- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-404-44/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
- Suinteresuotas asmuo
- D. Ž., E. Ž., A. Ž.
- Pareiškėjas
- A. M.
- Advokatai
- Dainius Žiedas, Petras Labanauskas
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Petro Povilaičio ir kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Rasos Bartašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0049-772/2007 pagal pareiškėjos A. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims E. Ž., A. Ž. ir D. Ž. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. Ž., miręs 2005-12-18, ir pareiškėja A. M. nuo 1993-11-30 iki 2005-12-18 nuosavybės teise valdė po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Ji nurodė, kad 2005-12-18 mirė pareiškėjos buvęs sutuoktinis V. Ž.. Po V. Ž. mirties liko bendras santuokinis nepasidalintas pareiškėjos ir mirusiojo V. Ž. turtas - butas, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas V. Ž. vardu. Buvę sutuoktiniai V. Ž. ir A. Ž. – M. 1993-11-30 įregistravo ištuoką, tačiau po ištuokos įregistravimo gyveno kartu, kartu tvarkė bendrą šeimos ūkį, bendrai mokėjo mokesčius už butą, taip pat bendrai apmokėjo buto įrengimo ir remonto darbus ir iki 2005-12-18, tai yra iki V. Ž. mirties, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdė po ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini). Po santuokos nutraukimo V. Ž. ir A. Ž. – M. bendro turto nepasidalino, jį valdė po ½ dalį. Už šį kooperatinį butą buvo įmokėti pareiškėjos, jos motinos O. B. ir pareiškėjos sesers N. K. investiciniai čekiai.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas nurodė, kad Šiaulių m. valdybos 1992-04-27 sprendimu Nr. 193, įteigus 48 butų (duomenys neskelbtini), V. Ž. šeima buvo įrašyta į sąrašą asmenų stojančių į kooperatyvą, kooperatyvo nariu nurodytas velionis V. Ž.. Minėto gyvenamojo namo statyba buvo užbaigta 1993 metais, o nuosavybės teisės į šio namo (duomenys neskelbtini), esantį butą velionio V. Ž. vardu buvo įteisintos 1995-11-21. Pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis santuoką nutraukė dar 1993-11-30. Tuo metu galiojusio SŠK 21str. 3 dalis numatė, kad tik sutuoktinių turtas, įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, yra laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams. Dėl to velionis V. Ž. minėtą butą įregistravo savo vardu, tai yra po santuokos su pareiškėja nutraukimo ir šis butas tapo jo asmenine nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad tuo metu gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narių teises reglamentavo įstatymo ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų “, Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai ir Butų kodekso normos. Pagal minėto įstatymo normas, reglamentavusias kooperatyvo narių teises, jiems buvo suteikta teisė tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Tačiau gyvenamojo namo statybos kooperatyvo narys pagal minėto įstatymo 1 straipsnio nuostatas, įgydavo teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku tik tada, kai visiškai išmokėdavo pajų už butą. Kadangi V. Ž. pateikė VĮ ,,Respublikiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui“ Šiaulių filialui pažymą apie jo atsiskaitymą su kooperatyvu, tai butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagrįstai ir teisėtai 1995-11-21 tapo jo asmenine nuosavybe, nes santuoka tarp sutuoktinių jau buvo nutraukta apie du metus. Nuo to momento, kai asmuo tapdavo savininku, jis nustodavo būti kooperatyvo nariu. Buvusio sutuoktinio, šioje byloje pareiškėjos, teisė įgyti nuosavybės teisę į butą, galėjo būti realizuojama per jo teisę į pajinius įnašus, nes šių įnašų sumokėjimas sudarė pagrindą kooperatyvo nariui V. Ž. tapti buto savininku. Pagal minėtų Įstatų nuostatas kooperatyvo nariu buvo priimamas vienas iš sutuoktinių, todėl nutraukus santuoką pajiniai įnašai galėjo būti dalijami kaip jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Jeigu pajiniai įnašai nebuvo padalinti iki kooperatyvo nario tapimo buto savininku, tada buvusiam sutuoktiniui atsirasdavo teisė reikalauti iš buto savininko kompensuoti jo panaudotų asmeninių lėšų dalį savininko asmeninei nuosavybei sukurti, kadangi įstatymas draudžia nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis V. Ž. 1993-11-30 įregistravo santuokos nutraukimą, tačiau santuokoje įgyto turto, nei santuokos nutraukimo momentu, nei po to, kai V. Ž. įregistravo savo teises į butą, jie nepasidalijo. Tuo metu galiojusio įstatymo SŠK 23str. 4 dalis nurodė, kad reikalavimui padalinti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Nurodytų aplinkybių pagrindu, teismas konstatavo, kad buvusių sutuoktinių nuosavybe laikytinas ne butas (duomenys neskelbtini), o buvęs pareiškėjos piniginis indėlis į buto statybą. Kadangi pareiškėja neįgijo jokių nuosavybės teisių į ginčo butą, tai ji nelaikytina ir buvusia šio buto valdytoja.
Šalies argumentai
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. Ž., miręs 2005-12-18, ir A. M. iki V. Ž. mirties nuosavybės teise valdė po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo skirtas visai Žukauskų šeimai – V. Ž., A. Ž., A. Ž. ir E. Ž.. Įmokas už butą mokėjo ir A. Ž., nes nuo jos sąskaitos buvo nurašyta 93 000 vienkartinių išmokų. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, padarė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja A. M. neįgijo jokių nuosavybės teisių į ginčo butą.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė tuo metu galiojusias SŠK normas – 21, 22 ir 23 straipsnius. Pareiškėja įrodė, kad ginčijamas butas buvo jų su V. Ž. bendroji jungtinė nuosavybė ir šį butą sutuoktiniai valdė lygiomis dalimis, nepriklausomai nuo to, kad jis buvo įregistruotas V. Ž. vardu. Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 1d. ir 2 d. preziumuoja, kad sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Butas yra įgytas santuokos metu, todėl jis negali būti vieno sutuoktinio V. Ž. asmenine nuosavybe.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negautas.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007m. gegužės 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1d.1p.).
Iš byloje dalyvavusių atstovų paaiškinimų, ištuokos liudijimo (b.l. 3) matyti, kad pareiškėjos ir V. Ž. santuoka buvo nutraukta 1993 m. lapkričio 30 d., o iš santuokos liudijimo (b.l. 4) matyti, kad pareiškėja 2003 m. gegužės 2 d. sudarė naują santuoką su S. M..
Iš suinteresuotų asmenų atstovo paaiškinimų, santuokos liudijimo (b.l. 74) matyti, kad suinteresuotas asmuo – D. Ž. 2005 m. gegužės 14 d. sudarė santuoką su V. Ž., kuris mirė 2005-12-18 (b.l. 2). LR SŠK 23 str. 4 d. nurodė, kad reikalavimui padalinti turtą, kuris yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas, todėl pareiškėja turėjo teisę pareikšti ieškinį teisme dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) iki 1996 m. lapkričio 6 d. Kaip matyti iš pareiškimo (b.l.1), pareiškėja kreipėsi į teismą 2006m. rugsėjo 26 d., t.y. praėjus 12 metų 10 mėnesių ir 26 dienoms, po to, kai pareiškėja išsituokė su V. Ž.. Sutinkamai su LR CK 1.124 str. ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali savo pažeistas teises apginti pareikšdamas teisme ieškinį. Suinteresuotas asmuo D. Ž. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje prašo taikyti ieškinio senatį, kurį pareiškėja praleido be jokių svarbių priežasčių ir neprašo jos atstatyti.
Esant tokiai aplinkybei, apylinkės teismas pagrįstai atsisakė tenkinti A. M. pareiškimą ir dėl to, kad pasibaigė ieškinio senatis (LR CPK 265 str. 1d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2002m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 (Teismų praktika“ Nr. 18, 169-184 psl.) 21 p. nurodė, kad pagal LR CK 1.131 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismui sprendimo motyvuojamojoje dalyje nebūtina išdėstyti argumentus dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu.
Kitų byloje esančių įrodymų kolegija neanalizuoja kaip neturinčių šiai bylai esminės reikšmės.
Absoliučių apylinkės teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė (LR CPK 329 str. 2d.), todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-05-18 sprendimas paliktinas nepakeistas.
Iš pareiškėjos A. M. priteistinos bylinėjimosi išlaidos ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos ( LR CPK 88 str. 1d. 3p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u taria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos A. M. suinteresuotam asmeniui D. Ž. 500 Lt atstovavimo išlaidų ir valstybei 14,16 Lt pašto išlaidų.