Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-06-18 · Administracinė byla Nr. A-756-36-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-18
Bylos Nr.
A-756-36-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Kategorijos
  • 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-36/2009Procesinio sprendimo kategorija 35.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei V. V. ,atsakovo atstovui M. G. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl potvarkio panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės mero 2007 m. gegužės 31 d. potvarkį Nr. 22-133 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių naudojimosi spaudos puslapiais ir eterio (televizijos, radijo) laiku, kuriais savivaldybė naudojasi pagal atskiras sutartis, tvarkos tvirtinimo“. Nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punktą turi būti užtikrinamas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Viešojo administravimo subjektai gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra numatyti galiojančiuose teisės aktuose ir yra priskirti jų kompetencijai, t.y. „draudžiama viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai leidžiama“. Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis mero įgaliojimų sąrašas. Teisės aktai merui nesuteikia teisės priimti potvarkių dėl tarybos narių naudojimosi spaudos puslapiais ir eterio laiku tvarkos. Be to, ginčijamas potvarkis yra norminis teisės aktas, tačiau nebuvo paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka. Apie teisės aktų pažeidimus Vyriausybės atstovas 2007 m. rugsėjo 28 d. teikimu Nr. 1T-35 informavo Vilniaus miesto savivaldybės merą, siūlydamas jam svarstyti ginčijamo potvarkio panaikinimo klausimą. Pasibaigus įstatyme nustatytam terminui Vilniaus miesto savivaldybės meras nepranešė Vyriausybės atstovui apie priimtą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas pareiškėjo prašymą prašė atmesti. Nurodė, kad mero sprendimai įforminami potvarkiais (Vietos savivaldos įstatymo 21 str. 4 d.). Įstatymų leidėjas konkrečiai neįvardija, kokią savivaldybės tarybos veiklą turi planuoti meras, kad savivaldybės taryba Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtos kompetencijos ribose galėtų deramai atlikti savo funkcijas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. I-202 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentą (aktuali redakcija nuo 2006 m. liepos 7 d.) (toliau – ir Reglamentas), kurio 5 straipsnio „Tarybos nario veikla“ 1.12 punktas skelbia, kad tarybos narys mero potvarkiu nustatyta tvarka gali naudotis spaudos puslapiais ir eterio laiku, kuriais naudojasi Savivaldybė, pagal atskiras sutartis. Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kad savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją savivaldybės taryba. Pareiškėjo teiginiai, kad nei Vietos savivaldos įstatymo teisės normos, nei joks kitas teisės aktas nenustato merui nei teisės, nei pareigos spręsti ir priimti potvarkius dėl tarybos narių naudojimosi spaudos puslapiais ir eterio (televizijos, radijo) laiku tvarka, o ginčijamas aktas yra priimtas viršijant mero kompetencijos ribas, yra nepagrįsti. Tiek Vietos savivaldos įstatymo (21 str. 1 d. 1 p.), tiek Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas (5 str. 1.12 punktas) ginčijamą funkciją priskiria mero kompetencijai. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės mero potvarkį Nr. 22-133 iš esmės prieštarauja Konstitucijai, Vietos savivaldos įstatymui, nes tokiu būdu siekiama, kad meras savo potvarkiu pakeistų tarybos patvirtintą Reglamentą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui teisę kreiptis į teismą suteikia Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1-202 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentą (paskelbtas dienraščio „Lietuvos rytas“ priede Sostinė, 2004-08-17, Nr. 189), kurio 5 straipsnio 1.12 punktu merui delegavo teisę nustatyti tvarką, kuria tarybos narys gali naudotis spaudos puslapiais ir eterio laiku, kuriais naudojasi savivaldybė pagal atskiras sutartis. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad potvarkis gali būti panaikintas tik tuo atveju, jeigu taryba pakeistų ar panaikintų atitinkamą Reglamento punktą. Tarybos sprendimu patvirtintas Reglamentas neginčijamas, įstatymų nustatyta tvarka neteiktas ir atitinkamas prašymas dėl norminio teisės akto tyrimo šioje byloje (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 str. 2 d., 111 str.). Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 punktas įpareigoja savivaldybės tarybą patvirtinti veiklos reglamentą ir jame numatyti pagrindines bendravimo su gyventojais formas ir būdus, kurie garantuotų vietos savivaldos principų ir teisių įgyvendinimą bendruomenės interesais. Vyriausybės atstovas ginčija mero potvarkį, kuriuo nustatyta tvarka, kaip tarybos nariai gali naudotis spaudos puslapiais ir eterio (televizijos, radijo) laiku tuo pagrindu, kad potvarkis priimtas viršijant mero įgaliojimus, kuriuos merui suteikia Vietos savivaldos įstatymas. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13, 14 ir 15 dalių, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8, 9 ir 10 dalių nuostatomis, padarė išvadą, kad ginčijamas potvarkis neturi esminių norminiam teisės aktui būdingų požymių. Potvarkiu patvirtinta tvarka skirta individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (individualiai apibrėžtai asmenų grupei) – tarybos nariams. Iš esmės tvarka skirta ne tarybos nariams tiesiogiai, bet tarybos frakcijoms, kurios gauna galimybę eiliškumo tvarka naudotis spauda bei eterio laiku ir šį laiką tarybos nariams skiria frakcijos, bei tarybos sekretoriato Viešųjų ryšių tarnybai, kuriai pavesta sudarinėti atitinkamus grafikus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį meras yra savivaldybės vadovas, pagal 21 straipsnio 1 dalį jis atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą, taigi privalo vykdyti tarybos sprendimus. Vietos savivaldos įstatymo 21 (1) straipsnyje nustatyta, kad savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų bei savivaldybių merų teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas. Kadangi skundžiamas aktas šia tvarka nebuvo skelbtas, jis laikytinas vidinio administravimo aktu, skirtu reguliuoti santykiams tarp tarybos frakcijų bei tarybos sekretoriato Viešųjų ryšių tarnybos, nustatantis grafikų, kada frakcijos gali pasinaudoti spauda ir eterio laiku, sudarymo tvarką, spaudoje skelbiamų nuomonių paskelbimo formatą, redagavimo tvarką bei nurodantis konkrečius leidinius bei radijo ir televizijos laidas, jų konkretų laiką, kuriose turi teisę pasisakyti frakcijos. Iš potvarkio 1 punkto galima spręsti, kad šiuo laiku bei spaudos leidiniais savivaldybė naudojasi pagal atskiras sutartis. Taigi šis potvarkis yra saistomas ir savivaldybės sutartiniais teisiniais santykiais su visuomenės informavimo priemonių valdytojais. Ši aplinkybė patvirtina, kad ginčijamas potvarkis yra vidinis savivaldybės administracinis aktas, kurio įgyvendinimas yra ribojamas sudarytomis sutartimis.

Teismas nustatė, kad Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 punkte nustatytas toks savivaldybės tarybos įgaliojimas: taryba tvirtina savivaldybės veiklos reglamentą. Jame, be kitų klausimų, turi būti numatytos pagrindinės bendravimo su gyventojais formos ir būdai, kurie garantuotų vietos savivaldos principų ir teisių įgyvendinimą bendruomenės interesais. Reglamente yra numatyti ir kiti bendravimo su visuomene, tame tarpe ir su rinkėjais, būdai, o viena iš bendravimo su gyventojais formų ir būdų – bendravimas per visuomenės informavimo priemones, numatyta Reglamento 5 straipsnio 1.12 punkte. Šiame punkte detalizuojamas naudojimasis visuomenės informavimo priemonėmis tik tuo atveju, kai šį naudojimąsi organizuoja ir apmoka pati savivaldybė. Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad meras tarybos reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats ar įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei bendradarbiaujant su kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis, o 6 punkte nustatyta, kad meras vadovauja sekretoriato darbui. Taigi sudaryti sutartis su visuomenės informavimo priemonių valdytojais dėl spaudos puslapių ir dėl eterio laiko gali tik meras. Viešųjų ryšių tarnyba priklauso tarybos sekretoriatui, todėl tik meras gali priimti potvarkį, pagal kurį šis sekretoriato padalinys sudaro grafikus, pagal kuriuos tarybos frakcijos gali naudotis spauda, televizijos bei radijo laiku. Naudotis visuomenės informavimo priemonėmis, su kuriomis meras (ar jo pavedimu kiti asmenys) yra sudaręs specialias sutartis, tarybos nariai gali tik esant tam tikrai nustatytai tvarkai. Kiek detalizuoti šią tvarką sprendė pati taryba priimdama Reglamentą. Taryba savo sprendimu patvirtintame Reglamente nenumatė, kad naudojamos spaudos leidinių apimtys ar eterio laikas tarybos frakcijoms suteikiamas priklausomai nuo jų dydžio, todėl meras ginčijamu potvarkiu turėjo teisę šį laiką bei apimtis padalinti frakcijoms. Mero potvarkiu nustatyta tvarka daugiau yra susijusi su mero įgaliojimais vadovauti sekretoriato darbui, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad meras tokios tvarkos nustatyti negalėjo, nes tai viršija jo kompetenciją, įtvirtintą Vietos savivaldos įstatyme. Būtent taryba, nenustatydama jokių papildomų sąlygų, pavedė šią tvarką nustatyti merui ir kol šis tarybos sprendimas galioja, mero potvarkiu patvirtinta tvarka yra teisėta.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo prašymą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad galiojant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 5 straipsnio 1.12 punktui mero potvarkiu patvirtinta tvarka yra teisėta, – nepagrįsta. Ginčydamas savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto teisėtumą Vyriausybės atstovas vadovaujasi įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir centrinių valstybinio administravimo subjektų teisės aktais (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.).

2. Sistemiškai aiškinant Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 punkto ir 21 straipsnio 2 dalies nuostatas darytina išvada, kad taryba savo veiklos Reglamente nustatydama bendravimo su gyventojais formas ir būdus privalėjo atsižvelgti į įstatyme nustatytą mero įgaliojimų sąrašą ir negalėjo jam pavesti tų funkcijų, kurių įstatymas tiesiogiai nenumato. Reglamento 5 straipsnio 1.12 punktas nepagrįstai išplėtė mero įgaliojimus, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog meras ginčijamu potvarkiu įgyvendino Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 punktą. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktu, tarybos narių naudojimosi spaudos puslapiais ir eterio laiku tvarką turėjo teisę tvirtinti pati taryba.

3. Teismas plečiamai aiškino Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Neatsižvelgta į tai, kad įstatymo normos, kuriose nustatyti mero įgaliojimai, yra viešosios teisės sričiai priskiriamos teisės normos, kurių plečiamasis aiškinimas negalimas. Vien tai, jog ginčijamame potvarkyje nurodyta, kad Viešųjų ryšių tarnyba sudaro grafiką, pagal kurį kiekviena frakcija turi teisę išsakyti savo nuomonę dėl savivaldybėje svarstomų klausimų ir frakcijoms teikia informaciją apie šį grafiką, dar nereiškia, kad šios tvarkos nustatymo tikslas yra vadovauti tarybos sekretoriato darbui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Savivaldybės taryba savo veiklą grindžia ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Vietos savivaldos įstatymu, bet ir savivaldybės tarybos veiklos reglamentu (Europos vietos savivaldos chartijos 4 str. 1 d., Vietos savivaldos įstatymo 12 str. 2 d.).

2. Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1, 2, 6 punktų nuostatos paneigia Vyriausybės atstovo išvadą, kad ginčijamą tvarką, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktu, turėtų nustatyti savivaldybės taryba.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta Vyriausybės atstovo teisė tikrinti, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisakys.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui paduotu prašymu ir apeliaciniu skundu ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės mero 2007 m. gegužės 31 d. potvarkį Nr. 22-133 ,,Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių naudojimosi spaudos puslapiais ir eterio (televizijos, radijo) laiku, kuriais savivaldybė naudojasi pagal atskiras sutartis, tvarkos tvirtinimo“ tuo aspektu, kad jis priimtas viršijant mero kompetencijos (nustatytos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje, kurioje mero įgaliojimų sąrašas yra baigtinis) ribas ir yra neteisėtas. Pareiškėjo nuomone, tvirtinti tokią tvarką gali tik pati savivaldybės taryba (Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 punktas (bylai aktualiu laikotarpiu galiojęs 48 punktas)).

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamas Vilniaus miesto mero potvarkis buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1-202 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) pagrindu. Šio Reglamento 5 straipsnio 1.12 punkte nurodyta, kad tarybos narys turi teisę mero potvarkiu nustatyta tvarka naudotis spaudos puslapiais ir eterio laiku, kuriais naudojasi Savivaldybė pagal atskiras sutartis (b. l. 21). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 28 d. sprendimu pripažino, kad Reglamento 5 straipsnio 1.12 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsniui (reglamentuojančiam mero ir jo pavaduotojo įgaliojimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, ir 2009 m. vasario 5 d. nutartyje konstatavo, jog Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1764 redakcija, įsigaliojusi nuo 2004 m. sausio 1 d.) 1 punkto (kuris numato pačios tarybos teisę plačiau (detaliau) reglamentuoti tarybos veiklą) ir 48 punkto (kuris leidžia tarybai priimti sprendimus ir kitais jos veiklos klausimais (be išvardintų 17 straipsnio 1-47 punktuose), jei tas klausimas nepriskirtas kitiems viešojo administravimo subjektams) bei 21 straipsnio 6 dalies (pagal kurią mero veiklą ir jo pavadavimo procedūrą nustato savivaldybės tarybos veiklos reglamentas) nuostatos reiškia, kad, ,,viena vertus, mero veikla gali būti detalizuojama plačiau, nei tai nustato įstatymas, antra vertus, reglamentu gali būti nustatyta, kokius savivaldybės veiklos klausimus taryba palieka spręsti merui, kaip savivaldybės vadovui, sureguliuoti teisės (t.y. viešojo administravimo) aktais.“ Teisėjų kolegija Reglamento 5 straipsnio 1.12 punkto, pagrindžiančio mero teisę nustatyti tvarką, reglamentuojančią tarybos nario teisę naudotis spaudos puslapiais ir eterio laiku, kuriais naudojasi savivaldybė pagal atskiras sutartis, nepripažino mero kompetenciją iš esmės išplečiančia norma (Administracinė byla Nr. A822-175-09). Vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teisėjų kolegija yra saistoma minėtoje administracinėje byloje, kuri yra aktuali nagrinėjamai bylai, nes jose sprendžiami susiję klausimai, suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis yra reikšminga Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies (kuriose nurodyta apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą) taikymo prasme.

Dėl išdėstytų aplinkybių apelianto argumentai dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero 2007 m. gegužės 31 d. potvarkio Nr. 22-133 neteisėtumo, nes jis priimtas viršijant kompetencijos ribas, ir todėl prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punktui, atmestini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovė iškėlė naują argumentą, nurodydama, kad ginčijamas Vilniaus miesto mero potvarkis prieštarauja ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principui, kadangi potvarkiu nustatyta tik savivaldybės tarybos frakcijų teisė naudotis spaudos puslapiais ir eterio laiku, taip apribojant atskirų tarybos narių, kurie nėra tų frakcijų nariais, teises.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi tinkamai suformuluoti savo reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo faktinį pagrindą). Tinkamas skundo dalyko ir pagrindo suformulavimas yra būtina procesinė teisės kreiptis į teismą sąlyga. Būtent skundo dalykas ir pagrindas iš esmės apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1832-2005). ABTĮ 52 straipsnyje yra nustatyta pareiškėjo teisė tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Tačiau administracinių aktų teisminio peržiūrėjimo procesas turėtų vykti užtikrinant teisę į sąžiningą teismo procesą (Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Rec 2004(20) dėl administracinių aktų teisminio peržiūrėjimo 4 p.) Taigi procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu; šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme. Panašiai dėl apeliacinės instancijos procesą administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų Vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A17-747-2007). Todėl pareiškėjo atstovės apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytų naujų argumentų dėl Vilniaus miesto mero potvarkio prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam principui, kurie pareiškėjui buvo žinomi ir anksčiau, tačiau skundo pagrindu nebuvo, teisėjų kolegija šioje byloje nevertina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysVaida Urmonaitė-Maculevičienė