Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-28 · Administracinė byla Nr. AS-525-340-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-28
Bylos Nr.
AS-525-340-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
viešosios įstaigos „Sapiegos ligoninė“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 78.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS525-340/2010Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 78.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Sapiegos ligoninė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Sapiegos ligoninė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas VšĮ „Sapiegos ligoninė“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. V-202 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete numatyto stabilizavimo fondo (sveikatos sistemos pertvarkai) lėšų naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 8.1 ir 18 punktus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi atsisakė priimti skundą.

Nustatė, kad Įsakymu patvirtintas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete numatyto stabilizavimo fondo (sveikatos sistemos pertvarkai) lėšų naudojimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris skirtas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, visoms sveikatos priežiūros įstaigoms, gydytojams ir kitoms įstaigoms, t.y. toks norminis administracinis aktas galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje bei visiems asmenims, kai jiems tenka spręsti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete numatyto stabilizavimo fondo (sveikatos sistemos pertvarkai) lėšų naudojimo klausimus. Tvarkos aprašas skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Konstatavo, jog pareiškėjas ginčą kelia dėl centrinio valstybinio administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo. Prašymų ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nagrinėjimo ypatumai reglamentuoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) XVI skirsnyje. ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą subjektų, turinčių teisę kreiptis į teismą, prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį aktą. Remiantis ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi, taip pat prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi teisę ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, t. y. asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aktų nuostatas, ABTĮ 111 straipsnio 2 dalį, pabrėžė, jog pareiškėjas nereiškia kitokio pobūdžio reikalavimo, susijusio su galimai jo pažeistomis teisėmis. Padarė išvadą, jog pareiškėjo skundas laikytinas abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų, turinčių teisę su abstrakčiu prašymu kreiptis į teismą, prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ratą.

II.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą iš naujo perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad skundas nesietinas su prašymu ištirti akto teisėtumą, o skundu prašoma panaikinti tokį aktą, nes jis daro žalą pareiškėjui, kadangi nurodytais terminais nėra skiriamas finansavimas ir uždrausta priimti darbuotojus. Tuo atveju, jeigu teismui nebuvo aiškūs skundo reikalavimai, jis turėjo, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, priimti nutartį dėl trūkumų šalinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (bylos Nr. A5-63/2003, AS438-763/2009), kad norminiuose teisės aktuose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą aktą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis vertintinas kaip centrinio administravimo subjekto priimtas norminis teisės aktas. Jame nustatytos bendro pobūdžio elgesio taisyklės, susijusios su privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete numatyto stabilizavimo fondo (sveikatos sistemos pertvarkai) lėšų naudojimo tvarka. Įsakymu patvirtintame Tvarkos apraše nustatytos taisyklės yra bendro pobūdžio, orientuojamos į ateitį, tokios taisyklės nėra vienkartinio pobūdžio ir adresuotos konkretiems, individualiai apibrėžtiems subjektams. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, jog keliamas centrinio administravimo subjekto priimti norminio administracinio akto teisėtumo klausimas.

ABTĮ 110 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai pateikiamas abstraktus prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nepatenka į tokiame straipsnyje apibrėžtą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. Tuo tarpu ABTĮ 111 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą paduodamas ryšium su individualia byla. Vadovaujantis minėtu straipsniu, teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi ir asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Kitaip tariant, ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais.

Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą pateikė ne tada, kai teisme jau nagrinėjama byla dėl jo teisių pažeidimo, o priešingai – išimtinai siekdamas norminio administracinio akto dalies panaikinimo, t. y. kreipdamasis į teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nors teisė kreiptis su tokiu prašymu į teismą pareiškėjui nėra suteikta.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam turėjo būti nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Nagrinėjamu atveju nustatyti ne skundo trūkumai, o konstatuota, jog pareiškėjas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi teisės kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išaiškino kreipimosi į teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tvarką. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijamą Įsakymą priėmė centrinis viešojo administravimo subjektas, o bylos dėl centrinių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų teisėtumo yra priskirtinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p.). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą įgytų tik tuo atveju, jei teisme būtų nagrinėjama konkreti administracinė byla dėl jo teisių pažeidimo, o jis su atitinkamu prašymu kreiptųsi į bylą nagrinėjantį teismą.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, rėmėsi ABTĮ 111 straipsnio 2 dalimi. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, neturėdamas tokios teisės, todėl skundą priimti turėjo būti atsisakyta ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 110 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tokie trūkumai negali iš esmės paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo viešosios įstaigos „Sapiegos ligoninė“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė