Panevėžio apygardos teismo nutartis

2016-04-22 · Civilinė byla Nr. e2A-355-198/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-22
Bylos Nr.
e2A-355-198/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Jonaitienė (pran.), Eigirdas Činka
Ieškovas
D. D.
Atsakovas
UAB „Tūta“

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-355-198/2016

Jolanta Gasparavičienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00639-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.5.8.5; 2.5.20.1.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. D. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-780-913/2015 pagal ieškovės D. D. ieškinį atsakovui UAB „Tūta“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė D. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Tūta“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 22 735,17 Eur skolą ir 4228,74 Eur palūkanas, šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d. teikė atsakovei suderintas verslo procesų gerinimo konsultacines paslaugas, kurių faktinį atlikimą grindžia atsakovės valdybos posėdžių protokolais, kuriuose buvo aptariami ieškovės darbo rezultatai, bei ieškovės parengtais dokumentais – koncepcijomis, strategijomis, modeliais ir t.t. Nurodė, kad rašytinės Konsultavimo paslaugų sutarties projektą atsakovo direktorius V. N. ieškovei kartu su el. laišku pateikė 2011 m. rugpjūčio 9 d., tačiau vėliau šio projekto tekstas šalių dar kurį laiką buvo derinamas. Galutinį rašytinės sutarties variantą atsakovės vadovas el. laišku atsiuntė 2011 m. gruodžio 1 d., ieškovei nurodydamas užpildyti trūkstamas sutarties vietas, sutartį pasirašyti ir jos kopiją atsiųsti el. paštu, o sutarties originalus atsinešti į kitą atsakovo valdybos posėdį. Ieškovė pasirašytą sutartį atsinešė į valdybos posėdį ir perdavė atsakovo direktoriui. Dar prieš pradėdama teikti paslaugas, ieškovė atsakovą el. laišku informavo, kad jos teikiamų paslaugų kaina sudarys 5000 Lt per mėnesį. Atsakovo vadovas šį ieškovės pasiūlymą aptarė su savo akcininku KŪB „Verslo angelų fondas I“ ir ieškovę informavo, kad jos pasiūlymas atsakovui iš esmės yra priimtinas, ką patvirtino KŪB „Verslo angelų fondas I“ dalyvio A. S. ieškovei 2011 m. birželio 15 d. atsiųstas el. laiškas. Būtent tokia paslaugų kaina, t.y. 5000 Lt (1448,10 Eur) per mėnesį, buvo įrašyta ir atsakovo vadovo ieškovei pasirašyti pateikto galutinio sutarties varianto 2.2.1. punkte. Už suteiktas paslaugas ieškovė išrašė ir 2012 m. sausio 31 d. atsakovui pateikė PVM sąskaitą – faktūrą serija DD Nr. 008 bendrai 78 500 Lt (22 735,17 Eur) sumai. Atsakovas iki šiol už ieškovės suteiktas paslaugas neatsiskaitė. Ieškovė, visiškai pasitikėdama atsakovo vadovu V. N., nepareikalavo, kad ieškovės ir atsakovo žodinis susitarimas dėl paslaugų teikimo būtų įformintas raštu iki paslaugų teikimo pradžios. Dėl pasitikėjimo ieškovė taip pat neprašė, kad atsakovės vadovas grąžintų savo parašu patvirtintą ieškovės jau pasirašytą sutarties egzempliorių. Faktinę aplinkybę, kad ieškovė ir atsakovė sudarė žodinę sutartį dėl atlygintino paslaugų teikimo įrodo tai, kad ieškovė faktiškai teikė atsakovei paslaugas, kurias atsakovė priėmė, jomis naudojosi ir dėl jų ieškovei nereiškė jokių pretenzijų; ieškovės suteiktos paslaugos nepateko į jos, kaip atsakovės valdybos narės funkcijas; tarp šalių vyko susirašinėjimas dėl paslaugų teikimo fakto ir kainos, buvo suderintas sutarties tekstas. Atsakovė per visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį turėjo galimybę atsisakyti ieškovės teikiamų paslaugų, jų nepriimti, tačiau to nedarė. Atsakovė neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad ieškovės atsakovei suteiktos paslaugos pateko į ieškovės, kaip atsakovės valdybos narės, funkcijas. Ieškovės suteiktos paslaugos nėra priskiriamos valdybos nario funkcijoms, t.y. valdybos nariai neveda seminarų įmonės darbuotojams, neorganizuoja įmonės renginių, nerengia įmonės komunikacijos planų, rinkodaros koncepcijų, detalių pasiūlymų dėl įmonės veiklos procesų gerinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei UAB „Tūta“ iš ieškovės D. D. 2017,61 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys pasiekė susitarimą dėl esminių atlygintinių konsultavimo paslaugų sutarties sąlygų, nes ieškovė neįrodė, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė atlygintinių paslaugų teikimo sutartis, o byloje esantys įrodymai patvirtina ne ieškovės konsultavimo paslaugų teikimą atsakovui, o jos kaip UAB „Tūta“ valdybos narės pareigų atlikimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė D. D. prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas sprendimą iš esmės grindė vienu pagrindiniu motyvu - nagrinėjamoje byloje rašytinė atlygintinių paslaugų teikimo sutartis nebuvo sudaryta. Teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo šalys buvo susitarusios dėl suderintų verslo procesų gerinimo konsultacinių paslaugų teikimo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bet ir yra priimta nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinus byloje esančius įrodymus, neteisingai pritaikius materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą bei prieštarauja aukštesnės instancijos teismų praktikai nagrinėjamu klausimu. Apeliantė pažymi, kad įstatymai nenustato privalomos rašytinės formos reikalavimo konsultacinių paslaugų teikimo sutartims. Apeliantė nurodo, kad byloje esantys įrodymai teismo išvadą apie tariamą sutarties nesudarymą paneigia, o, priešingai, patvirtina, kad šalys buvo sutarusios dėl esminių sutarties sąlygų. Apeliantė nurodo, kad tarp šalių buvo suderintos esminės sutarties sąlygos, t.y. šalys sudarė žodinę sutartį dėl paslaugų teikimo. Tarp šalių buvo suderintas rašytinės sutarties tekstas, ieškovė pateikė atsakovei pasirašytą sutartį, tačiau iš jos pasirašyto egzemplioriaus taip ir negavo. Apeliantė nurodo, kad pirmiausia ginčo šalys tarėsi dėl atlygintinių paslaugų teikimo ir tik vėliau atsirado pasiūlymas ieškovei dalyvauti atsakovės valdyboje. Dirbdama su atsakove, apeliantė veikė dvejuose vaidmenyse – kaip atsakovės valdybos narė ir kaip privatus ūkinis subjektas. Šiuos savo teiginius apeliantė grindžia pateikta įvykių chronologija, bei 2011-06-15 el. susirašinėjimu su A. S.. Kad sutartis buvo suderinta el.paštu ir žodžiu jau 2011-05-23 įrodo ieškovės el.laiškas. Apeliantės pateikti susirašinėjimai patvirtina, kad dar iki ieškovės tapimo valdybos nare tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę sutartiniai bendradarbiavimo santykiai. Pažymi, kad rašytinės sutarties dėl konsultavimo paslaugų nepasirašymas laiku (arba nebuvimas) buvo įprasta praktika atsakovės bendrovėje ir tai leido apeliantei tikėtis, kad santykių neformalizavimas raštu neužkirs kelio gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas. Apeliantė nurodo, kad jos suteiktas paslaugas atsakovė priėmė, naudojosi jų rezultatais, gavo iš jų naudos, dėl suteiktų paslaugų kokybės atsakovė ieškovei nereiškė jokių pretenzijų. Toks atsakovės elgesys suteikė apeliantei pakankamą pagrindą manyti, kad atsakovė siekia gauti ieškovės teikiamas paslaugas, o jas gavusi, su ieškove atsiskaitys. Apeliantės nuomone svarbu tai, kad ieškovės siųstą sąskaitą už paslaugų suteikimą du kartus gavo net 4 gavėjai, įskaitant ir patį V. N., tačiau nei vienas iš jų nei karto nesuabejojo šios sąskaitos pagrįstumu, jos negrąžino ieškovei, sąskaitą priėmė. Teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ne ieškovės konsultavimo paslaugų teikimą atsakovei, o jos kaip UAB „Tūta“ valdybos narės pareigų atlikimą. Ieškovės suteiktos paslaugos nėra priskiriamos valdybos nario funkcijoms, t.y. valdybos nariai neveda seminarų įmonės darbuotojams, neorganizuoja įmonės renginių. Pažymi, jog atsakovė šiuo atveju privalėjo įrodyti, kad ieškovė paslaugas atsakovei teikė kaip UAB „Tūta“ valdybos narė, nors nei įstatyme, nei atsakovės įstatuose tokio pobūdžio paslaugos nėra priskiriamos valdybos naro funkcijoms. Tai, kad paslaugas ieškovė atsakovei teikė kaip privatus ūkio subjektas įrodo aplinkybė, jog ieškovė yra įregistravusi individualią veiklą. 2010 m. gruodžio – 2011 m. birželio mėn. konsultacinė veikla buvo vienintelė ieškovės vykdoma veikla. Kadangi su atsakove sutartis buvo derinama nuo 2010 m. gruodžio mėn., ieškovė šios savo veiklos registracijos nesustabdė. Apeliantė byloje įrodė, kad atsiskaityti atsakovė vengė ne dėl to, kad nebuvo suteiktos paslaugos ar pasirašyta sutartis, o todėl, kad tiesiog nebeturėjo lėšų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Tūta“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, jog tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta nei žodinė, nei rašytinė konsultacinių paslaugų teikimo sutartis. Ginčo šalys derėjosi dėl galimos rašytinės sutarties, kurios tikslas atlyginti ieškovei už jos sėkmingą darbą valdyboje, sudarymo, tačiau esminės sutarties sąlygos taip ir nebuvo sulygtos, pat sutartis nebuvo nesudaryta. Apeliantė aiškiai nenurodo kada, jos manymu, žodinė sutartis dėl paslaugų teikimo buvo sudaryta, o jos esminės sąlygos galutinai suderintos. Apeliantė neteisingai interpretuoja 2011-06-15, 2011-05-23 el. laiškų turinius ir prasmę. Atsakovė nurodo, jog 2011-05-23 el. laiške aptariamas ieškovės vaidmuo ir veikla atsakovės valdyboje. Bendradarbiavimas su ieškove prasidėjo dar 2010 m. pabaigoje - 2011 m. pradžioje siekiant vienintelio tikslo - pakviesti ieškovę į atsakovės valdybos narės pareigas. Teismas teisingai nustatė, jog visi ieškovės atlikti darbai buvo susiję išimtinai su funkcijų atsakovės valdyboje atlikimu. Nurodo, jog toks datų ir laikotarpių neapibrėžtumas, pagal tariamą sutartį neva suteiktų paslaugų apimties keitimas tik įrodo, jog pati ieškovė nežino kokias konkrečias paslaugas ji suteikė ir už kokias suteiktas paslaugas reikalauja atlyginimo. Be to, neapsisprendžia kokius darbus ir kada teikė atsakovei kaip valdybos narė, o kokius – pagal tariamą sutartį. Ieškovės išrašyta bei atsakovei pateikta 2012-10-30 sąskaita -faktūra DD Nr. 008 nebuvo priimta atsakovės, t.y. įtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą. Atsakovė niekada nepripažino įsiskolinimo ieškovei pagal minėtą sąskaitą-faktūrą. Iš 2014-05-21 el. laiško turinio matyti, kad vyko diskusija dėl galimybės išmokėti kompensaciją ieškovei už ieškovės darbą valdyboje, o ne tariamas papildomas pagal sutartį paslaugas. Atsakovės teigimu, joks 2012 m. biudžetas nebuvo patvirtintas atsakovės valdybos posėdyje 2011-12-29, kadangi iš 2012-01-26 atsakovės valdybos posėdžio protokolo tą dieną buvo patvirtintas atsakovės biudžetas 2012 metų I ketvirčiui. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės neatsakingą elgesį su gauta investicija. Iš 2011-12-07 atsakovės vyr. finansininkės el.laiško matyti, jog kalba eina apie kontrahentų, esančių Rusijoje ir Ukrainoje, skolas, apie galimą neatsakingą ar netikslingą investicijų panaudojimą net neužsimenama.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atlygintinų paslaugų sutarties sudarymo ir atsakovės prievolės sumokėti ieškovei už teiktas atsakovei suderintas verslo procesų gerinimo konsultacines paslaugas buvimo.

Ieškovė reikalavimą priteisti įsiskolinimą už suteiktas paslaugas grindžia PVM sąskaita faktūra Nr. 008, kurioje įvardinta suteikta paslauga „verslo įmonės konsultacijos“, laikotarpis 2011-05-26- 2012-09-17, – suma 78 500 Lt (22 735,17 Eur) (tomas 1, b.l. 75). Ieškovės teigimu, ieškovė laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d. teikė atsakovei suderintas verslo procesų gerinimo konsultacines paslaugas. Ieškovė įrodinėja, kad buvo jos ir atsakovės žodinis susitarimas dėl konsultavimo paslaugų teikimo, t. y. kad buvo sudaryta žodinė paslaugų teikimo sutartis. Paslaugų atsakovei suteikimo faktą ieškovė grindžia ieškinyje nurodytomis paslaugomis, kurių faktinį atlikimą grindžia atsakovo valdybos posėdžių protokolais, kuriuose buvo aptariami ieškovės darbo rezultatai, bei ieškovės parengtais dokumentais – koncepcijomis, strategijomis, modeliais ir kt. Ieškovė patvirtina, kad ji nedelsdama pradėjo teikti paslaugas atsakovei, nors žodinis susitarimas nebuvo įformintas. Atsakovė paslaugas priėmė, pretenzijų dėl jų atlikimo kokybės nepareiškė. Ieškovės teigimu tai įrodo, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys pasiekė susitarimą dėl esminių atlygintinių konsultavimo paslaugų sutarties sąlygų, nes ieškovė neįrodė, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė atlygintinių paslaugų teikimo sutartis, o byloje esantys įrodymai patvirtina ne ieškovės konsultavimo paslaugų teikimą atsakovui, o jos kaip UAB „Tūta“ valdybos narės pareigų atlikimą. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su šia teismo išvada, teigdama, jog tarp šalių buvo sudaryta atlygintinių konsultavimo paslaugų sutartis ir buvo susitarta dėl esminių jos sąlygų.

Nagrinėjamoje byloje rašytinė atlygintinų paslaugų teikimo sutartis nebuvo sudaryta. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžimo darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Taigi konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą, ir sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų. Jei šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, nėra teisinio pagrindo konstatuoti šalių sutartinių teisinių santykių buvimo faktą.

Atlygintinų paslaugų sutarties samprata įtvirtinta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi atlygintinių paslaugų sutartis yra konsensualinė ir laikoma sudaryta nuo to momento kai šalys pasiekė susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų. Kadangi sutartis yra dvišalis sandoris, todėl jai sudaryti yra būtina abiejų sutarties šalių valia. Ieškovės teigimu, ieškovė laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d. teikė atsakovei suderintas verslo procesų gerinimo konsultacines paslaugas. Vadovaudamasi išankstiniu susitarimu, ji nedelsdama pradėjo teikti paslaugas atsakovei, nors žodinis susitarimas nebuvo įformintas. Atsakovės teigimu tarp šalių vyko derybos dėl sutarties, tačiau galutinio susitarimo nei raštu, nei žodžiu pasiekta nebuvo. Civilinėse bylose galioja galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Todėl ieškovei tenka pareiga įrodyti ieškinio faktinį pagrindą – šiuo atveju tarp šalių buvus susitarimą dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausius pirmosios instancijos teismo garso įrašą, pripažintina, kad ieškovė šios pareigos neįvykdė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje esantys įrodymai (el. laiškai ir kt.) nepatvirtina, jog šalys susitarė dėl konsultacinių paslaugų teikimo, o būtent, kad šalys sulygo esmines sutarties sąlygas, tarp jų ir atlygį dėl konsultacinių paslaugų teikimo, kaip to reikalauja CK 6.716 straipsnio 1 dalis. Šie įrodymai patvirtina, kad jog tarp šalių vyko derybos dėl konsultacinių paslaugų teikimo sutarties sudarymo. Nors ieškovė teigia, kad rašytinės sutarties dėl konsultavimo paslaugų nepasirašymas laiku buvo įprasta praktika atsakovės bendrovėje, tačiau, net esant įrodytu, vienkartinis atsiskaitymas su valdybos nariu A. V. dar negali būti laikoma tarp šalių nusistovėjusia praktika dėl analogiškų paslaugų teikimo. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti dėl kokių konkrečiai paslaugų suteikimo buvo susitarta, t.y. kokios apimties ir kokios paslaugos turėjo būti atliktos; kokie paslaugų atlikimo terminai; kokia paslaugos kaina. Šalių paaiškinimai apie sutarties sudarymo aplinkybes ir patį sutarties sudarymo faktą yra skirtingi. Ieškovė 2011 m. gegužės 23 d. el. laišku, adresuotu A. S., išdėstė savo poziciją dėl darbo UAB „Tūta“ valdyboje, teigdama, jog daugiau naudos „Tūtai“ atneš, jei ji bus ne vien tik priežiūros funkciją atliekantis narys, tačiau ir vadovaus prekinio ženklo kūrimui bei komunikacijai su pardavimo kanalais (tomas 1, b.l. 12). Iš šio laiško turinio nustatyta, jog ieškovė nurodo, kad toks jos dalyvavimas bendrovės valdyboje turėtų būti atlyginamas. Atsakovo atstovas V. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad tarp jo, kaip UAB „Tūta“ direktoriaus, ir D. D. vyko derybos dėl sutarties, tačiau nurodė, kad jokio galutinio susitarimo nei raštu, nei žodžiu pasiekta nebuvo. Derybų metu jis siūlė D. D. tam tikrą pastovų atlygį ir sėkmės mokestį, tačiau pažymėjo, jog galutinis sprendimas priimtas nebuvo. Šias aplinkybes patvirtina šalių susirašinėjimas el. paštu (tomas 2, b.l. 70). Liudytojas A. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog tarp UAB „Tūta“ ir D. D. vyko derybos dėl to, kaip ir kokia forma galėtų būti atlyginta už jos darbą valdyboje, ir kad tai galėjo būti konsultacijų ar paslaugų teikimo sutartis. Tačiau jo žiniomis tokia sutartis sudaryta nebuvo. Šie įrodymai byloje nepaneigti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys, vesdamos derybas siekė ne žodinio susitarimo dėl konsultavimo paslaugų teikimo, tačiau turėjo tikslą sudaryti rašytinę sutartį. Tą patvirtina į bylą pateiktas konsultacijų teikimo sutarties projektas (tomas 1, b.l. 73-74). Tačiau rašytinė konsultavimo paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta, kas leidžia pagrįstai manyti, jog nebuvo sulygtos esminės sutarties sąlygos. Vien šalių susirašinėjimas dėl bendradarbiavimo ir sutarties projektas nepatvirtina, kad šalys tokią sutartį sudarė.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog darbai, kuriuos ieškovė nurodė kaip atliktus pagal konsultavimo paslaugų sutartį, tai buvo aktyvaus valdybos nario atliekami darbai. Kad ieškovė nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. spalio 9 d. buvo UAB „Tūta“ valdybos narė patvirtina bylos duomenys (tomas 1, b.l. 159-160, 161-162, 163). Tuo tarpu, pagrįstų ir neginčitinų įrodymų, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, ieškovė nepateikė. UAB „Tūta“ direktorius V. N., ir liudytojas A. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog D. D. išvardintos paslaugos, kurias ji nurodė atlikusi pagal atlygintinų konsultavimo paslaugų sutartį, iš tiesų buvo atliekamos jai vykdant UAB „Tūta“ valdybos nario pareigas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2011 m. birželio 29 d. valdybos posėdžio metu ieškovė pristatė prekės ženklo „Sabonis 220“ marketingo koncepciją, preliminarų viešųjų ryšių planą (tomas 1, b.l. 15-17, 18-26, 27-28), 2011 m. rugpjūčio 24 d. valdybos posėdžio metu buvo aptariamos D. D. paruoštos UAB „Tūta“ strategijos gairės (tomas 1, b.l. 45-48), 2011 m. spalio 28 d. vykusio valdybos posėdžio metu vyko diskusijos apie Tūta verslo modelio rezultatus bei „Dėl projektinio darbo įmonėje“, kurių pranešėja buvo ieškovė (tomas 1, b.l. 55-58). Šie ieškovės darbai, kurie yra nurodyti ir paslaugų sąraše, buvo pristatomi ir aptariami valdybos posėdžiuose. Šiuos darbus D. D. pristatinėjo kaip valdybos narė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kodėl tie patys darbai ar paslaugos turėtų būti traktuojami kaip atlikti konsultacines paslaugas teikiančio asmens, byloje nėra. Pažymėtina, kad valdybos posėdžiuose buvo pristatinėjami ir kitų valdybos narių darbai. Šią aplinkybę patvirtina 2011 m. spalio 28 d. valdybos posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad V. O. pristato schemą dėl įmonių struktūros ir darbuotojų kompetencijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovės argumentais, kuriuos patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai, jog ne vienos ieškovės pastangomis buvo organizuojami susitikimai (tomas 1, b.l. 127, 128) bei susitikimų organizavimas bei dalyvavimas juose įeina į valdybos nario pareigas. Šią aplinkybę patvirtina 2012 m. sausio 26 d. valdybos posėdžio protokolas, iš kurio matyti, jog posėdžio metu valdybos nariams V. N. ir D. D., bei A. K. pavedama vesti derybas su „Sportland“ prekybos tinklu (tomas 1, b.l. 130-132).

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovės išrašyta ir apmokėjimui pateikta sąskaita – faktūra nesukūrė atsakovei pareigos apmokėti joje nurodytą sumą. Ieškovės pateikta PVM sąskaita-faktūra negali būti pripažinta pakankamu įrodymu šalių sutartiniams santykiams pagrįsti, kadangi sąskaitos faktūros išrašymas yra vienašalis aktas ir iš esmės laikomas tik ūkinę operaciją atspindinčiu dokumentu, o vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai neatsiranda. Taigi tam, kad kitai šaliai kiltų pareiga apmokėti sąskaitoje nurodytą sumą, vien sąskaitos išrašymo fakto nepakanka. Sąskaita turi būti išrašoma tam tikru teisiniu pagrindu, kuris sukuria kitai šaliai prievolę apmokėti pateiktą sąskaitą. Šiuo atveju ieškovei neįrodžius šalis siejusių sutartinių teisinių santykių fakto, sąskaitos išrašymas nesukūrė pareigos apmokėti sąskaitoje nurodytą sumą. Tokios pareigos nesukuria ir ieškovės nurodytos aplinkybės, kad sąskaita -faktūra buvo pateikta atsakovei, kad atsakovė sumokėjo kompensaciją valdybos nariui A. V. ir kt. Apibendrinant išdėstytą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti tik apie ikisutartinių santykių tarp šalių egzistavimą, tačiau išvadai, jog tarp šalių buvo pasiektas susitarimas dėl atlygintinių paslaugų teikimo, duomenų daryti nepakanka. Teismas taip pat pažymi, kad ieškovė, kaip pati nurodo, paslaugas atsakovei teikė veikdama kaip verslininkė, todėl ieškovei turėtų būti gerai žinoma kaip tarp dviejų verslo subjektų yra sudaromos sutartys ir susitarimai. Be to, ieškovei kaip atlygintinas verslo konsultavimo paslaugas teikiančiai sutarties šaliai tenka ir rizika, dėl tokios sutarties tinkamo neįforminimo pasekmių. Ieškovei neįrodžius, kad šalys susitarė dėl verslo procesų gerinimo konsultacinių paslaugų, jų apimties bei turinio, reikalavimas priteisti įsiskolinimą už ieškovės atliktas paslaugas negali būti tenkinamas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Anykščių rajono teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir atskirai dėl jų nepasisakoma.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė patyrė 963,78 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašoma priteisti suma nežymiai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) rekomenduojamo užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydį, tačiau, teismo vertinimu, yra nepagrįstai didelė ir neatitinka protingumo bei proporcingumo principų. Rekomendacijose yra nustatytas maksimaliai galimas priteisti užmokestis už advokato pagalbą. Rekomendacijų 2 punktas nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama nustatant priteistino užmokesčio už paslaugas dydį konkrečioje byloje. Tai reiškia, kad jose numatytas užmokesčio dydis nebūtinai taikytinas visose bylose, o sprendžiant klausimą dėl išlaidų pagrįstumo, turi būti atsižvelgiama į konkrečios bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi materialinės ar procesinės teisės klausimai, tarp šalių kilęs ginčas nereikalavo specialių teisines paslaugas teikusio asmens žinių, sudėtingos teisinės analizės, pagrįstos papildomomis darbo ir laiko sąnaudomis, pati byla nėra didelės apimties, ta pati atstovė atstovavo atsakovę tiek pirmosios tiek apeliacinės instancijos teisme, o apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių naujų argumentų ar teisės aiškinimo taisyklių lyginant su pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turiniu. Nurodytų aplinkybių visuma paneigia poreikį priteisti 963,78 Eur dydžio atstovavimo išlaidas. Teismas sprendžia, jog šiuo atveju bendra 400 Eur suma patirtoms išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti yra pakankama, atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 4 d., CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Tūta“, juridinio asmens kodas 154145096, iš ieškovės D. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur ( keturis šimtus eurų ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Eigirdas ČinkaBirutė JonaitienėNijolė Danguolė Smetonienė