- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-13
- Bylos Nr.
- 2S-843-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01816-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Suinteresuotas asmuo
- L. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys L. M., antstolė I. K., kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė :
Aprašomoji dalis
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas V. M. vadovaudamasis CPK 510 str. nuostatomis pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti antstolės paskelbtas varžytines iki kol teisme nebus priimta įsiteisėjusi nutartis, kuria bus išnagrinėtas pareiškėjų skundas dėl antstolės veiksmų. Nurodo, kad 2015-10-19 pateikė antstolei prašymą „Dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo“. Minėto pareiškėjų prašymo antstolė 2015-11-11 patvarkymu dėl atsisakymo atlikti naują areštuoto turto vertinimą netenkino ir 2015-11-13 priėmė patvarkymą dėl turto pardavimo iš varžytinių. Pareiškėjams savo iniciatyva atlikus parduodamo turto vertinimą nustatyta, kad buto, (duomenys neskelbini) rinkos vertė yra 52900 EUR, o namo, esančio (duomenys neskelbini) – 287000 EUR. Antstolė 2016 m. sausio 11 d. priėmė patvarkymą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjams priklausantis namas parduodamas varžytinėse už 161608 EUR. Pareiškėjas pateikė antstolei skundą dėl minėto patvarkymo panaikinimo. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjams galimai palankus sprendimas pasidarytų neįmanomas, nes didelė tikimybė, kad varžytinių laimėtojas perparduotų turtą trečiajam asmeniui ir jo pardavimas naujai paskelbtose varžytinėse taptų nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šiuo atveju nepateikė skundžiamo patvarkymo, todėl teismas neturi galimybės nustatyti ar prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ginčijamą materialinį reikalavimą ir ar jo neviršija. Nesant šių duomenų, pirmosios instancijos teismo vertinimu, negalima spręsti dėl nei laikinųjų apsaugos priemonių, nei jų apimties klausimų.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas V. M. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė skundžiamo antstolės patvarkymo. Pirmosios instancijos teismas galėjo priimti nutartį dėl trūkumų šalinimo įpareigodamas pateikti reikiamus įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto pardavimo iš varžytinių stabdymą, pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese galimybę, kartu nustato bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir esminius ribojimus – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo skundo reikalavimą, ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis (CPK 12 str., 178 str.). Šiuo atveju pareiškėjo V. M. pareiga yra argumentuotai pagrįsti būtent prašomų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį ir įrodyti galimai palankaus pareiškėjui sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė kokia, jo nuomone, kyla grėsmė šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau nepateikė jokių jo dėstomus argumentus pagrindžiančių įrodymų, net paties skundžiamo patvarkymo. Nors iš pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų matyti, jog pareiškėjas su antstolės patvarkymu nesutinka dėl to, kad jo nuomone, antstolė netinkamai įvertino parduodamą iš varžytinių turtą, tačiau pareiškėjui nepateikus skundžiamo patvarkymo, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei jų galimą pagrįstumą, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų bazės LITEKO matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. išnagrinėjo ankstesnį pareiškėjų skundą dėl antstolės I. K. veiksmų, kurį jie taip pat grindė argumentu, jog antstolė netinkamai įvertino parduodamą iš varžytinių turtą – butą, esantį (duomenys neskelbini) ir namo, esančio (duomenys neskelbini). Minėtoje nutartyje Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad I. K. savo veiksmais nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių areštuoto turto tinkamą įkainojimą, o pareiškėjai, teikdami prašymą skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę už antstolės lėšas, neįrodė, jog parduodamas turtas vykdomojoje byloje netinkamai įvertintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau tai patvirtina aplinkybę, jog nėra susiklosčiusios CPK 144 str. 1 d. įvirtintos būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo nutarčiai panaikinti, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjo V. M., atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.