Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-307-134/2008

Teisėjas Rita Bilevičienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2.

NUTARTIS

2008 m. liepos 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal BK 302 str. 1 d. 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 19 d., apie 16 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) iš T. P. pagrobė Lietuvos Respublikos piliečio pasą, išduotą T. P..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ir nešališkai teisiamajame posėdyje išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinus, atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, tiksliai nustačius faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir apelianto veiką teisingai kvalifikavus pagal BK 302 str. 1 d.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistasis M. Š. buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra nepagrįstas. Teismų praktikoje provokacija laikomas asmens lenkinas (kurstymas) padaryti nusikalstamą veiką, turint tikslą vėliau patraukti šį asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą elgtis nusikalstamai. Apeliantas tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde išdėstytą versiją, jog jis buvo provokuojamas nusikalsti, grindžia teiginiu, kad nukentėjusysis T. P. pats ne kartą siūlė jam parduoti savo pasą, o apeliantas, pasidavęs nukentėjusiojo įkalbinėjimui ir įgijęs šį dokumentą, ruošėsi jį perduoti policijos pareigūnams. Tačiau byloje surinkti įrodymai paneigia šią apelianto versiją. Nukentėjusysis T. P. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie bendravimo su apeliantu dėl paso perdavimo aplinkybes. T. P. nurodė, kad keletą dienų iki įvykio vykusio pokalbio metu apeliantas, grasindamas sumušti, reikalavo įstoti į jo draugų kompaniją, o jam atsisakius, nurodė atnešti savo asmens pasą. Įvykio dieną jam paskambinęs apeliantas nurodė tikslią susitikimo vietą ir laiką. Eidamas iš namų, jis pasiėmė mamos duotą mobiliojo ryšio telefoną su diktofonu. Pokalbio metu apeliantui pareikalavus atiduoti pasą ir jam nesutikus, apeliantas jį ėmė stumdyti ir grasinti, todėl jis išsigandęs atidavė savo asmens dokumentą. Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino asmens parodymo atpažinti metu, atpažindamas apeliantą kaip jo asmens dokumentą pagrobusį asmenį (1 t., 47-49 b.l.). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina nukentėjusiosios R. P., nukentėjusiojo T. P. motinos, kuri, nors tiesiogiai nedalyvavo nukentėjusiojo susitikimuose su apeliantu, tačiau apie šių susitikimų aplinkybes ir pokalbių turinį sužinodavo iš karto po jų iš paties nukentėjusiojo, parodymai. R. P. parodė, kad prieš dvi dienas iki įvykio sūnus jai pasakė, kad apeliantas reikalauja jo įstoti į savo draugiją ir atiduoti pasą, o įvykio dieną sūnus telefonu paaiškino, kad apeliantas liepė apie 16 val. atnešti pasą į nurodytą vietą. Sūnus buvo iškviestas į susitikimą telefonu ir grįžęs pasakė, kad apeliantas iš jo atėmė pasą. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojo T. P., nukentėjusiojo brolio parodymai, kad dvi dienas prieš įvykį apeliantas mokykloje reikalavo jam pasakyti savo brolio telefono numerį, tą pačią dieną brolis sulaukė apelianto skambučio. Nukentėjusioji R. P. ir liudytojas T. P. yra nukentėjusiojo T. P. šeimos nariai, tačiau netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo, nes analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas T. L., kuris buvo apelianto draugas ir betarpiškai dalyvavo abiejuose apelianto susitikimuose su nukentėjusiuoju. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti šio liudytojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai. Juose liudytojas nurodė, jog pirmojo susitikimo metu apeliantas už iš nukentėjusiojo už apsaugą reikalavo atsilyginant perduoti savo pasą, o įvykio dieną telefonu iškvietęs nukentėjusįjį, reikalavo paso ir jį prievarta paėmė. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus apie apelianto skambučius nukentėjusiajam prieš dvi dienas iki nusikaltimo ir nusikaltimo dieną patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga : M. Š. asmens kratos, daiktų apžiūros protokolai ir telefoninių skambučių išklotinės, iš kurių matyti, kad iš M. Š. telefono 2007-10-17 ir 2007-10-19 skambinta į T. P. telefoną (1 t., 74-76; 82-95 b.l.). Apelianto teiginius, esą jis rengėsi iš nukentėjusiojo paimtą pasą atiduoti policijos pareigūnams, paneigia ir jo paties elgesy po nusikaltimo padarymo: policijos pareigūnui V. S. įvykio vietoje sustabdžius automobilį, kuriame sėdėjo apeliantas, ir parodžius policijos pareigūno pažymėjimą, t.y. elgusis taip, kaip nurodyta Policijos veiklos įstatymo 21 st. 3 d., apeliantas išmetė T. P. pasą pro automobilio langą ir išvyko iš įvykio vietos.

Nuteistojo skundo teiginius, kad nusikalstama veika buvo kontroliuojama policijos pareigūnų, t.y. pareigūnai išaiškino nukentėjusiajam T. P., ką jis turi kalbėti susitikimo su apeliantu metu, kad išgautų informaciją apie apelianto ketinimus panaudoti pasą, patys pareigūnai davė nukentėjusiajam telefoną, kuriuo įrašytas įvykio metu vykęs pokalbis, ir betarpiškai stebėjo jo daromą nusikalstamą veiką, paneigia nukentėjusiųjų T. P., R. P., policijos pareigūnų V. S., A. B., J. T., R. K. parodymai. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad T. P. papasakojus motina apie apelianto reikalavimus atiduoti pasą, ji kreipėsi į policijos pareigūnę – nepilnamečių reikalų inspektorę, davusią jai policijos budinčiojo telefono numerį, kuriuo ji įvykio dieną, iš sūnaus sužinojusi įvyksiančio susitikimo vietą ir laiką, pranešė policijos pareigūnams. Liudytoja J. T. patvirtino nusikaltimo dieną kalbėjusi telefonu su moterimi, pranešusia galimo būsimo paso pagrobimo laiką ir tikslią vietą – prie Molainių g. 22 namo, Panevėžyje. Liudytojas R. K. nurodė, kad po gauto pranešimo nurodytu adresu buvo nusiųsti budėję pareigūnai V. S. ir A. B., šie pareigūnai parodė, kad eidami į įvykio vietą joje pamatė besistumdančius ir bandančius pabėgti jaunuolius, kuriuos sulaikė. Nukentėjusieji T. P. ir R. P., teisiamojo posėdžio metu atsakydami į apelianto gynėjo klausimus, vienareikšmiškai nurodė, kad policijos pareigūnai iki nusikaltimo su jais asmeniškai nebendravo ir nedavė jokių nurodymų, ką kalbėti ir kaip elgtis įvykio metu. Tai patvirtino visi apklausti policijos pareigūnai, nurodę, kad jie su nukentėjusiaisiais prieš įvykį nebendravo, pareigūnai nežinojo nusikalstamą veiką galimai įvykdysiančio asmens pavardės, prieš apeliantą nevykdė jokių operatyvinių veiksmų ir nusikalstamos veikos eigos nekontroliavo. Policijos pareigūnas V. S. paaiškino, kad besivydamas M. Š., jį atpažino kaip buvusio bendradarbio sūnų, todėl šaukė jį vardu, liepdamas sustoti. Apeliantas neneigia fakto, kad jo tėvas yra dirbęs policijoje. Byloje nustatyta, kad iš įvykio vietos apeliantas nuo jį besivejančių pareigūnų bėgo kartu su liudytoju T. L.. Pareigūnas, matydamas bėgančius du asmenis ir anksčiau nepažinęs apelianto, nebūtų galėjęs žinoti, kad būtent šio asmens vardas Mantas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto skunde daroma prielaida, kad pareigūnas jį šaukė vardu, nes iš anksto žinojo apie konkretų nusikaltimą padarysiantį asmenį, yra nepagrįsta. Įrodymų tyrimo metu apžiūrėjus Panevėžio m. VPK 2 PK gaunamos informacijos registro kopijas nustatyta aplinkybė, kad prieš nusikalstamą veiką gauta informacija apie būsimą paso pagrobimą nebuvo įrašyta į informacinį registrą jos gavimo metu, o tai padaryta po nusikaltimo, išsiaiškinta apklausus liudytoją policijos pareigūnę J. T., kuri paaiškino, kad ji, telefonu gavusi šią informaciją, neturi teisės jos registruoti registro žurnale, nes tai daro policijos budėtojas. Savalaikis pranešimo neįregistravimas vertintinas kaip už tai atsakingo policijos padalinio darbo trūkumas, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo laikyti teisingu skundo argumentą, kad laiku neužregistruota gauta informacija patvirtina pareigūnus dar iki jos gavimo žinojus apie būsimą nusikaltimą.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apelianto versiją, kad nukentėjusysis įkalbinėjo jį pirkti asmens dokumentą, o policijos pareigūnai nukentėjusįjį buvo paruošę įkalbinėti apeliantą įsigyti šį asmens dokumentą ir sekė nusikaltimo darymą. Priešingai, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nustatytos aplinkybės rodo, kad kriminalinės policijos pareigūnai apie galimai įvyksiantį nusikaltimą sužinojo tik likus nedideliam laiko tarpui iki jo pradžios, su nukentėjusiuoju prieš nusikaltimą nebendravo ir nedavė jam jokių nurodymų. Apeliantas buvo jo padarytos nusikalstamos veikos iniciatoriumi, jo, kaip nusikalstamos veikos sumanytojo, veiksmai pasireiškė nukentėjusiajam du kartus iškeltu reikalavimu perduoti savo asmens pasą. Įvykio metu nukentėjusysis jokiais veiksmais neįtakojo nuteistojo apsisprendimo pagrobti jo asmens dokumentą, priešingai, pats apeliantas, jį stumdydamas ir grasindamas, privertė atiduoti pasą.

Nustačius, jog policijos pareigūnai nusikalstamos veikos nekontroliavo, nėra pagrindo sutikti su skunde esančiu siūlymu kritiškai vertinti nukentėjusiųjų parodymus, jog mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo nukentėjusysis įvykio metu įrašė tarp jo ir apelianto vykusį pokalbį, nukentėjusiajam buvo perduotas pareigūnų, ir laikyti pagrįsta skunde daromą prielaidą, kad šis telefonas T. P. buvo perduotas policijos pareigūnų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymų tyrimo metu paskelbęs apžiūros protokole užfiksuotą šio pokalbio turinį ir apklausęs M. Š. apie pokalbio metu pasakytas frazes, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas bylos įrodymus, šio apžiūros protokolo nenurodė, taigi šio dokumento nepripažino įrodymu ir juo negrindė savo išvadų dėl apelianto kaltės. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad jo išdėstytas įvykio versijas patvirtina liudytojo M. A. parodymai. Šio liudytojo parodymai proceso metu apie jo matytas įvykio aplinkybes nebuvo nuoseklūs : ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad M. Š., iš anksto paprašęs jo laukti automobilyje nurodytoje vietoje, atbėgęs nurodė skubiai vykti į miestą, o prie jų pribėgus vyrui, pro automobilio langą išmetė pasą (1 t., 68-69 b.l.). Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas pakeitė parodymus ir ėmė tvirtinti, kad M. Š. jo prašė vykti į policiją ir nematė, ką šis išmetė pro automobilio langą. Atsižvelgiant į draugiškus nuteistojo ir liudytojo santykius, jo parodymų nenuoseklumą, laikyti jo parodymus patikimais ir patvirtinančiais apelianto versiją nėra pagrindo.

Apelianto skundo argumentas, kad teismas, įrodymų tyrimo metu parskaitęs liudytojo T. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir jais rėmęsis nuosprendyje, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, yra nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas ėmėsi įstatyme numatytų priemonių liudytoją tiesiogiai apklausti teisiamajame posėdyje : išsiuntė jam šaukimus, priėmė nutartį dėl atvesdinimo (2 t., 1 b.l.). Nepavykus liudytojo rasti jo nurodytoje gyvenamojoje vietoje, teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. 1 d. 1 p., perskaitė T. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus (1 t. 121-124 b.l.). Apeliantas šių parodymų leistinumą ginčija tuo aspektu, kad jis, nors ir dalyvavęs liudytojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėję, nebuvos susipažinęs su jo anksčiau duotais parodymais, todėl negalėjo suformuluoti užduotinų klausimų. Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje, todėl tokiu atveju, kai kaltinamasis neturėjo galimybės apklausti liudytoją teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tokią galimybę turėjo ikiteisminio tyrimo metu, jo teisė, įtvirtinta Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. ir 3 d. d. p. (teisė į teisingą teismą ir teisė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus) ir BPK 44 str. 7 d. norma nebuvo pažeistos. M. Š. ir jo gynėjui apie būsimą T. L. apklausą, įvyksiančią 2007-11-16, 10 val., buvo pranešta prieš dieną (1 t., 117 b.l.). Esant tokioms aplinkybėms, M. Š. ir jo gynėjas turėjo pakankamai laiko realizuoti BPK 22 str. 4 d. norma garantuojamą teisę susipažinti su T. L. apklausos protokolu, kurio apimtis yra vienas lapas, ir kita jiems būtina ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš T. L. apklausos protokolo matyti, kad apelianto gynėjas liudytojui uždavė klausimus, į kuriuos liudytojas atsakė. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad liudytojo apklausos metu buvo pažeistos tuo metu įtariamuoju buvusio M. Š. teisės, o liudytojo apklausos metu gauti duomenys neatitinka BPK 20 str. 4 d. įtvirtintos įrodymų leistinumo taisyklės.

Teismas, skirdamas M. Š. švelniausią BK 302 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą ir nustatydamas jos dydį, žymiai mažesnę už jos vidurkį, tinkamai įvertino į BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.