Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. L. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-18-804/2017 pagal pareiškėjo M. L. pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo (suinteresuoti asmenys G. L., antstolis D. S., Valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.Nurodė, kad pareiškėjo nemokumas susidarė dėl to, jog buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, dėl kurių padarymo iš pareiškėjo solidariai su kitais asmenimis buvo priteistas 66 763,74 Eur turtinės žalos atlygimas valstybei. Paaiškino, kad šios skolos išieškojimui buvo užvesta vykdomoji byla, kurioje priskaičiuota 2 699,46 Eur vykdymo išlaidų antstoliui D. S.. Pareiškėjo teigimu, jokio materialaus nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, piniginių lėšų, viršijančių 1 MMA neturi. Nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) bei yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, vidutinis atlyginimas už darbą per mėnesį sudaro 452,86 Eur. Paaiškino, kad pareiškėjas gyvena pas sutuoktinės tėvus, turi du nepilnamečius vaikus. Nurodė, kad nors būsto nuoma nekainuoja, tačiau pareiškėjas turi apmokėti komunalinius mokesčius, kurie per mėnesį vidutiniškai sudaro 95 -145 Eur. Pažymėjo, kad maistui pareiškėjas išleidžia apie 80 Eur per mėnesį, o kitoms asmeninėms išlaidoms būtina 45 Eur suma. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė teismo fizinio asmens bankroto bylos pareiškėjui nekelti. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas negalėtų būti laikomas sąžiningu asmeniu. Suinteresuotas asmuo G. L. atsiliepime nurodė, kad su pareiškime nurodytomis aplinkybėmis sutinka bei prašo jos sutuoktiniui iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 10 d. priėmė nutartį, kuria atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta pareiškėjo nesąžiningų veiksmų (neveikimo) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo priėmimo. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 3 punktas). Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nėra nubaustas ir už nusikaltimus, nurodytus BK 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas). Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės liudija, jog pareiškėjas negali kreditoriams įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų ir pareiškėjo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, suma viršija 25 MMA, tačiau pažymėjo, kad vertinant, ar pareiškėjas yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, nagrinėjamu atveju nėra įskaitomas kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas, kuris negali būti nurašytas. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas jokių kitų skolinių įsipareigojimų viršinančių 25 MMA (kurių mokėjimo terminai suėję) ir kurie gali būti nurašomi neturi, padarė išvadą, kad pagrindo pareiškėjui iškelti fizinio asmens bankroto bylą nėra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį ir iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo 2016 m. vasario 11 d., o tuo tarpu teismas skundžiamoje nutartyje remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu (toliau – Nutarimas), kuris priimtas jau po pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, kreipimosi į teismą metu pareiškėjo turėti skoliniai įsipareigojimai galėjo būti nurašomi, o savo ruožtu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vėliau nei pareiškėjo kreipimasis į teismą priimtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu.Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tiek naudos iš savo nusikalstamos veikos realiai neturėjo, kiek jam priteista šios žalos atlyginti solidariai su kitais skolininkais. Pažymi, kad atsižvelgiant tiek į FABĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslus, tiek į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, būtent bankroto proceso metu užtikrinamas realus bent dalinis nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas. Apelianto nuomone, šiuo atveju taip pat būtina atkreipti dėmesį, jog kreditorius, kuriam nusikalstama veika yra padaryta žala, yra valstybė. Pažymi, kad būtent valstybės nustatytas teisinis reguliavimas leido nusikalstama veika padarytą žalą atlyginti bent iš dalies. Todėl šiuo atveju, pareiškėjo teigimu, būtina atsižvelgti į tai, kad valstybė, kaip kreditorius, įstatymu sutiko, kad jai nebūtų visiškai atlyginama žala, padaryta kitomis, nei konkrečiai nurodyta FABĮ, nusikalstamomis veikomis. Pareiškėjas nurodo, kad be kita ko, taip pat turi būti atsižvelgiama tiek į siekiančio bankrutuoti asmens, tiek į jo kreditoriaus – valstybės – interesus bei įvertinama, kad fizinio asmens bankrotas gali tiek pat būti naudingas kreditoriui, kiek ir bandymas visiškai išieškoti patirtą žalą. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo teismo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad laikosi pozicijos, jog vertinant, ar pareiškėjas yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, nėra įskaitomas kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas, kuris negali būti nurašytas, o pareiškėjas jokių kitų skolinių įsipareigojimų viršijančių 25 MMA (kurių mokėjimo terminai suėję) ir kurie gali būti nurašomi neturi. Pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas dirbdamas (duomenys neskelbtini) pareigybėje ir deklaruodamas, kad uždirba tik minimalias ar šiek tiek didesnes nei minimalias pajamas kelia abejonių, ar pareiškėjas iš tikrųjų nurodo visas gaunamas pajamas ir ar jis galimai neslepia gaunamų pajamų tam, kad būtų išvengta jų panaudojimo atsiskaitant su kreditoriais.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagal bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nenustatęs pareiškėjo nemokumo kaip tai numatyta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje, iš esmės remdamasis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 29 straipsnio 7 dalimi bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. KT5-N4/2017 (toliau – Nutarimas). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, neatsižvelgdamas į egzistuojantį bankroto proceso metu realaus dalinio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo užtikrinimą bei į aplinkybę, kad valstybė kaip kreditorius įstatymu sutiko, kad jai nebūtų visiškai atlyginama žala, padaryta kitomis nei konkrečiai nurodyta FABĮ nusikalstamomis veikomis. Su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies kontekste. Atskiruoju skundu apeliantas neginčija šios teismo nustatytos aplinkybės. Todėl laikytina, jog ginčo dėl pareiškėjo (ne)sąžiningumo nagrinėjamu atveju nėra, dėl ko apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako. Savo ruožtu įvertinus atskirojo skundo argumentus, matyti, jog šioje byloje kilęs ginčas būtent dėl pareiškėjo nemokumo fakto (ne)buvimo. Fizinio asmens nemokumas - tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Savo ruožtu FABĮ 29 straipsnio 7 dalis numato, kad plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, ir įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.Pareiškėjo teigimu, jo skoliniai įsipareigojimai sudaro viso 69 463,20 Eur sumą, iš kurios 66 763,74 Eur turtinės žalos atlyginimas valstybei bei 2 699,46 Eur vykdymo išlaidos. Iš bylos duomenų matyti, kad 66 763,74 Eur turtinės žalos atlyginimas valstybei yra kilęs, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui 2010 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, tenkinus Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį priteisiant solidariai iš pareiškėjo ir kitų asmenų 73 897,84 Eur sumą. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. nuosprendis M. L. atžvilgiu pakeistas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos nutraukimo pareiškėjui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui bei paskiriant jam 4 344,30 Eur baudą bei pripažįstant kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį bei paskiriant galutinę subendrintą 4 344,30 Eur baudą. Taigi pareiškėjas iš esmės savo nemokumą FABĮ 2 straipsnio 2 dalies pagrindu grindžia esančiu 66 763,74 Eur įsiskolinimu - kaip turtinės žalos atlyginimas – valstybei. Įvertinus šio įsiskolinimo pobūdį, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju aktualus yra Nutarimas, kuriame be kita ko buvo nutarta pripažinti, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d., TAR, 2015-12-30, Nr. 21017; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., TAR, 2015-12-30, Nr. 21017) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Be kita ko šiame Nutarime išaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, jog fizinio asmens bankroto procesu siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, būtų neteisinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nusikalstama veika žalą padariusio asmens interesai, inter alia jo siekis grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, būtų ginami labiau, negu tokią žalą patyrusio asmens teisės, t. y. jo teisė gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, kuriuo bent iš dalies būtų atkurta padėtis, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo. Taigi ne tik tyčinę, bet ir neatsargią nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti tokį asmenį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šiais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo žymiai anksčiau negu buvo priimtas Nutarimas, atitinkamai galiojant kitokiam šio klausimo teisiniam reglamentavimui. Atkreiptinas dėmesys, jog remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo remtis nagrinėjamoje byloje aktualiu klausimu pateiktais Nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais.Taigi remiantis FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi bei įvertinus aukščiau nurodytus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu negali būti nurašytas. Atitinkamai FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkto pagrindu 66 763,74 Eur pareiškėjo įsiskolinimas kaip turtinės žalos atlyginimas valstybei negali būti įskaitomas vertinant pareiškėjo nemokumą FABĮ 2 straipsnio 2 dalies kontekste. Todėl įvertinus aplinkybę, kad, išskyrus šį 66 763,74 Eur pareiškėjo įsiskolinimą valstybei, kiti pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai (kurių mokėjimo terminai suėję) neviršija 25 MMA, pagrindo konstatuoti pareiškėjo nemokumą FABĮ 2 straipsnio 2 dalies pagrindu, nėra. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

Pareiškėjo M. L. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties atmesti.

Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.