- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-20
- Bylos Nr.
- e2-591-465/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Ambrazaitienė
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- I. V., S. P.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 2.3.4.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.3.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovėms I. V., S. P. dėl santuokos metu įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo byloje Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notaras D. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (CPB-3334), kuriuo prašė butą bendrabutyje, buto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tame tarpe patalpos mansardoje ~ 33,72 kv. m., kurio adresas (duomenys neskelbtini), ir automobilį Audi A3, v.n. (duomenys neskelbtini) pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe ir priteisti iš atsakovių ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su S. P. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. (duomenys neskelbtini) S. P. mirė. Būdama santuokoje su S. P. ieškovė už savo asmenines lėšas bei turėdama tikslą įgyti asmeninėn nuosavybėn kambarį, kuriame ji gyveno nuo 1988 m. spalio 27 d. (t. y. iki santuokos sudarymo su S. P.) ir kuris jai buvo paskirtas gyventi (duomenys neskelbtini) kaip instituto darbuotojai, savo vardu sudarė šias pirkimo-pardavimo sutartis: 1993 m. lapkričio 12 d. sutartį, kuria Mokslo institucijų asociacijos individuali įmonė „Verkiai“ ieškovei pardavė, o ieškovė nupirko 1 kambario butą bendrabutyje, kurio bendras plotas 19,79 kv. m; 1994 m. sausio 7 d. sutartį, kuria Mokslo institucijų asociacijos individuali įmonė „Verkiai“ ieškovei pardavė, o ieškovė nupirko mansardą bendrabutyje, kurios bendras plotas 33,72 kv. m; 1996 m. spalio 7 d. sutartį, kuria UAB „Pilkasis Garnys“ ieškovei pardavė, o ieškovė nupirko 4,28 kv. m pagalbinių patalpų, kurių bendras plotas 59,93 kv. m, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis ketvirtojo aukšto koridoriaus dalį. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos ieškovės nuosavybės teisės į butą bendrabutyje, buto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tame tarpe patalpos mansardoje ~ 33,72 kv. m, kurio adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Taip pat būdama santuokoje su S. P. 2022 n. sausio 22 d. ieškovė už asmenines lėšas asmeninėn nuosavybėn įgijo automobilį Audi A3, v/n (duomenys neskelbtini)
2. Ieškovei nusipirkus Butą ir jį įregistravus Nekilnojamojo turto registre, jam ir automobiliui pradėjo galioti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas. Kadangi ieškovė Butą ir automobilį už asmenines lėšas asmeninėn nuosavybėn įgijo santuokos metu, o preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 str.) po S. P. mirties į paveldimo turto masę buvo įtraukta ½ dalis Buto ir ½ dalis automobilio. Vilniaus m. 10-ojo notarų biuro notaras D. P. po S. P. mirties yra užvedęs paveldėjimo bylą. S. P. testamento sudaręs nebuvo, tad įpėdiniai pagal įstatymą yra ieškovė ir S. P. vaikai – dukros iš pirmosios santuokos: I. V. ir S. P., bei sūnūs, kurie yra ir ieškovės vaikai: V. P. ir M. P.. Ieškovei asmeninėn nuosavybėn Butą bei automobilį įgijus santuokos metu, po S. P. mirties ieškovė ir keturi S. P. vaikai įgijo paveldėjimo teisę į ½ nurodyto turto dalį ją dalinant lygiomis dalimis tarp visų įpėdinių. Ieškovė visą laiką manė, kad jai Butą ir automobilį įsigijus iš savo asmeninių lėšų ir savo nuosavybėn, turtui esant registruotam jos vardu, aptariamas turtas nebus traukiamas į po S. P. mirties paveldimo turto sąrašą. Tačiau po sutuoktinio mirties kreipusis į notarą ieškovė sužinojo priešingą informaciją. Tačiau manė, kad turtui esant įgytam laikotarpiu, kai ji buvo santuokoje su S. P., vieninteliai tokio turto paveldėtojai yra pati ieškovė ir jos su S. P. sūnūs, tad ieškovei nebuvo reikšminga, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas bus paveldimo turto sąraše, nes jai priėmus palikimą, o sūnums padovanojus jai paveldėjimo teises ieškovė ir toliau liks turto savininke. Atitinkamai po S. P. mirties dėl palikimo priėmimo yra kreipęsi ieškovė ir jos sūnūs M. P. bei V. P., kurie 2024 m. sausio 12 d., 2024 m. vasario 14 d. paveldėjimo teisnių dovanojimo sutartimis padovanojo visas paveldėjimo teises, įgytas po tėvo S. P. mirties, ieškovei. Taip pat dėl palikimo priėmimo į notarą kreipėsi ir S. P. dukros iš pirmosios santuokos – atsakovės I. V. ir S. P.. Ši informacija ieškovei tapo žinoma iš notaro, po ko ieškovei tapo aišku, kad atsakovės įgis nuosavybės teisę į dalį turto, kuris iš tikrųjų yra ieškovės asmeninė nuosavybė ir dėl to negali būti traukiamas į paveldimo turto sąrašą po S. P. mirties. Nors nagrinėjamu atveju ieškovė Butą yra įgijusi 1993 - 1996 m., sprendžiant klausimą dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio, o ne SŠK normos. Kadangi ieškovė Butą yra įgijusi iš asmeninių lėšų, yra aktualus CK 3.89 str. 1 d. 7 p., pagal kurį asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
3. Buto pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo metu negaliojant teisės normai, reikalaujančiai aiškiai išreikšti valią, kad santuokos metu įgyjamas turtas už asmenines lėšas bus asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.), nagrinėjamu laikytina, kad tam, jog Butas būtų pripažintas asmenine ieškovės nuosavybe, pakanka nustatyti du faktus: pirma, jog ieškovė Butą įgijo savo vardu ir antra, iš savo asmeninių lėšų, kadangi remiantis aptarta teismų praktika laikytina, jog tokiu būdu ieškovė išreiškė savo valią Butą įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Paaiškino, kad jos Butas susideda iš dviejų dalių – vieno 14,04 kv. m. ploto kambario, kuris priskiriamas gyvenamajam plotui ir atskirai yra 33,72 kv. m. ploto palėpė (mansarda), kuri yra negyvenama. Taip pat yra 4,28 kv. m. ploto koridorius, kuris ieškovei priklauso dalinės nuosavybės teise. Ieškovė, dirbdama (duomenys neskelbtini), kreipėsi į (duomenys neskelbtini), prašydama jai suteikti gyvenimui lovą instituto bendrabutyje. (duomenys neskelbtini) administracijos ir profsąjungos komiteto posėdžio, vykusio 1988 m. spalio 17 d., metu buvo nuspręsta ieškovės prašymą patenkinti išskiriant jai asmeniškai lovą instituto bendrabutyje, dėl ko (duomenys neskelbtini) reikalų valdyba ieškovei išdavė leidimą Nr. 52, kuriuo jai, kaip mokslo akademijos instituto darbuotojai, buvo suteiktas gyventi kambarys, išskiriant jame lovą, instituto bendrabutyje, (duomenys neskelbtini), kambarys Nr. (duomenys neskelbtini). Tai tas pats kambarys, kuris šiuo metu yra adresu (duomenys neskelbtini), ir kuris ieškovei priklausančiame Bute sudaro vienintelį gyvenamąjį plotą. Taigi, Buto kambarys buvo skirtas ieškovei gyventi jai dar nebūnant santuokoje su S. P. ir jai buvo skirtas asmeniškai, nes tiek 1988 m. spalio 17 d. vykusio posėdžio protokole Nr. II, tiek leidime aiškiai nurodyta, kad kambarys skiriamas ieškovei (V. C.), o protokolo Nr. II priede nurodant, kad ieškovės šeimos sudėtis yra sudaryta iš vieno asmens. Paskyrus ieškovei lovą, ieškovė nuo 1988 m. spalio 27 d. nurodytame kambaryje ir apsigyveno bei nuo 1989 m. lapkričio 23 d. jame deklaravo savo gyvenimo faktą, ką liudija priregistravimo kortelė, kurioje fiksuojama, kad ieškovė adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini)) „prirašyta“ (antspaude „????????“) 1989 m. lapkričio 23 d. Gyvendama kambaryje ieškovė jį prižiūrėjo, tvarkė, mokėjo komunalinius mokesčius ir juo rūpinosi. Po santuokos sudarymo ieškovė ir toliau gyveno Buto kambaryje, o S. P. pas savo tėvus (duomenys neskelbtini) rajone, kadangi pats jokio būsto, į kurį būtų galėjęs parsivesti ieškovę, neturėjo, o atsikraustyti pas ieškovę į Buto kambarį nebuvo galimybės. S. P. atsikraustė pas ieškovę ir pradėjo kambaryje gyventi tik po ieškovės ir S. P. vyresniojo sūnaus V. P. gimimo (gimė (duomenys neskelbtini) Ieškovė nusprendė kambarį Bute privatizuoti už savo lėšas ir savo asmeninėn nuosavybėn, kad turėtų kur gyventi su vaikais. S. P. šis klausimas nebuvo įdomus, jis niekuo nesirūpino ir leido elgtis ieškovei kaip ji tinkama. Jokių pretenzijų, kad ieškovė Buto kambarį, o vėliau ir palėpę bei dalį koridoriaus, nusprendė privatizuoti savo vardu ir savo nuosavybėn, jis nereiškė. S. P. laikė, kad kambarys nevertas privatizavimo, kadangi gyventi visai šeimai per mažas. 1992 m. ieškovė asmeniškai savo vardu kreipėsi į Mokslo institucijų asociaciją, kad asmeniškai jai būtų leista privatizuoti Buto kambarį. Kadangi sprendimas buvo neigiamas, pati viena ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama savo asmeninėn nuosavybėn įgyti kambarį. Ieškovė mokslo institucijų asociacijos individualiai įmonei „Verkiai“ savo vardu pateikė ieškinį, kuriuo teismo prašė įpareigoti IĮ „Verkiai“ sudaryti su ieškove gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, bet bendrabučio gyventojai masiškai siekė privatizuoti jų užimamas patalpas, teikė ieškinius teismui, tad mokslo institucijų asociacijos individuali įmonė „Verkiai“ ėmė nebetrukdyti ieškovės siekiamų patalpų privatizacijai, dėl ko byla pagal ieškovės ieškinį dėl įpareigojimo su ja sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį buvo nutraukta, o 1993 m. lapkričio 12 d. sutartimi Mokslo institucijų asociacijos individuali įmonė „Verkiai“ ieškovei pardavė, o ieškovė nupirko 1 kambario butą bendrabutyje, kurio bendras plotas 19,79 kv.m. Kadangi iš ieškovės kambario galima buvo tiesiogiai patekti į palėpę, 1994 m. sausio 7 d. sutartimi ieškovė papildomai iš Mokslo institucijų asociacijos individualios įmonės „Verkiai“ nupirko mansardą bendrabutyje, kurios bendras plotas 33,72 kv.m. O 1996 m. spalio 7 d. iš UAB „Pilkasis Garnys“ ieškovė nupirko 4,28 kv. m. pagalbinių patalpų, kurių bendras plotas 59,93 kv.m., bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis ketvirtojo aukšto koridoriaus dalį. Ieškovė Butą įgijo savo vardu – visose pirkimo-pardavimo sutartyse pirkėja nurodyta viena ieškovė. Nekilnojamojo turto registre Buto savininke taip pat nurodyta viena ieškovė, nors Butas įgytas ir santuokos metu. Jokių įrašų nei pirkimo-pardavimo sutartyse, nei Nekilnojamojo turto registre apie tai, kad Buto savininku būtų ir ieškovės sutuoktinis S. P., nėra, kaip ir nėra įrašų apie tai, kad aptariamas turtas būtų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovės sutuoktinis aptariamuose dokumentuose net nėra nurodytas: į Mokslo institucijų asociaciją dėl Buto privatizavimo kreipėsi asmeniškai ieškovė, su ieškiniu prašydama teismo įpareigoti Mokslo institucijų asociacijos individualią įmonę „Verkiai“ sudaryti su ieškove Buto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat kreipėsi viena ieškovė; tiek kambario, tiek palėpės techninėse apskaitos bylose fiksuojama, kad vienintelis turto savininkas yra ieškovė (V. P.); namų knygoje Buto savininke vėlgi fiksuojama viena ieškovė (V. P.). Buto kambarys buvo skirtas ir leidimas kambaryje gyventi buvo išduotas asmeniškai ieškovei dar iki santuokos su S. P., o vėliau ieškovė Butą nuosavybėn įsigijo asmeniškai, savo vardu.
4. 1993 m. lapkričio 12 d. ir 1994 m, sausio 7 d. sutartyse, kuriomis ieškovė įsigijo nuosavybėn kambarį, o vėliau palėpę, fiksuojama, kad už nurodytą turtą ieškovė mokėjo valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis, o grynaisiais pinigais į kasą ieškovė už kambarį tik primokėjo 20 litų, už palėpę – 31 litą. Pagal 1996 m. spalio 7 d. sutartį bendrąja dalinės nuosavybės teise įsigydama dalį 4-ojo aukšto koridoriaus ieškovė atsiskaitė grynaisiais sumokėdama 23 litus. Grynuosius pinigus sumokėti už privatizuojama turtą ieškovei dovanojo jos broliai – A. C. ir S. C.. Ieškovės vyras S. P. prie minimo Buto privatizavimo nei pinigais, nei jokia kita pagalba visiškai neprisidėjo. Už Butą ieškovei iš esmės apmokėjus investiciniais čekiais, kurie laikomi jos asmenine nuosavybe, o grynaisiais pinigais trūkstamą dalį padengus iš brolių dovanotų pinigų, kurie sudaro ženkliai mažesnę dalį nei investiciniais čekiais apmokėta suma, ir kurie taip pat yra asmeninė ieškovės nuosavybė, laikytina, kad Butą ieškovė įgijo už asmenines lėšas. Tam, kad iki naujojo CK įsigaliojimo įgytą turtą būtų galima pripažinti asmenine nuosavybe, pakanka nustatyti, jog ieškovė Butą įgijo iš savo asmeninių lėšų ir savo vardu, nes tai patvirtina ir jos aiškų valios turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn išreiškimą (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Nagrinėjamu atveju šios sąlygos egzistuoja, t. y. ieškovė Butą įgijo už savo asmenines lėšas ir savo vardu, dėl to yra pagrindas pripažinti, kad santuokos metu įgytas Butas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, juolab, kad papildomai tai patvirtina ir kitos aplinkybės. S. P. į Butą nieko neinvestavo ir jo iš esmės nepagerino. S. P. visus pinigus, jei tik kiek daugiau turėdavo, atiduodavo savo dukroms (atsakovėms) iš pirmosios santuokos, o ne rūpinosi savo su ieškove šeimos gyvenimo sąlygų pagerinimu ir tai matyti iš Buto būklės. Komunalinius mokesčius už Butą visą laiką mokėjo išimtinai ieškovė. Aplinkybės, kad S. P. nėra prisidėjęs prie Buto priežiūros, išlaikymo ir niekada nėra pareiškęs ieškovei jokių pretenzijų dėl Buto nuosavybės, taip pat sudaro pagrindą spręsti, jog Butas yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Nei SŠK, nei CK nėra draudimo būnant santuokoje įgyti turtą, tame tarpe ir butą, asmeninėn nuosavybėn. Tokio draudimo niekada nebuvo ir Butų privatizavimo įstatyme. Aplinkybė, kad Butas buvo privatizuotas santuokos metu nepaneigia galimybės atsižvelgiant į aplinkybių visumą jo pripažinti asmenine nuosavybe. Buto kambarys ieškovei bendrabutyje buvo skirtas gyventi kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojai dar iki santuokos sudarymo. Tai nebuvo tas butas, kuris buvo skirtas aprūpinti ieškovę ir jos šeimą, kaip tokią, gyvenamuoju būstu. Tai buvo kambarys, kuris turėjo labai aiškią paskirtį – kad ieškovė darbo (duomenys neskelbtini) metu turėtų kur gyventi. Ieškovė nebuvo sudariusi santuokos su S. P., kai gavo leidimą gyventi Bute ir su S. P. negyveno. Todėl Buto, suteikiant leidimą ieškovei jame gyventi, paskirtis nebuvo ir negalėjo būti šeimos poreikių tenkinimas ir būsto šeimai suteikimas. Atitinkamai įvertinus tai, kad patalpos nebuvo skirtos šeimai, o asmeniškai ieškovei kaip darbuotojai, šiai nebūnant santuokoje, yra pagrindas spręsti, kad tai nebuvo šeimos gyvenamoji vieta kaip tai aiškinama pagal Butų privatizavimo įstatymą ir ieškovė ne šeimos gyvenamąją vietą privatizavimo procese galėjo įgyti asmeninėn nuosavybėn. Todėl tokią ne šeimos gyvenamąją vietą įgijus už ieškovės asmenines lėšas, ji laikytina ieškovės asmenine, o ne sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovė nuo pat privatizavimo pradžios turėjo aiškią valią Butą įgyti asmeninėn nuosavybėn ir S. P. šią valią žinojo, tam neprieštaravo. Butas Ieškovei buvo paskirtas gyventi kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojai dar iki santuokos sudarymo, todėl ieškovė turėjo objektyvų pagrindą susiformuoti valiai įgyti Butą būtent asmeninėn nuosavybėn ir atsižvelgiant į jo paskirtį (būstas darbuotojai, o ne būstas šeimai) bei įgijimo laiką (leidimas gyventi Buto kambaryje ieškovei išduotas 2 metai iki santuokos sudarymo) galėjo jį įgyti asmeninėn nuosavybėn.
5. S. P. sunkiai sirgo – 2010 m. jam nustatytas tik 40 proc. darbingumo lygis, kuris palaipsniui mažėjo ir nuo 2014 m. S. P. buvo pripažintas nedarbingu. Nuo 2019 m. S. P. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), kuri pasireiškia (duomenys neskelbtini), yra nepagydoma ir mirtina liga, dėl ko S. P. ir mirė. S. P. nebuvo darbo žmogus, jis nenorėjo dirbti, todėl ilgus periodus nedirbdavo, o nuo 2013 m. iki pat mirties visiškai nedirbo ir dėl sveikatos būklės. Atitinkamai dėl sveikatos būklės S. P. eilę metų laiką leido namuose, slaugomas ieškovės. Tad automobilio S. P. neturėjo ir nevairavo, ką patvirtina VĮ Regitra duomenys, kad paskutinį kartą S. P. išduotas vairuotojo pažymėjimas galiojo iki 2017 m. vasario 4 d., todėl po nurodytos datos S. P. nebuvo aktualu turėti automobilį. Tuo tarpu ieškovei turėti automobilį buvo aktualu – ji kiekvieną dieną važiuoja į darbą, savaitgaliais dažnai važiuoja padėti garbaus amžiaus motinai E. C., kuriai šiuo metu yra 84 metai, ji yra neįgali, gyvena kaime, (duomenys neskelbtini). Tad ieškovė padeda jai apsitvarkyti namuose, nuperka ir atveža maisto produktų, nuveža į gydymo įstaigą. Ieškovė dirba valstybės tarnautoja, jos atlyginimas nėra didelis – 2023 m. vidutinės mėnesio pajamos 1 293,54 Eur. Iš šios pinigų sumos ieškovei reikėjo išlaikyti Butą, save, sutuoktinį bei dengti S. P. išlaidas gydymui. Prieš tai turėtas ieškovės automobilis nusidėvėjo, nuolat gedo, remontas buvo brangus. Dėl to ieškovės sūnūs 2021 m. pabaigoje nusprendė ieškovei Kalėdų proga padovanoti kitą automobilį, kad mamai nereiktų dėl nuolatinių gedimų patirti išlaidų ir streso. Ieškovės sūnus V. P. ieškovei į jos banko sąskaitą 2021 m. gruodžio 27 d. pervedė 1500 Eur. Ieškovei išsirinkus automobilį, kurio kaina buvo 6250 Eur, likusią pinigų sumą (4750 Eur) grynaisiais pinigais, kadangi ir mokėjimas už automobilį buvo atliekamas grynaisiais, ieškovei padovanojo sūnus V. P. (3000 Eur) ir sūnus M. P. (1750 Eur). Automobilis buvo pirktas iš S. K. už 6250 Eur. Iš 2022-01 mėn. ieškovės sąskaitos išrašo matyti, kad ji nėra dariusi mokėjimo pavedimo nei S. K., nei kam kitam, kas liudija, kad ieškovė už automobilį mokėjo grynaisiais pinigais. Ieškovės banko sąskaitoje aktualiu laikotarpiu net nebuvo 6250 Eur, kad ji galėtų juos panaudoti automobilio pirkimui. Tai patvirtina, kad automobilio pirkimui pinigų padovanojo vaikai. Pinigai, už kuriuos buvo įsigytas automobilis, yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Automobilį ieškovė siekė įsigyti savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir asmeninėn nuosavybėn – sutuoktinis neturėjo teisės vairuoti, tuo metu sunkiai sirgo nepagydoma liga ir niekur nėjo iš namų. Automobilis ieškovei buvo reikalingas vykti į darbą, pas garbaus amžiaus motiną į (duomenys neskelbtini), padėti jai buityje, nuvežti į gydymo įstaigas. S. P. žinojo, kad sūnūs padovanojo pinigų ieškovei, kad ši įsigytų automobilį, kaip ir žinojo, kad šiuo automobiliu naudosis ieškovė, jį perka ir registruoja savo vardu, kad ieškovė būtent save laiko jo savininke. S. P. tam neprieštaravo, automobiliu nesinaudojo.
6. Rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-72252) ieškovė nurodė, kad atsakovės tik deklaratyviai nurodo, kad butą S. P. siekė įgyti kartu su ieškove, kad jis laikė butą savo nuosavybe, tačiau atsakovės su ieškove ir S. P. turto įsigijimo metu negyveno, atsakovėms tebuvo 10 metų ir atitinkamai 8 metai, todėl jų teiginiai, kad „Atsakovėms yra žinoma, kad būtent S. P. buvo iniciatorius ir palaikė turto privatizavimo idėją”, yra deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės. Atsakovės taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad S. P. neva „buvo darbštus ir verslus žmogus”, o S. P. kelionės, kaip, teigia atsakovės, nebuvo vykdomos „savo reikalais”. Faktiškai S. P. nenešė pajamų į šeimos ūkį ir oficialiai nedirbo, ką atsakovės pripažįsta. Su atsiliepimu į ieškinį pateiktoje S. P. komunikacijoje jis pats nurodė, kad „Atėjo nepriklausomybės metai“, „negalėjau dirbti ir uždirbti”. Kitoje SMS žinutėje nurodyta, kad „Tai aš dabar nuo 2011 m. Niekur nedirbu. Gaunu netekto darbingumo išmoką. Buvo, kai Litai. 500 Litų. Tuo metu labai gerai užteko. Maistui žinoma su Akcijomis ir nuolaidomis.“ Todėl atsakovių teiginys, kad S. P. neva buvo verslus žmogus ir „be abejonės nešė finansinę naudą šeimai”, neatitinka objektyvios tikrovės ir prieštarauja jų pačių pateiktam susirašinėjimui su S. P.. Visus buto pertvarkymus ir pagerinimus padarė ieškovės broliai, kurie dirba statybų sektoriuje, ir šiuos pagerinimus jie padarė dėl ieškovės savo sąskaita, kad ši turėtų bent kiek geresnes gyvenimo sąlygas esant dviem mažamečiams vaikams. S. P. nei pagerinimų atliko, nei prie jų prisidėjo, nes iki sveikatos pablogėjimo jo beveik nebūdavo namuose ir jam nebuvo įdomu nei kaip, nei iš ko gyvena ieškovė. Pažymėjo, kad jos bute niekada jokios namų tvarkytojos nebuvo, todėl neaišku apie kokius namus ir kieno boilerį S. P. kalba. Ieškovės bute tokių remonto darbų S. P. niekada neatliko. Iš bendro konteksto ieškovė mano, kad kalbama apie S. P. tėvų namus. Po to, kai ieškovė pranešė policijos pareigūnams apie S. P. smurtą jos atžvilgiu, su ieškove susisiekė specializuotos pagalbos centro, teikiančio specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą patyrusiems asmenims, darbuotoja prisistačiusi R. G., kuri prašė ieškovės aprašyti savo smurto atvejį raštu, elektroniniu laišku. 2021 m. balandžio 1 d. ieškovė išsamiai aprašė savo gyvenimą su S. P., iš ko aiškiai matyti, kad jis nebuvo toks, kokį bando pavaizduoti atsakovės. S. P. nuolat smurtavo tiek fiziškai, tiek psichologiškai prieš ieškovę (karpydavo jos drabužius; neleisdavo miegoti; versdavo skaityti straipsnius apie žmogžudystes; grasino, kad nužudys ieškovę ir sūnų M., kadangi šis gindavo ieškovę, kuomet S. P. smurtaudavo; neįleisdavo ieškovės į namus arba neišleisdavo; žemino; užgauliojo; savo giminaičiams sakydavo, kad ieškovė nieko nesugeba; blogai atsiliepdavo apie ieškovės brolius ir artimuosius; neleisdavo bendrauti su draugėmis ir pan.), dėl S. P. smurto prieš ieškovę į namus ne kartą buvo kviečiama policija, ieškovė yra gyvenusi krizių centre. Ieškovė ne kartą dėl smurto kvietė policijos pareigūnus. 2020 m. lapkričio 28 d. S. P. neįleido ieškovės ir jos sūnaus M. P. į ieškovės butą, adresu (duomenys neskelbtini). Po šio buvo iškviesti policijos pareigūnai bei avarinio atrakinimo paslaugą teikiantis asmuo. Kaip pažymėta, avarinio atrakinimo akte, įvertinus situaciją, buvo bandoma atrakinti spyną, jos nesugadinant, tačiau kadangi S. P. tyčia laikė raktą įkištą į spyną iš vidinės pusės, neliko kitos išeities, tik gręžti spyną pilnai ją sugadinant. Taip pat situaciją apsunkino ir papildomai iš vidaus užrakintas antras užraktas. Tokie darbai ieškovei kainavo 130 Eur. Jau sekančią dieną po šio įvykio atsirado S. P. surašytas laiškas dukrai su antrašte „Mano sunkus gyvenimas“, kuriame buvo išdėstyti akivaizdžiai melagingi faktai. Ieškovės vertinimu, S. P. sąmoningai surašė tokį laišką, pateikdamas klaidingus faktus, neatitinkančius logikos ir chronologijos, tikslu išvengti teisminės atsakomybės ir suprasdamas, kad per savo gyvenimą, kaip atsakovės teigia „būdamas verslus“, jis neturėjo jokio asmeninio turto ir būtų turėjęs išeiti gyventi į gatvę. Laiško stilistika akivaizdžiai pagrindžia faktą, kad S. P. bijojo likti be gyvenamosios vietos ir apkaltintas smurtu artimoje aplinkoje, dėl šios priežasties, siekdamas turėti „liudininkų“ pateikė išgalvotas istorijas ir specialiai siekė suklaidinti įvardindamas (duomenys neskelbtini) objektą savo turtu, taip bandydamas įtvirtinti savo nuosavybę ir dėl savo nusikalstamo elgesio galiausiai nelikti be pastogės bei siekdamas atrodyti nekaltas. Pati ieškovė inicijavo skyrybų procesą 2020 m. 12 mėn., tačiau S. P. nepaisant to, kad SMS žinutėse deklaravo norintis neva skirtis, ne tik kad nieko neatsakė, ar sutinka dalyvauti, bet dar ir prašė ieškovės jo neišvaryti, motyvuodamas, kad jis sunkiai serga, neturi kur eiti ir savo elgesį teisindamas liga. Kadangi tos pačios atsakovės S. P. neprižiūrėjo, neslaugė ir juo nesirūpino, ieškovė pasiryžo prižiūrėti S. P. ir todėl santuoka nebuvo nutraukta, o ne dėl turto, kaip kad bando ieškovę sumenkinti atsakovės, kurios tėvui pagalbos nebuvo pasiryžusios suteikti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė ieškinį palaikė jame nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
8. Atsakovės I. V., S. P. atsiliepime į ieškinį (DOK-51531) prašė atmesti ieškinį, priteisti atsakovėms iš ieškovės jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teisėtai įgyvendino savo teisę priimti palikimą po savo tėčio S. P. mirties, nes jos yra pirmos eilės įpėdinės ir tokia teisė joms įtvirtina įstatymo. Apie tai, kad jos turi teisę priimti palikimą po tėvo mirties, jas informavo pats notaras D. P., užvedęs paveldėjimo bylą po palikėjo S. P. mirties. Ieškovė, sužinojusi, kad į paveldėjimo bylą įstojo ir atsakovės, skambino I. V., sakydama, kad neturi finansinių galimybių išpirkti joms priklausančią S. P. turto dalį, tai galėtų padaryti nebent jos sūnus V. P.. Tačiau kilus idėjai kaip ji galėtų teisminio proceso keliu pasisavinti S. P. priklausančią turto dalį, ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo reiškia ne tik reikalavimą pripažinti santuokoje įgytą turtą asmenine nuosavybe, bet ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių. Tokie ieškovės veiksmai taip pat atskleidžia ieškovės nesąžiningumą, nes ji prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovių, kurios nieko neteisėto nepadarė ir savo veiksmais nepažeidė ieškovės teisių ir interesų. Ieškovės reikalavimas pripažinti santuokoje įgytą turtą asmenine jos nuosavybe yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareikštas siekiant neteisėtai pasisavinti mirusiam asmeniui S. P. priklausančią turto dalį. Visų pirma, ieškovės reikalavimo pripažinti santuokoje įgytą turtą jos asmenine nuosavybe pagrįstumą paneigia jos pačios ir jos sūnų veiksmai, t. y. jų kreipimasis į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo ir palikimo priėmimo po S. P. mirties. Tiek ieškovė, tiek jos sūnūs, kreipdamiesi notarą dėl palikimo priėmimo po S. P. mirties, patys tokiais savo veiksmais patvirtino, kad suvokia ir pripažįsta, jog ginčo turtas tiek butas su kitomis patalpomis, tiek automobilis Audi A3, v. n. (duomenys neskelbtini) nėra asmeninė V. P. nuosavybė, o priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Priešingu atveju, ieškovei laikant, kad ginčo turtas buvo įgytas kaip jos asmeninė nuosavybė, jai nebuvo jokio pagrindo kreiptis į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo, nes tai yra vienintelis turtas, kuris sudaro po S. P. mirties paveldimo turto masę. Pati ieškovė savo ieškinyje nurodo, jog tik iš notaro sužinojo, kad įstatymas numato teisę paveldėti mirusio asmens turtą pirmos eilės įpėdiniams, t.y. visiems jo vaikams, o ne tik jos vaikams, kaip ji įsivaizdavo, ir sutuoktinei. Ši žinia ir siekis nesidalinti sutuoktinio turto su vaikais iš kitos jo santuokos, matyt ir paskatino ieškovę reikšti ieškinį ir siekti, jog teismo keliu santuokoje įgytas turtas būtų pripažintas jos asmenine nuosavybe. S. P. palaikė labai artimus ryšius su visais savo vaikais, pabrėždavo, kad turi keturis vaikus ir visi jam vienodai svarbūs ir visi vienodai lygūs. Nors ieškovė trukdė bendrauti savo sutuoktiniui su dukromis, ypač, kai jos buvo nepilnametės. Dėl ieškovės neigiamo nusistatymo ir nesant galimybės dažnai susitikti, dukros su tėčiu bendravo raštu, laiškais ir sms žinutėmis. Todėl šiandien dienai yra išlikę labai svarbūs, jau mirusio S. P. liudijimai, kurie paneigia ieškovės ieškinyje nurodomas melagingas aplinkybes. Ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, nes minėtas nekilnojamas turtas buvo įsigytas ieškovei gyvenant santuokoje su atsakovių tėčiu S. P., vedant bendrą ūkį ir šeimos poreikių tenkinimui, todėl jis yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. gyvenant santuokoje įgijus nekilnojamą turtą, kuris Nekilnojamo turto registre įregistruotas vieno iš sutuoktinių, šiuo atveju, ieškovės vardu, jam pradėjo galioti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas. Buto įsigijimo sutartis buvo sudaryta jau šeimoje gimus abiem sutuoktinių vaikams. Sutuoktiniams nusprendus įsigyti papildomas patalpas, 1994 m. sausio 7 d. buvo sudaryta mansardos bendrabutyje, kurios bendras plotas 33,72 kv. m. įsigijimo sutartis. Ši sutartis taip pat buvo sudaryta V. P. vardu. 1996 m. spalio 7 d. sudaryta sutartimi, sutuoktiniai įsigijo 4,28 kv. m. pagalbinių patalpų, kurių bendras plotas 59,93 kv. m., bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis ketvirtojo aukšto koridoriaus dalį. Ši sutartis taip pat buvo sudaryta V. P. vardu. Kaip pripažįsta ir pati ieškovė, teisinis reglamentavimas, tiek galiojęs sutarčių sudarymo metu, tiek galiojantis šiuo metu, aiškiai įtvirtina, jog turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje yra bendroji jungtinė nuosavybė, nors ir įforminamas vieno iš jų vardu. Ieškovė klaidina teismą teigdama, jog butą ir kitas patalpas ji įsigijo asmenine nuosavybe, už savo asmenines lėšas ir turėdama valią juos įgyti asmenine nuosavybe ir tik jai asmeniškai buvo leista privatizuoti Buto kambarį. Kaip matyti iš leidimo turinio, ieškovei buvo išskirta lova bendrabučio kambaryje. Tai, kokiomis sąlygomis ir kur gyveno ieškovė iki santuokos sudarymo neturi jokios teisinės reikšmės ir neįtakoja santuokos metu įgyto nekilnojamo turto teisinio režimo, net jei sutuoktiniai ir įsigijo nekilnojamą turtą, kur nuo 1988 m. gyveno ieškovė. Tai, kad lova kambaryje buvo suteikta ieškovei, niekaip neįtakoja, kad vėliau jau gyvendama santuokoje ji įgijo Butą asmeniškai, kaip asmeninę nuosavybę, o ne kaip bendrą jungtinę nuosavybę. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovėms yra žinoma, kad būtent S. P. buvo iniciatorius ir palaikė turto privatizavimo idėją bei siekė palaipsniui įgyti kuo daugiau patalpų, nes jis priešingai nei bando jį sumenkinti ieškovė, buvo verslus žmogus ir turėjo ateities perspektyvos įžvalgą. Būtent todėl ir buvo sudarytos trys nekilnojamo turto įsigijimo sutartys, pradžioje buvo įsigytas butas kambarys, vėliau prijungta mansarda, o dar vėliau dalis koridoriaus. Be to, pabrėžtina, kad tame šeimai gyventi per mažame S. P. vertinimu, bute, kaip nurodo ieškovė, šeima pragyveno visus 33 santuokos metus iki pat S. P. mirties. Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau – LAT) yra aiškiai nurodęs, jog netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. LAT, spręsdamas dėl vieno sutuoktinio investiciniais čekiais išpirkto žemės sklypo teisinio režimo civilinėje byloje 3K-3-449/2003, pripažinęs turtą bendra jungtine nuosavybe, atkreipė dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad sutuoktiniai po žemės sklypo privatizavimo dar keletą metų gyveno santuokoje. Ieškovės ir S. P. santuoka truko 33 metus, butas ir kitos patalpos buvo įsigytos jau gyvenant santuokoje šeimos poreikiams ir ginčo bute šeima gyveno iki pat S. P. mirties. Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. S. P. dukroms rašytos SMS žinutės ir el. laiškai paneigia ieškovės argumentus, kad S. P. nieko nedirbo namuose ir neprižiūrėjo turto. Savo siųstose žinutėse S. P. pasakoja apie savo kasdienybę ir vis mini, jog kiek tik gali dirba namuose. Tai, kad ieškinys parašytas jos vardu nereiškia, kad tik ji asmeniškai, savo asmeninių poreikių, o ne šeimos poreikių tenkinimui inicijavo buto privatizavimo procesą. Visiškai normalu ir logiškai paaiškinama, kad jos vardu buvo teikiamas pareiškimas dėl leidimo privatizuoti. Procesiniuose dokumentuose nėra išvardinami visi šeimos nariai, be to ieškovei buvo suteikta lova bendrabutyje ir ji turėjo nuomotojo statusą. pačios ieškovės ieškinyje nurodyti argumentai patvirtina, kad patalpas bendrabutyje buvo siekiama privatizuoti šeimos poreikių tenkinimui. Nurodoma, kad patalpos lengvai perdaromos į tinkamus gyventi atskiroms šeimoms butus. Šie argumentai taip pat patvirtina, kad ieškovės šeima taip pat turėjo atlikti nesudėtingą patalpų perdarymą į tinkamą gyventi butą su visa tam reikalinga įranga: virtuvėle, tualetu ir vonia. Savaime suprantama, kad tokie perdarymai buvo atliekami šeimos poreikių interesais ir finansuojami šeimos lėšomis. Nors kaip jau minėta, ieškovė klaidina teismą, kad jokie buto pagerinimo darbai nebuvo atlikti. Be to, buto būklė, kuri ieškovės tvirtinimu yra itin prasta, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl turto teisinio režimo. Ieškovė klaidina teismą, nurodydama, jog grynuosius pinigus sumokėti už privatizuojamą turtą ieškovei dovanojo jos broliai: už kambarį butą – 20 litų, už mansardą – 31 litą, už laiptinės dalį – 23 litus. Ji nurodo, jog Buto privatizavimo metu ji augino du mažamečius vaikus, nedirbo, o sutuoktinis S. P. nebuvo darbo žmogus. S. P. nors oficialiai ir nedirbo, jis buvo verslus žmogus. Ieškovė nurodė, kad jis dažnai išvykdavo į Rusiją ir kitus miestus užsiimti savo reikalais. Tie reikalai be abejonės nešė finansinę naudą šeimai ir ieškovei tai puikiai žinoma. Siekdama sumenkinti S. P. indėlį į šeimos gerovę, ieškovė savo sutuoktinio veiklą įvardina ne verslu, o „savo reikalais“. Ieškovė klaidingai nurodo, jog turto privatizavimo laikotarpiu ji nedirbo. Ji buvo vaiko priežiūros atostogose, kurių metu taip pat mokamos vaiko priežiūros išmokos, taigi ieškovė nebuvo bedarbė. Net neabejotina, kad šeima buvo finansiškai pajėgi sumokėti dalį įsigyjamo turto kainos grynaisiais pinigais. Juolab, kad turtas privatizuotas buvo trimis etapais, 1993 m. 1994 m. ir 1996 m. Ieškovės argumentai, kad lova kambaryje buvo skirta jai, kaip darbuotojai, kad ji buvo deklaruota šiuo adresu nuo 1989 m. ir namų knygoje ji nurodyta kaip savininkė, neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant dėl santuokos metu šeimos poreikiams įgyto nekilnojamo turto teisinio režimo ir nepaneigia bendros jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Jos įrašymas kaip savininkės į namų knygą, kurioje beje nurodyti ir visi šeimos nariai, neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje. Asmens gyvenamosios vietos deklaravimas neįtakoja jo faktinės gyvenamosios vietos ir neturi jokios įtakos asmens nuosavybės teisei į turtą. S. P. savo gyvenamą vietą adresu (duomenys neskelbtini) deklaravo tik 1995 m. gegužės 11 d., nors pati ieškovė patvirtino, kad šiame bute S. P. apsigyveno po sūnaus gimimo (duomenys neskelbtini) m., o turtą kaip bendrą jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo 1993 m. lapkričio 12 d. Ieškovės argumentai yra nelogiški, neva vienam S. P. nebuvo galimybės atsikraustyti pas ieškovę į Butą kambarį, o jau gimus vyresniajam sūnui, atsirado galimybė kambaryje gyventi visiems trims asmenims. Nei galiojant SŠK, nei galiojant dabartiniam CK reglamentavimui, niekada nebuvo reikalaujama, jog įgyjant turtą bendra jungtine nuosavybe apie tai būtų daroma žyma, tuo tarpu priešingai, įsigaliojus CK, įtvirtintas reikalavimas jei sutuoktinis nori įgyti turtą kaip savo asmeninę nuosavybę, jog tokia jo valia turi būti išreikšta sandoryje. Ieškovė klaidina teismą, nurodydama, kas S. P. žinojo jos valią įgyti ginčo turtą kaip asmeninę nuosavybę, tam neprieštaravo ir jokių pretenzijų dėl Buto nuosavybės nereiškė. Iš į bylą pateiktų S. P. dukroms rašytų žinučių galima suprasti, kad 2020 metais sutuoktinių tarpusavio santykius buvo ištikusi krizė ir S. P. savo dukroms rašė apie norą nutraukti santuoką. Ieškovė 2020 m. lapkričio 26 d. net buvo pasikreipusi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomos mediacijos sprendžiant ginčą dėl santuokos nutraukimo. Sužinojęs, kad sutuoktinė kreipėsi dėl privalomos mediacijos sprendžiant santuokos nutraukimo ginčą, S. P. 2020 m. lapkričio 29 d. parašė elektroninį laišką dukrai S. P., kuriame išsamiai aprašė visą savo gyvenimą, apie savo sveikatą, apie savo požiūrį į vaikus ir rūpinimąsi visais keturiais, apie patiriamą engimą ir sutuoktinės bei sūnaus nepasitenkinimą dėl nuolatinio sunkios ligos sąlygoto S. P. kosėjimo. Dukrai rašytame laiške, S. P. nekartą nurodo, jog butas (duomenys neskelbtini), įgytas jo su žmona gyvenant santuokoje kaip bendra jungtinė jų nuosavybė. Išlikę rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad S. P. su sutuoktine V. P. gyvendami santuokoje įgijo butą kaip bendrą jungtinę nuosavybę šeimos poreikiams ir ne tik S. P. laikė dalį šio turto savo nuosavybe, bet ir ieškovė bei sūnus laikė dalį buto S. P. nuosavybe, ir tai aiškiai atsispindi S. P. rašytose žinutėse ir laiškuose. Būtent nenoras dalintis turtą ir buvo priežastis kodėl santuoka nebuvo nutraukta ir V. P. laukė S. P. mirties, suvokdama jo sunkią sveikatos būklę. Taigi, visos aukščiau aptartos faktinės aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes, jog ji butą įgijo tik savo asmeninėn nuosavybėn, ir patvirtina, kad net ir už investicinius čekius santuokoje įgytas nekilnojamas turtas yra bendroji jungtinė ieškovės ir S. P. nuosavybė, visos aplinkybės patvirtina, kad būstas buvo įsigytas šeimos poreikiams, jame šeima gyveno visą santuokinį laikotarpį iki pat S. P. mirties, jis šiuo turtu rūpinosi ir laikė jį savo nuosavybe.
9. Priešingai nei nurodo ieškovė, sūnų paliudijimas teisme tų aplinkybių, kurios yra naudingos tiek jų mamai, tiek jiems patiems, nes jie taip pat yra suinteresuoti šio ieškinio patenkinimu ir viso turto išsaugojimu mamos V. P. rankose, jo nesidalinant su teisėtomis S. P. įpėdinėmis, atsakovėmis, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Sūnų V. P. ir M. P. liudijimais negali būti įrodinėjamos aplinkybės šioje byloje, nes je yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Ieškovė nurodo, kad visa kaina už automobilį jo pardavėjui buvo sumokėta grynaisiais, t. y. 6250 Eur, bei nurodo, jog ji lėšų automobiliui įsigyti neturėjo, šią sumą jai padovanojo sūnūs. Siekdama pagrįsti savo teiginius, kad už automobilį nebuvo darytas pavedimas, ieškovė pateikia savo banko sąskaitos išrašą. Tačiau iš pateikiamo išrašo matyti, jog iš sąskaitos nebuvo išgryninti sūnaus pervesti 1500 Eur, kurie ieškovės tvirtinimu buvo perduoti grynaisiais automobilio pardavėjui. Nors nėra įrodymų, kad 4750 Eur buvo padovanoti sūnų, nėra jokio teisinio pagrindo laikyti, kad laikotarpiu, kai tėvai gyveno santuokoje, sūnų padovanoti pinigai yra asmeninė dovana tik mamai. Tai, kad S. P. dėl savo silpnos sveikatos nuo 2017 m. nebeturėjo išduoto vairuotojo pažymėjimo, neįtakojo aplinkybės, kad šeimos automobilis buvo įsigyjamas šeimos poreikių, tame tarpe ir jo poreikių tenkinimui. Ieškovė siekdama sumenkinti S. P. indėlį į šeimos gerovę, ir teikdama paaiškinimus dėl automobilio įsigijimo, nurodo, kad S. P. maža to, kad turėjo sveikatos problemų, jis nebuvo darbo žmogus, nenorėjo dirbti, todėl ilgus periodus nedirbdavo, o nuo 2013 iki pat mirties visiškai nedirbo. S. P., nors oficialiai ir nedirbo, jis buvo darbštus ir verslus žmogus, jis dažnai verslo reikalais, kurios ieškovė vadina „jo reikalais“ vykdavo į kaimynines šalis ir šeima gavo finansinę naudą iš jo veiklos. Dėl savo silpnos sveikatos jis gaudavo netekto darbingumo išmoką. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys visą santuokinį laikotarpį vedė bendrą ūkį ir S. P. prisidėdavo finansiškai prie šeimos gerovės. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, išlikę S. P. rašyti laiškai ir sms žinutės dukroms, patvirtina, kad 2012 m. po operacijos S. P. pergyveno, kad neleidžia jam dirbti. Ieškovė neįrodė, kad sūnūs apskritai dovanojo jos nurodomas grynųjų pinigų sumas ir kad dovanojo asmeniškai jai. Antra, rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad S. P. visą savo gyvenimą prisidėjo prie bendro šeimos ūkio ir bendros šeimos finansinės gerovės ir šeima galėjo turėti santaupų. Ieškiniu nėra paneigta bendros jungtinės nuosavybės prezumpcija ir nėra jokio teisinio pagrindo santuokos metu įgytą Butą ir automobilį Audi A3, v/n (duomenys neskelbtini) pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe.
10. Rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-172309) atsakovių atstovas paaiškino, kad atsakovės nurodė, jog jų tėvas dirbo (duomenys neskelbtini). Šie įrodymai paneigia, kad palikėjas niekur nedirbo ir neturėjo lėšų normaliam gyvenimui. Vien 2023 m. vasario 22 d. palikėjas dukrai S. P. į banko sąskaitą sumokėjo už perkamus du planšetinius kompiuterius (sau ir sutuoktinei) ir mobilųjį telefoną 2000 Eur iš savo banko sąskaitos. Taip pat palikėjas yra dukrai S. į banko sąskaitą mokėjęs ir daugiau lėšų, kad ši jam nupirktų medicininių priemonių. Tai reiškia, kad palikėjas disponavo pakankamai nemažomis sumomis ir rūpinosi tiek savimi, tiek savo šeima, išlaikė savo vaikus ir niekuomet nebuvo skolingas nei atsakovių mamai, nei ieškovei už vaikų išlaikymą.
11. Teismo posėdžio metu atsakovių atstovas palaikė atsakovių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
12. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 10-ojo notarų biuro notaras D. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdyje, apie kurio vietą ir laiką informuotas tinkamai, nedalyvavo, gautas prašymas nagrinėti bylą trečiajam asmeniui nedalyvaujant.
13. Liudytojas S. C., ieškovės brolis, parodė, kad padėjo ieškovės šeimai, nuo kaimynų atmūrijo ginčo butą po palėpės atsidalijimo, dovanojo ieškovei pinigų privatizuojant butą, darė minimalų remontą, pirko medžiagas. Savo lėšomis su broliu įrengė sanmazgą, padarė šildomas virtuvėlės grindis, tapetavo kambariuką. S. P. prie remonto neprisidėjo. Automobilį nupirko ieškovės vaikai, S. P. sirgo, dukros jo nelankė. Butas yra ieškovės nuosavybė, išlaikė ieškovė.
14. Liudytojas A. C., ieškovės brolis, parodė, kad sesę rėmė grynais, kai vyko privatizavimas, už koridorių ir palėpę, paskui su broliu parėmė darbo jėga ir medžiagomis, kai reikėjo įrengti tualetą ir virtuvę. Butas yra ieškovės nuosavybė, S. P. atsirado vėliau, jis sakydavo, kad tai V. butas, prie buto tvarkymo neprisidėjo, išlaikė ieškovė. Automobilį ieškovei padovanojo vaikai tik V., nes S. P. tuo metu sirgo, jam jis nebuvo reikalingas. Pinigų ieškovei davė vieną kartą.
15. Liudytojas V. P., ieškovės sūnus, parodė, kad Kalėdų proga dovanojo motinai lėšų įsigyti automobilį banko pavedimu (1500 Eur), o kitą dalį dovanojo grynais (3000 Eur), o brolis davė kitą pusę sumos. Automobilis buvo reikalingas motinai, nes jai reikėjo nuvykti padėti močiutei. Tėvas neturėjo vairavimo teisių, nenaudojo automobilio. Butas nuosavybės teise priklauso motinai, nes iš tėvų bendravimo tai buvo akivaizdu, tėvas nesirūpindavo butu, teigė, kad juo turi rūpintis ieškovė. Pavedimo likusiai sumai nedarė, nes automobilis buvo perkamas grynais. Brolis Kalėdoms tėvui dovanojo naudotą kompiuterį. Tėvas užsiimdavo savo reikalais, tačiau kokiais, jis nežinojo.
16. Liudytojas M. P., ieškovės sūnus, parodė, kad motina viena išlaikė šeimą, su broliu kartu norėjo padėti motinai įsigyti automobilį. Surado automobilį jis pats, pradžiai prisidėjo prie pirkimo grynais 1000 Eur, paskui dar 600-700 Eur. Už automobilį mokėjo grynais. Dovanojo tik ieškovei, nes tėtis negalėjo vairuoti dėl sveikatos. Jam Kalėdoms dovanojo savo seną kompiuterį. Tėtis kažkuriuo metu dirbo (apie 2000 m,), tuomet jis gyveno atskirai nuo šeimos, ieškovė viena išlaikė šeimą. Mano, kad butas nuosavybės teise priklauso motinai, kadangi iš kalbų suprato, jog jis buvo skirtas motinai, kai ji studijavo, jai buvo sudaryta galimybė jį išsipirkti. Motinos broliai padėdavo tvarkyti butą. Tėtis akcentuodavo, kad tai motinos butas, jis prie jo niekuo neprisidėjo. Tėvai kito nekilnojamojo turto įsigiję nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos faktinės aplinkybės
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su S. P., kuris (duomenys neskelbtini) mirė (ieškinio priedas Nr. 1, 2). Šeima užaugino sūnus V. ir M. (ieškinio priedas Nr. 9). Po sutuoktinio S. P. mirties ieškovė su vaikais V. bei M. kreipėsi į Vilniaus m. 10-ojo notarų biurą dėl palikimo priėmimo. 2024-02-14 Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimis savo paveldėjimo teises V. ir M. P. padovanojo savo motinai V. P. (ieškinio priedas Nr. 10). Santuokos metu ieškovė 1993 m. lapkričio 12 d. sudarė sutartį, kuria Mokslo institucijų asociacijos individuali įmonė „Verkiai“ ieškovei pardavė, o ieškovė nupirko vieno kambario butą bendrabutyje, kurio bendras plotas 19,79 kv. m (ieškinio priedas Nr. 3). 1994 m. sausio 7 d. ieškovė sudarė sutartį, kuria Mokslo institucijų asociacijos individuali įmonė „Verkiai“ ieškovei pardavė, o ieškovė nupirko mansardą bendrabutyje, kurios bendras plotas 33,72 kv. m (ieškinio priedas Nr. 4). 1996 m. spalio 7 d. ieškovė sudarė sutartį, kuria UAB „Pilkasis Garnys“ ieškovei pardavė, o ieškovė nupirko 4,28 kv. m pagalbinių patalpų, kurių bendras plotas 59,93 kv. m, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis ketvirtojo aukšto koridoriaus dalį (ieškinio priedas Nr. 5). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota ieškovės nuosavybės teisė į butą bendrabutyje, buto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tame tarpe patalpos mansardoje ~ 33,72 kv. m, kurio adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas) (ieškinio priedas Nr. 6). Santuokos metu 2022 m. sausio 22 d. ieškovė sudarė automobilio Audi A3, v/n. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (ieškinio priedas Nr. 7).
Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe
18. Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki 2000 m. CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos III dalies VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 14 punktas).
19. CK 3.87 straipsnio 1 dalis numato, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
20. CK 3.88 straipsnis vertintinas kaip norma, kuri detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai yra įgyja sudarę santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši norma taip pat nustato, kad turtu pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta, laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).
22. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Bylos duomenimis patvirtinta, jog Buto privatizavimui buvo panaudoti ieškovės investiciniai čekiai, kurie, kaip žinia, įstatymų nustatyta tvarka buvo skiriami kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui asmeniškai ir pagal kasacinio teismo išaiškinimus, laikytini asmenine nuosavybe (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009 ir kt.). Tačiau kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninės nuosavybėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).
23. Fakto, jog tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinos įrodinėjimo priemonės nustatytos CK 3.89 straipsnio 2 dalyje : šis faktas gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vienos sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Taigi liudytojų parodymais nustatant minėtus faktus galima remtis tik išimtiniais įstatyme nurodytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478-248/2015).
24. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo santuokos metu įgytą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonę Audi A3, v/n (duomenys neskelbtini) – pripažinti jos asmenine nuosavybe. Reikalavimą grindžia tuo, kad leidimas gyventi kambaryje, išskiriant jame lovą, buvo išduotas ieškovei dar iki santuokos su S. P. sudarymo, butas buvo įgytas savo vardu, taip išreiškiant savo valią turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, be to, įgytas už savo asmenines lėšas.
25. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė, 1992 m. lapkričio mėnesį kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl įpareigojimo sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį lovų tipo bendrabutyje (duomenys neskelbtini), (toliau – Butas), gyveno su šeima – sutuoktiniu S. P. ir (duomenys neskelbtini) m. gimusiu sūnumi V.. Kad šeimos gyvenamosios patalpos atitiktų privatizuojamam turtui keliamus reikalavimus, buvo atliekamas patalpų perdarymas, įrengiant virtuvėlę, san. mazgą. Liudytojai - ieškovės broliai S. C. ir A. C., patvirtino, jog padėjo ieškovei atlikti minimalų remontą bute, prisidėjo darbu ir pinigais. Kita vertus, šie liudytojų parodymai nepaneigia fakto, kad Butas buvo skirtas ieškovės šeimos poreikių tenkinimui. Analogiškai teismas vertina ir liudytojų parodymus apie jų dovanotas piniginės lėšas Buto privatizavimui. Nors liudytojų S. ir A. C. tvirtinimu nekilnojamojo turto privatizavimui reikalingas pinigines lėšas (31 Lt, 20 Lt ir 23 Lt) jie skolinę tik seseriai, ši aplinkybė rašytiniais įrodymais nėra patvirtinta (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Įvertinus tai, kad aptariamu metu Bute ieškovė gyveno šeima, ir tai buvo vienintelis šeimos gyvenamasis plotas, artimų ieškovei giminių – liudytojų parodymus apie seseriai teiktą pagalbą, tame tarpe ir finansinę, teismas vertina kritiškai. Faktinės aplinkybės leidžia manyti, kad ieškovės brolių pagalba buvo teikiama sesers šeimai. Ieškovės teiginiai, paremti liudytojų parodymais, nelaikytini leistina įrodinėjimo priemone ir nesudaro pakankamo teisinio pagrindo teigti, kad Butas buvo įgytas už ieškovės asmenines lėšas.
26. Kita vertus, nėra pagrindo teigti, kad Buto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Sprendžiant turto teisinio režimo klausimą, yra svarbi ir kito sutuoktinio pozicija. Remiantis ieškovės paaiškinimais bei į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, S. P. susirašinėjimu su dukromis (atsakovėmis) matyti, kad 2020 metais sutuoktinius buvo ištikusi santykių krizė, kurios metu buvo ruošiamasi santuoką nutraukti. 2020 m. lapkričio 29d. el. laiške, pavadintame Mano sunkus gyvenimas, S. P., be kita ko, rašė <...> M. ilgai negalėjo susirasti darbo... Bet gyveno pas mus, mūsų sąskaita. Mūsų su žmona santuokoje įgytame bute, adresu (duomenys neskelbtini) bute <...>. (e. bylos 1 t., b. l. 63,64). Tai, kad ieškovės sutuoktinis laikė Butą bendru turtu, patvirtina ir jo dukrai I. siųstos SMS žinutės. Iš jų turinio seka, kad S. P. prašė pasirūpinti teisine pagalba skyrybų klausimu dalinantis turtą. (e. bylos 1 t., b. l. 45). Apibendrinant nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad S. P. Butą laikė bendrąja jungtine nuosavybe, kuri santuokos nutraukimo atveju yra dalintina. Galiausiai pažymėtina, kad Butas visą trukusios santuokos laikotarpį iki pat S. P. mirties buvo naudojamas bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, todėl atsižvelgiant į turto naudojimo paskirtį, galima pagrįstai teigti, kad Buto privatizavimo tikslas buvo nukreiptas į šeimos, o ne į asmeninių ieškovės poreikių tenkinimą.
27. Ieškovės nurodomi argumentai, kad gyvenamasis plotas (lova bendrabutyje) jai buvo suteiktas kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojai dar 1988 metais, turto teisinio režimo nustatymui įtakos neturi. Vertintina tai, kad butų privatizavimo procesas, vykęs 1991 metais pagal Buto privatizavimo įstatymą, buvo skirtas aprūpinti gyventojus gyvenamosiomis patalpomis, leisti jiems lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės ir visuomeninės paskirties patalpas privačiojon nuosavybėn. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl minėto įstatymo taikymo, išaiškino, jog butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažinti bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įgyjamojo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Ieškovės teiginiai, kad jos sutuoktinis neturėjo pajamų, niekur nedirbo, neprisidėjo prie buto išlaikymo, nėra teisiškai reikšmingi. Kita vertus, byloje esantys rašytiniai įrodymai šiuos teiginius paneigia bei priešingai, leidžia manyti, kad iki sveikatos pablogėjimo S. P. savo uždirbtomis lėšomis prie šeimos gerovės prisidėjo, išlaikė ir rėmė vaikus, vedė bendrą ūkį (e. bylos 1t., b. l. 30 - 64, 2t., b. l. 40).
28. Bylos duomenimis 2022-01-22 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė įsigijo 6250 Eur vertės automobilį Audi A3, v/n (duomenys neskelbtini), (toliau – Automobilis). Šiam tikslui 2021-12-27 Mokėjimo pavedimu ieškovės sūnus V. P. pervedė į V. P. banko sąskaitą 1500 Eur. Likusių piniginių sumų dovanojimą teisme paliudijo ieškovės sūnūs V. P. ir M. P.. Nors ieškovė teigia, kad tarp artimų giminaičių dovanojimo sutartys grindžiamos pasitikėjimu ir raštu paprastai nesudaromos, įstatymas imperatyviai numato, kad dėl didesnių kaip 1500 Eur dovanojamų sumų sutartis turi būti rašytinė (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Tuo remiantis darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas pripažinti Automobilį jos asmenine nuosavybe neparemtas leistinais įrodymais ir nesudaro pagrindo jį tenkinti. Teismo vertinimu ieškovės argumentai, kad S. P. nebegalėjo pats naudotis automobiliu, nes tuo metu jau nebeturėjo galiojančių vairuotojo teisių, nėra teisiškai reikšmingi, nepaneigia CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, bei turto naudojimo paskirties šeimos tikslais. Ieškovė teigia naudojusi automobilį jos senyvos mamos priežiūrai bei nuvežimui į gydymo įstaigą, tačiau lygiai tokių pačių poreikių turėjo ir S. P.. Todėl liudytojų V. ir M. P. parodymai, kad jie savo dovanotas pinigines lėšas automobilio įsigijimui skyrė asmeniškai mamai, o ne savo tėvams, neatitinka faktinių aplinkybių. Teismo vertinimu, įrodymais nebuvo paneigta aplinkybė, kad Automobilis tarnavo bendriems šeimos poreikiams tenkinti, nepaisant to, kad juo naudojosi tik ieškovė.
29. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2016 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
30. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes ir byloje esančių duomenų visumą, teismas sprendžia, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad turtas – Butas bei Automobilis – buvo įgytas asmeninėmis ieškovės piniginėmis lėšomis ir kad turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia, turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), Iš to seka, kad leistinais įrodymais ieškovė nenuginčijo CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, jog santuokoje įgytas turtas Butas bei Automobilis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Remiantis išdėstytu, ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas.
31. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo uždrausta iki sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti Vilniaus m. 10 - ojo notarų biuro notarui D. P. išduoti paveldėjimo teisės liudijimus po S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) mirties, jo santuokoje įgytą turtą, panaikinamos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
33. Ieškovė patyrė 325 Eur žyminio mokesčio išlaidų už ieškinį, 54 Eur žyminio mokesčio išlaidų už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (CPB-3334), taip pat 4818,82 Eur (1730,30+1210+ 668,52+1210) išlaidų advokato pagalbai apmokėti (e. bylos 2t., b. l. 8- 19). Vilniaus miesto 2024 m. kovo 5 d. nutartimi teismas atidėjo likusios žyminio mokesčio dalies (t. y. 1000 Eur) mokėjimą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.
34. Atsakovė S. P. patyrė 100 Eur išlaidų už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (e. bylos1t., b. l. 65), 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (e. bylos 2t.,b. l. 20-23).
35. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas pilnai, iš ieškovės priteistinos atsakovei S. P. 726 Eur dydžio patirtos bylinėjimosi išlaidos bei valstybės naudai priteistina 1000 Eur dydžio žyminio mokesčio dalis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260 263 –265 straipsniais, 268 – 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 826 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovės S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš ieškovės V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) valstybės naudai.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis buvo uždrausta Vilniaus m. 10-ojo notarų biuro notarui D. P. išduoti paveldėjimo teisės liudijimus po S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) mirties.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.