Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos atstovui K. C.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Č. ieškinį atsakovams VĮ Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas G. Č. prašo pripažinti sudaryta 2007-03-26 tarp jo ir V. K. pasirašytą dviejų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas iš V. K. už 10000 Lt (2896,20 Eur) nupirko jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini).

Nurodė, jog ieškovo G. Č. motina Z. Č., gyvenusi (duomenys neskelbtini), ir A. K. buvo pusseserės. Po A. K. mirties jai nuosavybės teise priklausiusius du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), paveldėjo jos sūnus V. K., kartu su motina A. K. gyvenęs tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, didžiojo žemės sklypo ribose. (duomenys neskelbtini) kaimas ribojasi su (duomenys neskelbtini) kaimu, kuriame gyvena ieškovas, iš viso dirba apie 460 ha nuosavos ir nuomojamos žemės. V. K. buvo nevedęs, vaikų neturėjo, gyveno vienas. Paskutiniu metu dirbo (duomenys neskelbtini) ZUB traktorininku. V. K. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, turėjo skolų, taip pat buvo skolingas ieškovui. V. K. pats žemės nedirbo, todėl su juo 2006-09-15 ieškovas sudarė panaudos sutartį 10 metų terminui (iki 2016-09-15) sklypui, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nors panaudos sutartis sudaryta ir Registrų centre įregistruota tik didžiajam žemės sklypui, tačiau faktiškai ieškovas dirbo ir šalia didžiojo esantį mažesnį, 0,7500 ha sklypą. Kadangi ieškovas yra ūkininkas, o jam priklausančios žemės ribojasi su V. K. žeme, 2007 m. pavasarį pasiūlė V. K. nupirkti iš jo abu sklypus už 10000 Lt sumą, su pasiūlymu V. K. sutiko. Sutarė pas notarą nuvykti 2007-03-26, tačiau ieškovui atvažiavus pas V. K. į namus, jis pasakė, kad neranda savo asmens paso, parodė tiktai jo nepatvirtintą kopiją, pasas galiojo iki 2005-02-28. V. K. buvo blaivus, pasiūlė jam sudaryti rašytinę, „naminę" sutartį dėl abiejų žemės sklypų pirkimo - pardavimo, ir jis sutiko. Pasikvietė liudininką R. V. ir pas V. K. namuose savo ranka surašė du sutarties egzempliorius. V. K. paprašė sumokėti visą žemės kainą, nes mažesnis žemės sklypas turi būti areštuojamas už skolas, sakė, jog nori su kreditoriais atsiskaityti. Matant R. V., ieškovas sumokėjo V. K. sutartą kainą - 10.000 Lt ir sutarė, kad pardavėjas suras (arba gaus naują) asmens pasą, susimokės skolas, jį apie tai informuos ir tuomet sudarys notarine tvarka patvirtintą sutartį. Tiek sudarant panaudos, tiek pirkimo - pardavimo sutartis, V. K. turėjo 2006-04-06 VĮ Registrų centro išduotus Centrinio duomenų banko išrašus ir žemės sklypų planą. Iš pateikiamo išrašo matyti, kad žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo areštuotas nuo 2007-04-23 iki 2013-01-17. Po mėnesio V. K. mirė (pasikorė savo sodyboje). Niekas į minėtus žemės sklypus pretenzijų iki šiol nėra pareiškęs, areštas yra panaikintas, žemės sklypais ieškovas naudojasi iki šiol. Pirkimo-pardavimo sutartis faktiškai buvo įvykdyta, tačiau notarinė tvarka nepatvirtinta dėl pardavėjo staigios mirties. Mano, kad tarp ieškovo ir V. K. 2007-03-26 pasirašyta sutartis pripažintina sudaryta.

Teisme ieškovas ir jo atstovas palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus, prašė ieškinį patenkinti visiškai, atlyginti patirtų bylinėjimosi išlaidų neprašė. Papildomai ieškovas paaiškino, jog žemės sklypų įsigijimo kaina 10000 Lt suma buvo reali rinkos kaina, o faktiškai netgi didesnė, ieškovas toje vietovėje anksčiau įsigijo žemę už 500 Lt (už ha), tačiau šiuo atveju, V. K. pareikalavo didesnės kainos, po 1000 Lt, nes turėjo skolų. Už gautus pinigus V. K. ketino pirkti traktorių, norėjo tokiu būdu ateityje uždarbiauti. Ieškovui žemė buvo reikalinga, šalia dirbo kitų žmonių sklypus, todėl su pasiūlymu sutiko, priešingu atveju, V. K. sakė ieškosis kito pirkėjo, kadangi labai norėjo žemę parduoti. 0.75 ha žemės sklypas buvo šalia keliuko, o 10 ha ploto - su pastatais. Dar iki panaudos pusę metų ieškovas naudojosi žeme, rudenį nupurškė, suarė žemę. Nors naudojosi abiem žemės sklypais, tačiau tik vienam buvo sudaryta panaudos sutartis. Ieškovui buvo reikalinga tik žemė (aplink pastatus), o pastatų jam nereikėjo, todėl pirkimo-pardavimo sutartyje jų klausimo nesprendė. Pastatai yra prastos, avarinės būklės, kuriuos reikia nugriauti, tokios būklės jie buvo ir 2007-03-26 pasirašant žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Po V. K. mirties žeme ir pastatais rūpinosi ieškovas. Mokesčius už žemę ieškovas mokėjo iki V. K. mirties, darė mokėjimus už elektrą, nenorėjo, kad ją atjungtų. Areštas galimai buvo uždėtas dėl skolos už elektrą, tačiau vėliau areštas dėl nežinomų priežasčių buvo nuimtas. V. K. iki nuvykimo pas notarą sutarčiai patvirtinti ieškovui pažadėjo susimokėti skolas, kad tik žemė nebūtų areštuota. V. K. turėjo skolų R. V. tėvui, todėl R. V. buvo suinteresuotas atsiimti tėvo skolą. Dėl šios priežasties liudytojas paėmė 2000 Lt kaip skolą, kai ieškovas 10000 Lt sumą už įsigyjamą žemę perdavė V. K.. Žemės priėmimo-perdavimo akto nesurašė, nes praktikoje tai daryti nebuvo tuo metu priimta. Ieškovas suprato, jog žemės sklypų savininku jis tapo po 2007-03-26 sutarties pasirašymo. V. K. ieškovas nuolat ragino vykti pas notarą ir tokiu būdu įforminti sandorį, V. K. vis žadėjo pasidaryti pasą, sakė, kad jį buvo užsisakęs. Pačiam ieškovui V. K. buvo skolingas 1000 Lt sumą, tačiau sudarant žemės pirkimo-pardavimo sandorį šios sumos ieškovas nepareikalavo. Ieškovas abu žemės sklypus deklaravo kaip panaudą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2007-03-26 pasirašyta sutartis yra niekinė, todėl negali būti pripažinta sudaryta. Ieškinio reikalavimas neįrodytas. Nėra įrodymų, kad tarp pirkėjo ir pardavėjo buvo pasirašytas žemės perdavimo-priėmimo aktas ar kitas sutartyje nurodytas dokumentas, sutartis taip pat nėra kartu ir nekilnojamojo daikto perdavimo-priėmimo aktas, apie tai sutartyje neužsiminta. Sutartis sudaryta su negaliojančiu V. K. Lietuvos Respublikos pasu. Ieškinyje minimi faktai apie V. K. piktnaudžiavimą alkoholiniais gėrimais, skolų turėjimą ir pačiam ieškovui sukelia atsakovui abejonių dėl sutarties pripažinimo sudaryta. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais, mano, jog tokiu būdu žemė turėtų pereiti valstybei sutinkamai su LR CK 5.62 str. 2 d.

Atsakovas VĮ Turto bankas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi, ieškovo ieškinį paliko spręsti teismo nuožiūrai. Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Byloje pagal ieškovo atstovo prašymą buvo nuspręsta Panevėžio rajono savivaldybės nebelaikyti atsakove (b.l. 68). Bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Ieškovo rašytinis pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pridedamas prie bylos. Teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir bylą nutraukia. Ieškinio atsisakymas dalyje dėl Panevėžio rajono savivaldybės atžvilgiu pareikšto reikalavimo buvo priimtinas 2016-06-02, civilinė byla toje dalyje nutraukiama.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) pirkimo ir pardavimo. Esminės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, nustatytos CK aštuntajame skirsnyje. Tai – sutarties dalykas (CK 6.396 straipsnis) ir nekilnojamojo daikto kaina (CK 6.397 straipsnis). Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte (CK 6.396 straipsnio 1 dalis). Sudarant nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sandorį, kurio objektas – žemės sklypas, būtina atsižvelgti ir į bendrąsias nuostatas, pagal kurias civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas (CK 1.109 straipsnis). Žemės sklypas, kuris neatitinka nurodytų reikalavimų, negali būti perleidžiamas kito asmens nuosavybėn. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.393 straipsnio 1 dalis). Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui ir pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. J. v. ŽŪB „Nemunas“, bylos Nr. 3K-3-599-378/2015).

Iš CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad tam, jog teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises.

Ieškovo paaiškinimas, liudytojo R. V. parodymai bei rašytinė bylos medžiaga patvirtinta, jog tarp ieškovo ir V. K. 2007-03-26 buvo pasirašyta sutartis dėl V. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančių dviejų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) įsigijimo. Pasirašant sutartį ieškovas V. K. už abu žemės sklypus sumokėjo bendrą kainą 10000 Lt. Ieškovas įrodinėjo, jog tarėsi su V. K. eiti pas notarą, norėjo sutartį tinkamai įforminti, tačiau pastarasis neturėjo galiojančio paso, pažadėjo nuvykti pas notarą, kai tik pasą suras arba gaus naują, tai šalys aptarė ir sutartyje, tačiau sutarties pas notarą neįformino, nes V. K. mirė. Teismo manymu, yra pripažintina sudaryta ginčo sutartis tik dalyje dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog nėra abejonių dėl ieškovo užvaldymo būtent šio žemės sklypo. Kaip matyti, 101000 ha žemės sklypą ieškovas naudojosi dar iki 2007-03-26 sutarties pasirašymo pagal 2006-09-15 panaudos (išviešintą) sutartį, šį sklypą ieškovas taip pat yra deklaravęs kaip valdomą žemės sklypą, ką rodo į bylą pateiktas dokumentas (b.l. 16-17), ieškovas pagal 2007-03-26 susitarimą už šį sklypą susimokėjo visą sutartą, realią rinkos kainą, tokiu būdu, teismas daro išvadą, jog nuo 2007-03-26 ieškovas 101000 ha žemės sklypą valdė nuosavybės teise. Priešinga šalis byloje įrodinėjo, jog sandoris nėra galiojantis, jeigu sutarties šalis jį sudaro neturėdama galiojančio paso. Ištyrus šios bylos aplinkybes bei įvertinus pateiktus teismui įrodymus, su tokia pozicija teismas nesutinka. Pirma, tiek ieškovas, tiek teisme apklaustas liudytoju R. V. teigė, jog ginčo sutarties šalys ir liudytojas vienas kitą gerai pažinojo, buvo kaimynai, giminaičiai, todėl nebuvo netgi teisinio pagrindo sutarties pasirašymo metu susitikslinti asmenybių. Antra, V. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir turėjo pasą, pateikė jo kopiją. Šalys ginčo sutartimi taip pat sprendė paso klausimą, per tris mėnesius V. K. įsipareigojo išsiimti naują pasą, kad tik pas notarą galėtų įforminti 2007-03-26 sutartį. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie sukeltų pagrįstas abejones, kad ginčo sutartį pasirašė ne V. K. Tiek ieškovas, tiek liudytojas nurodė, jog sutartį pasirašė kiekvienas asmuo, įskaitant V. K., atskirai, asmeniškai. Todėl tikėtina, kad ginčo sutartyje yra būtent V. K. parašas. Taip pat neįrodytas atsakovo atstovo teiginys, jog 2007-03-26 pasirašant sutartį, buvo panaudota apgaulė. Kad ginčo sutartį V. K. sudarė būdamas blaivus, patvirtino ieškovas ir liudytojas. Šiuo atveju, taip pat neįrodyta, jog V. K. negalėjo išsiimti naujo paso per trijų mėnesių laikotarpį, kaip šalys aptarė sutartimi. Tokiu būdu, teismas laiko, jog nebuvo objektyvių kliūčių sudaryti ir tinkamai įforminti nekilnojamojo daikto –(duomenys neskelbtini) žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Šiuo atveju, teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti 2007-03-26 sudarytą sutartį dėl (duomenys neskelbtini) įsigijimo, nes į bylą nepateikti objektyvūs duomenys apie šio sklypo ieškovo valdymą nuosavybės teise po ginčo sutarties pasirašymo. Byloje surinkta medžiaga nepatvirtina, jog buvo pasirašytas žemės perdavimo-priėmimo aktas tikslu minėtą žemę ieškovui užvaldyti po ginčo sutarties 2007-03-26 pasirašymo kaip tai numatė CK 6.398 str. 1 d., šiam sklypui taip pat nebuvo sudaryta rašytinė panaudos sutartis, kaip buvo padaryta 101000 ha žemės sklypo atveju, neįrodyta, jog ieškovo minėta žemė valdyta iki ginčo sutarties sudarymo. Pagal ieškovo paaiškinimą, 2007-03-26 pasirašant sutartį, faktiškai dėl kainos (10000 Lt) tarėsi dėl 10,1000 ha žemės sklypo. Teisme liudytoju apklaustas R. V. nurodė, jog žino, jog ieškovas už žemę sumokėjo sutartą 10000 Lt, tačiau jis negalėjo nurodyti konkrečiai, kokius žemės sklypus ieškovas įsigijo, nežinojo jų lokalizacijos, dydžio (ploto). Tokiu būdu, ieškovo atliktą 10000 Lt mokėjimą teismas vertina kaip atliktą tik už 10,1000 ha žemės sklypą. CK 1.80 str. 1 d. numato, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, jog nuo 2007-04-23 14.30 val. žemės sklypo 0.75 ha disponavimo teisė buvo apribota (ribojimas galiojo iki 2013-01-17), tokiu būdu, ieškovas įsigyti šio sklypo savo nuosavybės teise nuo 2007-04-23 nebegalėjo, o vertinant tą aplinkybę, jog sutartis pas notarą nebuvo įforminta iki 2007-04-25, kai V. K. mirė, tačiau nebuvo dar pasibaigęs šalių sutartimi numatytas 3 mėnesių terminas, laikytina, jog tolesnis sutarties įforminimas tapo negalimas dėl objektyvios aplinkybės – arešto žemei buvimas. Atkreipiamas dėmesys, jog pagal ieškovo paaiškinimą, 2007-04-23 pasirašant sutartį jam (ieškovui) jau buvo žinoma, jog 0,75 ha žemės sklypui bus dedamas areštas, V. K. jam nurodė, jog turi skolų ir reikalų su antstoliais, tačiau kaip matyti, nei pačioje ginčo sutartyje nėra aptartas V. K. skolų apmokėjimo klausimas, nei pats ieškovas ėmėsi kokių tai veiksmų, jog toks areštas visgi nebūtų uždėtas, todėl teismo nuomone, paties ieškovo veiksmai nerodė jo noro, o kartu realaus ketinimo savo asmeninėn nuosavybėn be (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, įsigyti ir (duomenys neskelbtini) dydžio žemės sklypą. Todėl šioje dalyje ieškinys atmestinas.

LR CPK 93 str. 1 d. nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos sutinkamai su CPK 93 str. 2 d.

Šioje byloje ieškovas neprašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Byloje susidarė 15,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Atsižvelgiama, jog ieškinys didele dalimi buvo patenkintas, t.y. priimtas ieškovo naudai, todėl teismas neturi pagrindo pagal atmesto reikalavimo dalį šių išlaidų priteisti iš ieškovo, paisydamas CPK 96 str. 6 d. nuostatos. Byloje atsakovais buvo įtrauktos dvi institucijos - VĮ Turto bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba, kurios šios bylos baigtimi yra suinteresuotos tik dėl to, jog ieškinio nepatenkinimo atveju, mirusiojo turtas paveldėjimo pagrindu nesant paveldėtojų pagal įstatymą, pereitų valstybei, t.y. atsakovai palaiko valstybės interesą, šios institucijos jokių teisinių veiksmų neatliko ir nenulėmė to, jog ginčo žemės sklypų įsigijimo sutartis nustatyta tvarka šalių (ieškovo ir V. K.) nebuvo tinkamai įforminta, tokiu būdu, teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus atlyginti pašto išlaidų valstybei pagal patenkinto ieškinio dalį (CPK 96 str. 5 d.).

Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 259, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti sudaryta 2007-03-26 tarp ieškovo G. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) pasirašytą ,,Dviejų žemės sklypų“ pirkimo-pardavimo sutartį dalyje, kuria ieškovas G. Č. iš V. K. nusipirko jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Priėmus ieškovo atstovo ieškinio atsisakymą dalyje dėl ieškinio reikalavimo Panevėžio rajono savivaldybės atžvilgiu, civilinę bylą toje dalyje nutraukti. Išaiškinti ieškovui G. Č., kad bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio miesto apylinkės teisme.