Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Egidijus Mickevičius, sekretoriaujant S. J., žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB DK ,,PZU Lietuva ieškinį atsakovei UAB ,,AMTA“, trečiajam asmeniui IĮ „Transgoma“ dėl žalos regreso tvarka priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-04-20 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „VW Golf“, kaltu dėl šio įvykio pripažintas apdraustą automobilį vairavęs atsakovės darbuotojas K. D.. Ieškovė dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos išmokėjo 10031,72 Lt žalos atlyginimą. IĮ „Transgoma“ buvo pateikta pretenzija dėl 5015,86 Lt žalos regreso tvarka atlyginimo. IĮ „Transgoma“ nurodė, kad apdrausta transporto priemonė buvo išnuomota UAB „AMTA“, kuri buvo transporto priemonės valdytoja, todėl yra tinkama atsakovė. Kadangi transporto priemonė buvo apdrausta tik eksploatuojant ją Lietuvos Respublikoje, atsakovė privalo atlyginti 50% sumokėtos žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

Vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų – užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą. Tai pasiekti svarbu ne tik nacionaliniu, bet ir visos Europos Sąjungos mastu tam, kad kiltų kuo mažiau kliūčių laisvam asmenų judėjimui. Šiuo institutu pirmiausia siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis.

Šių santykių reglamentavimui Europos Sąjungos teisėje skirtos 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.

Nurodytų direktyvų nuostatos Lietuvoje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. Nors TPVCAPDĮ priede galiojanti Direktyva Nr. 2009/103/EB nėra minima tarp įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, tačiau nepriklausomai nuo to, į šios direktyvos nuostatas bei jas aiškinančius ESTT sprendimus privalu atsižvelgti aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje V. K. ir Kamann, bylos Nr. 14/83, 1984 Rink. p. 1-01891; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011; kt.).

Dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.

Šioje byloje nustatyta, kad 2012-11-22 tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva" ir trečiojo asmens IĮ „Transgoma“ buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 8533077, kuria buvo apdrausta automobilio „MAN TGA 18.480", v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Šios sutarties (b.l. 9) 1.6 punkte „Kita informacija“, be kita ko, nurodyta: „Draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į šias aplinkybes (aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui): Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“; pacituotas Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punktas; duodamos nuorodos į Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62.1, 62.2 punktų turinį. Draudimo liudijimo, patvirtinančio draudimo sutarties sudarymą, skiltyje „Kita informacija“ nurodyta: „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“ Ši sąlyga nėra siurprizinė; IĮ „Transgoma“ buvo sudaryta galimybė susipažinti su sutarties sąlygomis ir jis šia galimybe pasinaudojo.

Ieškovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal šalių sudarytą draudimo sutartį, nukentėjusiam asmeniui AXA Versicherung išmokėjo 2905,39 euro draudimo išmoką už automobiliu „MAN TGA 18.480", v/n (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu Vokietijoje padarytą žalą (b.l. 16).

Nustatyta faktinė aplinkybė, jog ieškovas išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, patvirtina, kad sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ir užtikrino per eismo įvykį Vokietijoje nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Taigi, vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų šiuo atveju buvo įgyvendintas. Ieškovas taikė draudimo apsaugą eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims (šiuo atveju – turto savininkui) ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovo reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasis aplinkybe, kad atsakovas (kaip apdraustos transporto priemonės valdytojas) nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą – transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos ribų.

Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (62.2 punktas).

LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, tačiau šiose Taisyklėse nėra įtvirtinta, kad jų nuostatos dėl sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos tik dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių. Teismas šios bylos kontekste daro išvadą, kad Taisyklių nuostatos dėl sumokėtų draudimo išmokų grąžinimo gali būti taikomos nepriklausomai nuo to, kur įvyko eismo įvykis. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Ieškovo reikalavimas atsakovui, reiškiamas įstatymo pagrindu, atitinka CK 6.111 straipsnį.

Dėl santykių tarp šalių ir žalos dydžio

Byloje nėra ginčo, kad 2013-04-20 Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu automobilį „MAN TGA 18.480", v/n (duomenys neskelbtini), vairavo atsakovės UAB „AMTA“ darbuotojas. Atsakovė pripažįsta, kad minėtą automobilį buvo išsinuomojusi iš IĮ „Transgoma“.

Nesutikdama su ieškiniu, atsakovė turėjo pateikti tokius atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus ( CPK 178 straipsnis).

Atsakovė nepateikė teismui transporto priemonės nuomos sutarties, todėl laikytina, kad šiai sutarčiai taikomos CK 6.522-6.529 straipsnių nuostatos. Pagal CK 6.528 straipsnį už žalą, padarytą nuomojama transporto priemone tretiesiems asmenims, atsako nuomininkas. Tai, kad atsakovė automobilį „MAN TGA 18.480", v/n (duomenys neskelbtini) išsinuomojo iš IĮ „Transgoma“ ir apdraudė jį RF bendrovėje „Rosgosstrakh“ tarptautine transporto priemonės draudimo sutartimi (žalia korta), neatleidžia jos nuo atsakomybės, kadangi iš byloje esančių įrodymų matyti, jog įvykus eismo įvykiui Vokietijos policijos patruliui atsakovės vairuotojas pateikė ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ išduotą draudimo liudijimą (b.l. 24-25).

Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra LR teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. TPVCAPDĮ 10 straipsnis reglamentuoja įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties galiojimo teritoriją. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos TPVCAPDĮ valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Pagal šį įstatymą tinkamais draudikais yra laikomi Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurie yra Biuro nariai (TPVCAPDĮ 2 str. 18 p.).

Nagrinėjamu atveju krovininis automobilis „MAN TGA 18.480", v/n (duomenys neskelbtini) yra įregistruotas Lietuvos Respublikoje (b.l. 14), todėl transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta: 1) Lietuvos Respublikoje esančios draudimo įmonės; 2) Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje; arba 3) užsienio valstybės draudimo įmonės filialo, įsteigto Lietuvos Respublikoje ir teisės aktų nustatyta tvarka turinčio teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.

Atsakovė nepateikė įrodymų, kad Rusijos Federacijos draudimo įmonė turi įsteigusi filialą Lietuvos Respublikoje, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti tokio pobūdžio draudimo paslaugas (b.l. 36).

Ieškovė pateikė teismui atlygintos žalos dydį pagrindžiančius įrodymus (b.l. 60-91). Atsakovė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jos samprotavimai apie tai, kad eismo įvykio metu padaryta žala yra mažesnė, atmestini.

Bylinėjimosi išlaidos priteistinos CPK 93 straipsnio 1 dalies, 88 straipsnio, 98 straipsnio tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270, 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės UAB „AMTA“ 5015,86 Lt, 6 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme – 2013-12-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 686,60 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti apskųstas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.