- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-31
- Bylos Nr.
- 1A-115-873/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40506-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Žimkienė (pirm.), Laureta Ulbienė, Jurgita Kolyčienė
- Nuteistasis
- N. M.
- Nukentėjusysis
- L. T.
- Advokatai
- Artūras Šukevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Lauretos Ulbienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. M. (buvusi pavardė G.) gynėjo advokato Artūro Šukevičiaus apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteista 25 MGL (941,50 Eur) bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. P. instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. N. M. nuteista už tai, kad ji mušdama nežymiai sužalojo savo mažametį šeimos narį: 2016 m. rugpjūčio 26 d., apie 9 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena kartu su savo mažamečiais vaikais L. T. ir D. M., konflikto su sūnumi L. T. metu dėl to, kad L. T. užgavo brolį D. M., tyčia sudavė vieną smūgį telefono kroviklio laidu L. T. į galvos kairę pusę, padarydama dvi juostų formos 4 ir 5 cm ilgio sumušimo žymes kairio smilkinio srityje. Tokiu būdu nežymiai sužalojo mažametį nukentėjusįjį L. T.. N. M. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistosios N. M. vardu gynėjas advokatas Artūras Šukevičius prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, o N. M. išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Teismas neįvertino, kad proceso metu buvo esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes N. M. neturėjo advokato, policijos pareigūnai jos atžvilgiu taikė psichologinį smurtą.
2.2. Nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, nes įrodymų dėl N. M. sūnaus sužalojimo nepakanka. Teismas neįvertino, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys buvo netikslūs.
2.3. Bausmė - 25 MGL (941,50 Eur) bauda, atsižvelgiant į N. M. padėtį, yra per griežta. Ji anksčiau nėra bausta, gerai charakterizuojama, įvykis įvyko dėl sunkių asmeninių aplinkybių ir daugiau niekada nepasikartos.
2.4. Skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, akivaizdžiai pažeidžiantis N. M. teises į objektyvų nešališką teismą ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės įstaigos (taip pat ir ikiteisminio tyrimo instancijos bei teismai) turi tarnauti žmonėms, o ne formaliai taikyti įstatymo reikalavimus, todėl teismas turi įvertinti visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.
2.5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistąją išteisinti. Nurodė, kad nuteistoji skyrė savo besiginčijančius vaikus, netyčia sudavė, kad sūnus neskriaustų jaunesniojo vaiko. Ekspertas nedavė kategoriškų išvadų, buvo nustatytos tik dvi juostos smilkinio srityje, todėl trūksta duomenų apie sužalojimo laipsnį. Bausmė paskirta neteisinga, nuteistajai finansiškai nepakeliama.
2.6. Nuteistoji prašė apeliacinį skundą tenkinti, nurodė, kad ji sudavė netyčia. Vaikai nuo 2016 metų yra ne su ja, jai tai didelė bausmė. Prašo sumažinti baudos sumą.
2.7. Nukentėjusiojo atstovas bei prokuroras prašė skundą atmesti . Prokuroras nurodė, kad nuteistosios kaltė įrodyta teisme ištirtais įrodymais, nuteistosios, liudytojų parodymais bei eksperto išvada, paskirta bausta yra mažesnė nei baudos vidurkis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmestinas.
3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
3.1. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, pagrįstai N. M. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
3.2. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad proceso metu buvo esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes N. M. neturėjo advokato, policijos pareigūnai jos atžvilgiu taikė psichologinį smurtą, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmoje įtariamosios apklausoje gynėjas nedalyvavo, tačiau N. M. 2016 m. rugpjūčio 27 d. buvo išaiškintos jos teisės dėl gynėjo, ji pasirašytinai jo atsisakė (t. 1, b. l. 91). Vėliau savo teisę į gynėją ji realizavo - byloje yra 2016 m. rugsėjo 30 d. advokato orderis (t. 1, b. l. 27) ginti įtariamąją N. G., 2016 m. lapkričio 3 d. apklausos metu N. M. turėjo gynėją (t. 1, b. l. 100). Nepagrįstais laikytini ir nuteistosios nurodyti argumentai dėl pareigūnų naudoto psichologinio smurto jos atžvilgiu: ikiteisminio tyrimo metu N. M. nepateikė skundų dėl jos teisių pažeidimo ar pareigūnų psichologinio smurto, skunde nurodomi teiginiai taip pat deklaratyvūs, nurodant nei kokie pareigūnai, nei kada vartojo ir kaip tai paveikė nuteistąją ar jos parodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra paremtas išimtinai įtariamosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o įvertinti visi bylos duomenys – tiek nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada bei kita bylos medžiaga, todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.
3.3. Atsakydama į apeliantės argumentus dėl, jos nuomone, padaryto netyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo mažamečiui, teisėjų kolegija pažymi, jog svarbią reikšmę kitų byloje esančių įrodymų kontekste turi mažamečio nukentėjusiojo L. T. parodymai. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu, 2016 m. rugsėjo 30 d., nukentėjusysis L. T. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 30-31), parodė, kad jis rugpjūčio 26 dieną broliui netyčia užmynė, brolis verkė, jam mama vieną kartą sudavė su pakrovėjo nuo telefono laidu per kairę ausį; jam nelabai skaudėjo, kai sudavė; buvo dvi žymės, du įdrėskimai; jis matė, kad mama atsinešė laidą iš virtuvės, nebandė išsisukti, kai mama užsimojo laidu; tuo metu sėdėjo ant fotelio; jam akies neužgavo, tik prie ausies ir virš antakio; jie su mama vienas kito atsiprašė, susitaikė; kad mama suduotų kaip dabar, anksčiau nebūdavo; jis dabar gyvena globos namuose ir nori pas mamą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiomis nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, o įvertinant dar ir jo amžių (įvykio metu – jam buvo 9 metai), pažymėtina, kad tokio amžiaus vaikas yra pakankamai sąmoningas atskirti tyčinio pobūdžio veiksmus – šiuo atveju smūgio laidu sudavimą nuo neatsargaus. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojos A. R. parodymai apie tai, kad iš karto po įvykio ji buvo N. M. bute, L. T. pasakė, kad mama jį mušė, prašė, kad ji jo nepaliktų, nes, kai išeis, mama jį vėl muš, liepė nesakyti socialinei darbuotojai apie tai, kad jis muštas, o N. M. jai sakė, jog jie susikivirčijo, jis tyčia nuskriaudė mažąjį brolį, ji sudavė pakrovėjo laidu. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl jo sumušimo patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresniojo teismo medicinos eksperto J. R. specialisto išvada (t.1, b. l. 13) bei jo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme (t.2, b. l. 110), jog L. T. nustatytos dvi juostų formos 4 ir 5 cm ilgio sumušimo žymės kairio smilkinio srityje. Nukentėjusiojo L. T. parodymai yra nuoseklūs, nors ir gyvendamas globos namuose, nurodė, kad nori pas mamą, todėl vertintina, jog nukentėjusysis neturėjo jokio pagrindo melagingai apkalbėti N. M..
3.4. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistoji N. M. paaiškino (t. 2, b. l. 42), kad abu vaikai žaidė, susibarė, ji išgirdo nežmonišką mažojo klyksmą, nes didysis brolis nutrynė mažajam pirštuką, vaikus norėjo skirti, vaikai pešėsi, ji turėjo rankose pakrovėją, juo mosikavo, pradėjo skirti ir netyčia pliaukštelėjo. Sudavė vieną kartą. Kai L. T. stovėdamas muistėsi, jis pats atsitrenkė į laidą. Ji nenorėjo jo mušti. Kolegija vertina, kad N. M. ir pirmos instancijos teisme iš esmės neneigė paties veiksmo - sudavimo vieną kartą telefono kroviklio laidu L. T., pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, N. M. parodymų keitimą, pagrįstai atmetė teisme išsakytą poziciją dėl neatsargios kaltės. Kolegija pažymi, kad N. M. vaikų kivirčo metu buvo virtuvėje, atėjo į kambarį jau atsinešdama pakrovėjo laidą, minėtu daiktų buvo suduota nukentėjusiajam per ausį, smūgis buvo pakankamai stiprus – atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, vaikas apie mušimą, taip pat apie tai, kad mama liepė nieko nepasakoti, pasakė atėjusiai socialinei darbuotojai.
3.5. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresniojo teismo medicinos eksperto J. R. specialisto išvadoje (t.1, b. l. 13) nurodyta, kad nukentėjusiajam L. T. nustatytos dvi juostų formos 4 ir 5 cm ilgio sumušimo žymės kairio smilkinio srityje. Sužalojimas galėjo būti padarytas aplinkybėse nurodytu metu ir būdu ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Teisėjų kolegija pasisako, kad specialisto išvada byloje vertinama pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles kaip ir kiti įrodymai. Teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 110) ekspertas J. R. paaiškino, kad preziumuojama, jog tai buvo smūgio sudavimo pasekmė ir liko kraujosruvos ar paraudimas, per mažai duomenų, kad duotų kategorišką išvadą dėl laiko, praėjusio nuo sužalojimo, nes šiuo atveju buvo per mažai duomenų, kad galėtų atsakyti į šį klausimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad sužalojimo padarymo aplinkybės nustatytos nuteistosios, nukentėjusiojo, liudytojos A. R. parodymais, duomenų, kad sužalojimai būtų padaryti kitu metu ir būdu, byloje nėra. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys buvo netikslūs, konkrečių pažeidimų skunde nenurodyta, teisėjų kolegija vertina, kad nenustatyta, jog nuteistosios teisės galimai būtų buvę pažeistos dėl kaltinamojo akto netikslumų.
3.6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, detalios subjektyviosios pusės analizės dėl N. M. padarytos nusikalstamos veikos nepateikė, tačiau iš nuosprendžio motyvų ir įrodymų vertinimo matyti, jog teismas N. M. veiksmus kvalifikavo kaip tyčinius, nes ji mušdama nežymiai sužalojo savo mažametį šeimos narį, ji pripažinta padariusi veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
3.7. Pažymėtina, jog nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad savo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tik tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju – nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.
3.8. Iš pačios nuteistosios paaiškinimo, jog ji norėjo vaikus išskirti, turėjo rankose pakrovėją, juo mosikavo, pradėjo skirti, netyčia pliaukštelėjo, matyti, jog nuteistoji sudavė telefono kroviklio laidu vieną kartą. Nukentėjusiojo parodymais - jam mama vieną kartą sudavė su pakrovėjo nuo telefono laidu per kairę ausį. Nukentėjusiajam, specialisto išvados duomenimis, buvo padarytos dvi juostų formos 4 ir 5 cm ilgio sumušimo žymės kairio smilkinio srityje, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistoji, suduodama laidu nukentėjusiajam, suvokė, kad dėl jos veikos gali atsirasti pavojingi padariniai, ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti, ją tenkino bet kokios galimos pasekmės, veikė netiesiogine tyčia. Kadangi padarytas sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.
3.9. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai N. M. bausmę, BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, N. M. asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
3.10. N. M. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, BK 140 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteista (t. 1, b. l. 112), administracine tvarka bausta vieną kartą ( t. 2, b. l. 35), kaip nurodoma, yra nėščia. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas N. M. pagrįstai paskyrė švelniausios rūšies bausmę – baudą, ženkliai mažesnę nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas bausmės vidurkis (nusikalstamų veiksmų atlikimo metu galiojusi įstatymo redakcija), paskirta bauda, kuri du kartus mažesnė nei minimalus baudos dydis, numatytas dabar galiojančioje įstatymo redakcijoje. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, nuteistajai N. M. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka teisingumo, proporcingumo kriterijus.
3.11. Įvertinus visas aplinkybes darytina išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, byloje nėra jokių duomenų, kad būtų buvusios pažeistos nuteistosios N. M. teises į objektyvų ir nešališką teismą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios N. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.