Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-25 · Administracinė byla Nr. I-1414-394/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-25
Bylos Nr.
I-1414-394/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00737-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1414-394/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00737-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.4.; 55.1.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 25 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,dalyvaujant pareiškėjui A. V.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 210 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje įvairiais laikotarpiais nuo 2017-01-01 iki 2017-05-01 kamerose Nr. 5 ir 93, kuriose netinkamai izoliuotas sanitarinis mazgas – pertvara atitvertas tik iš vienos pusės, nebuvo tualeto ventiliacijos, laikėsi nemalonus kvapas, buvo priverstas klausytis, kaip kiti asmenys atlikinėjo gamtinius reikalus. Paskirstymo kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats nuo 2014 metų neberūko. Paskirstymo kamerose tualetai taip pat atitverti tik iš vienos pusės. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. nepatogumus, pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (51 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (8-14 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas nuo 2017-02-09 iki 2017-02-17, nuo 2017-03-13 iki 2017-03-14 ir nuo 2017-03-17 iki 2017-03-20 kamerose Nr. 5 ir 93, kuriose jam teko nuo 3,65 iki 18,2 kv. m. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Be to, pareiškėjas didžiąją laiko dalį kameroje sėdėjo vienas arba dviese, dėl to pareiškėjui negalėjo kilti tokie išgyvenimai, kuriuos jis nurodė skunde.

Atsakovas nurodo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017-03-07 atliko kameros Nr. 93 patikrinimą, kameroje temperatūra, dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normas, vizualiai matomo pelėsio nebuvo. Kamera Nr. 5 pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrinta nebuvo, o tai leidžia daryti išvadą, kad nebuvo nustatyta jokių higienos normos pažeidimų. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu priėmimo paskirstymo patalpose buvo laikomas tik tris kartus (LSP-4), kas tikrai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ir negrįžtamų sveikatos sutrikimų. 2016 m. liepą ir rugsėjį laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose buvo išdažytos sienos, lubos, grotos, atitverti sanitariniai mazgai.

Atsakovas pažymi, kad trumpalaikio laikymo kamerose nerūkoma, jei pastebimas rūkantis asmuo, jam surašomas tarnybinis pranešimas, nenustatyta, kad pareiškėjo laikymo metu trumpalaikio laikymo kamerose dėl rūkymo buvo surašyti tarnybiniai pranešimai.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas A. V. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 210 Eur neturtinės žalos atlyginimas (po 10 Eur už kiekvieną laikymo dieną) už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2017-05-01, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui kamerose bei Tabako kontrolės įstatymo reikalavimų.

Iš byloje esančios 2017-05-24 pažymos Nr. 60/09-19749 (16 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. V. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017-02-09 iki 2017-02-17, nuo 2017-03-13 iki 2017-03-14 ir nuo 2017-03-17 iki 2017-03-20, viso 15 dienų, kamerose Nr. 5 ir 93, o atvykęs į Šiaulių TI tris kartus buvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpą Nr. LSP-4.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose kamerose Nr. 5 ir 93, kuriose jis buvo laikomas, bei paskirstymo kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai – atitverti tik pertvara iš vienos pusės, nebuvo tualeto ventiliacijos, laikėsi nemalonus kvapas.

Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų matosi, kad kameroje Nr. 93 sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto izoliuotas sienele ir užuolaida, o kameroje Nr. 5 – sienele ir durimis (26-27 b. l.). Duomenų, kad sanitariniai mazgai kamerose turi atskirą oro šalinimo sistemą, atsakovas nepateikė, taigi nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas. Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus matosi, kad laikino laikymo ir priėmimo – paskirstymo kamerose 2016 m. liepos - rugsėjo mėn. atlikta sanitarinių mazgų atitvarų gamyba ir montavimas (22-25 b. l.). EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016, LVAT 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik plona pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI paskirstymo kamerose jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, o pats yra nerūkantis, dėl to patyrė nepatogumus. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis kalba ne apie laikino sulaikymo patalpas, į kurias asmenys talpinami iki kratos, bet apie tas kameras, kuriose laikomi po kratos iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras, o tose kamerose Šiaulių TI administracija rūkyti nedraudžia, nors turėtų tai daryti.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015-11-01) 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tačiau 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad trumpalaikio laikymo kamerose nerūkoma, jei pastebimas rūkantis suimtasis/nuteistasis, jam surašomas tarnybinis pranešimas, o kad pareiškėjo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose būtų buvę surašyti tarnybiniai pranešimai, nenustatyta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Taigi įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus ir laikyti, kad dėl to, jog paskirstymo kamerose kiti asmenys galimai rūkė, pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kuriose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, iš viso buvo laikomas 15 dienų (9 dienas vasario mėn. ir 6 dienas kovo mėn.), byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, duomenų, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, byloje nėra.

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (LVAT 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2162/2014 ir kt.).

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 4 p., 132 str. 1 d. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė