Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-683-508-2013

Teisėjas: T. Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01089-2011-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.;

2013 m. spalio 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, nuteistajam G. N., jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui, nukentėjusiajam G. V., jo atstovui advokatui Pauliui Vaicekauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 (vienų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per laisvės apribojimo bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir neatlygintinai per 6 mėnesius išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per 6 mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Iš G. N. priteista G. V. 13040 (trylika tūkstančių keturiasdešimt litų) turtinei žalai atlyginti ir 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) už advokato pagalbą, taip pat Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl nukentėjusiojo G. V. gydymo priteista 1992,35 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt du litus 35 ct).

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. N. pripažintas kaltu, ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2011 m. spalio 30 d., apie 20.50 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, verandoje, tyčia mažiausiai vieną kartą smogė kumščiu G. V. į veidą, tuo padarydamas jam paviršinę muštinę žaizdą nosies srityje, muštines žaizdas kaktoje, dešinio paakio srityje, poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžimą su nosies pertvaros iškrypimu, galvos smegenų sukrėtimą, padarydamas nukentėjusiajam G. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies pertvaros iškrypimo, nosies kaulų lūžimo, galvos smegenų sukrėtimo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimties parų laikotarpiui.

Nukentėjusysis G. V. ikiteisminio tyrimo metu davė kategoriškus parodymus, nurodydamas vienokias aplinkybes, vėlesnėje apklausoje pakeitė: jis nurodė, kad 2011 m. spalio 30 d., apie 20:30 val., Kauno rajone, Užliedžių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, jam būnant gyvenamojo namo verandoje ir kalbant tik su R. N., priėjus dukrai G. N. ir padavus į rankas anūkę A. N., pripuolęs G. N. viena kartą su kumščiu, turint kažką panašaus į kastetą užsidėjus ant rankos pirštų, trenkė į dešinę akį. Nuo smūgio jis praradęs sąmonę, buvo prakirsta kakta ir dvi kirstinės žaizdos dešinės akies srityje, sumušta dešinė akis (2011 m. spalio 31 d. apklausos protokolo duomenys).

Vėliau jis parodė, jog jam įėjus ir būnant gyvenamojo namo verandoje, jį plūstant necenzūriniais žodžiais G. N., kuria ramino R. N., laiptais nusileidus dukrai G. N. su anūke A. N. ir G. N., pripuolęs G. N. viena kartą trenkė į veidą ne su kumščiu, o kastetu ar panašiu daiktu. Po sužalojimo jis gydęsis ligoninėje, negalėjo dirbti, patyrė smegenų sukrėtimą, pablogėjo regėjimas dešine akimi (2012 m. balandžio 17 d. apklausos protokolo duomenys). 2012 m. spalio 8 d. apklausos metu G. V. nurodė, jog jo manymu galva buvo prakirsta smūgio metu, o ne atsitrenkus j suoliuką, kadangi krentant suoliuko nematė.

Ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu, apklausus liudytojus G. N., J. Ž., R. V., L. P., jų parodytos aplinkybės, priešingai, nei padarė išvadą pirmosios instancijos teismas prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms. Apeliantas abejoja šių duotų parodymų ir nurodytų aplinkybių patikimumu, kadangi tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu davė iš esmės nenuoseklius parodymus. Be kita ko, pažymėtina, jog tiek liudytojai J. Ž., tiek L. P., tiek R. V., tiek ir pati G. N. (kuri duodama pirminius parodymus pripažino, jog įvykio nematė) konflikto/įvykio nematė, o parodymus davė apie tai, ką jiems pasakojo pats nukentėjusysis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas rėmėsi išskirtinai nukentėjusiojo ir liudytojų prieštaringais parodymais, esant abejonėms jų nurodytų įvykio aplinkybių patikimumui, taip pat rėmėsi liudytoju parodymais, kurie buvo suformuoti išimtinai nukentėjusiojo pateikta įvykio versija, kadangi patys liudytojai ši aplinkybių nematė, o tik girdėjo iš nukentėjusiojo pasakojimo. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais ir nukentėjusiojo įtakoje (jo suformuotu įvykio aplinkybių) liudytojų parodymais. Apeliantas taip pat pažymi, liudytoja G. N. yra nukentėjusiojo dukra, R. V. - nukentėjusiojo sutuoktinė, L. P. -nukentėjusiojo podukra, o J. Ž. - G. N. draugas, todėl manytina, jog jie yra suinteresuoti apkalbėti ir apkaltinti G. N., ir dėl šios priežasties keitė parodymus visos baudžiamosios bylos eigoje, atsižvelgiant į nukentėjusiojo papasakotą poziciją, siekiant paremti vien tik nukentėjusiojo parodymus, grindžiamos tik asmeninio pobūdžio vertinimais įtakoje tarpusavio su nukentėjusiuoju ir apeliantu santykiais.

Apeliantas nesutinta su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog G. N., G. N. ir R. N. parodymai yra nenuoseklūs, vienas kitam prieštaraujantys, kadangi nukentėjusiojo ir liudytojų G. N., J. Ž., R. V., L. P. nurodytas aplinkybes paneigia ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo teismo posėdžio G. N. ir liudytojais apklaustų R. N., G. N. bei D. B. nurodytos aplinkybės, kuriuos, priešingai nei nukentėjusiojo, tiek ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tiek ir baudžiamojoje byloje nuoseklūs.

Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas rungimosi ir teisės į gynybą principus, teisiamojo posėdžio metu teismui atmetė gynybos pateikė prašymą pavesti prokurorui atlikti parodymų patikrinimo veiksmus. Apelianto manymu, tokie veiksmai buvo būtini siekiant nustatyti aukščiau išvardintų nenurodytų faktinių aplinkybių buvimą arba nebuvimą, siekiant panaikinti prieštaravimus tarp nukentėjusiojo, apelianto ir liudytojų parodymų. Atmetus prašymą nebuvo nustatyti visi nusikalstamos veikos požymiai, todėl buvo priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis G. N. atžvilgiu. Teismas nesinaudojo LR BPK 287 str. numatytomis teisėmis ir neatliko parodymų patikrinimo veiksmų, dėl to kaltinamojo akto trūkumai nebuvo ištaisyti ir nebuvo nustatytos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę priimant nuosprendį. Tokiu būdu buvo užkirsti visi keliai siekiant nustatyti tikrąją tiesą baudžiamojoje byloje. Nei prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas nesigilino į liudytojų parodymus ir G. N. prašymus dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, taip iš esmės pažeisdami baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, įpareigojančias vienareikšmiškai nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas prielaidomis, prieštaringais liudytojų parodymais, motyvuojant tik aplinkybe, jog G. N. paaiškinimai apie tai, kad jis veikė esant būtinajai ginčiai, vertintini kaip nepagrįsti, laikant kaip jo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, jog G. N. ir kitų liudytojų (G. N., R. N. ir D. B.) parodymų nevertinimas, o tik nukentėjusiojo ir nukentėjusiajam palankių liudytojų parodymų vertinimas suponuoja baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad G. N. bei liudytojai G. N., R. N. parodė, kad G. V. ir prieš G. N. puolimo veiksmus pradėjusi G. N., galimai buvo apsvaigę nuo alkoholio (ar kitų psichotropinių ar vaistinių medžiagų), jų judesiai buvo nekoordinuoti, lėti, tačiau, patys G. V. ir G. N. bei kartu su jais vienu automobiliu važiavę asmenys neigia pastarąją aplinkybę. Tačiau, apelianto įsitikinimu, šie asmenys yra susiję tarpusavyje bei suinteresuoti apkalbėti ir apkaltinti G. N., be to, jų parodymai, kaip jau minėta, yra prieštaringi tarpusavyje bei nenuoseklūs. Tuo tarpu, kad G. N. puolė ir mušė G. N. patvirtino liudytoja D. B..

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje yra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog konfliktas įvyko G. N. tėvų namuose, t.y. privačioje valdoje. Byloje yra duomenys, jog tiek nukentėjusysis, tiek ir G. N. įsiveržė nekviesti į privačią valdą (N. namus), buvo agresyviai nusiteikę gyvenančiųjų atžvilgiu (t.y. G. N., R. N. ir G. N. atžvilgiu). Baudžiamojoje byloje G. N. ir liudytojai G. N. ir R. N. nurodė, jog tiek nukentėjusysis, tiek ir G. N. buvo neblaivūs, elgėsi neadekvačiai, neadekvačiai reagavo į situaciją, susijusią su A. N. atsiėmimu. Pažymėtina, jog tiek G. N., tiek ir R. N. patvirtino aplinkybes, jog G. N. ir nukentėjusysis R. V. buvo gražiuoju prašomi bei raginami išeiti iš jų namų, atvykti kitą dieną, be to, buvo vėlus vakaras, apie 21-22 val., G. ir R. N. buvo pasiruošę eiti miegoti (G. buvo su naktiniais marškiniais), todėl tikrai buvo nustebę tokiu netikėtu bei neplanuotu sūnaus G. N. buvusios sutuoktinės ir jos tėvo apsilankymu. Vietoje to, jog vadovautis gero elgesio ir bendravimo taisyklėmis, būtent pats Nukentėjusysis pirmasis ėmėsi agresyvių puolimo veiksmų.

Apeliantui dėl nukentėjusiojo blaivumo abejonių kylą ir dėl to, kad jis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi ne iš karto pasibaigus konfliktui, o tik kitos dienos pabaigoje. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis galimai bandė išvengti įrašų medicininiuose dokumentuose, kad ligonis įvykio metu buvo neblaivus ar pavartojęs kitų vaistinių ar psichotropinių preparatų. Nukentėjusysis įvykio metu tai pat neiškvietė policijos pareigūnų, todėl abejotina pastarojo teikiama įvykio versija bei versija, jog jis nevartojo prieš įvykį alkoholio. G. N. taip pat yra žinoma, jog visi 2011 m. spalio 30 d. atvykę pas apeliantą asmenys, važiavo iš kažkokio vakarėlio (galimai vykusio net ne nukentėjusiojo namuose), buvo gan puošniai apsirengę. Neaišku, kodėl į privačią valdą, į buvusio G. N. sutuoktinio namus, kuriuose gyvena ir buvusio sutuoktinio tėvai, važiavo net 5 asmenys, ypač, kai santykiai tarp šalių nebuvo patys geriausi. Savo ruožtu, manytina, jog tokiu savo elgesiu, būtent pats nukentėjusysis ir jo dukra G. N. siekė sukelti konfliktą, ar sukelti nepatogumų G. N. ir jo tėvams, galimai iššaukti konfliktinę situaciją.

Apylinkės teismas nepagrįstai, užkirsdamas kelią G. N. įrodyti jam palankias aplinkybes - tai, jog nukentėjusysis ir jo liudytojai yra susitarę ir galimai meluoja apie įvykį bei jo kilimo priežastis bei pasekmes, atsisakė prijungti prie bylos rašytinį įrodymą -nuotrauką iš G. N. Facebook profilio anketos. Ši nuotrauka, priešingai nei teigia nukentėjusysis, G. N., L. P., J. Ž., R. V., įrodo, kad G. N. su J. Ž. susipažino ir pradėjo draugauti ne po įvykio, o buvo pažįstami jau anksčiau. Nuotraukoje, matyti, jog G. N. švenčia savo gimtadienį rugpjūčio 28 d. būtent su J. Ž. (meiliai susiglaudę galvas), tuo tarpu, įvykis įvyko spalio 30 d.

Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad būtent paties nukentėjusiojo veiksmai buvo pagrindas G. N. veiksmams kilti, t.y. G. N. turėjo realų pagrindą manyti, jog jam iškyla poreikis gintis, todėl jo veiksmai vertintini kaip adekvati gynybos priemonė į jo ir jam artimų asmenų sveikatą besikėsinančio žmogaus, todėl ir baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai taip pat turi būti netenkinti ir atmesti kaip nepagrįsti. Apeliantui sukėlė abejonių ir priteistos turtinės žalos nukentėjusiojo naudai dydis bei jos pagrįstumas. Nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš G. N. nukentėjusiojo naudai priteisti 13.040 Lt. turtinės žalos bei 86.960 Lt. neturtinės žalos. Nukentėjusysis nurodė, jog turtinę žalą sudaro 840 Lt išlaidos po traumos vaistams nuo depresijos ir akims gydyti, 800 Lt išlaidų, susijusių su kelionėmis pas gydytojus dėl patirtos traumos gydyti bei 11.400 Lt negautų pajamų, kurias nukentėjusysis būtų neva tai gavęs, jeigu nebūtų buvę G. N. neva tai neteisėtų veiksmų. Teismas nevertino aplinkybių, jog nukentėjusysis iš darbo išėjo savo noru, t.y. ne pagal LR darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį (<...> reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga), o pagal 125 straipsnio 1 dalį (Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu), taip pat neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiojo darbingumo lygis iki įvykstant įvykiui jau buvo 40 procentų, tuo tarpu, po įvykio sumažėjo 5 procentais, t.y. nuo 40 procentų iki 35 procentų. Atitinkamai, turėjo būti įvertintas šis pokytis pinigine išraiška. Dar daugiau, skaičiuojant negautas pajamas nebuvo ne tik neįvertintas netektas darbingumas, bet nebuvo įvertintas vidutiniškai nukentėjusiojo faktiškai gautas darbo užmokestis, nebuvo vertintas vidutinis nukentėjusiojo mėnesio darbo dienų skaičius, faktiškai gautas vidutinis darbo užmokestis vertintinas ne už 6 mėnesius, bet už 12 mėnesių ir kt. Kitaip tariant, visiškai nėra aišku nei kaip apskaičiuotos negautų pajamų dydis, nėra aišku, ar buvo atsižvelgta į prarastą darbingumo sumažėjimą 5 procentais, o ne visu 100 procentų ir pan. Be to, nebuvo įvertinta, jog nedarbingumo laikotarpiu nukentėjusiajam buvo mokamos pašalpos, dėl kurios pareikšti atskiri civiliniai ieškiniai šioje baudžiamojoje byloje. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog nukentėjusysis iki įvykio jau turėjo 40 procentų darbingumą, kas atitinkamai, taip pat lėmė ir tebelemia jo prastą savijautą, blogą fizinę bei psichologinę būseną, t.y. nukentėjusysis buvo Černobylyje, ir po to jis turi sveikatos problemų, jam išsivystęs opinis gastritas, gerklėje ir stemplėje yra žaizdos ir kt. Pirmosios instancijos teismas žinojo šias aplinkybes, jas nurodė nuosprendyje, tačiau, neįvertino to, jog šių sveikatos problemų pasėkoje taip pat galėjo išsivystyti depresija, nukentėjusysis patiria didelius nepatogumus bei skausmus, šie susirgimai taip pat gali turėti įtakos kitiems sveikatos sutrikimams ir pan. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai vadovavosi teismine praktika priteisiant bei nustatant neturtinės žalos dydį, kadangi minėtų baudžiamųjų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos nei nagrinėjamos bylos aplinkybės, t.y. nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis iki įvykio turėjo sveikatos problemų, todėl teigti, jog sveikatos problemos po įvykio buvo nulemtos apelianto veiksmų turi būti pagrįstos ir įrodytos, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, atitinkamai, padarė nepagrįstas išvadas dėl neturtinės žalos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje neatsižvelgė į aplinkybę, jog būtent pats nukentėjusysis ėmėsi pirmųjų puolimo veiksmų G. N. atžvilgiu, be to, neatsižvelgė ir nevertino baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusiojo sužalojimai galėjo būti padaryti aplinkybėmis kieto buko daikto poveikyje, dviejų ar daugiau traumų poveikių pasėkoje, o ne dėl G. N. veiksmų.

Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusysis G. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, nes Kauno apylinkės teismo 2013-05-20 apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį G. N., jo gynėją advokatą Ramūną Gudašių, prašiusius apeliacinį skundą tekinti, prokurorę, nukentėjusįjį G. V., jo atstovą advokatą Paulių Vaicekauską, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo G. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Motyvuojamoji dalis

Apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo G. N. nusikalstamą veiką pagal LR BK 138 str. 1 d., teisingai paskyrė bausmę, teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimus.

Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad G. N. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, ar jo veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip būtinoji gintis, kad įrodymai buvo vertinami neobjektyviai, šališkai ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Apeliantas savo skundo argumentus iš esmės grindžia savo subjektyvia nuomone, kuri prieštarauja nustatytiems faktams. Iš tiesų, šioje byloje apklaustų asmenų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, nes vieni asmenys palaiko kaltinamojo, kiti – nukentėjusiojo paaiškinimus, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus - tiek apeliantą kaltinančius, tiek jį teisinančius bylos įrodymus, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

Apeliantas teigia, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo bei jo pusę palaikančių asmenų parodymais, o nei jo, nei jo versiją patvirtinančių liudytojų parodymais nepagrįstai nesivadovavo, vertino juo kritiškai. Šie skundo argumentai yra visiškai neteisingi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas skundžiamame nuosprendyje paaiškino, kad kaltinamojo, jo motinos G. N. ir tėvo R. N. parodymai yra nenuoseklūs vienas kitam prieštaraujantys, todėl teismas jais vadovavosi tiek, kiek jie patvirtina kitas byloje nustatytas aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojai G. N. ir R. N. yra artimi kaltinamojo giminaičiai, todėl jie suinteresuoti bylos baigtimi, ir tuo, kad sūnus išvengtų baudžiamosios atsakomybės, todėl apylinkės teismas pagrįstai šiuos parodymus vertino kaip gynybinius.

Ir nors apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiojo G. V., G. N., L. P., J. Ž., R. V. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantis tarpusavyje, apeliacinis teismas su šiuo teiginiu nesutinka. Visi minėti liudytojai davė iš esmės nuoseklius ir nekintančius parodymus. Paaiškinimai apie esmines įvykio detalės nesikeitė ir sutapo ne tik su šių asmenų parodymais, bet juos iš dalies patvirtino ir nuteistojo bei jo pusę palaikančių liudytojų parodymai. Nuteistojo skunde nurodyti, jo nuomone, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaravimai yra neesminiai, neturintys jokios reikšmės veikos kvalifikavimui ir faktinių aplinkybių nustatymui. Tai tik smulkmeniškas nuteistojo vertinimas, to, kad šių asmenų duoti parodymai tarpusavyje nesutampa pažodžiui, tačiau to ir neturi būti reikalaujama. Svarbu tai, kad iš duotų parodymų galima atkurti maksimaliai teisingą įvykio situaciją ir išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes.

Apeliantas prašo pavesti prokurorui atlikti papildomus tyrimo veiksmus, tačiau pažymėtina, kad byloje tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti visi su įvykiu susiję ar reikšmingos informacijos turėję asmenys. Liudytojai buvo tiesiogiai apklausti teisiamajame posėdyje, buvo sudarytos sąlygos uždavinėti jiems klausimus ir išsiaiškinti visas rūpimas detales. Nukentėjusysis ir nuteistasis taip pat davė išsamius parodymus, todėl prašomi papildomi veiksmai būtų tik pertekliniai, nes papildomas tų pačių asmenų apklausimas bylos aplinkybių nepakeis ir dėl to neatsiras naujų įrodymų, o jokių naujų aplinkybių apeliantas nepateikė.

Pažymėtina, kad apeliantas iš esmės pripažįsta, kad sudavė kumščiu nukentėjusiajam G. V. ir nuo šio smūgio nukentėjusysis nuvirto. Apeliantas tik teigia, kad tai buvo būtinoji gintis, nes nukentėjusysis pirmas sudavė smūgį nuteistajam, todėl jis smogė atgal gindamasis. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad G. N. veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip būtinoji gintis.

Pagal LR BK 28 str. 1 d. teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Taikant ir aiškinant šią nuostatą būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį galima matyti ar girdėti, ar kitaip pajausti. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.

Nuteistojo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde pateikta versija dėl jo veikimo būtinosios ginties sąlygomis, atmestina, paneigta įrodymų visumą. Pažymėtina, kad gynimasis gali būti tik nuo nepasibaigusio akivaizdaus kėsinimosi, keliančio realią grėsmę. O šiuo atveju nuteistasis, liudytojai R. N. ir G. N., tvirtina, kad G. V. jau buvo sudavęs smūgį G. N., ir šis tik paskui smogė nukentėjusiajam. Šie asmenys nepatvirtino tokios aplinkybės, kad G. V. ketino fiziškai smurtauti ir toliau prieš G. N.. Taigi, net ir sutikus su nuteistojo ir jo versiją palaikančių liudytojų parodymais, kėsinimasis jau buvo baigtas, todėl G. N. veiksmai, t. y. žymiai stipresnis smūgis G. V., kuriuo jis padarė akivaizdžiai sunkesnį kūno sužalojimą, nei tariamai patyrė pats, negali būti laikomi gynybiniais. Atkreiptinas dėmesys, kad G. V. tuo konflikto momentu laikė ant rankų mergaitę, todėl net nebūtų įmanomas efektyvus smūgis G. N..

Kad G. N. būtų suduotas smūgis nėra ir jokių objektyvių įrodymų, ją patvirtina tik tėvų R. N. ir G. N. netikslūs parodymai. Nuteistasis dėl sužalojimo nesikreipė į gydymosi įstaigą, todėl tai, kad jam buvo suduotas smūgis, nenustatyta. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad nei G. V. nei G. N. į N. namus neįsiveržė prievarta, juo įleido pati G. N.. Nukentėjusysis ir G. N. atvyko su teisėtu tikslu – pasiimti G. N. dukros A.: pagal tarp G. N. ir G. N. susiklosčiusią praktiką vaiką motinai turėjo grąžinti tėvas, tačiau jis to nepadarė, todėl pati motina, G. N., nuvyko pasiimti dukros. Kaip parodė liudytojai R. N. ir G. N., G. V. nesielgė agresyviai, grasinančiai, jis stovėjo verandoje ir laukė, kol jo dukra atsineš vaiką. Taigi jokios grėsmės iš nukentėjusiojo pusės nebuvo. Priešingai, liudytoja G. N. priekaištavo G. V., tačiau net į šiuos priekaištus G. V. nieko priešiško neatsakė. G. N. tvirtino, kad atnešusi A., ją padavė savo tėvui G. V., o pati pasilenkė apsimauti batų. Tai patvirtina ir G. V.. G. N. tvirtino, kad atsinešusi vaiką G. N. ją taip stipriai pastūmė, kad ji net nukrito ant suoliuko, nes G. N. priekaištavo jai, kad nešasi neaprengtą vaiką. R. N. teismo posėdyje patvirtino, kad atėjusi G. N. jį ir žmoną stumtelėjo, nes jie buvo užstoję praėjimą, tačiau G. N. dėl to nenukrito. Jis taip pat patvirtino, kad G. N. rėkė ant G., kad ta veža neaprengtą vaiką. Šį konfliktą matė sūnus G. N.. G. N. ir G. N. tvirtina, kad dėl G. elgesio nuteistasis ją papurtė, todėl G. V. ir trenkė nuteistajam. Tačiau nei R. N. nei G. V., nei pati G. N. nepatvirtino, kad nuteistasis ją lietė, todėl G. V. nebuvo jokios priežasties pulti nuteistąjį. Liudytojai R. N. ir G. N., nei nuteistasis G. N. negalėjo tiksliai pasakyti kas tuo metu laikė A., jų parodymai šiuo atveju skiriasi, jie tik netvirtina, kad ją turėjo nors vienas iš jų, todėl nepaneigta tai, kad vaiką ant rankų laikė būtent G. V., dėl to jis nebūtų galėjęs smogti G. N., nes tam trukdė laikomas vaikas. Kad vaiką laikė G. V. patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuo smūgio jam nuvirtus, vaikas taip pat atsidūrė ant žemės. Be to, kad G. V. pirmas smogė matė tik G. N., tuo tarpu R. N. kategoriškai to netvirtina. Taigi nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad G. V. apskritai smogė ar bandė smogti G. N..

Iš visų įvykio aplinkybių daroma išvada, kad G. N. neturėjo jokios teisėtos priežasties panaudoti fizinį smurtą G. V. atžvilgiu, nes nenustatyta, kad nukentėjusiojo elgesys kėlė tiesioginį pavojų nuteistajam ar jo artimiesiems. Be to, nukentėjusiojo amžius, sveikatos būklė, sudėjimas bei tai, kad jis ant rankų laikė vaiką, nesudarė jokio pagrindo tikėtis pavojingo elgesio nuo kurio tariamai turėjo gintis nuteistasis. Priešingai, būtent liudytojos G. N. nepasitenkinimas tuo, kad G. V. ir G. N. atvažiavo pasiimti A. N. išprovokavo konfliktinę situaciją. Tačiau buvęs moterų emocijų proveržis negali pateisinti smurto panaudojimo.

Nesuprantamas ir nuteistojo bei jo šeimos narių elgesys, kad jie, jei manė, kad į jų nuosavybę buvo įsibrauta neteisėtai bei prieš šeimos narį panaudotas smurtas, dėl konflikto nekvietė policijos. Taip pat nepaaiškinamas ir nuteistojo elgesys, kad jis, kaip teigia, patyręs sužalojimų ne tik nuo G. V., bet ir nuo J. Ž., nesikreipė į medikus, nors pagal jo nurodytus simptomus, sužalojimas būtų buvęs akivaizdus ir tai būtų galėję pagrįsti jo gynybinę versiją. Toks nuteistojo elgesys taip pat verčia abejoti jo pateikta versija, kad jam buvo suduoti smūgiai.

Apeliantas teisingai nurodo, kad byloje apklaustų liudytojų R. V., J. Ž. L. P. parodymai nėra esminiai, nes jie nebuvo tiesioginiai įvykio liudytojai. Tačiau pabrėžtina, kad teismas nuosprendyje ir nesivadovavo jais, kaip iš esmės pagrindžiančiais nuteistojo kaltę, jie vertinti tik bendrame bylos kontekste, padedant susidaryti išsamesnį įvykio vaizdą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo požiūriu ir nuteistajam palankūs D. B. parodymai taip pat negali būti vertinami kaip pagrindžiantys iškeltą versiją dėl G. N. sužalojimo, nes liudytoja nebuvo nei tiesioginė, nei netiesioginė įvykio stebėtoja, o apie įvykį sužinojo tik iš pačios G. N. pasakojimų. Be to G. N. sužalojimas nėra šios bylos dalykas ir neturi jokios esminės reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą.

Apeliaciniame skunde dėmesys kreipiamas į šalutines aplinkybes, kurios neturi reikšmės analizuojamam įvykiui, būtent kaip buvo apsirengę nukentėjusysis ir G. N., kas atvežė nukentėjusįjį, kokie G. N. ir J. Ž. santykiai ir kt.

Esminis bylos ir apeliaciniame skunde keliamas klausimas ar G. N. veiksmai kvalifikuotini kaip būtinoji gintis. O išnagrinėjus bylą ir įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, kolegija konstatuoja, kad byloje surinkta neginčijamų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių aplinkybę, kad nukentėjusysis nepradėjo konflikto ir apelianto atžvilgiu nepanaudojo jokio smurto, todėl G. N. veiksmai, kurių pasėkoje G. V. ir buvo padarytas jam konstatuotas sveikatos sutrikdymas, nebuvo atlikti ginantis nuo nukentėjusiojo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus bylos įrodymus ir padarė pagrįstą ir objektyvią išvadą, kad nebuvo jokio įstatyminio pagrindo pripažinti nukentėjusiojo elgesį pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kaltinamojo atžvilgiu ir vertinti apelianto veiksmus kaip būtinąją gintį.

Apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, BPK 20 str. 5 d. pažeidimo kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. G. N. kaltė teisingai buvo grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Apylinkės teismas, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip kad teigiama skunde, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad netinkamai įvertinus nuteistojo veiksmus, nepagrįstai priteisti ir civiliniai ieškiniai. Kadangi aukščiau aptartais argumentais nustatyta, kad apelianto kaltė pagal jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta, veika kvalifikuota teisingai, todėl kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl civilinių ieškinių bei proceso išlaidų pagrįstumo. Nukentėjusysis G. V. dėl G. N. jo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą, kuri įrodyta dokumentais, yra reali, todėl teisingai buvo laikoma pagrįsta ir todėl priteista. Nukentėjusysis iki jam G. N. padaryto sužalojimo dirbo UAB „A.“ ir gaudavo 950 Lt darbo užmokestį. Nukentėjusiojo darbas buvo susijęs su transporto priemonės vairavimu, todėl dėl patirtos traumos, stipriai sumažėjus dešinės akies regai - jis beveik nebemato dešine akimi, jo rega yra tik 0,5-0,6, - pablogėjus bendrai sveikatos būklei, jis buvo priverstas išeiti iš darbo ir apie metus laiko, dėl nuolatinio gydymosi, negalėjo dirbti jokio kito darbo, todėl ir negautos pajamos apskaičiuotos už metus laiko. Dėl pablogėjusios sveikatos būklės nukentėjusysis ir dabar negali dirbti. Dėl traumos nukentėjusysis susirgo depresija, todėl sužalojimas aiškiai paveikė ne tik fizinę, bet psichinę sveikatą. Nukentėjusysis atitinkamai tebesigydo, perka vaistus. Gydymosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai pateikti baudžiamojoje byloje, todėl nėra pagrindo abejoti priteista suma turtinei žalai atlyginti.

Taip pat patvirtinta aplinkybė, kad nukentėjusiajam G. V. padarytas sveikatos sutrikdymas ne tik sukėlė fizinį skausmą, sužalojimas neabejotinai sukėlė ir stiprius dvasinius išgyvenimus, dėl kurių jis susirgo depresija, gydomas iki šiol ir teigiamos perspektyvos neaiškios.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad blogą savijautą, fizinę ir psichinę būseną galėjo lemti ir dėl dalyvavimo likviduojant Černobylio avarijos padarinius G. V. išsivystę sveikatos sutrikimai. Byloje nustatyta, kad G. V. į VšĮ Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyrių kreipėsi pirmą kartą tik 2012-10-10, t. y. būtent po nagrinėjamo įvykio, iki tol jis pas psichiatrus nesilankė, jam nebuvo nustatyti jokie sutrikimai, susiję su psichikos sveikata. Kad išsivysčiusi depresija yra buvusio konflikto ir sužalojimo pasekmė patvirtino ir VšĮ Kėdainių ligoninės Psichiatrijos-Narkologijos skyriaus 2012-12-20 epikrizė.

Taigi konstatuojama, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, į susiformavusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui, todėl neturtinės žalos dydis parinktas objektyviai ir tinkamai. Teisingai ir pagrįstai iš apelianto priteistas civilinis ieškinys valstybinei ligonių kasai už G. V. gydymą bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

G. N. apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nukentėjusysis G. V. dar patyrė 800 (aštuonių šimtų) Lt. išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, tai patvirtina pinigų priėmimo kvitas. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., šios išlaidos priteistinos iš G. N. nukentėjusiojo G. V. naudai.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti G. N. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 106 str. 2 d.,

nutarė:

nuteistojo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš G. N. 800 (aštuonis šimtus) Lt. nukentėjusiojo G. V. naudai už advokato pagalbą.