- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-11-15
- Bylos Nr.
- eI2-2266-596/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05065-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Vita Valeckaitė, Gitana Butrimaitė
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba
- Trečiasis asmuo
- viešajai įstaigai ,,Radviliškio paramos centras“, Radviliškio rajono paramos centras
- Pareiškėjas
- "Radviliškio ligoninė"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos ,,Radviliškio ligoninė“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai ,,Radviliškio paramos centras“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) ,,Radviliškio ligoninė“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir atsakovė arba Tarnyba) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. (SK-274, 2021) SPR-302 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. prašymą.
Nurodo, kad kreipėsi į atsakovę su skundu dėl savaitraščio „(duomenys neskelbtini)“ publikacijos ,,(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) (abi publikacijos identiškos, todėl toliau – ir Publikacija), tačiau 2021 m. lapkričio 23 d. pranešimu Nr. (SK-274)S-1208 buvo informuota apie atsakovės Sprendimą atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Teigia, kad siekdama išsiaiškinti Sprendimo priėmimo aplinkybes, t. y. savaitraščio ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas)) poziciją, kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti duomenis, kurių pagrindu buvo priimtas Sprendimas. Atkreipia dėmesį, kad susipažinus su pateiktais duomenimis paaiškėjo, jog viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateikta informacija buvo klaidinanti, nes ne visi duomenys, liudijantys savaitraščio ,,(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjos komunikaciją, buvo tiesiogiai susiję su ginčo atveju.
Pažymi, jog atsakovei buvo nurodyta, kad pareiškėjos 2021 m. spalio 15 d. savaitraščiui ,,(duomenys neskelbtini)“ siųstas elektroninis laiškas buvo pateiktas kaip atsakymas į paklausimą, tuo tarpu atsakymas į paklausimą dėl ginčo atvejo nebuvo pateiktas, todėl kilo įtarimų, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) sąmoningai atsakovei pateikė neteisingus duomenis dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kas galėjo nulemti nepagrįstas ir neteisingas Sprendimo išvadas.
Teigia, kad atsakovė buvo informuota apie tai, kad savaitraštis „(duomenys neskelbtini)“ tik 2021 m. spalio 14 d. pateikė paklausimą dėl Publikacijos, kas įrodo, jog nebuvo įvertinta asmens teisė pasisakyti, nes užklausa pateikta jau paskelbus Publikaciją. Taigi, priešingai nei Sprendime nurodo atsakovė, nagrinėjamu atveju savaitraštis ,,(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
Nurodo, kad atsakovė buvo informuota apie galimą suklaidinimą, prašant atnaujinti pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. pateikto skundo nagrinėjimo procedūrą ir panaikinant Sprendimą, tačiau atsakovė atsisakė procedūrą atnaujinti ir tikrinti informaciją pagal pareiškėjos pateiktus duomenis.
Akcentuoja, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), t. y. savaitraštis ,,(duomenys neskelbtini)“, pažeidė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, pagal kuriuos rengdamas Publikaciją privalėjo išklausyti kitą pusę. Pažymi, kad Publikacija pats informacijos rengėjas pripažino, jog į pareiškėją nesikreipė, t. y. neginčytina aplinkybė, jog ji buvo paskelbta net nemėginus išklausyti pareiškėjos.
Atkreipia dėmesį, kad žurnalistas, laikydamasis profesinei etikai keliamų reikalavimų, visais atvejais privalo patikrinti ketinamą skelbti informaciją, tačiau Publikaciją rengusi žurnalistė nerodė iniciatyvos objektyviai informuoti apie situaciją, Publikaciją parengė nepatikrinusi gautos informacijos, ją paskelbė vadovaujantis tik vienu šaltiniu – vieno asmens pasakojimu bei nuomone, nepatikrinusi faktų.
Pareiškėjos vertinimu, atsakovė turėjo pripažinti, kad viešosios informacijos rengėjas pažeidė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus ir už pažeidimą taikyti įstatymų numatytas poveikio priemones, tačiau tinkamai neįvertino visų ginčo atveju pateiktų duomenų, pareiškėjos papildomų duomenų ir paaiškinimų, jų pagrindu neatliko kartotinio aplinkybių vertinimo, priėmė nepagrįstą Sprendimo išvadą, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) patikrino pateiktą informaciją ir kreipėsi į pareiškėją telefonu bei elektroniniu paštu, pateikė informaciją nešališkai, išklausęs pareiškėjos direktoriaus pozicijos, todėl laikyta, kad buvo atidžiai ir rūpestingai tikrinti bei vertinti faktai, išklausytos abi pateiktos istorijos pusės.
Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nekelia klausimo dėl kritikos ribų, informacijos tikslumo ar netikslumo, bet akcentuoja esminį žurnalistikos principo pažeidimą – informacijos šaltinių patikrinimą, abiejų šalių išklausymą. Ši pareiga nebuvo įvykdyta - Publikacija pateikta, net nemėginus kreiptis į pareiškėją. Atsakovė buvo sąmoningai suklaidinta, kad toks kreipimasis įvyko, tačiau ir pati atsakovė nebuvo pakankamai objektyvi ir nuosekli savo priimtu Sprendimu, kadangi atsižvelgiant vien į Publikacijos turinį buvo galima pastebėti, kad joje pats informacijos rengėjas nurodė, jog į pareiškėją nesikreipė, todėl savaitraščiui „(duomenys neskelbtini)“ teikiant paaiškinimus atsakovė privalėjo patikrinti, kurie duomenys yra teisingi ir ar paaiškinimas, kad nustatyta tvarka buvo kreiptasi į pareiškėją, buvo teisingas.
Pažymi, kad nesutinka su Sprendimo išvada, jog informacijos rengėjas veikė tinkamai, nes 2021 m. spalio 28 d. mėgino kreiptis į pareiškėją dėl komentaro. Atkreipia dėmesį, jog atsakovė neįvertino, kad nuo Publikacijos paskelbimo jau buvo praėję daugiau nei mėnuo, todėl kreipimasis dėl komentaro turėjo būti vertinamas ne kaip VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto vykdymas, o kaip dirbtinis ir pavėluotas siekis pateisinti neteisėtą veikimą. Pareiškėjos nuomone, negalima tokia praktika, jog informacijos rengėjas gali po publikacijos paskelbimo praėjus daugiau nei mėnesiui laiko kreiptis į suinteresuotą šalį jos komentaro ir tokiu būdu bus laikoma, jog tinkamai įvykdytos pareigos, numatytos VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte, juolab, jei tokie veiksmai atliekami inicijavus ginčo procedūrą Tarnyboje. Savalaikis informavimas, užklausų, komentarų ar nuomonių gavimas ir kreipimasis yra tikroji tinkamo informacijos rengėjo veikimo paskirtis ir esmė, tik tokiu būdu galima vertinti, kad nepažeidžiami žurnalistikos etikos principai.
Atsiliepimas
Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, todėl prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad išnagrinėjus pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. skundą, atlikus tyrimą VIĮ nuostatų laikymosi požiūriu ir įvertinus tyrimo medžiagą, pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teigia, jog kaip viešojo administravimo subjektas atliko skundo tyrimą VIĮ nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų pareigų, vadovavosi nagrinėjamu atveju aktualia teismų praktika, todėl priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, atkreipia dėmesį, kad pareiškėja yra viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas tenkinti viešąjį interesą – gerinti Lietuvos gyventojų sveikatą, sumažinti jų sergamumą ir mirtingumą, kokybiškai teikti sveikatos priežiūros paslaugas, todėl neišvengiamai turi būti tolerantiškesnė kritikai. Akcentuoja, kad tuo atveju, jei juridinis asmuo yra viešasis asmuo ar teikia visuomenei viešąsias paslaugas, jo kritikos ribos yra platesnės nei kurio kito juridinio asmens.
Nurodo, kad teisės aktais laiduojama teisė kiekvienam asmeniui viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą, o visuomenės informavimo priemonėse gali būti pateikiami kritiški viešųjų asmenų ar jų teikiamų viešųjų paslaugų vertinimai. Nagrinėjant viešųjų asmenų skundus ir sprendžiant viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) atsakomybės klausimą turi būti atsižvelgiama tik į žymius, esminius nukrypimus nuo tiesos, įvertinant kiekvieno piliečio teisę nagrinėti ir vertinti institucijos ar pareigūno veiklą, iškelti jų darbo trūkumus. Taigi, nagrinėjamu atveju savaitraštis ,,(duomenys neskelbtini)“ įgyvendino savo pareigą informuoti visuomenę apie viešojo asmens veiklą – teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, kurių kokybė, remiantis paciento artimųjų surinktais duomenimis, galėjo būti kritikuotina. Mano, kad atsižvelgdama į tai padarė teisingą išvadą, jog informacija Publikacijoje pateikta turint sąžiningą tikslą – informuoti visuomenę apie viešojo juridinio asmens veiklą, teikiant visuomenei itin svarbias viešojo intereso paslaugas.
Atkreipia dėmesį, kad Publikacija nebuvo tiriamojo pobūdžio, ja nebuvo siekta sumenkinti ar įžeisti pareiškėją, sąmoningai pabrėžti jos trūkumus. Publikacijos esmė – paciento giminaitės papasakota skaudi asmeninė istorija dėl pareiškėjos netinkamai suteiktos informacijos bei paslaugų. Pabrėžia, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbė paciento artimųjų asmeninę istoriją, susijusią su viešojo juridinio asmens paslaugų teikimu, todėl atsižvelgiant į jos turinį, reikalavimas iš viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateikti kitų asmenų nuomones apie paciento artimųjų asmeninius išgyvenimus, pažeistų bendruosius teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Remdamasi LVAT praktika bei VIĮ 9 straipsnio nuostatomis, nurodo, kad nuomonių įvairovės užtikrinimo reikalavimas neįtvirtina pareigos kiekvienu atveju skleidžiant informaciją užtikrinti skirtingų nuomonių pateikimą, be to pareiškėja, teikdama visuomenei itin reikšmingas sveikatos priežiūros paslaugas, turi toleruoti jos atžvilgiu skelbiamą kandžią, aštrią kritiką. Taip pat akcentuoja, kad informacijos rengėjas (skleidėjas) ne savo iniciatyva pateikia publikacijas siekdamas, anot pareiškėjos, menkinti jos įvaizdį, o publikuoja gyventojų – pareiškėjos pacientų atsiliepimus, jų papasakotas istorijas ir pareiškėjos veiklos vertinimus.
Atsiliepimas
Atsakovė kategoriškai nesutinka, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neįvykdė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, nes atsakymo teisė pareiškėjai buvo suteikta pagal VIĮ 15 straipsnį, kuriame, remiantis LVAT išaiškinimais, įtvirtinta teisė atsakyti paneigiant tikrovės neatitinkančią informaciją ar patikslinant jau paskelbtą informaciją, išspausdinus pareiškėjos poziciją vėlesnėje publikacijoje - ,,(duomenys neskelbtini)“ ,,(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini).
Pažymi, kad pareiškėjos pretenzijos Tarnybai dėl netinkamai ir ne tuo laiku, kada pareiškėja tikėjosi, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įgyvendintos pagal VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsakymo teisės vertinimo laikytinos klaidingomis ir pernelyg susiaurintai vertinančiomis atsakymo teisės institutą. Atkreipia dėmesį, kad 2021 m. spalio 21 d. atsakyme viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) pareiškėja sąmoningai atsisakė išsamiai pateikti savo poziciją dėl Publikacijoje paviešintos istorijos, tuo nepagrįstai atsisakydama jai suteiktos atsakymo teisės tol, kol atsakovė priims sprendimą. Įstatymo normose nėra įtvirtinta, kad pateiktas skundas Tarnybai saisto ar riboja viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) vykdyti jų pareigas – suteikti atsakymo teisę pareiškėjai. Teisės aktuose taip pat nėra įtvirtintas laikotarpis, per kurį privaloma viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) suteikti atsakymo teisę, todėl ir pareiškėjos argumentas, kad nuo Publikacijos paviešinimo iki atsakymo teisės suteikimo praėjo daugiau nei mėnuo ir tai lėmė viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nesąžiningumą, yra nepagrįstas.
Nurodo, kad atsakovei viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateikta ne visa su pareiškėjo skundu susijusi medžiaga savaime nesuponuoja jo nesąžiningumo ar siekio pateisinti įvykdytą neteisėtą neveikimą. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) galimas nesąžiningumas norint ištaisyti situaciją ir pavėluotai suteikti atsakymo teisę pareiškėjai bei pateikti atsakovei ne su skundu susijusią medžiagą nebuvo pakankamai esminis tam, kad Tarnyba pripažintų pažeidimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) netinkamo pareigų vykdymo. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pažymi, kad sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, atsakomybės svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys: jeigu duomenis paskleidęs asmuo veikė sąžiningai, t. y. pagrindinis jo tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas), informacijos netikslumai arba agresyvi atakuojanti kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę.
Atkreipia dėmesį, kad Sprendime buvo nurodyta, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) įvykdė pareigą ir išklausė pareiškėjos atstovo poziciją remiantis visomis aplinkybėmis, o ne nurodant konkretų laiką, kada šios pareigos buvo tinkamai įvykdytos. Sprendime nebuvo nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) savo pareigas įgyvendino prieš Publikacijos išspausdinimą.
Atsakovės vertinimu, pareiškėja netinkamai interpretuoja VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, klaidingai išskirdama šalių išklausymo principą, kaip viršesnį kitų žurnalistų elgesio principų atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad ginčo informacija turi būti vertinama ne tik bendrine ir teisine prasme, bet ir atsižvelgiant į visą Publikacijos turinį, kontekstą ir informacijos paskleidimo tikslą. Viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) apribojus kritikos teisę, viešųjų paslaugų teikėjai turėtų galimybę nesiekti aukščiausių visuomenei teikiamų paslaugų kokybės standartų, o tai prieštarautų viešajam interesui.
Atsakovė kritiškai vertina pareiškėjos argumentus, susijusius su atsisakymu atnaujinti skundo nagrinėjimą paaiškėjus, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atsakovei pateikė medžiagą, nesusijusią su skundo aplinkybėmis. Remdamasi VIĮ 50 straipsnio 9 dalies 3 punkto nuostatomis nurodo, kad pareiškėjos pateikta papildoma informacija, kuri, anot pareiškėjos, suklaidino atsakovę priimant Sprendimą, nebuvo tiek reikšminga, kad iš esmės darytų įtaką Sprendimui bei reikšmingai nusvertų konkuruojančių teisinių gėrių pusiausvyrą viešojo intereso nenaudai. Atkreipia dėmesį, kad esant viešojo intereso ir viešojo asmens neturtinių teisių kolizijai, pirmenybė teikiama viešojo intereso gynimui.
Atsiliepimas
Atsakovė remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje nurodoma, kad žiniasklaida privalo neperžengti tam tikrų ribų, konkrečiai, susijusių su kitų asmenų reputacija ir teisėmis, jos pareiga vis dėlto yra skleisti informaciją ir idėjas visais viešojo intereso klausimais. Nurodo, kad iš pareiškėjos skundo teismui ir iš skunde atsakovei pateiktų argumentų matyti, jog pareiškėja nepagrįstai suabsoliutina savo, kaip viešojo juridinio asmens, teises ir ignoruoja tai, kad būdama iš Radviliškio rajono savivaldybės turto ir lėšų įsteigta viešąja sveikatos priežiūros pelno nesiekiančia įstaiga, teikiančia sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams, pagal savo prigimtį turi būti atvira vietos bendruomenei ir viešai deklaruoti savo veiklą, ypatingai bendruomenės atgarsio sulaukusiais klausimais, tokiais kaip šiuo atveju – dėl paciento artimųjų pareikšto nepasitenkinimo gydymo įstaigoje suteiktų paslaugų kokybe.
Atkreipia dėmesį, kad jei paaiškėjus bet kokioms papildomoms su skundu susijusioms aplinkybėms atsakovė turėtų galimybę bet kada pakeisti priimtą sprendimą, būtų formuojama ydinga praktika, teisiniai santykiai taptų nestabilūs, pažeistų administracinės procedūros suinteresuotų šalių teisėtus lūkesčius. Pabrėžia, kad pareiškėjai, kuri kreipėsi į atsakovę 2021 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. S-1329 (1.15) „Dėl žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo“ 2021 m. gruodžio 16 d. buvo parengtas atsakymas Nr. (SK-274)S-1305 „Dėl gauto rašto“, kuriame nurodomi argumentai, kuriais remiantis buvo priimtas Sprendimas ir pateikta rekomendacija, jog pareiškėja, norėdama, kad atsakymo teisė būtų įgyvendinta kuo greičiau bei pateikti kitokią nei viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paviešintą pacientų istorijų versiją, visada tai gali padaryti jos valdomoje interneto svetainėje. Atsižvelgdama į tai mano, kad tinkamai informavo pareiškėją apie savo kompetencijos ribas bei pateikė rekomendaciją dėl galimybių savarankiškai įgyvendinti atsakymo teisę.
Apibendrindama nurodo, kad bendruomenė turi teisę nagrinėti ir vertinti institucijos ar pareigūno, šiuo atveju - sveikatos priežiūros įstaigos, veiklą, iškelti jų darbo trūkumus, o apie viešąjį juridinį asmenį paskleidus kritišką, ne visai tikslią informaciją, tinkama satisfakcija yra jo pozicijos visuomenei pateikimas. Primygtinis viešojo juridinio asmens teisių gynimas laikomas jo teisių suabsoliutinimu, o veiksmai, siekiant atsakomybės taikymo viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) - pertekliniais. Atsižvelgdama į tai mano, jog priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą Sprendimą, atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl toks Sprendimas yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos inspektoriaus 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. (SK-274, 2021) SPR-302 ,,Dėl publikacijoje ,,(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“, kuriuo pareiškėjos skundas dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos buvo pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovės įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. prašymą.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 16 - 22 d. savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ bei 2021 m. rugsėjo 23 d. portale (duomenys neskelbtini) pasirodė identiška publikacija „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jauna moteris pasidalino giminaičio gydymo VšĮ ,,Radviliškio ligoninė“ ir kitose gydymo įstaigose istorija.
Pareiškėja 2021 m. spalio 6 d. Tarnybai pateikė prašymą Nr. S-1073 (1.15), kuriuo prašė pripažinti, kad portalas (duomenys neskelbtini) ir savaitraštis ,,(duomenys neskelbtini)“ pažeidė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir už pažeidimą taikyti įstatymų numatytas poveikio priemones. Nurodė, kad Publikaciją rengusi žurnalistė informacijos tyčia netikrino, paskelbė netikslią ir vienašališką informaciją, kas rodo, jog nebuvo siekiama objektyviai informuoti apie situaciją, skelbiant tinkamai neįvertintą ir visapusiškai nepatikrintą informaciją.
Tarnyba 2021 m. spalio 14 d. raštu Nr. (SK-274) S-1095 nurodė informacijos rengėjui (skleidėjui) pateikti paaiškinimus dėl pareiškėjos skunde išdėstytų aplinkybių, pateikti objektyvius duomenis, kuriais remiantis buvo parengta Publikacija, taip pat atsakyti į klausimus: 1) ar rengiant Publikaciją kreipėsi į sveikatos įstaigas, siekdamas objektyviai išsiaiškinti faktus apie pasakojamą istoriją?; 2) ar Publikacijoje pateikiama moters istorija turi objektyvų pagrindą?
Informacijos rengėjas (skleidėjas) – savaitraštis ,,(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. spalio 28 d. raštu ,,Dėl paaiškinimų pateikimo“ pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog rengiant Publikaciją dėl komentaro telefonu kreipėsi į pareiškėjos vadovą, tačiau jis atsisakė teikti informaciją, nes jam nebuvo atskleisti paciento asmens duomenys. Paaiškino, jog tuo metu pacientas dar buvo gydomas ligoninėje, todėl Publikacijoje buvo pažymėta, jog į pareiškėją nebuvo kreiptasi dėl rašytinio komentaro ir paaiškintos to priežastys. Dėl komentaro vėl buvo kreiptasi išrašius pacientą iš ligoninės. 2021 m. spalio 28 d. buvo išspausdintas pareiškėjos paaiškinimas, nurodant, kad jis susijęs su Publikacija. Atkreipė dėmesį, kad iki tol vyko aktyvus susirašinėjimas. Pažymėjo, kad Publikacija nebuvo siekta sumenkinti pareiškėjos reputaciją, dėl paskelbtos informacijos pareiškėja iš karto tiesiogiai į redakciją nesikreipė, nekomentavo viešojoje erdvėje, nors galėjo pateikti savo įvykių versiją, o vietoje to pateikė skundą Tarnybai, galimai siekdama sutrukdyti toliau rašyti kritiškus straipsnius.
Tarnyba 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. (SK-274, 2021) SPR-302 ,,Dėl publikacijoje ,,(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ nusprendė pareiškėjos VŠĮ ,,Radviliškio ligoninė“ vadovo skundą dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos pripažinti nepagrįstu.
Pareiškėja 2021 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. S-1329 (1.15) ,,Dėl žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo“ kreipėsi į Tarnybą, prašydama atnaujinti pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. pateikto skundo nagrinėjimo procedūrą, panaikinti Sprendimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir priimti naują sprendimą. Paaiškino, kad susipažinusi su viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) Tarnybai pateiktų paaiškinimų turiniu pastebėjo, jog Tarnybai pateikta informacija yra klaidinanti, ne visi duomenys, susiję su komunikacija, yra teisingi, kas galėjo nulemti nepagrįstas Sprendimo išvadas.
Tarnyba 2021 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. (SK-274)S-1305 ,,Dėl gauto rašto“ informavo pareiškėją, kad jos pateikta papildoma medžiaga neturi esminės įtakos Sprendimui. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tyrimo metu surinktą ir išnagrinėtą medžiagą, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) tinkamai įvykdė VIĮ nurodytą reikalavimą ir suteikęs atsakymo teisę pagal VIĮ 15 straipsnį bei išspausdinęs pareiškėjos poziciją 2021 m. spalio 28 d. publikacijoje ,,(duomenys neskelbtini)“, tinkamai įgyvendino atsakymo teisę. Atkreipė dėmesį, kad Tarnybos inspektorius neturi įgaliojimų savarankiškai atšaukti priimto Sprendimo.
Ginčo teisiniams santykiams aktualios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) bei VIĮ nuostatos.
Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė, o EŽTK 10 straipsnio 1 dalyje – teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį, žmogaus orumui suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais.
Konstitucijos 25 straipsnio bei EŽTK 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, jog saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui (LVAT 2012 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1500/2012; 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1942-502/2016). Teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasi nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.
VIĮ 2 straipsnio 66 dalyje nustatyta, kad visuomenės informavimas yra viešosios informacijos teikimas visuomenei. VIĮ 4 straipsnyje įtvirtinta informacijos laisvė, o šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę.
Pagrindiniai visuomenės informavimo principai yra įtvirtinti VIĮ 3 straipsnyje. VIĮ 19 straipsnyje nustatyta neskelbtina informacija. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kuri draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. VIĮ 22 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai: skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams; viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus (1 punktas); privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais (2 punktas); neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (4 punktas).
VIĮ 41 straipsnyje įtvirtintos žurnalistų pareigos. To paties straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, taip pat, vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.
Pareiškėja skunde nurodo, kad, jos vertinimu, atsakovė turėjo pripažinti, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nagrinėjamu atveju pažeidė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir už pažeidimą taikyti įstatyme nustatytas poveikio priemones. Akcentuoja, kad nors viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atsakovei nurodė, jog kreipėsi į pareiškėją, siekdamas patikrinti turimą informaciją apie paciento būklę bei kritiškai išsiaiškinti istorijos detales, tai nebuvo atlikta, t. y. viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) Publikaciją paskelbė nesikreipęs į pareiškėją.
Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji įstaiga – tai pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo, mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ir ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Viešaisiais juridiniais asmenimis laikomi valstybės ar savivaldybės, jų institucijų ar kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas tenkinti viešuosius interesus. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pareiškėja - VšĮ „Radviliškio ligoninė“, laikoma viešuoju juridiniu asmeniu, teikiančiu sveiktos priežiūros paslaugas.
Paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010 pažymėjo, kad jeigu asmens saviraiškos laisvės įgyvendinimas susijęs su kitų saugotinų ir visuomenei svarbių vertybių, tokių kaip teisė į sveiką ir saugią aplinką, asmens sveikatą, gynimu, asmens saviraiškos laisvės ribos turi būti platesnės. Asmens teisė į sveikatos apsaugą ir saugią aplinką garantuojama Konstitucijos 53 straipsniu.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktiką, teismas, nagrinėdamas publikaciją, turi atsižvelgti ne tik į ginčijamus teiginius, bet ir į visą kontekstą, kuriame buvo parengta publikacija (žr., pvz., EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Lingens prieš Austriją (pareiškimo Nr. 9815/82).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog į viešosios informacijos rengėją (skleidėją) kreipėsi VšĮ ,,Radviliškio ligoninėje“ besigydančio asmens giminaitė, norėdama pasidalinti skaudžia asmenine patirtimi, susijusia su netinkamai teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis (sunkiai sergantis asmuo buvo pervežinėjamas iš vienos gydymo įstaigos į kitą). Kaip matyti iš Publikacijos turinio, joje nagrinėjama tema neabejotinai turi viešąjį interesą, nes kalbama apie įstaigos, kurios pagrindinė veiklos sritis yra sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, veiklos trūkumus. Kitaip tariant, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbdamas Publikaciją įgyvendino pareigą informuoti visuomenę apie viešojo asmens veiklą – teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, kurių kokybė, remiantis paciento giminaitės papasakota istorija, galėjo būti kritikuojama.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiu, jog atsakovė nepagrįstai nusprendė, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nepažeidė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. kreipėsi į pareiškėją, tikslino informaciją bei užtikrino pareiškėjos teisę į atsakymą. Iš byloje pateiktų viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimų matyti, jog jis, siekdamas patikslinti gautus duomenis, prieš paskelbiant Publikaciją, kreipėsi į pareiškėją telefonu, tačiau pareiškėja atsisakė komentuoti situaciją nenurodžius paciento duomenų. Paaiškinimuose nurodė, kad paciento duomenų atskleisti negalėjo, kadangi pacientas tuo metu dar buvo gydomas VšĮ ,,Radviliškio ligoninė“, be to, neatskleisti paciento duomenų prašė ir jo giminaitė, todėl Publikacijoje pažymėjo, kad į pareiškėją nebuvo kreiptasi (norint pasakyti, jog nebuvo kreiptasi raštu) siekiant užtikrinti paciento konfidencialumą. Iš byloje pateiktų susirašinėjimų tarp viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) žurnalistės bei pareiškėjos turinio matyti, jog į pareiškėją, prašant pakomentuoti situaciją, buvo kreiptasi ir po Publikacijos paskelbimo, tačiau pareiškėja atsisakė komentuoti situaciją nenurodžius paciento duomenų. Kaip matyti iš byloje pateiktų susirašinėjimų turinio bei atsakovei teiktų viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimų, kai pacientas buvo išrašytas iš VšĮ ,,Radviliškio ligoninė“, buvo gautas paciento bei jo giminaitės leidimas atskleisti asmens duomenis ir viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pakartotinai kreipėsi į pareiškėją dėl komentaro. Pareiškėjos komentaras buvo išspausdintas 2021 m. spalio 28 d. (Nr. 34) savaitraštyje ,,(duomenys neskelbtini)“ 9 puslapyje, rubrikoje ,,(duomenys neskelbtini)“, nurodant, kad paaiškinimas susijęs su Publikacija.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pagrįstai, remdamasi tyrimo metu surinktais duomenimis bei paaiškinimais, sprendė, jog pareiškėjai atsakymo teisė buvo suteikta remiantis VIĮ 15 straipsniu, o viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) veikė tinkamai ir nepažeidė VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų. Kaip ir minėta, Publikacijoje nagrinėjama tema turi viešąjį interesą, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) ne vieną kartą kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pakomentuoti situaciją, remiantis viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimuose išdėstytomis aplinkybėmis, paciento duomenų nebuvo galima atskleisti dėl pateisinamų priežasčių, t. y. siekiant nepakenkti pacientui, kuris tuo metu dar buvo gydomas VšĮ ,,Radviliškio ligoninė“. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati pareiškėja atsisakė pasinaudoti atsakymo teise tol, kol nebuvo priimtas Sprendimas, nors, kaip teisingai savo atsiliepime nurodo atsakovė, jokie įstatymai nedraudė pasinaudoti atsakymo teise vien todėl, jog Tarnybai buvo pateiktas skundas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl Publikacijoje pateiktos informacijos ir už pažeidimą taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones.
Nors pareiškėja skunde taip pat remiasi tuo, jog nuo Publikacijos paviešinimo iki atsakymo teisės suteikimo praėjo daugiau nei mėnuo, taigi viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) buvo nesąžiningas, pažymėtina, jog konkretus terminas, per kurį turi būti suteikiama atsakymo teisė, įstatymuose nėra įtvirtintas, todėl šie pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjos argumentais, jog savaitraštis ,,(duomenys neskelbtini)“ savo atsakovei teiktuose paaiškinimuose sąmoningai nurodė neteisingus duomenis, liudijančius apie viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) ir pareiškėjos komunikaciją, kas nulėmė nepagrįstas ir neteisingas Sprendimo išvadas. Nors pareiškėja skunde pažymi, jog atsakovei buvo nurodyta, kad pareiškėjos 2021 m. spalio 15 d. savaitraščiui ,,(duomenys neskelbtini)“ siųstas elektroninis laiškas buvo pateiktas kaip atsakymas į paklausimą, iš tiesų atsakymas į paklausimą dėl ginčo atvejo nebuvo pateiktas minėtu laišku.
Remiantis byloje pateikta susirašinėjimų tarp pareiškėjos ir savaitraščio ,,(duomenys neskelbtini)“ žurnalistės medžiaga matyti, jog atsakovei iš viso buvo pateikti trys susirašinėjimai: 1) savaitraščio ,,(duomenys neskelbtini)“ žurnalistės 2021 m. spalio 7 d. laiškas ir VšĮ ,,Radviliškio ligoninės“ atstovo 2021 m. spalio 15 d. atsakymas į jį; 2) savaitraščio ,,(duomenys neskelbtini)“ žurnalistės 2021 m. spalio 9 d. laiškas ir VšĮ ,,Radviliškio ligoninės“ atstovo 2021 m. spalio 12 d. atsakymas į jį; 3) savaitraščio ,,(duomenys neskelbtini)“ žurnalistės 2021 m. spalio 14 d. laiškas ir VšĮ ,,Radviliškio ligoninės“ atstovo 2021 m. spalio 21 d. atsakymas į jį. Iš VšĮ ,,Radviliškio ligoninės“ atstovo 2021 m. spalio 15 d. elektroniniu laišku pateikto atsakymo turinio bei byloje pateiktos savaitraščio ,,(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. spalio 21 d. publikacijos ,,(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog, kaip savo skunde nurodo pareiškėja, 2021 m. spalio 15 d. elektroniniu laišku buvo pateiktas atsakymas, nesusijęs su ginčo atveju. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, jog 2021 m. spalio 15 d. atsakymas nebuvo susijęs su ginčo atveju, niekaip nekeičia byloje nustatytų aplinkybių, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) komunikavo su pareiškėja telefonu bei elektroniniais laiškais, taigi niekaip nepagrindžia argumento, jog dėl to atsakovė priėmė nepagrįstą Sprendimą. Pažymėtina, jog Sprendime buvo vertinama susiklosčiusių aplinkybių bei pateiktų įrodymų visuma ir tuo remiantis padarytos atitinkamos išvados, todėl vien tai, kad atsakovei buvo pateiktas 2021 m. spalio 15 d. atsakymas, kuris nebuvo susijęs su ginčo atveju, iš esmės nedaro įtakos Sprendimo pagrįstumui. Atsižvelgiant į tai, taip pat darytina išvada, jog atsakovė pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. prašymo nagrinėjimą remiantis tuo, jog pareiškėjos nurodyta papildoma informacija nebuvo tiek reikšminga, jog iš esmės darytų įtaką Sprendimui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių aplinkybių visumą, daro išvadą, kad atsakovė skundžiamame Sprendime nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, tinkamai įvertino ir išanalizavo nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą. Sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstyta, kuo grindžiamos padarytos išvados, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, taigi jo naikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais ar kitais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. spalio 7 d. prašymą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos viešosios įstaigos ,,Radviliškio ligoninė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.