamas mažametei savo lytinius organus, tokiais tvirkinamaisiais veiksmais siekė ją iš mažens prie tokių reginių pripratinti, skatino ją nebijoti demonstruoti ir savo lytinius organus, turėjo tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mergaite ir tada, kai ši būtų tapusi augesnė. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies šalintinas teiginys, jog B. B. demonstruodamas savo lytinius organus atliko tvirkinamuosius veiksmus. Byloje nebuvo tirti įrodymai susiję su galimu mažametės tvirkinimu, todėl konstatuotina, jog tokie veiksmai ir negalėjo būti nustatyti. Byloje yra nustatyta, jog nuteistasis būdavo nuogas mažametės nukentėjusiosios akivaizdoje, tačiau nėra nustatyta, kad jis būtų demonstravęs savo lytinius organus, t. y. nuogumas būtų seksualinio pobūdžio, šiuo nuogumu būtų kėsinamasi į vaiko seksualinį neliečiamumą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam B. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepakankamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, todėl nuteistajam paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad B. B. tiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei. Buvo įvertinta ir tai, kad nuteistasis gyvenamosios vietos seniūno iš esmės yra apibūdinamas neigiamai. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos seniūnas informavo, kad B. B. šeima nuo yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl girtavimo, vaikų nepriežiūros, socialinių įgūdžių stokos. B. B. buvo apibūdintas kaip ūmaus būdo asmuo, kuriam būdinga dažna nuotaikų kaita, be to, jis vartoja alkoholį, girtas būna agresyvus, neprognozuojamo elgesio, konfliktiškas, moka manipuliuoti žmonėmis, greitai sugeba prisitaikyti prie aplinkybių, siekdamas apie save suformuoti teigiamą nuomonę, kartais sudaro malonaus asmens įspūdį. Seniūnas nurodė, kad ne vienas tame pačiame kaime gyvenantis žmogus yra patyręs B. B. fizinį ir moralinį smurtą (t. 2, b. l. 77). Be to, skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į tai, kad B. B. anksčiau neteistas, yra garbaus amžiaus, neįgalus, Priekulės seniūnijoje dirbo viešuosius darbus.

Visgi pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos ypatybes, kurios tuo pačiu charakterizuoja ir patį nuteistąjį. B. B. savo mažametę dukrą, kuriai nusikalstamos veikos padarymo metu buvo kiek daugiau nei vieneri bei dveji metai, seksualiai prievartavo gana ilgą laiko tarpą. Jis žinojo, jog dėl savo amžiaus ji negalės apsiginti, negalės pranešti apie neteisėtus nuteistojo veiksmus, taip pat jis žinojo, jog nusikalstamus veiksmus atlieka neįgalaus asmens atžvilgiu. Taigi B. B. jautė nebaudžiamumo atmosferą, jo nebaudžiamumo suvokimas buvo pasiekęs tokį lygį, kad nuteistasis net nesibaimino kitiems asmenims prasitarti apie nederamą elgesį su savo mažamete dukra bei tokį elgesį demonstruoti (šį faktą patvirtina M. K. parodymai). Aptartos aplinkybės rodo ypatingą B. B. cinizmą, nepagarbą ne tik kitiems visuomenės nariams, bet ir savo šeimai (vienam iš labiausiai pažeidžiamų šeimos narių, t. y. mažamečiui vaikui). Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nuteistojo amžių bei sveikatą. Iš tikrųjų nei sveikatos problemos, nei amžius B. B. nesutrukdė nusikalsti, piktnaudžiauti alkoholiu, konfliktuoti su kitais vietos, kurioje gyvena nuteistasis, gyventojais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad B. B. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį (pasipriešinimas valstybės tarnautojui) ir 290 straipsnį (valstybės tarnautojo įžeidimas). Šis faktas dar kartą patvirtina tai, jog B. B. nesugeba laikytis visuomenėje nusistovėjusios tvarkos, jis nepaklūsta net jo atžvilgiu valdingus įgaliojimus turintiems pareigūnams, savo asmeninius interesus jis yra pasirengęs įgyvendinti net panaudodamas fizinį smurtą ar kitais neteisėtais būdais.

Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog B. B. skirtinas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo vidurkis. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Nekyla abejonių, jog nukentėjusioji dėl nuteistojo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią privalu atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroro skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą pinigų sumą nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo turtinė padėtis nėra svarbus kriterijus nustatinėjant padarytos neturtinės žalos dydį, kadangi Lietuvos Respublikos BK 6.282 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus tuos atvejus, kai žala padaryta tyčia. Baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu buvo padarytas tyčinis (tiesioginė tyčia) labai sunkus, trukęs ilgą laiko tarpą, prievartinis nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei. Be jokios abejonės, nukentėjusioji patyrė stresą, skausmą (jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas) nuteistojo nusikalstami veiksmai turėjo (ji neturėjo gėdos jausmo, žargstėsi, jos elgesys skyrėsi nuo kitų vaikų elgesio) ir turės įtakos ateityje nukentėjusios elgesiui bei tolimesniam gyvenimui (santykiams su aplinkiniais, bendravimo įgūdžiams, ypatingai su priešingos lyties atstovais, psichinei savijautai). Taigi apeliacinės instancijos teismas mano, jog nukentėjusiosios patirta neturtinė žala vertintina 20000 litų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktu.

Esant tokioms aplinkybėms Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo. Tokiu būdu Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o B. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendį pakeisti:

B. B. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskirti laisvės atėmimo bausmę aštuoneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtąją bausmę subendrinti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartimi paskirta bausme ir galutinę bausmę B. B. nustatyti laisvės atėmimą aštuoneriems metams.

Iš B. B. priteisti nukentėjusiajai M. M. B. 20000 (dvidešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti teiginius, kad B. B. nukentėjusiosios atžvilgiu atliko tvirkinamuosius veiksmus, turėjo tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mergaite ir tada, kai ši būtų tapusi augesnė.

Nuteistojo B. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.