Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, civilinėje byloje Nr. B2-6029-619/2011 pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir restruktūrizavimo procedūrų klausimai.

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu klausimai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Teisėjų kolegija sprendžia, ar pirmosios instancijos teismas, iškėlęs atsakovui restruktūrizavimo bylą, pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl jo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus.

Civilinio proceso įstatymas negarantuoja kiekvienam asmeniui kiekvienu atveju teisės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. CPK 315 straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jei: 1) skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas; 2) skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti; 3) skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Ar egzistuoja bent viena iš sąlygų, dėl kurių negali prasidėti apeliacinis procesas, turi nustatyti pirmosios instancijos teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą (CPK 315 str. 1 d.). Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas, gavęs apeliacinį skundą, nenustatė kliūčių apeliaciniam procesui pradėti ir skundą priėmė bei su byla išsiuntė nagrinėti apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs bent vieną iš sąlygų, dėl kurių negali vykti apeliacija, turi apeliacinį procesą nutraukti (CPK 315 str. 5 d.).

Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 str.).

CPK 334 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo dviem atvejais: 1) kai CPK tai aiškiai nustato; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę bylos tolesnei eigai. CPK 46 straipsnio trečioji dalis nustato, kad teismo nutartis atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniui, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, neskundžiama atskiruoju skundu. Draudimas apeliacine tvarka skųsti tokią pirmosios instancijos teismo nutartį paaiškinamas trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, prigimtimi ir paskirtimi. Asmenys, kurie siekia į bylą įstoti kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pagal savo procesinę paskirtį iš esmės yra ieškovai, nes jau prasidėjusiame procese reiškia savarankiškus reikalavimus. Tik dėl to, kad jie neinicijavo konkrečios bylos iškėlimo, o jau įstojo į prasidėjusį procesą ir reiškia savarankišką reikalavimą (pavyzdžiui, į ginčo dalyką), jie nelaikoma ieškovais. Teismo atsisakymas įtraukti juos į prasidėjusį procesą tuo procesiniu statusu, kuriuo jie prašo būti įtraukti, neatima tokių asmenų galimybės inicijuoti naują procesą ir jame būti ieškovais. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nutartimi netenkinęs asmens prašymo dėl jo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, turėjo nurodyti, kad nutartis neskundžiama ir apeliacija dėl tokio procesinio sprendimo negalima. ĮRĮ, kaip specialus įstatymas CPK atžvilgiu, neįtvirtina kitokių taisyklių nagrinėjamu klausimu.

Aukščiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą apeliacinį procesą, pradėtą pagal V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. nutarties, nesant apeliacijos objekto, nutraukti (CPK 315 str. 2 d. 3 p. ir 5 d.).

Kolegija kartu pažymi, jog klausimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nėra vien tik procesinio teisinio pobūdžio. Sprendžiant šį klausimą, analizuojamos ir materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės - ar įmonė turi finansinių sunkumų, ar ji yra nenutraukusi ūkinės-komercinės veiklos ir pan. (ĮRĮ 4 str.). Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas netinkamai taikė CPK 46 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, įstojimą į bylą. Restruktūrizavimo byla iškeliama laikantis specialios ĮRĮ nustatytos tvarkos – įmonės valdymo organas parengia restruktūrizavimo plano metmenis, kuriuos tvirtina įmonės dalyvių susirinkimas ar savininkas bei priima sprendimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo. Pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikia įmonės valdymo organas (ĮRĮ 5-6 str.). Taigi ĮRĮ (nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojanti redakcija), priešingai nei iki 2010 m. rugsėjo 30 d. galiojusio ĮRĮ 2001 m. kovo 20 d. redakcijos 4 straipsnio nuostatos, nenumato galimybės restruktūrizavimo bylos iškėlimą inicijuoti įmonės kreditoriams. Kolegijos manymu, kadangi restruktūrizavimo byla įmonei iškeliama ir nagrinėjama pagal CPK nustatytas bendrąsias ginčo teisenos taisykles, įmonės kreditoriai, turintys suinteresuotumą bylos baigtimi, galėtų būti įtraukti į klausimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko iki šio klausimo išsprendimo, t. y. iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo (CPK 47 str. 1 d.). Tuo tarpu pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančias ĮRĮ nuostatas kreditorius įtraukti į klausimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, nėra pagrindo. Priešinga išvada neatitiktų tokio asmenų procesinio teisinio statuso paskirties, kadangi šios kategorijos bylų iškėlimo stadijoje ginčo dalykas yra tik vienas – restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas (ieškinys dėl pripažinimo), taigi, jokio kito savarankiško reikalavimo į ginčo dalyką kreditoriai negalėtų pareikšti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išaiškino apeliantui, jog nepasinaudojus procesine galimybe įstoti į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kreditoriai turi teisę pareikšti kreditorinius reikalavimus įmonei (ĮRĮ 7 str. 8 d. 3 p., 23 str.). Patvirtinus kreditorinį reikalavimą teisme, kreditorius įgyja trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų procesinį teisinį statusą ir visas šį statusą atitinkančias dalyvaujančio byloje asmens teises bei pareigas, jis gali dalyvauti restruktūrizavimo plano svarstyme ir pritarti ar nepritarti planui, skųsti teismo restruktūrizavimo byloje priimtus procesinius sprendimus, kreditorių susirinkimo nutarimus ir kt. (ĮRĮ 24 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį procesą, pradėtą pagal V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 28 d. nutarties, nutraukti.