Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant nukentėjusiajam A. P., išteisintajam R. K. K., jo gynėjai advokatei Laimai Svidrienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Robertas K. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir 313 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys R. K. K. dėl 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Priteista iš A. P. R. K. K. 800 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. K. A. P. buvo kaltinamas pagal BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir 313 str. 2 d. tuo, kad :

- po A. P. sutuoktinės M. P. mirties 2011-02-20 dienraštyje „Panevėžio balsas“, (duomenys neskelbtini), Nr. 43, apie mirusiąją M. P. viešai paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią ir užgauliai A. P. pažeminančią informaciją, pranešime įrašydamas „M. K. – P. (1(duomenys neskelbtini) ). Velionė pašarvota „G.“ didžiojoje salėje. Laidotuvės vasario (duomenys neskelbtini) d. 13.30 val.“, nurodė dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę - M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė;

- be to, po A. P. sutuoktinės M. P. mirties 2011-02-20 dienraštyje „Panevėžio balsas“, (duomenys neskelbtini), Nr. 46, apie mirusiąją M. P. viešai paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pranešime įrašydamas „Mūsų brangios ir vienintelės dukters, žmonos M.K. – P. kelias buvo neilgas. Gyvenimas praėjo jos nelaukdamas ... Motina, tėvas ir vyras (Užs. 33554)“, nurodė dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę - M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė. R. K. K. iniciatyva buvo nurodyta, kad po tekstu pasirašo „Motina, tėvas ir vyras“, nors A. P. savo sutikimo nedavė ir visa tai jį, A. P., apšmeižė, įžeidė bei paniekino jo sutuoktinės M. P. atminimą;

- be to, po A. P. sutuoktinės M. P. mirties 2011-02-20 dienraštyje „Sekundė“, (duomenys neskelbtini), Nr. 42 (4546), apie mirusiają M. P. viešai paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pranešime įrašydamas „M. K. –P. ((duomenys neskelbtini)). Velionė pašarvota „G.“ Didžiojoje salėje. Laidotuvės vasario (duomenys neskelbtini) d. 13.30 val.“, nurodė dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę -M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė;

- be to, po A. P. sutuoktinės M. P. mirties 2011-02-20 dienraštyje „Sekundė“, (duomenys neskelbtini), Nr. 43 (4547), apie mirusiają M. P. viešai paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pranešime įrašydamas „M. K. –P. ((duomenys neskelbtini)). Velionė pašarvota „G.“ Didžiojoje salėje. Laidotuvės vasario (duomenys neskelbtini) d. 13.30 val.“, nurodė dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę - M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė,

- be to, po A. P. sutuoktinės M. P. mirties 2011-02-20 dienraštyje „Sekundė“, (duomenys neskelbtini), Nr. 46 (4550), apie mirusiają M. P. viešai paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pranešime įrašydamas „Mūsų brangios ir vienintelės dukros, žmonos, M. K. – P. kelias buvo neilgas.... Motina, tėvas ir vyras", nurodė dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę - M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė. R. K. K. iniciatyva buvo išspausdinta, kad po tekstu pasirašo „Motina, tėvas ir vyras“, nors A. P. tam savo sutikimo nedavė ir visa tai jį, A. P., apšmeižė, įžeidė bei paniekino jo mirusios sutuoktinės M. P. atminimą;

- be to, po A. P. sutuoktinės M. P. mirties 2011-02-20 dienraštyje „Panevėžio rytas“, (duomenys neskelbtini), apie mirusiają M. P. viešai paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pranešime įrašydamas „M. K. – P., (duomenys neskelbtini). Pašarvota „G.“ didžiojoje salėje. Laidotuvės vasario (duomenys neskelbtini) d. 13.30 val.“, nurodė dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę - M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė;

- be to, po A. P. sutuoktinės M. P. mirties 2011-02-20 dienraštyje „Panevėžio rytas“, (duomenys neskelbtini), apie mirusiąją M. P. viešai paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pranešime įrašydamas „Mūsų brangios ir vienintelės dukros, žmonos M. K. – P. kelias buvo neilgas. Gyvenimas praėjo jos nelaukdamas ...“, nurodė dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę - M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė. R. K. K. iniciatyva buvo išspausdinta, kad po tekstu pasirašo „Motina, tėvas ir vyras“, nors A. P. tam savo sutikimo nedavė ir visa tai jį, A. P., apšmeižė, įžeidė bei paniekino jo mirusios sutuoktinės M. P. atminimą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-05 išteisinamąjį nuosprendį ir Roberto K. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį pripažinti kaltu dėl jam padaryto šmeižimo, įžeidimo bei mirusiojo atminimo paniekinimo pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 2 d., 155 str. l d., 313 str. 2 d., ir skirti R. K. K. bausmę, kurią teismas laikys tikslinga. Pripažinti jį šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu bei priteisti iš Roberto K. K. jo naudai 12 000 Lt neturinei žalai atlyginti. Iškviesti UAB „G.“ laidotuvių organizatorę L. K., tel.(duomenys neskelbtini). Išreikalauti pridėti prie šios privataus kaltinimo bylos iš Panevėžio AVPK Panevėžio m. PK visą surinktą medžiagą, registruotą policijos registruojamų įvykių registre Nr.0111000182854, bei surinktą medžiagą, registruotą policijos registruojamų įvykių registre Nr. 0111000182839, taip pat medžiagą, registruotą policijos registruojamų įvykių registre pagal Roberto K. K. ir G. K. skundus ir pareiškimus už 2011 ir 2012 metus. Nurodo, kad priimdamas nuosprendį teismas nuėjo klaidingu keliu, iš esmės pasiduodamas kaltinamojo R. K. K. bei jo atstovės advokatės įtakai ir jų įkalbinėjimams priimti tik kaltinamajam palankų sprendimą ir buvo šališkas kaltinamojo naudai. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai, turintys esminę reikšmę teisingo nuosprendžio priėmimui. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė bei pridėjo prie šios baudžiamosios bylos kaltinamojo R.K. K. advokatės prašymu šiuos dokumentus: PVM sąskaitą faktūrą, išduotą UAB „G.”, 2011-02-22, už laidotuvių paslaugas, paciento pervežimo sutartį 2011-02-20, pinigų priėmimo kvitą 2011-02-20, neįsiteisėjusį Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, ieškinio kopiją, G. ir R.K. K. atsiliepimą į jo ieškinį dėl testamento, M. P. charakteristiką, nes šie dokumentai nieko bendro su šia baudžiamąja byla neturi. Nurodo, kad R.K. K. net ir teismo posėdžio metu jį šmeižia ir įžeidinėja, todėl prašo teismo patraukti kaltinamąjį R.K. K. baudžiamojon atsakomybėn už šmeižimą ir įžeidimą pagal BK 154 str. l d.ir 155 str. l d. teismo posėdžio metu. Kaltinamasis teismui meluoja, neteisingai nurodydamas dukros santuokos metus bei dukros metus, kada jis sugrįžo iš įkalinimo įstaigos. Mano, kad jau vien iš tai galima spręsti apie kaltinamojo žodžių patikimumą bei apie jo santykius su savo dukra M.. Nurodo, kad M. P. nebuvo viešas ir toks žinomas asmuo, kad kaip meluoja kaltinamasis, jis norėjo, jog didesnis žmonių ratas žinotų apie jos mirtį. Apie jos mirtį asmeniškai telefonu informavo jos buvusius bendradarbius, klasės draugus, jos gimines bei kitus jų bendrus pažįstamus. Kaltinamojo R.K. K. draugai ir pažįstami nebuvo M. P. draugai ir pažįstami - su jais M. P. nepalaikė jokių kontaktų ir ryšių, todėl informuoti visą pasaulį bei kaltinamojo pažįstamus apie jos mirtį nebuvo jokio pagrindo. Nurodo, kad kaltinamasis taip pat meluoja, jog kai grįžo iš Vilniaus vasario 21 d. vakare, prie nuotraukos jau buvo parašyta „M. K. – P.“, nes tik vasario 22 dieną kaltinamasis su cinišku įžūlumu pareikalavo laidotuvių organizatorės, kad užrašas: „M. P.“ būtų pakeistas užrašu: „M. K. – P.“, taip tyčia stengdamasis įžeisti, pažeminti ir apšmeižti jį bei išniekinti mirusiosios atminimą. Kaltinamasis meluoja, kad jis vasario 21 d. visą dieną buvo Vilniuje, jam skambino melagingai nurodydamas, kad jo žmona, kuri važiavo jo parsivežti iš Vilniaus, pasiklydo Vilniuje, kad iš Vilniaus grįš vėlai vakare, kai tuo tarpu jie jau buvo Panevėžyje, pasiėmė mirties liudijimą, laidojimo pašalpas ir tik tada pasirodė laidojimo biure. Su kaltinamuoju nebuvo jokios kalbos, kad per spaudą reikia padėkoti pietų dalyviams už pagarbą velionei, ir tai patvirtino E. K. bei G. K.. Kaltinamasis taip pat meluoja, kad padengė jo visas skolas kredito įstaigoms, nes jis neva mažai dirbo. Kaip tik gyvendamas kartu su M. jis uždirbo 180 000 Lt, ėmė kreditus ir paskolas - apie 30 000 Lt iš bankų, kad galėtų sukurti žmonai komfortišką gyvenimą, kurį ji mėgo. R.K. K. savo dukrai nedavė nė cento. Kartu su M. imti kreditai dar negrąžinti bankams. Kaltinamasis teismui melavo ir dėl dukros banko „Snoras“ kortelės. Kaltinamasis mirusios M. rankinuką su jame buvusiais dokumentais iš Santariškių atvežė ir jam atidavė tik vasario 28 d. Kai vasario 20 d. vežė savo žmoną į Santariškių klinikas, ji su savimi turėjo 500 Lt. Šiuos pinigus pasigrobė R.K. K.. Be to, jis su savo draugais iš „Snoro“ banko iš M. „Snoro“ banko kortelės paėmė apie 700 Lt. Kaltinamasis meluoja, kad jis neturėjo iš ko palaidoti savo žmoną. Žmoną turėjo iš ko palaidoti, bet kaltinamasis pavogė iš mirusios M. rankinuko 500 Lt, taip pat iš jos kortelės paėmė 700 Lt bei neteisėtai pasiėmė laidojimo pašalpą. Nurodo, kad kaltinamajam nerūpėjo dukters laidotuvės. Jis nuolat girtuokliavo su savo draugais laidotuvių metu. Kaltinamasis meluoja teismui, kad jo žmona mirė ant jo rankų. Ji mirė viena, šalia jos nebuvo R. K. K., tuo metu jis girtuokliavo su savo draugais. Liudytoja G. K. yra buvusi kaltinamojo žmona, ją su kaltinamuoju sieja turto klausimai dėl buto, o taip pat G. K. patalogiškas priešiškumas jo asmeniui. Jie nuolat šmeižia ir žemina jo garbę ir orumą, todėl jos parodymus teismas turėtų vertinti kritiškai ir atmesti. Kad G. K. meluoja teismui įrodo ir liudytojo J. J. papildomas paaiškinimas. Kaltinamasis meluoja teismui, kad laidotuvėse dalyvavo apie 200 žmonių, o per gedulingus pietus jų buvo apie 70. Gedulinguose pietuose dalyvavo tik 45 asmenys, o laidotuvėse dalyvavo netoli šimto žmonių. Nurodo, kad ir liudytojos D. K. parodymai turi būti vertinami kritiškai. Ji yra suinteresuota duoti melagingus parodymus, taip stengdamasi padėti savo vyrui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamasis meluoja, kad jo santykiai su dukra M. buvo labai geri. Net praėjus pusmečiui po jo su M. santuokos sudarymo K. dar nežinojo, kad jų dukra ištekėjo, kas rodo, jog tarp M. ir jos tėvų buvo itin blogi santykiai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis paremtas vien tik melagingais R.K. K. parodymais bei suinteresuotų asmenų: G. K. ir D. K. melagingais parodymais. Jas abi prašo teismo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą teismui. Mano, kad jo pirmiau nurodyti argumentai neabejotinai įrodo, jog R.K. K. padarė kaltinime nurodytus nusikaltimus. Taip pat įrodo, kad ne tik kaltinamasis, bet ir jo abi žmonos teismo metu šmeižia jį bei žemina jo garbę ir orumą. Tvirtina, kad nedavė sutikimo R. K. K. rašyti dvigubą – neegzistuojančią – Mi. pavardę K.. Nurodo, jog R.K. K. tyčiniais veiksmais jam padaryta moralinė žala.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis R. K. K. prašo atmesti privataus kaltintojo A. P. apeliacinį skundą ir jam iš A. P. priteisti advokato pagalbos išlaidas (800 Lt). Mano, kad apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad šiuo atveju jo veiksmai, t. y. jo dukros mergautinės pavardės paminėjimas laikraščiuose AtA skyrelyje informaciniuose skelbimuose apie asmens mirtį bei padėkoje visiems padėjusiems palaidoti dukrą M. bei padėkos pabaigoje parašymas, kad dėkoja ir vyras, yra ne joks A. P. įžeidimas, šmeižimas ar mirusiosios atminimo paniekinimas, o jo tokie veiksmai atitiko esamus papročius, buvo teigiami, ir jis nieko neįžeidė, neapšmeižė A. P., juolab nepaniekino savo mylimos dukros atminimo. Norėjo tik informuoti žmones, kurie M. pažinojo tiek mergautine, tiek santuokine pavarde, apie jos mirtį ir suteikti galimybę visiems norintiems atsisveikinti, atiduoti jai paskutinę pagarbą. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad apylinkės teismas nepagrįstai į bylą priėmė keletą dokumentų. Apylinkės teismui įstatymu suteikta pareiga spręsti bylos dalyvių prašymus, suteikta teisė apsispręsti priimti arba nepriimti bylos dalyvių prašomus pridėti prie bylos dokumentus, ir apylinkės teismas šį dokumentų pridėjimo klausimą išsprendė tinkamai. Minėti dokumentai pagal liečiamumo taisyklę yra susiję su šia byla, nes įrodo, kad jis neniekino mirusiosios atminimo, o, priešingai, mylėjo ir gerbė savo vienintelį vaiką - dukrą M. ir visapusiškai ja rūpinosi, o tuo tarpu pats A. P. nelinkęs gerbti savo žmonos atminimo, ieškinyje parašęs apie ją neigiamų dalykų, todėl laikyti jį „kovojančiu“ dėl žmonos šviesaus atminimo bei laikyti įžeistu nėra pagrindo. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje nesirėmė šiais dokumentais kaip įrodymais, todėl A. P. priekaištai apylinkės teismui dėl dokumentų priėmimo ir dėl neva teismo šališkumo yra visiškai nepagrįsti. Nesutinka su tuo, kad pasak A. P., jis jį „šmeižė ir įžeidinėjo“, paminėdamas A. P. buvusias darbovietes. Taip pat A. P. be reikalo priekabiauja dėl jo žodžių apie nurodytą dukros amžių, nes jis apie tai kalbėjo byloje susijaudinęs, ekspromtu ir apytiksliai. Jis nemelavo teigdamas, jog dirbo vadovaujamą darbą. Tačiau nėra tiek raštingas lietuvių kalbos skyrybos ženkluose, kad žinotų kaip būtų buvę geriau, ar dukros mergautinę pavardę parašyti skliausteliuose ar per brūkšnelį. Be to, juk ne jis visa tai rašė. Atkreipia dėmesį į vieną A. P. teiginį: „Aš nebūčiau jokių reiškęs pretenzijų, jeigu pavardė būtų parašyta skliausteliuose“. Mano, kad tai įrodo paties A. P. vertinimą, t.y. įrodo, jog A. P. iš tiesų neįžeidė K. pavardės paminėjimas skelbimuose ir padėkoje, nes jeigu K. pavardė būtų skliausteliuose, tai, galima suprasti, jis nebūtų įsižeidęs. Be to, ir tas faktas, kad A. P., iškeldamas tokią privataus kaltinimo bylą, kreipėsi į teismą tik dabar, kai jam nesiseka civilinėje byloje dėl testamento, ir jis įvairiais skundais puola daug niekuo nekaltų žmonių, o ne po M. laidotuvių, taip pat rodo, jog A. P. iš tiesų nežeidė K. pavardės paminėjimas informaciniuose skelbimuose apie žmogaus mirtį ir padėkoje. Taigi mano, kad įžeidimo ar šmeižimo sudėties jo veiksmuose nebuvo. A. P. neįžeidė, neapšmeižė ir savo brangios vienintelės dukros atminimo nepaniekino. Mano, kad A. P. šia byla tik siekia pasinaudoti, kad galėtų prisiteisti sau pinigų ir nuvaryti jį į kapus, nes dėl A. P. išpuolių jam pašlijo sveikata. A. P. apeliaciniame skunde rašo netiesą, neva apie M. mirtį jis asmeniškai telefonu informavo jos bendradarbius, klasės draugus, jos gimines bei pažįstamus. Kadangi jis minėtų asmenų nenorėjo pažinti ir nepažinojo, neturėjo jų telefonų numerių, todėl ir negalėjo informuoti. M. buvo pažįstama ir su daugeliu jo draugų ir pažįstamų, su kai kuriais net palaikė ryšius. Nurodo, kad A. P. rašo netiesą, neva jis vasario 22 dieną „su cinišku įžūlumu“ pareikalavo laidotuvių organizatorės, kad užrašas „M. P.“ būtų pakeistas į „M. K. – P.“. 2011 m. vasario 21d. apie 17 val. jam atvykus į „G.“, kur jau buvo pašarvota jo dukra M., prie jos nuotraukos jau buvo parašyta M. K. – P.. Taigi tai buvo nuspręsta be jo. A. P. tą užrašą matė ir dėl jo neprieštaravo ir tą faktą teismo posėdyje patvirtino net paties A. P. draugas, kaip liudytojas apklaustas J. J.. Vasario 21 d. atvykęs į „G.“ jis tiesiog sėdėjo su M. motina prie M. karsto ir liūdėjo dėl vienintelio vaiko mirties. Tą dieną į laikraščių redakcijas jis neskambino ir nieko nereikalavo. Tik kitą dieną paprašė civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojų (jie perduoda informaciją „Panevėžio balsui“), kad „Panevėžio balse“ AtA skyrelyje prie P. pavardės būtų paminėta ir K., nes daug kas nebūtų žinojęs M. santuokinės pavardės. Laikraščiams „Panevėžio rytas” ir „Sekundė“ nieko nereikėjo sakyti, nes „G.“ darbuotojų jau buvo pranešta į redakcijas ir buvo parašyta taip, kaip ir po fotonuotrauka buvo užrašyta informacija apie didžiojoje salėje pašarvotą asmenį - „M. K. – P.“, laidojimo data, laikas ir vieta. Nurodo, kad vasario 21 dieną jį iš Vilniaus, kur buvo prie dukros Santariškių ligoninėje, parvežė ne žmona D. K., o iš G. D. ūkio (jo darbdavio) atsiųstas automobilis. D. K. padėjo M. motinai, jo buvusiai žmonai G. K., dalyvaujant A. P., „G.“ atlikti reikiamus darbus, susijusius su laidotuvėmis. Nurodo, kad padėkos tekstas, kuris buvo paskelbtas spaudoje, buvo paruoštas G. K., jo paties suderintas su A. P. ir tik po to paskelbtas spaudoje. Apeliaciniame skunde rašoma netiesa, kad jis nebuvo šalia dukros jai mirštant. Jis visą laiką, kai dukrą su greitąja atvežė į Santariškių klinikas, buvo su ja ir ji mirė jam esant šalia jos. Į epikrizę nerašoma, ar kas nors budėjo, kuomet pacientė mirė. Priešingai nei nurodo A. P., liudytoja G. K. nemeluoja, o yra labai atsakingas, inteligentiškas žmogus. Tuo tarpu A. P. nepagrįsta reakcija į jam nepatinkančius liudytojus vis kartojasi - jis tiek civilinėje byloje prašinėja jam nepatikusiems liudytojams kelti baudžiamąsias bylas, tos pačios taktikos laikosi ir šioje byloje. Apeliaciniame skunde nepagrįstai rašoma, kad liudytoja D. K. meluoja ir tai gali patvirtinti liudytojas J. J.. Visų pirmą prie apeliacinio skundo pridėtas liudytojo J. J. rašytinis paliudijimas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir kaip įrodymas yra niekinis. Antra, jam kyla klausimas, ar tik ne pats A. P. surašė šį lapą. Trečia, D. K. nieko nemelavo, o detaliai papasakojo, ką matė ir girdėjo „G.“, per gedulingus pietus, po to jam namuose skaitant telefonu A. P. padėkos tekstą. Jo santykiai su vienturte dukra visada buvo geri, normalūs. Jis nereiškė didelio nepasitenkinimo ir priekaištų dėl, jo nuomone, nevykusio vyro pasirinkimo ir vedybų. Padėjo dukrai ir materialiai, ir dvasiškai, buvo artimi. Dukra per vėlai suprato savo klaidą (ištekant už P.), norėjo skirtis, bet dėl sunkios ligos tam jau neberado jėgų. Jos sutuoktinis nesidrovėjo ją mušti net jai sergant sunkia liga. Nurodo, kad jis nepadarė nusikaltimų, nepadarė ir jokios moralinės žalos. Mano, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Privatus kaltintojas niekaip neįrodė BK 154 str. 2d., 155 str. l d., 313 str. 2 d. sudėčių buvimo, o tokiais savo sugalvotais kaltinimais jį pažemino, įskaudino. Tai kaltintojas negerbia mirusiosios atminimo. Visi jo prašymai, išdėstyti apeliaciniame skunde, yra nepagrįsti, tokių prašymų jis nepareiškė apylinkės teisme.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis bei jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus pirmosios instancijos teismas taikė tinkamai, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Spręsdamas R. K. K. kaltumo klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir R. V. K. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir 313 str. 2 d. išteisino.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų įvertinimu, teigdamas, kad teismas iš esmės pasidavė R. K. K. bei jo advokatės įtakai ir jų įkalbinėjimams priimti tik R. K. K. palankų sprendimą bei buvo šališkas išteisintojo naudai, ir tokiu būdu nuėjo klaidingu keliu, padarydamas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas, iš esmės nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl įrodymų įvertinimo, prašo juos vertinti pagal jo pateiktą variantą. Tačiau kolegija pažymi, kad įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata pateikta BPK 20 str. 5 d. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad R. V. K. nepadarė jam inkriminuojamų veikų, numatytų BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir 313 str. 2 d. Nepažeisti ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. numatyti reikalavimai: nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų, kuriais teismas grindė savo nuosprendį, teisėtumu. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Pažymėtina, kad šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su išteisintuoju leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime. Nenustatyta, jog teismas proceso vedimo metu būtų rodęs išskirtinį palankumą išteisintajam bei jo advokatei. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nešališką teismą.

Šioje byloje nukentėjusysis A. P. išteisintąjį R. K. K. kaltino įžeidimu, šmeižimu bei mirusios jo sutuoktinės M. P. atminimo paniekinimu, t. y. tuo, kad išteisintasis po nukentėjusiojo A. P. sutuoktinės ir jo dukros M. P. mirties viešai paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, dienraščiuose „Sekundė“, „Panevėžio balsas“, „Panevėžio rytas“ AtA skyrelių informaciniuose skelbimuose nurodydamas dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė bei tokią dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę M. K. – P., nors po santuokos jai buvo suteikta tik vedybinė P. pavardė, nurodė minėtų dienraščių padėkose ir be nukentėjusiojo A. P. sutikimo po padėkų tekstu nurodė, kad pasirašo „Motina, tėvas ir vyras“. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs surinktus duomenis bei visapusiškai ir nešališkai juos įvertinęs, padarė pagrįstą bylos duomenimis išvadą, jog R. K. K. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., 313 str. 2 d., sudėties požymių. Nors byloje esanti santuokos, sudarytos tarp A. P. ir M. K., liudijimo kopija patvirtina, kad po santuokos M. K. pasirinko P. pavardę, dėl ko objektyviai skelbimai ir pareikštos padėkos spaudose, kuriose buvo nurodoma mirusiosios pavardė K. – P., neatitiko tikrovės pagal santuokos metu buvusį M. P. pasirinkimą, pasirenkant vyro pavardę ir nepasiliekant mergautinės K. pavardės, tačiau, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, tam, kad konstatuoti R. K. K. kaltę buvus šmeižimui bei įžeidimui, būtina nustatyti ir kitus būtinus šių nusikalstamų veikų požymius, o būtent – paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, užgauli, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Be to, įžeidimas ir šmeižimas gali būti padaromi tik tiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad M. P. buvo vienintelis išteisintojo R. K. K. vaikas. Jų tarpusavio santykiai buvo normalūs, jie sutarė gerai, jis ja rūpinosi jai sergant, lydėjo ją į Vilnių, Santariškių klinikas, buvo prie jos klinikose kai ji mirė, rūpinosi jos laidotuvėmis, pats vienas apmokėjo visas laidojimo išlaidas. Išteisintasis R. K. K. pripažįsta, kad tai jo iniciatyva dienraščiuose skelbiant apie laidotuves buvo įrašyta dukters ne tik po santuokos turėta P. pavardė, bet ir jos mergautinė pavardė – K.. Tačiau viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad skelbimuose ir padėkoje įrašydamas savo dukters mergautinę pavardę, turėjo vienintelį tikslą – suteikti tinkamą informaciją apie dukters mirtį ir laidotuves kuo didesniam žmonių ratui, nes daug kas jo dukrą pažinojo mergautine K., o ne po santuokos įgyta P. pavarde, be to, tokie jo veiksmai atitiko esamus papročius. Išteisintojo R. K. K. paaiškinimu, nei laidotuvių metu, nei po jų A. P. dėl to jokių pretenzijų nereiškė, juolab kad padėkos tekstas, po kuriuo nurodoma, kad dėkoja ir vyras (nukentėjusysis A. P.), buvo suderintas su pačiu nukentėjusiuoju A. P.. Išteisintojo teigimu, jis A. P. nei įžeisti, nei apšmeižti nenorėjo ir tokio tikslo neturėjo. Mano, jog tai, kad AtA skyrelių informaciniuose skelbimuose ir padėkose, išspausdintuose dienraščiuose, buvo paminėta ir mergautinė dukros pavardė, niekaip negalėjo įžeisti, pažeminti A. P. bei paniekinti mirusios dukros atminimo, juolab kad jis po dukros mirties parvykęs į Panevėžį šarvojimo patalpose pamatė dukros fotonuotrauką, po kuria jau buvo parašyta dviguba pavardė – M. K. – P.. Kolegija neturi pagrindo netikėti išteisintojo R. K. K. parodymais, kad dukros mergautinė pavardė buvo įrašoma tik siekiant teigiamų tikslų ir visai nesietina su A. P. asmeniu, noru jį apšmeižti ar įžeisti, taip pat paniekinti savo vienintelio mirusio vaiko atminimą. Iš nukentėjusiojo, išteisintojo bei liudytojų G. J., J. J., P. K., G. K., E. K., D. K. parodymų matyti, kad laidotuvės praėjo sklandžiai, jų metu jokios nesantaikos, nesutarimų nebuvo. Išteisintojo bei pirmiau paminėtų liudytojų parodymais nustatyta, kad šarvojimo patalpoje ties mirusiosios nuotrauka taip pat buvo padarytas užrašas, nurodant dvigubą (mergautinę ir vedybinę) pavardę „M. K. – P.“. Pats nukentėjusysis A. P. pirmosios instancijos teisme neigė šią aplinkybę, teigdamas, jog nematė, ar prie nuotraukos buvo parašyta jo žmonos pavardė, nurodant ir jos mergautinę pavardę. Tačiau, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, tokius jo parodymus paneigė ne tik išteisintasis R. K. K., liudytojos G. K. ir D. K., kurios parodė, kad šis užrašas buvo padarytas su A. P. žinia ir pritarimu, bet ir paties nukentėjusiojo A. P. prašymu teisme apklaustas liudytojas J. J., kuris parodė, kad rodė A. P. užrašą, esantį prie mirusiosios nuotraukos, bei jo klausė, kodėl įrašytos dvi pavardės, į ką A. P. jam atsakė, kad tai buvęs M. tėvuko noras. Taigi pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad A. P. žinojo ir matė, jog šarvojimo patalpoje ties nuotrauka buvo nurodyta dviguba (mergautinė ir vedybinė) žmonos pavardė, būtent taip buvo nurodyta ir dienraščių AtA skyrelių informaciniuose skelbimuose bei padėkose, ir tam neprieštaravo, t. y. savo žmonos mergautinės pavardės nevertino kaip jį žeminančios, įžeidžiančios aplinkybės. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į paties nukentėjusiojo A. P. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad jis nebūtų reiškęs jokių pretenzijų, jeigu jo žmonos mergautinė pavardė būtų parašyta skliausteliuose (b. l. 92). Iš tokių nukentėjusiojo A. P. parodymų galima suprasti, kad jį įžeidė ne pats mirusios žmonos mergautinės pavardės paminėjimas skelbimuose bei padėkose, o tai, kaip ta mergautinė pavardė buvo užrašyta. Nukentėjusiojo teigimu, jeigu mergautinė pavardė būtų užrašyta skliausteliuose, tai tokiu atveju, jis nebūtų įsižeidęs. Kolegijos nuomone, ir tas faktas, kad A. P., iškeldamas mirusios žmonos tėvui privataus kaltinimo bylą, į teismą kreipėsi praėjus beveik metams po žmonos laidotuvių ir būtent tuo metu, kai tarp nukentėjusiojo A. P. ir išteisintojo R. K. K. vyko ginčas civilinėje byloje dėl testamento (dukra M. P. testamentu tėvams paliko iki santuokos su A. P. įgytą butą) pripažinimo negaliojančiu (šiuo metu jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo ieškovo A. P. ieškinys atsakovams G. K. ir R. K. K., dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, atmestas), o ne iš karto po žmonos laidotuvių, rodo, jog A. P. iš tiesų nežeidė žmonos mergautinės pavardės paminėjimas dienraščių informaciniuose skelbimuose ir padėkose. Taigi vertinant esamas aplinkybes nenustatyta, kad išteisintasis R. K. K. būtų norėjęs įžeisti, šmeižti nukentėjusįjį A. P. bei sąmoningai tai būtų daręs. Priešingai, išteisintasis R. K. K. nemanė, kad jo elgesys būtų priešingas teisei ir sąlygotų teisės požiūriu nepriimtinų pasekmių atsiradimą. Išteisintasis R. K. K. skelbimais dienraščiuose siekė informuoti kuo didesnį ratą žmonių apie vienintelės dukros netektį, t. y. nurodydamas dvigubą pavardę siekė informuoti žmones, kurie ją pažinojo santuokine pavarde kaip P., ir žmones, kurie ją pažinojo mergautine pavarde kaip K., juolab kad jo dukra mergautinę pavardę nešiojo ilgiau negu sutuoktinio pavardę (M. P. su A. P. buvo susituokę 12 metų, o M. P. mirė būdama 45 metų amžiaus). Išteisintasis R. K. K., būdamas įsitikinęs, kad jo dukrą didesnis žmonių ratas pažinojo būtent mergautine pavarde, nei sutuoktinio pavarde, įrašydamas skelbimuose dvigubą pavardę, siekė ne įžeisti ar apšmeižti A. P., o informuoti kuo daugiau ją pažinojusių žmonių. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, toks R. K. K. elgesys atitiko ir esamus papročius – informuoti kuo didesnį ratą žmonių apie netektį. Taigi vien mirusiosios mergautinės pavardės paskelbimas negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis įprastoms elgesio taisyklėms, moralės reikalavimams ir tokie išteisintojo veiksmai negali būti laikomi užgauliu bei pažeminančiu A. P. orumą, juolab kad nukentėjusysis nenurodė jokių aplinkybių, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių galimų įrodymų, patvirtinančių, kad dėl jo žmonos mergautinės pavardės paskelbimo nukentėjo jo garbė ir orumas, reputacija, priešingai, tai teigia tik deklaratyviai, neparemdamas jokiais pagrįstais argumentais bei faktinėmis aplinkybėmis. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir padarė atitinkančią faktines bylos aplinkybes išvadą, kad R. K. K. veiksmuose nėra BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. nėra subjektyvinės pusės požymio – tyčios ir objektyvinės pusės požymių – nepadaryti kaltinime nurodyti veiksmai, galintys būti vertinamai kaip šmeižimas ir įžeidimas, todėl R. K. K. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs šių nusikalstamų veikų.

Kolegija visiškai sutinka ir su kita apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad R. K. K. veiksmuose nėra ir BK 313 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl R. K. K. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs ir šios nusikalstamos veikos. Įstatymas reikalauja, kad kvalifikuojant veiką viešai paskelbus apie mirusįjį melagingus prasimanymus, būtina nustatyti, kad prasimanymai galėjo nulemti žmonių panieką ir pakirsti pagarbą jo (mirusiojo) atminimui, be to, ši veika taip pat gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Nors pats nukentėjusysis A. P. ir neigia aplinkybę, kad padėkos tekstas buvo derinamas su juo, tačiau tai, kad išteisintasis R. K. K. su A. P. derino tekstą su jame įrašyta mergautine mirusiosios pavarde, ir kad tokiam tekstui A. P. pritarė, be paties išteisintojo paaiškinimų, parodė ir liudytojos D. K. bei G. K.. Kolegija neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais. Kaip jau minėta, M. P. buvo vienintelis išteisintojo R. K. K. vaikas. Byloje nustatyta, kad jų abipusiai santykiai buvo draugiški, jie gerai sutarė, todėl akivaizdu, kad išteisintasis R. K. K., padėkoje įrašydamas dukros mergautinę pavardę bei po tekstu nurodydamas, kad jį pasirašo „Motina, tėvas ir vyras“, nenorėjo paniekinti ir nepaniekino mirusiosios dukros atminimo. Vertinant padėkos tekstą, jis yra pagarbus, o padėka – yra mandagumo poelgis. Padėka atitinka ir esamus papročius, t. y. padėkoti už pagalbą laidojant. Kaip sutartinai mirusiosios tėvai bei vyras A. P. dalyvavo ir organizavo laidotuves, taip sutartinai ir padėkojo. Todėl vien dukros mergautinės pavardės paminėjimas padėkose bei nurodymas po tekstu, kad pasirašo ir vyras (nukentėjusysis A. P.), negali būti vertinamas nei kaip prasimanymas, nei kaip aplinkybė, kokiu nors būdu galėjusi nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiosios atminimui. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs R. K. K. veikoje nusikaltimo, numatyto BK 313 str. 2 d., sudėties, pagrįstai jį išteisino kaip nepadariusį šios nusikalstamos veikos. Vertinant esamas aplinkybes apeliacinio skundo prašymai pripažinti R. K. K. kaltu padarius jam kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas, iškviesti UAB „G.“ laidotuvių organizatorę L. K. bei išreikalauti pridėti prie šios privataus kaltinimo bylos iš Panevėžio AVPK Panevėžio m. PK visą surinktą medžiagą, registruotą policijos registruojamų įvykių registre Nr.0111000182854, bei surinktą medžiagą, registruotą policijos registruojamų įvykių registre Nr. 0111000182839, taip pat medžiagą, registruotą policijos registruojamų įvykių registre pagal R. K. K. ir G. K. skundus ir pareiškimus už 2011 ir 2012 metus, atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti nukentėjusiojo A. P. civilinį ieškinį nenagrinėtą, kadangi R. K. K. pagal BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir 313 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįstas, nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio klausimas skundžiamu nuosprendžiu išnagrinėtas teisingai. BPK 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, civilinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju nukentėjusysis turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl nukentėjusiojo A. P. prašymas priteisti iš R. K. K. jo naudai 12 000 Lt neturinei žalai atlyginti atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos. Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis R. K. K. bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo gynėja advokatė L. Svidrienė prašo priteisti iš nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) A. P. 800 litų proceso išlaidų išteisintojo R. K. K. naudai, kurias jis turėjo sumokėdamas advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei gynybą apeliacinės instancijos teisme. BPK 105 str. 6 d. įtvirtinta nuostata, jog kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, jog visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. R. K. K. iškelti kaltinimai pripažinti nepagrįstais, dėl šių kaltinimų jis išteisintas, todėl jo išlaidos, susijusios su gynėjos darbo apmokėjimu, pripažįstamos proceso išlaidomis. Išteisintojo R. K. K. turėtos išlaidos sumokant advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei gynybą apeliacinės instancijos teisme yra pakankamai pagrįstos ir priteistinos iš A. P..

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nukentėjusiojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš A. P. 800 litų proceso išlaidų Roberto K. K. naudai.