- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-12
- Bylos Nr.
- I-1503-394/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00468-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir skundo papildymu (2-3, 15-16 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010-08-10 iki 2015-03-05, kiekvieną dieną buvo išvedamas pasivaikščioti, tačiau pasivaikščiojimo kiemeliuose dvokė kanalizacija, kiemeliai pridergti balandžių, asbestas nuodinga medžiaga, nesijaučia jokio gryno oro, tokiu būdu buvo pažeidžiama jo teisė būti vieną valandą gryname ore. Dėl tokių sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t.y. nepatogumus, pergyvenimus, emocinę depresiją.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (124 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (21-25 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo taikyti senatį, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176. Šių taisyklių 21 p. numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, juose įrengiamos rakinamos kameros, uždengtos metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Šiaulių TI ant rėžiminio pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Pasivaikščiojimų tvarka vykdoma vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d., Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XVI skyriumi bei Šiaulių TI direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo teisė pareiškėjui buvo suteikiama viso jo buvimo Šiaulių TI metu, pareiškėjas skunde pats patvirtino faktą, kad kiekvieną dieną jam buvo leidžiama pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemeliuose po 1 val. Pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimas buvo atliktas 2012-07-09 ir 2013-06-26, pažeidimų nenustatyta.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytų pareigūnų veiksmų neteisėtumą, nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie jo teigimu patirtos žalos faktą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, atsakovas mano, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijų darbuotojų neteisėtos veikos ir žalos fakto. Nenustačius neteisėtos veikos ir žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Pareiškėjas E. V. skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, neturtinę žalą grindžia tuo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasivaikščioti, t.y. pažeista jo teisė ne mažiau kaip vieną valandą pabūti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai Šiaulių TI neatitinka higienos normų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą faktiškai kildina iš kalinimo sąlygų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 p. numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 p. nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, jie turi būti periodiškai valomi, jei dulka – laistomi.
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ (35-36 b. l.) nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m., pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. birželio 15 d., 2012 m. birželio 25 d., 2013 m. birželio 26 d. ir 2014 m. rugsėjo 25 d., tikrindamas Šiaulių TI atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, reikalavimams, nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims yra sudarytos galimybės kasdien būti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant pastato stogo, ketvirtame aukšte, jų yra 21, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai ir drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės (37-41, 45-50, 53-60, 70-73 b. l.).
Išanalizavęs nurodytas teisės normas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad byloje nėra duomenų, jog valdžios institucijos darbuotojai – Šiaulių TI pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ar neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų. Pareiškėjas pats skunde nurodo, kad kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose galėjo būti vieną valandą. Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja tardymo izoliatoriuose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų dydžio. Visuomenės sveikatos centras taip pat nenustatė, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimas, jų priežiūra neatitiktų higienos normos reikalavimų. Iš byloje esančios 2015-03-20 Šiaulių TI pažymos Nr. 61/04-596 matosi, kad pareiškėjas E. V. laikotarpyje nuo 2010-08-10 iki 2015-04-05 į Šiaulių TI administraciją su skundu dėl pasivaikščiojimo kiemelių kreipėsi tik vieną kartą – 2015-02-08 (30 b. l.). Skunde nurodyta, jog 2015-02-08 jo niekas neišvedė pasivaikščioti, tačiau iš byloje esančių tarnybinių pranešimų matosi, kad kameroje Nr. 104 buvę nuteistieji, tame tarpe ir E. V., eiti pasivaikščioti atsisakė (32-34 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas E. V. dėl netinkamų laikymo nuo 2011-07-04 iki 2014-06-04 Šiaulių TI sąlygų yra kreipęsis į teismą su skundu 2014 metais ir 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2170-621/2014 jam buvo priteista 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys), tačiau skunde, paduotame teismui 2014-07-07, pareiškėjas net neužsiminė apie nesudaromą galimybę tinkamai pasivaikščioti ar pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimą higienos normų reikalavimams. Be to, dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 17 d., nors nurodo, kad nepatogumus dėl pasivaikščiojimo kiemelių patyrė jau nuo 2010-08-10. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai (CK 6.271 str. prasme). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t.y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ir nenustatęs nei neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, nei neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, teismas laiko, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. V. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.