Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ONKT) skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžio atmestas.

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžiu Z. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo Z. P., prašiusio prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. P. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad, dirbdamas statutiniu valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), būdamas tiesiogiai atsakingas už Vyriausiosios valstybinės (duomenys neskelbtini) inspekcijos darbo koordinavimą ir kontroliavimą, šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, Priešgaisrinės saugos įstatymo I skyriaus 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagrindinį priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemos tikslą – apsaugoti žmogų ir turtą nuo gaisrų; būdamas asmeniškai atsakingas už savo priimamus sprendimus, susijusius su pareigų vykdymu, 2005 m. liepos mėn. pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, Vyriausiosios valstybinės (duomenys neskelbtini) inspekcijos vyriausiajam specialistui E. T., atsakingam už pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybų priežiūrą, nepagrįstai žodžiu nurodė nuo 2005 m. liepos 18 d. dėl minėto objekto statybos priežiūros susikeisti su vyriausiuoju specialistu L. S., o 2005 m. rugpjūčio 11 d. ryte (paskambinęs šiam telefonu) nurodė 2005 m. rugpjūčio 12 d., apie 11.00 val., vykti į (duomenys neskelbtini) dalyvauti pastato pripažinimo tinkamu naudoti komisijos darbe. L. S. patikrinus šiame objekte įrengtas priešgaisrinės saugos priemones ir nustačius akivaizdžius jų trūkumus bei atsisakius pasirašyti aktą dėl objekto pripažinimo tinkamu naudoti, Z. P. 2005 m. rugpjūčio 16 d., apie 11.00 val., žinodamas, kad L. S. atostogauja, paskambino šiam ir, piktnaudžiaudamas tarnyba, tyčia neteisėtai ir nepagrįstai nurodė pasirašyti (duomenys neskelbtini) objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktą, nors žinojo, kad jame yra esminių priešgaisrinės saugos priemonių pažeidimų bei nukrypimų nuo projektinės dokumentacijos; tą pačią dieną, apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), Z. P. iniciatyva ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pristačius dokumentą, L. S., vykdydamas minėtą Z. P. nurodymą, piktnaudžiaudamas tarnyba, pasirašė 2005 m. rugpjūčio 12 d. (duomenys neskelbtini) statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Tęsdamas iš anksto suderintą, kryptingą nusikalstamą veiką, siekdamas formaliai pripažinti (duomenys neskelbtini) pastato tinkamumą naudoti, Z. P. AB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pavaduotojo B. S. prašymu savo kasmetinių atostogų metu, jų nenutraukdamas ir neperduodamas savo funkcijų vykdyti kitam (duomenys neskelbtini) departamento pareigūnui – taip pažeisdamas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1-233 patvirtinto Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento X skirsnio 129 straipsnį bei Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto vidaus tarnybos statuto VI skirsnio 33 straipsnį, 2005 m. rugsėjo 19 d., 14.13 val., telefonu tyčia, neteisėtai ir nepagrįstai nurodė E. T. pasirašyti minėto objekto priešgaisrinės saugos signalizacijos priėmimo eksploatacijai aktą, kuriuo patvirtinamas priešgaisrinės signalizacijos atitikimas priešgaisrinės saugos bei statybų techninių reglamentų reikalavimams, nors žinojo, kad projekte numatytas automatinės adresinės gaisrinės signalizacijos jutiklių skaičius yra nepakankamas, jų išsidėstymas neatitinka statybos normų reikalavimų, taip pat yra ir kitų esminių su tuo tiesiogiai susijusių priešgaisrinės saugos pažeidimų. E. T., vykdydamas šį Z. P. nurodymą, AB (duomenys neskelbtini) atstovui, technikos direktoriui J. H. T. pristačius dokumentą, piktnaudžiaudamas tarnyba, pasirašė 2005 m. rugsėjo aktą Nr. 45041/GSI „Dėl priešgaisrinės signalizacijos (duomenys neskelbtini) patalpose priėmimo eksploatacijai“. Vykdant tyčinius, nepagrįstus ir neteisėtus Z. P. nurodymus buvo esmingai pažeisti Statybos techniniai reglamentai (STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“, STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“, STR 2 01.01(2): 1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“, STR 2.09.02: 1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“), Respublikinės statybos normos (RSN 138-92 „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika“, RSN 136-92 „Pastatų vidaus priešgaisrinis vandentiekis“), Elektros įrenginių įrengimo taisyklės bei Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklės, taip sukeliant, o nelaimės ar gaisro atveju neišvengiant, realios grėsmės visuomenės saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei. Taip Z. P. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – tyčia viršydamas savo įgaliojimus bei neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi, duodamas akivaizdžiai nepagrįstus ir neteisėtus nurodymus savo tiesioginiams pavaldiniams, šiurkščiai diskreditavo ir sumenkino Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, kaip institucijos, autoritetą, iškraipė ir pažeidė nustatytą teisinę bei valdymo vykdymo tvarką, dėl to valstybė patyrė didelės neturtinės žalos.

Pirmosios instancijos teismas išteisino Z. P. tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuratūros apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio, padaręs išvadą, kad nėra įrodymų, patvirtinančių Z. P. kaltę, ir konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai juos ištyrė, tinkamai įvertino ir pagrįstai išteisino Z. P., kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas – ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šie esminiai pažeidimai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir lėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi Z. P. parodymais kaip teisingais: esą jis nenurodė L. S. atlikti neteisėtų veiksmų, tik aiškinosi, kodėl nepasirašomas objekto priėmimo eksploatacijai aktas, ir siekė, kad L. S. tinkamai atliktų savo pareigas bei surašytų, kokie yra priešgaisrinės apsaugos trūkumai. Tačiau, priešingai nei teigiama teismo nutartyje, Z. P. parodymai neatitinka kitų bylos įrodymų. Liudytojas L. S. parodė, kad Z. P. domėjosi situacija, o 2005 m. rugpjūčio 16 d. telefoninio pokalbio metu pasakė, jog statybininkai žada atlikti neužbaigtus darbus. Tai liudija, kad išteisintasis žinojo, jog ne visi darbai atlikti ir objekto negalima pripažinti tinkamu naudoti. Tai, kad išteisintasis žinojo ir apie aplinkybes, susijusias su automatinės gaisrinės gesinimo sistemos bei signalizacijos priėmimo akto pasirašymu, rodo jo paties bei liudytojo E. T. parodymai. Z. P. veiksmų neteisėtumą liudija ir faktai apie tai, kad 2005 m. rugpjūčio 16 d. L. S. atostogavo ir negalėjo vykdyti tarnybinių funkcijų, o 2005 m. rugsėjo 19 d. atostogavo pats Z. P., minėtą dieną nurodęs (prašęs) E. T. priimti užsakovo atstovą ir pasirašyti automatinės gaisro signalizacijos priėmimo aktą.

Be to, iš L. S. parodymų matyti, kad Z. P. nuo pat pradžių ėmėsi jam nepriklausančių funkcijų, nes 2005 m. rugpjūčio 11 d., apie 16.30 val., L. S. paskambinęs Z. P. pranešė apie objekto priėmimo komisijos susirinkimo laiką ir vietą (šių aplinkybių neneigė ir išteisintasis), nors pagal nusistovėjusią tvarką apie tai pareigūnui privalo pranešti komisijos pirmininkas arba statytojas. Taigi informaciją apie komisijos darbą Z. P. gaudavo ne iš savo pavaldinių, dalyvaujančių komisijoje, o iš kitų asmenų, susijusių su (duomenys neskelbtini) (užsakovų, statytojų), tarp kurių buvo ir gerų jo draugų. Minėtų svarbių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino ir į jas neatsižvelgė. Taip pat nevertino ir liudytojo J. P. parodymų, pagal kuriuos objekto priėmimo metu L. S. keletą kartų sakė turįs skambinti Z. P., o paėjęs į šalį su kažkuo kalbėdavosi, nors pastarasis šias aplinkybes neigė. Liudytojo V. S. pateiktą L. S. apibūdinimą kaip principingo, kartais – pernelyg reiklaus darbuotojo, teismas spėjamai aiškino Z. P. naudai – esą iš tiesų dėl tokių L. S. savybių išteisintasis galėjo įtarti šį kėlus nepagrįstus reikalavimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas padarė nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Iš tiesų Z. P., B. S. prašymu 2005 m. rugpjūčio 16 d. telefonu skambindamas atostogaujančiam L. S., nurodė šiam pasirašyti pastato (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Nurodė neteisėtai, žinodamas, kad tai prieštarauja tarnybos interesams, nes buvo informuotas, kad buvo nustatyti konkretūs trūkumai, jie nepašalinti ir dėl to L. S. nepasirašė akto, taip pat žinodamas, kad L. S. rašytine forma trūkumų sąrašo nepateikė, todėl privalėjo iš jo pareikalauti tinkamai atlikti pareigas; be to, privalėjo žinoti, kad šis pareigūnas savo atostogų metu neturi įgaliojimų (negali) vykdyti tarnybinių funkcijų. Tokių aplinkybių egzistavimą ir tokių L. S. parodymų atitikimą tikrovei visiškai patvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. sausio 16 d. tarnybinio patikrinimo išvada, taip pat ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. lapkričio 30 d. komisijos išvada Nr. 6-100 „Dėl (duomenys neskelbtini) atitikties esminiams gaisrinės saugos reikalavimams“, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad atsižvelgiant į nustatytus esminius trūkumus (kokius ir nurodė L. S.), (duomenys neskelbtini) pastatas neturėjo būti pripažintas tinkamu naudoti. Analogiškas išvadas padarė ir specialistai V. K., V. B., K. L., K. S.

Kasatoriaus manymu, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai, kad J. T. dėl savo asmeninių savybių, vadovo autoriteto sureikšminimo, galėjo neteisingai suvokti Z. P. prašymo esmę. Antra vertus, teismas nenurodė, kokia gi buvo Z. P. prašymo esmė ir ką ne taip suprato E. T., ir padarė prielaidą, esą pastarojo kompetencija, pareigų atlikimo tinkamumas kelia abejonių, nes šis pareigūnas nebuvo įsitikinęs, ar tikrai yra trūkumų (tik jam asmeniškai norėjosi daugiau daviklių), kurių rašytine forma neužfiksavo. Apygardos teismo nutartyje padarytos išvados prieštarauja bylos įrodymų turiniui. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į E. T. parodymus, kad 2005 m. rugsėjo mėnesį Z. P. nurodymu dalyvaudamas pastato (duomenys neskelbtini) automatinės gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatuoti komisijos darbe, apžiūrėjęs pastatą, suabejojo, ar pakankamai daviklių sumontuota, ir manydamas, kad sistema nėra tinkamai sutvarkyta, apie tai pasakė komisijos nariams bei atsisakė pasirašyti priėmimo aktą. Po to, kai J. H. T. pranešė esą trūkumai ištaisyti, pakartotinai apžiūrėjo pastatą ir įsitikino, jog trūkumai tebėra; apie tai 2005 m. rugsėjo 19 d. pasakė pačiam J. H. T. Pagal E. T. parodymus tą pačią dieną jam paskambinęs Z. P. tvirtino, kad sistema sutvarkyta ir nurodė priimti J. H. T.; po to, nenorėdamas ignoruoti viršininko Z. P. nurodymų, pasirašė aktą. E. T. parodymus dėl nurodytų gaisrinės saugos reikalavimų trūkumų (nepakankamo jutiklių skaičiaus) atitinka 2005 m. lapkričio 30 d. specialisto išvada Nr. 6-100.

Vertindamas telefoninio pokalbio, vykusio tarp Z. P. ir E. T. 2005 m. rugsėjo 19 d. 14.13 val. turinį, teismas tai padarė atskirai nuo kitų įrodymų ir neteisingai konstatavo, esą Z. P. nenurodė E. T. pasirašyti priėmimo akto esant pažeidimams, t. y. nesilaikyti teisės aktų nustatytų reikalavimų. Tačiau viso šio pokalbio metu išteisintasis aiškinosi E. T. atsisakymo pasirašyti priežastis, į tai šis atsakė, jog akto nepasirašė dėl objekte rastų trūkumų; pats išteisintasis sutinka su tuo, kad E. T. nurodyti trūkumai pagal įstatymų reikalavimus – negalimi. Taigi Z. P. suprato, kad objekte nepašalinti trūkumai ir kad dėl to negalima pasirašyti pastato priėmimo akto.

Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šio telefoninio pokalbio vertinimo abejotinos ir todėl, kad teismas tyrė tik protokolą (apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos, atliekant operatyvinį tyrimą, kontrolę), tačiau nutartyje nėra minima, jog minėtas garso įrašas buvo tiriamas teismo posėdyje.

Taigi bylos įrodymai patvirtina, kad Z. P. buvo informuotas apie E. T. nustatytus trūkumus (duomenys neskelbtini), dėl kurių šis nepasirašė automatinės gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatuoti akto, tačiau, tai žinodamas, be to, dėl atostogų negalėdamas vykdyti tarnybinių funkcijų, neteisėtai nurodė E. T. pasirašyti aktą.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Z. P., E. T. – statutiniai pareigūnai, jų tarnybos santykiai grindžiami pavaldumu, vadovo nurodymus pavaldinys privalo besąlygiškai vykdyti, todėl savo viršininko Z. P. pavedimą E. T. suprato kaip aukštesnio vadovo privalomą nurodymą (prašymo, kaip kreipimosi į pavaldinį formos, norminiuose aktuose apskritai nenumatyta). Neabejotina, kad L. S. Z. P. pavedimą taip pat suprato kaip aukštesnio vadovo privalomą besąlygiškai vykdyti nurodymą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė Z. P. kaltę patvirtinančius įrodymus, o išteisintojo versija rėmėsi neargumentuotai, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neaptarė prieštaravimų tarp teisinančių ir kaltinančių duomenų, nesirėmė įrodymų visuma ir taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai dėl Z. P. ir E. T. parodymų neaptarimo ir neįvertinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad iš esmės šių asmenų parodymai nesiskiria ir kad nesutampa tik individualus žodžių prasmių vertinimas. Apeliacinio skundo argumento dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepadaryto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. sausio 16 d. tarnybinio patikrinimo išvadų vertinimo apeliacinės instancijos teismas taip pat neišnagrinėjo, nors ir pažymėjo, kad dalis nuosprendžio teiginių prieštarauja patikrinimo išvadoms, tačiau šios neturi teismui įpareigojančios galios, o tėra vienas iš įrodymų šaltinių. Be to, apeliaciniame skunde buvo kritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyčios formos ir pasekmių, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nenagrinėjo, negana to – padarė priešingas (nei pirmosios instancijos teismas, kuris konstatavo, kad Z. P. padarė drausminį nusižengimą) išvadas dėl piktnaudžiavimo sudėties požymių, t. y. nurodė, kad Z. P. tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo, neviršijo savo įgaliojimų ir jo kaltė nenustatyta, o žalos ir jos dydžio (pasekmių) klausimo visiškai nesprendė. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė objektyviai pagrįstas išvadas, prieštarauja tos pačios nutarties daliai, kur konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo V. S. parodymus, neatsižvelgė į E. P., J. P. parodymus ir 2005 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadą Nr. 6-100 bei pažeidė procesą apklausdamas specialistus.

Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepateikė motyvuotų atsakymų į visus apeliacinio skundo argumentus.

Kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, o nuosprendis – atitinkamai BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų, dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo išnagrinėti visus esminius apeliacinio skundo argumentus, pateikti motyvuotas išvadas tik išsamiai ir nešališkai įvertinęs visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius reikšmingas bylos aplinkybes.

Spręsdamas, ar Z. P. įvykdė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teismas nenustatė esminės aplinkybės atsakomybei pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsirasti, t. y. padarė išvadą, kad nėra įrodymų, leidžiančių teigti, jog išteisintasis žinojo apie priešgaisrinės saugos priemonių trūkumus pastate (duomenys neskelbtini), kurio priėmimo komisijos darbe dalyvavo Z. P. pavaldūs pareigūnai L. S. ir E. T. Tačiau ši išvada grindžiama daugiau deklaratyviais teiginiais, faktinių duomenų fragmentais, o ne įrodymų visetu, išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginiai įrodymai, galintys patvirtinti – davė ar nedavė kokius nors nurodymus Z. P. savo pavaldiniams dėl pastato priėmimo akto pasirašymo ir ar buvo informuotas apie priešgaisrinės saugos trūkumus, yra L. S. ir E. T. parodymai. Dėl to ypač svarbus jų patikimumo patikrinimas tiek vertinant subjektyvias priežastis, tiek ir objektyvius duomenis. Teismas, iš esmės besąlygiškai atmesdamas minėtų liudytojų parodymus, to nepadarė, nepalygino šių asmenų parodymų su kitais bylos įrodymais, tarp jų – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento komisijos 2005 m. lapkričio 30 d. išvada dėl gaisrinės saugos priemonių atitikties teisės aktų esminiams reikalavimams (statybos techniniams reglamentams, respublikinėms statybos normoms). Neanalizuotos priežastys, kodėl L. S. ir E. T. iš pradžių atsisakė pasirašyti pastato priėmimo aktą ir kodėl vėliau jį pasirašė, nors, pastarųjų manymu, egzistavo trūkumai, neleidžiantys to daryti.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas L. S. neparodė, jog būtų informavęs Z. P. apie objekte buvusius trūkumus, tačiau tai neatitinka parodymų turinio; liudytojas šios aplinkybės neneigė, teisme ji nebuvo tikslinama, nors ikiteisminio tyrimo metu L. S. tai patvirtino.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus dėl specialistų V. K., V. B., K. L., K. S. apklausų, jų procesinės padėties. Pasisakydamas dėl liudytojų B. S., E. P., J. P., K. B. parodymų teismas pažymėjo, kad pastato kaip tinkamo naudoti aktas iš pradžių nebuvo pasirašytas ir kad buvo aptikta trūkumų, tačiau rašytine forma jie nebuvo užfiksuoti. Tačiau nutartyje nepateikta argumentų apie šių aplinkybių atitikimą L. S. ir E. T. parodymams ar priešingai – Z. P. paaiškinimams. Konstatavęs, kad priėmimo komisijoje dalyvavę priešgaisrinės apsaugos pareigūnai aptiktus trūkumus turėjo nurodyti raštu, teismas neįvertino juos kontroliuojančio Z. P. pareigos pareikalauti atitinkamo elgesio ir nepasisakė dėl jo atsakomybės šiuo aspektu. Neaišku, kuo pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. S. – kaip labai principingo, kartais pernelyg reiklaus darbuotojo savybės (taip jį apibūdinęs liudytojas V. S.) Z. P. vertė įtarti kėlus nepagrįstus reikalavimus. Be to, tokia išvada prieštarauja nutarties teiginiams, kad L. S., nustatęs pažeidimus, apie juos neinformavo Z. P. Vertinant liudytojo V. S. parodymus dėl nustatytų trūkumų nutartyje nurodyta, kad jie neišsamūs, todėl nepatikimi, tačiau šių parodymų turinys neatskleistas, o tuo atveju, jei liudytojas apklaustas neišsamiai ir jo parodymai svarbūs, teismas privalėtų atlikti papildomą tyrimą, nuosprendyje nurodyti, kokias aplinkybes nustatė šių įrodymų pagrindu. Vertinant E. T. parodymus, svarbus yra jų palyginimas ir su liudytojo J. H. T. parodymais apie akto pasirašymo aplinkybes, taip pat – įrašyto telefoninio pokalbio tarp Z. P. ir E. T., kuris yra informatyvus, turinio išsamus analizavimas. Tik tai atlikus galima padaryti argumentuotas išvadas apie reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su Z. P. ir E. T. pokalbių tikrąja prasme, nustatymą. Teismas netyrė ir visiškai nepasisakė dėl galimų Z. P. telefoninių kontaktų su asmenimis, suinteresuotais pastato priėmimo akto pasirašymu (statybos užsakovų ir statytojų atstovais).

Teismas nepasisakė ir apie tai, kaip vertina kaltinime ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl Z. P. veiksmų jo atostogų metu bei dėl išteisintojo užduočių L. S., pastarajam atostogaujant.

Apeliacinės instancijos teismas, nors ir teisingai nurodydamas, kad byloje esantis dokumentas – tarnybinio patikrinimo išvados dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnų veiksmų – yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, neturinčių teismui įpareigojančios galios, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes šiose išvadose konstatuotų faktų visiškai neanalizavo ir iš esmės nepateikė savo išvadų dėl reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo. Juo labiau kad pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, jog Z. P. padarė drausminį nusižengimą, tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nutarties galima spręsti, kad Z. P. nepadarė jokių pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismas išteisino Z. P. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepadariusį veikos, turinčios BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies (kuria išteisinamasis nuosprendis pripažintas teisėtu ir pagrįstu) matyti, kad išteisinimas motyvuojamas neįrodytumu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas ir šiuo aspektu neįvykdė 2008 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties (ja panaikinta ankstesnė 2008 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka) nurodymų dėl išteisinimo pagrindų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos ir jos dydžio nagrinėjimas, priežastinio ryšio tarp piktnaudžiavimo tarnyba veiksmų ir atsiradusių padarinių (žalos) klausimų sprendimas būtinas, kai nustatomi kalti veiksmai. Apie tai yra nurodyta minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje nutartyje nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK reikalavimų pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.