Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

M.K., a.k. (duomenys neskelbtini), šiuo metu suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K, Latvijos Respublikoje teistas 6 kartus, paskutinį kartą 2003-02-20 pagal Latvijos Respublikos BK 176 str. 3 d. (plėšimas), 159 str. 2 d. (seksualinis prievartavimas), 160 str. 2 d. (seksualinis prievartavimas), 126 str. 2 d. 3 p. (nesunkus sveikatos sutrikdymas), 117 str. 4 ir 10 p.p. (kvalifikuotas nužudymas), teistumai nepanaikinti ir neišnykę,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 203 str. 2 d., 182 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis M. K. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą tokiomis aplinkybėmis:

Be to, M. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis įsigijo ir vadovavo įmonei UAB „Lesveta“, žinodamas, kad ji faktiškai jokios ūkinės - komercinės veiklos nevykdys, o bus reikalinga tik neteisėtai veiklai nuslėpti, t.y. kaltinamas nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d.

Prie bylos medžiagos yra buhalterinės apskaitos teikimo sutarties, akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos M. K., kopijos bei kaltinamojo M. K. paso kopija (t.1, b.l.152-172).

Vaizdo įraše matyti, kad pinigų išgryninimą DBN banko filiale Saltoniškių g. 9, Vilniuje PC „Panorama“ atliko kaltinamasis M. K.. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis M. K. pripažino, kad vaizdo įraše yra užfiksuotas būtent jo apsilankymas banke (t.2, b.l.111-114).

AB DNB bankas raštu informavo ikiteisminį tyrimą, kad sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini) atidarė įmonės direktorius M. K. (t.2, b.l.105). Būtent iš šios UAB „Lesveta“ sąskaitos 2015-03-16 kaltinamasis M. K. išgrynino 37650 eurų.

2015-04-14 Šiaulių apskrities VPK Kuršėnų policijos nuovados tyrėjo M. V. tarnybiniame parnešime nurodyta, kad Ringuvos g. 7A-3, Paringio km., Šiaulių rajone, kur registruota įmonė „Lesveta“, patalpos yra negyvenamos, jokia veikla ten nevyksta (t.1, b.l.174).

Iš pašto siuntų išrašo matyti, kad 2015-02-13 M. K. vardu iš Rygos į Vilnių A. P. buvo atsiųstas siuntinys (t.1, b.l. 60-61). Kaip aiškina liudytojas, jam buvo atsiųsta lentelė „Lesveta“, šią lentelę jis naudojo fotografuodamas pagal užsakymus automobilius.

Prie bylos pridėtos įmonės UAB „Lesveta“, į.k. 303318566, steigimo ir registravimo dokumentų kopijos iš VĮ Registrų centras (t.2, b.l.10-53).

Iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimo, pridedamų deklaracijų seka, kad nuo 2015-01-14 iki 2015-03-31 veiklos bendrovė „Lesveta“ nevykdė, PVM apmokestinamų sandorių nebuvo (t.2, b.l. 61-87).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, veiksmų kvalifikavimas

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiose taisyklėse yra įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią jam skirtina bausmė.

Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas įsteigė ar vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti.

Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnyje numatytas sukčiavimas laikomas apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.

Įvertinęs bylos įrodymų visumą, kaltinamojo M. K. atliktus veiksmus, jo paties parodymus, nukentėjusiojo G. R. A. K., liudytojų V. Š., O. P., M. N., A. P. parodymus, atpažinimo rezultatus, Šiaulių mokesčių inspekcijos 2016-03 raštą Nr.(31.3E)S (t.2, b.l.61-62), policijos tyrėjo M. V. tarnybinį pranešimą (t.1, b.l.174), bankų atsakymus, vaizdo medžiagą teismas daro išvadą, kad kaltinamasis M. K., veikdamas bendrininkų grupėje su tyrimo eigoje nenustatytu asmeniu, apgaulės būdu užvaldė didelės vertės svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajam G. R. A. K. 38000 eurų vertės turtinę žalą. Tam tikslui jis įsigijo ir vadovavo UAB „Lesveta“, kuri faktiškai veiklos nevykdė, buvo naudojama kaip priedanga parodyti, kad parduoda automobilį Jaguar Land Rover, o jos banko sąskaita buvo naudojama pinigams gauti.

Kaip nurodo kaltinamasis M. K., bendrovės „Lesveta“ vadovu jis tapo ir pinigų užvaldyme apgaulės būdu dalyvavo įkalbėtas kito asmens, kuris pasivadino vardu A. Tuo metu buvo bedarbis, turtinė padėtis buvo sunki. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo M. K. nusikalstamų veikų bendrininkas nustatytas nebuvo ir jo atžvilgiu bylos medžiaga buvo atskirta į atskirą baudžiamąją bylą (t.2, b.l. 191-195). Kaltinamasis M. K. teisiamajame posėdyje pripažino, kad įsigijęs bendrovę „Lesveta“, veiklos vykdyti jis neketino ir to faktiškai nedarė. Jis tik pasirašė dokumentus dėl šios bendrovės įsigijimo, tapo jos direktoriumi, banke buvo atidaryta bendrovės sąskaita. Po to jokios veiklos jis bendrovėje realiai nevykdė, darbuotojų nepriiminėjo. Kokiu būdu A. pasinaudojo bendrove nusikalstamai veiklai vykdyti, jam nėra žinoma, pats jis su automobilio pardavėju bei pirkėju nekontaktavo, telefonu su juo nekalbėjo, el.paštu nesusirašinėjo, tik po kiek laiko gavo iš A. žinią, kad yra jau gauti pinigai, todėl reikia nuvykti į banką ir pinigus išgryninti, ką jis ir padarė. Atidavė banke gautus pinigus - 37650 eurų – A., o iš jo gavo tik 20 eurų. Vėliau ieškojo A. Rygoje, tačiau pastarasis dingo. Teismas neturi pagrindo netikėti kaltinamojo parodymais, kad jis žinojo, jog įsigijo ir vadovauja bendrovei tam, kad būtų vykdoma neteisėta veikla - apgaule gaunami automobilių pirkėjų pinigai, tačiau pats jis asmeniškai nekalbėjo telefonu su automobilio Land Rover (duomenys neskelbtini) pardavėju M. N. nekalbėjo, nesusirašinėjo jis ir su automobilio pirkėju iš Belgijos G. R. A. K., nesiuntė automobilio Land Rover (duomenys neskelbtini) nuotraukų daryti fotografo A. P.. Kaip yra nustatyta bylos duomenimis, bendrovė buvo naudojama tam, kad įtikinti pardavėją, jog ji veikia automobilių pirkimo-pardavimo srityje. Bendrovės nuotrauka buvo ant parduodamo automobilio numerio, adresu (duomenys neskelbtini) vyko susirašinėjimas, apmokėjimui A. P. už padarytas nuotraukas buvo naudojama bendrovės sąskaita (t.1, b.l.55-56). Kaltinamasis M. K. veiksmus atliko tyčia, apklausos metu pripažino, kad jau akcijų pirkimo metu A. pranešė jam, kad bendrovė ir jos sąskaita banke reikalingi tam, kad apgaulės būdu išgauti iš pinigus, netgi konkretizavo, kad bus apgaunamas automobilio pirkėjas.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

Baudžiamoji teisė nekelia susitarimui didelių reikalavimų. Susitarimas gali būti ir gana išsamus, ir visiškai primityvus. Todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, taigi kaltinamojo M. K. nurodyta aplinkybė, kad tai ne jis, bet asmuo, vardu A., skambino dėl automobilio, susirašinėjo su pardavėju ir pirkėju, kvietė fotografą, naudojo bendrovės el.pašto adresą susirašinėjant, o jis tik buvo bendrovės vadovu ir nuėmė nuo sąskaitos pinigus, kuriuos atidavė A., nepaneigia paties bendrininkavimo fakto, nes įstatymas nereikalauja, kad kiekvienas nusikaltimo bendrininkas įgyvendintų visus objektyviuosius inkriminuojamo nusikaltimo požymius. Kelių asmenų dalyvavimo bendrumas pasireiškia tuo, kad kiekvieno asmens veika yra indėlis į nusikalstamą veiką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą.

Byloje nesurinkta įrodymų, kad kaltinamasis M. K. pats bendravo su automobilio Jaguar Land Rover pardavėju bei pirkėju, fotografu A. P., kad jis susirašinėjo su šiais asmenimis - tai darė jo bendrininkas, kurį jis įvardino kaip A.. Liudytojai M. N., A. P. nurodo, kad pagal balso tembrą su jais kalbėjo telefonu visai kitas asmuo, pagal juos – jaunesnis negu kaltinamasis. Tačiau, teismo vertinimu, kaltinamasis M. K. buvo nusikalstamos veikos (sukčiavimo) bendravykdytoju. Bylos duomenimis yra nustatyta, kad nuo pat bendrovės „Lesveta“ įgijimo momento jis žinojo iš bendrininko aiškinimų, kad bendrovė bus naudojama apgaulės būdu užvaldyti pirkėjo turtą (pinigus), važiavo ir atidarė bendrovės sąskaitą Šiaulių banke. Per šią sąskaitą buvo pervedami pinigai fotografui A. P. (t.1, b.l. 55-56), susirašinėjimui buvo naudojamas el.paštas (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.29-39). Kuomet M. K. gavo iš bendrininko žinią, kad į banko sąskaitą jau yra gauti automobilio pirkėjo pinigai, važiavo ir banke gavo pinigus - 37650 eurų, kuriuos, pagal jo aiškinimus, jis atidavė bendrininkui ir iš jo gavo tik 20 eurų. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymi, kad sukčiavimas pasireiškė tuo, kad nukentėjusysis apgaule buvo įtrauktas į jam nenaudingą sandorį, nes jam buvo teikiama klaidinga informacija, jog automobilį jis gali nupirkti iš bendrovės „Lesveta“ už 38000 eurų. Buvo nutylima, kad tikrasis automobilio savininkas yra M. N. ir automobilį pastarasis ketina parduoti už 80000 eurų. Ši aplinkybė nukentėjusiajam ir automobilio savininkui M. N. paaiškėjo tik tuomet, kai nukentėjusysis 2015-03-16 G. R. A. K. pervedė per banką į UAB „Lesveta“ sąskaitą už automobilį sutartus 38000 eurų. Taigi, naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas su bendrininku sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

Taigi, kaltinamasis sąmoningai atliko veiksmus, kurie buvo nukreipti bendram bendrininkų tikslui pasiekti. Jo veiksmai teismo kvalifikuojami pagal BK 182 str. 2 d. Iš kaltinimo teismas šalina ta aplinkybę, kad būtent jis (M. K.) skambino automobilio savininkui M. N., susisiekė su nukentėjusiuoju G. R. A. K., bendravo su juo. Pagal byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus šiuos veiksmus atliko jo bendrininkas.

Dėl M. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 203 str. 2 d.

M. K. buvo patrauktas įtariamuoju ir perduodant bylą teismui kaltinamas tuo, kad jis įsigijo ir vadovavo įmonei UAB „Lesveta“, žinodamas, kad ji faktiškai jokios ūkinės-komercinės veiklos nevykdys, o bus reikalinga tik neteisėtai veiklai nuslėpti, t.y. pagal Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d.

Kaip matyti iš bylos duomenų Europos arešto orderyje (toliau tekste - EAO), pagal kurį kaltinamasis M. K. buvo išduotas Lietuvai, buvo nurodyta tik viena nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (t.3, b.l. 159-163). Taigi, nėra nurodyta veika pagal BK 203 str. 2 d ir dėl jos M. K. Lietuvai nebuvo išduotas. Lietuvos BPK 70 str. 1 d. nustato, kad užsienio valstybės išduotas ir perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus šioje normoje nurodytus atvejus: 1) gautas asmenį išdavusios ar perdavusios užsienio valstybės sutikimas; 2) asmuo, turėdamas galimybę išvykti iš Lietuvos Respublikos, ja nepasinaudojo per 45 dienas ar per kitą Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nurodytą terminą arba palikęs Lietuvos Respubliką vėl į ją sugrįžo; 3) asmuo prieš perdavimą pagal Europos arešto orderį sutiko, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo; 4) asmuo, perduotas pagal Europos arešto orderį, raštu sutinka, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo; 5) asmuo buvo perduotas pagal Europos arešto orderį, bet už nusikalstamą veiką, padarytą iki asmens perdavimo, Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato laisvės atėmimo ar arešto arba negali būti taikoma kardomoji priemonė - suėmimas; 6) kitais Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais. Esminiai šio straipsniai pakeitimai buvo padaryti 2004 m. įgyvendinant 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų (toliau – Pagrindų sprendimas) (2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 51, 70, 72, 73, 74, 75, 76, 122, 437 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 17-1, 69-1, 71-1, 77-1 straipsniais ir priedu įstatymas, Nr. IX-2170 Žin., 2002, Nr. 37-1341). Į LR BPK 70 straipsnį 1 dalį buvo iš esmės perkeltos Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos. Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog perduotam asmeniui negali būti iškelta baudžiamoji atsakomybė, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą, išskyrus 3 dalyje nurodytus atvejus, kai: a) asmuo, turėjęs galimybę išvykti iš valstybės narės, į kurią jis buvo perduotas, teritorijos, neišvyko iš jos per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo dienos arba išvažiavęs grįžo į ją; b) nusikalstama veika nebaudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu; c) baudžiamasis procesas nenustato, kad reikia taikyti asmens laisvės apribojimo priemonę; d) kai asmeniui galėtų būti skiriama bauda arba bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, ypač piniginė bauda arba ją pakeičianti priemonė net tais atvejais, kai bausmė arba priemonė gali apriboti jo asmeninę laisvę; e) kai asmuo sutiko būti perduotas ir tuo pat metu atitinkamais atvejais atsisakė specialiosios taisyklės pagal 13 straipsnį; f) kai asmuo po jo perdavimo aiškiai atsisakė teisės į specialiąją taisyklę, susijusią su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis prieš perdavimą. Atsisakymas pareiškiamas išduodančiosios valstybės narės kompetentingoms teisminėms institucijoms ir registruojamas pagal tos valstybės vidaus teisę. Atsisakymas formuluojamas taip, kad būtų aišku, jog asmuo jį davė savo noru visiškai suvokdamas jo pasekmes. Šiuo tikslu asmuo turi teisę turėti advokatą; g) kai asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija duoda savo sutikimą pagal šio straipsnio 4 dalį. Remiantis sistemine Pagrindų sprendimo ir LR BPK nuostatų analize, matyti, jog Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies b ir c punktai atitinka LR BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalies g punktas perkeltas į LR BPK 70 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pažymėtina ir tai, kad tiek Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalyje, tiek LR BPK 70 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys taikomos alternatyviai, nesuteikiant nei vienai iš jų išskirtinės reikšmės. Teismas, spręsdamas klausimą dėl užsienio valstybės išduoto ar perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribų, t. y. ar asmeniui teisėtai taikytas suėmimas, teisėtai pareikšti įtarimai ar jis teisėtai nuteistas, privalo patikrinti, ar yra bent viena iš LR BPK 70 straipsnio 1 dalyje 1 – 6 punktuose numatytų išimčių.

Nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas nenustatė išlygų, kurių pagrindu kaltinamasis M. K., kuris Lietuvai nebuvo perduotas pagal BK 203 str. 2 d., galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir už šios nusikalstamos veikos padarymą: Portugalijos sutikimo nėra; M. K. po jo sulaikymo Portugalijoje, realizuojant EAO, Lietuvoje buvo suimtas ir niekur neišvyko; prieš perdavimą Lietuvai sutikimo būti persekiojamu ir dėl kitų, išskyrus BK 182 str. 2 d., nusikalstamų veikų kaltinamasis nedavė; raštiško M. K. sutikimo būti persekiojamu ir pagal BK 203 str. 2 d. gauta nebuvo, kaip ir ikiteisminio tyrimo eigoje prokuroro kreipimosi į ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo; Lietuvos BK 203 str. 2 d. sankcija tarp alternatyvių bausmių numato taip pat areštą bei laisvės atėmimo bausmę, kas trukdo taikyti BPK 70 str. 1 d. 5 p. išlygą.

Šioje vietoje teismas pažymi ir tą aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo M. K. atžvilgiu ir pagal BK 203 str. 2 d. buvo taikomas laisvės apribojimo priemonė: 2016-05-09 teismo nutartimi suėmimo terminas kaltinamajam buvo pratęstas 2 mėnesiams (t.4, b.l. 48-50).

Aplinkybė, kad byloje nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti M. K. baudžiamojon atsakomybėn ir už neteisėtą juridinio asmens veiklą paaiškėjo bylos nagrinėjimo teisme metu, prokuroro prašymo perduoti bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti nebuvo, byloje nėra duomenų ir apie prokuratūros kreipimąsi į Portugaliją dėl leidimo išplėsti baudžiamojo persekiojimo ribas.

Esant tokioms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad M. K. negali būti nuteistas už veiką pagal Lietuvos BK 203 str. 2 d. atsižvelgiant į jo perdavimo Lietuvai baudžiamosios atsakomybės ribas (BPK 70 str. 1 d.), todėl bylos procesas šioje dalyje nutrauktinas (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Bausmės skyrimas

Skirdamas kaltinamajam M. K. bausmę teismas atsižvelgia į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas veikas, paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui paskyrimą tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį. Teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t.y. į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, veiksmų motyvus ir tikslus, į kaltinamojo kaltės formą ir laipsnį, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Kaltinamasis M. K. yra teisiamas septintą kartą, jo teistumai neišnykę ir nepanaikinti, jis vėl įvykdė tyčinį nusikaltimą, kurį įstatymas priskiria prie sunkių (BK 11 str. 5 d.). Lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Sunkina kaltinamojo M. K. atsakomybę tai, kad nusikaltimą jis įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Priklausomybės ligų centruose Latvijoje ir Lietuvoje kaltinamasis registruotas nebuvo. Administracinių nuobaudų Lietuvoje neturėjo. Atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei kaltinamojo vaidmenį, kaltinamajam M. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkiui.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnio norma nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti už veiką materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Nukentėjusysis G. R. A. K. pareiškė 38000 eurų dydžio ieškinį turtinei žalai atlyginti. Ieškinys įrodytas ir tenkintinas. Kaltinamasis M. K., veikdamas bendrininkų grupėje, apgaulės būdu užvaldė nukentėjusiojo turtą, t.y. dėl jo kaltės nukentėjusiajam buvo padaryta žala, kurią jis privalo atlyginti.

Dėl nuosavybės teisių apribojimo

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į kaltinamojo M. K. pinigines lėšas: 128,42 eurų, kurie saugomi Vilniaus apskrities VPK Finansų skyriuje (2016-03-23 kasos pajamų orderis 10-20-PO-DEP Nr.0047, kvitas serija AAC Nr.003237), paskirtą 2016-03-15 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro A. M. nutarimu, ir šiuos pinigus perduoti nukentėjusiojo ieškiniui patenkinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į UAB „Lesveta“ esančias ir įplauksiančias lėšas į banko sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančias AB DNB banke, sąskaitas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančias AB „Šiaulių bankas“, kadangi kaltinimai UAB „Lesveta“ nėra pareikšti, baudžiamojon atsakomybėn bendrovė nėra traukiama ir nėra pripažinta civiliniu atsakovu. Civilinis ieškinys yra priteisiamas tik iš M. K..

Dėl kardomosios priemonės

Kaltinamajam M. K. ikiteisminio bylos tyrimo metu skirta kardomoji priemonė – suėmimas - paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl ekstradicijos išlaidų

Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.

2015-10-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo nutartimi M. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (t.3, b.l. 155-157). 2015-11-02 Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį M. K. atžvilgiu (t. 3, b.l.159-163). 2016-02-14 M. K. buvo sulaikytas Portugalijoje (t.3, b.l.164-166). 2016-02-24 M. K. buvo konvojuotas policijos ir ekstradicijos būdu pargabentas į Lietuvą bei suimtas Lietuvos Respublikos teritorijoje (t.12, b.l.135). Ekstradicijos išlaidas sąlygojo paties kaltinamojo veiksmai, kuris po įvykdytos veikos iš Lietuvos pasišalino, buvo paieškomas ir sulaikytas Portugalijoje. Ekstradicijos išlaidos sudaro 1593,60 eurų, išlaidas patvirtina Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pateikti rašytiniai įrodymai. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką šios išlaidos laikytinos proceso išlaidomis bei priteistinos iš kaltinamojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-5/2005, 2K-191/2006, 2K-366/2010, 2K-342/2013) .

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Byloje gautas prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, kuriuo prašoma priteisti valstybės naudai 287,53 eurų dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už kaltinamajam teiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kaltinamajam gynėjas buvo paskirtas LR BPK 51 str. 1 d. 7 p. pagrindu, pripažinus jo dalyvavimą būtinu, kadangi kaltinamasis buvo suimtas, nesupranta valstybinės kalbos, jo galimybė savarankiškai realizuoti teisę į gynybą buvo ribota. Kaltinamąjį teismo procese gynė advokatas Vidmantas Baumila.

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, iš šių įstatymo nuostatų matyti, jog teismas neprivalo, o gali priteisti iš kaltinamojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamojo teisė į gynybą yra esminė teisingo proceso garantija ir kaltinamojo teisė į gynybą jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Teismas daro išvadą, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos šiuo atveju neturi būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297,302-307 str.str., teismas

NUSPRENDĖ:

M. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuteistajam skaičiuoti nuo 2016-02-14.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 203 str. 2 d. baudžiamąjį procesą M. K. atžvilgiu nutraukti (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo G. R. A. K. civilinį ieškinį tenkinti. Priteisti iš nuteistojo M. K. nukentėjusiojo naudai turtinei žalai atlyginti 38000 (trisdešimt aštuonis tūkstančius) eurų.

Priteisti iš nuteistojo M. K. Policijos departamentui prie VRM (atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT 04 7044 0600 0782 1039 AB SEB banke) 1593,60 eurų ekstradicijos išlaidų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos 287,53 eurų išlaidų priteisimo iš nuteistojo M. K. netenkinti.

Kardomąją priemonę nuteistajam iki bus pradėtas vykdyti nuosprendis palikti suėmimą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, paskirtą UAB „Lesveta“, į.k.303318566, atžvilgiu, piniginėms lėšoms, esančioms ir įplaukiančioms į banko sąskaitas Nr.(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančias AB DNB banke, sąskaitas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančias AB „Šiaulių bankas“, nuosprendžiui įsiteisėjus jį panaikinti.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti laikiną nuosavybės teisių apribojimą į kaltinamojo M. K. pinigines lėšas: 128,42 eurų, kurie saugomi Vilniaus apskrities VPK Finansų skyriuje (2016-03-23 kasos pajamų orderis 10-20-PO-DEP Nr.0047, kvitas serija AAC Nr.003237), paskirtą 2016-03-15 Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro A. M. nutarimu, nuosprendžiui įsiteisėjus laikiną nuosavybės teisių apribojimą panaikinti ir šiuos pinigus perduoti nukentėjusiojo ieškiniui patenkinti.

Nuosprendis 20 dienų terminu gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.