Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-11 · Administracinė byla Nr. I-935-279/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-05-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-01-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-11
Bylos Nr.
I-935-279/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00003-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus
Advokatai
Irmantas Tumas
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-935-279/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00003-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3; 15.2.3.2; 74. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 11 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,sekretoriaujant Virginijai Jasevičienei,dalyvaujant pareiškėjui J. P., jo atstovui advokatui Irmantui Tumui,

atsakovės Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, atstovei L. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovams Zarasų rajono savivaldybei, atstovaujamai Zarasų rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas J. P. skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė: 1) priteisti iš Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 7353,58 Eur žalos atlyginimą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, 1138,2 Eur žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas J.P. nurodė, jog Zarasų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius jam moka 324,00 Lt dydžio šalpos pensiją neįgaliajam bei 26,00 Lt dydžio socialinę pašalpą, viso - 350,00 Lt per mėnesį. Taip pat epizodiškai jam yra skiriamos vienkartinės ( tikslinės) išmokos, šildymo išlaidų kompensacijos, nereguliariai teikiama parama maistu. Visa tai yra vienintelės jo pajamos ir pragyvenimo šaltinis. Iš viso per laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2014m. gruodžio mėn. jis gavo 13 430,14 Lt pajamų. Nurodė, kad dirbti ir užsidirbti pragyvenimui lėšų jis negali dėl prastos sveikatos, serga daugeliu ligų. Pareiškėjo darbingumo lygis sudaro tik 30 proc. Vien vaistams, kurie nėra kompensuojami, pareiškėjas turi išleisti apie 87 Eur per mėnesį. Vienu metu buvo registruotas Zarasų darbo biržoje, tačiau negavo nei nedarbo socialinio draudimo išmokų, nei dalyvavo aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, nei jam buvo teiktas darbo pasiūlymas. Savarankiškai susirasti darbo dėl sunkios sveikatos būklės ir sudėtingos situacijos šalies darbo rinkoje taip pat negali, o jeigu ir susirastų, tai vargu ar fiziškai galėtų jį dirbti. Transporto priemonių ar kito vertingo kilnojamojo turto, piniginių santaupų ir pan. neturi. Turi tiktai nedidelės vertės butą, esantį (duomenys neskelbtini), Dusetose. Vaikų, iš kurių galėtų tikėtis pagalbos, neturi. Gyveno su savo motina A. I., kuri gaudavo apie 700,00 Lt dydžio senatvės pensiją. Iš motinos pensijos pirkdavo malkas gyvenamajam būstui apšildyti, maistą, drabužius ir kt. Tačiau 2014 m. rugsėjo 1 d. motina dingo ir iki šiol policija vykdo jos paiešką. Dingus motinai, sustabdytas jai priklausančios pensijos mokėjimas. Esant tokiai padėčiai, jis visiškai neturi pragyvenimui būtinų lėšų, yra priklausomas nuo valstybės teikiamos socialinės paramos, nes kitokių pajamų negauna ir negali gauti. Pareiškėjas mano, kad Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 7 straipsnio 4 punktas nustato per mažą šalpos pensijos dydį 324 Lt arba 94,50 Eur per mėnesį, kuris neatitinka konstitucinės piliečių teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį ir 52 straipsnį atitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, pripažintas netekusiu 60 ir daugiau procentų darbingumo, gautų kas mėnesį 3 bazinės pensijos dydžių socialinės šalpos pensiją, kas sudarytų 1080 Lt arba 315 Eur per mėnesį. Pareiškėjas teigia, kad tokio dydžio šalpos pensiją jam privalėjo mokėti Zarasų rajono savivaldybės administracija. Neišmokėta per 2012, 2013, 2014 metus teisėtai jam priklausanti šalpos pensijos dalis - 7353,58 Eur yra žala, kurią jam turi atlyginti Zarasų rajono savivaldybė. Pareiškėjas nurodo, kad žalos dydį skaičiuoja iš šalpos pensijos, kurią turėjo teisę gauti per trejus metus iki skundo padavimo dienos, atimdamas faktiškai gautą valstybės teikiamos socialinės paramos dydį. Be to pareiškėjas teigia, kad jis yra neįgalus, jam nustatytas tiktai 30 proc. darbingumas. Tačiau jis negauna valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio, 30 straipsnio ir 31 straipsnio reikalavimus netekto darbingumo pensiją turi teisę gauti tik tie neįgalieji, kurie turi minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti. Konkrečiai jo atveju, minimalus socialinio pensijų draudimo stažas turi būti 6 metai ir 6 mėnesiai, o pareiškėjas turi tik 3 metų ir 2 mėnesių draudimo stažą. Todėl pareiškėjas mano, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnis, 30 straipsnis ir 31 straipsnis, numatantys minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kuri numato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, bei 52 straipsnyje laiduojamai piliečių teisei gauti invalidumo pensiją. Pareiškėjas iš to kildina atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus jam padarytą 1138,2 Eur turtinę žalą. Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašymu ištirti, ar Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 7 straipsnio 4 punktas ta apimtimi, kuria nenumato teisės asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo gauti 3 bazinės pensijos dydžio šalpos pensiją, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisę gauti valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, be kita ko atitinkantys šio įstatymo 30 ir 31 straipsnyje nustatytas sąlygas , bei minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalis ir 31 straipsnio 1 dalis pilna apimtimi neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

Pareiškėjas J. P. teismo posėdyje nurodė analogiškus argumentus, prašė tenkinti jo skundo reikalavimus, priteisti patirtą turtinę žalą, kuri jam atsirado dėl Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus neteisėtų veiksmų, taikant antikonstitucinius įstatymus.

Pareiškėjo atstovas advokatas I.Tumas prašė tenkinti skundo reikalavimus bei kreiptis į Konstitucinį Teismą prašymu ištirti, ar įstatymai, kuriais vadovavosi atsakovai, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui. Nurodė, kad atsakovai turėjo vadovautis ne tik Valstybinių šalpos išmokų įstatymu, Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymu , bet ir Konstitucija. Pareiškėjui buvo mokama tokio dydžio šalpos pensija, kuri neatitiko Konstitucijos 48 straipsnio ir 52 straipsnio nuostatų. Be to Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas reikalaujantis turėti minimalų darbo stažą netekto darbingumo pensijai gauti, paneigia konstitucinę piliečių teisę į invalidumo pensiją.

Atsiliepimas

Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė atsiliepime į skundą (b.l. 40-43) nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašė skundą kaip nepagrįstą atmesti. Nurodė, kad LR vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinti vietos savivaldos principai. Vienas iš principų reikalauja savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, kuris nustato, kad savivaldybės institucijų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Todėl viešosios teisės reguliavimo srityje galima priimti sprendimus tik teisės normų pagrindu. Pareiškėjas nenurodė, kokį Zarasų rajono savivaldybė teisės aktą pažeidė ar kokius neteisėtus veiksmus atliko (neatliko) .

Atsakovo atstovė L. P. teismo posėdyje nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, skirdama ir mokėdama pareiškėjui J.P. 324,00 Lt dydžio šalpos pensiją neįgaliajam bei 26,00 Lt dydžio socialinę pašalpą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo, Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, bei Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo normomis. Jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių būtų pareiškėjui padaryta žala, savivaldybė neatliko. Priešingai, jeigu savivaldybė būtų be jokio įstatyminio pagrindo mokėjusi pareiškėjui, kaip jis pageidauja, po 1080,00 Lt ( 315 Eur ) dydžio šalpos pensiją kas mėnesį, būtų atlikusi neteisėtus veiksmus. Nurodė, kad prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą spręsti palieka teismo nuožiūra.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau- ir VSDFV) Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l. 21-24) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra nė vienos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti. Nurodė, kad atsakovai vykdė įstatymų nuostatas ir neturėjo teisės elgtis kitaip, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam principui, kad visi privalo laikytis įstatymų. Lietuvos Respublikos įstatymas ar jo dalis negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsakovų veiksmai, vykdant galiojančių įstatymų reikalavimus, negali būti pripažįstami neteisėtais . Nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas nustato, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kurie pripažinimo nedarbingu ar iš dalies darbingu dieną turi minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti. Reikalaujamas minimalus valstybinio socialinio draudimo stažas netekto darbingumo pensijai gauti 2012 m. gegužės 9 d. pagal pareiškėjo amžių sudarė 6 metus ir 6 mėnesius, kai pareiškėjo visas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, suskaičiuotas jam kreipiantis netekto darbingumo pensijos 2008-11-18, sudarė tik 3 metus ir 2 mėnesius, ir nesikeitė iki šiol. Todėl VSDFV Zarasų skyriaus direktoriaus 2008-12-01 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta neskirti pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos, kaip neturinčiam minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. 2012-05-02 pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl netekto darbingumo pensijos paskyrimo, tačiau VSDFV Utenos skyriaus Zarasų skyriaus 2012-05-09 atsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsisakyta skirti netekto darbingumo pensiją, kadangi pareiškėjas neturėjo minimalaus valstybinio socialinio draudimo stažo netekto darbingumo pensijai gauti. Nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Taigi, įstatymų leidėjas, nustatydamas privalomą minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti, nepažeidė konstitucinės piliečių teisės į netekto darbingumo pensiją. Socialinio draudimo išmokų priklausomybė nuo asmens mokėtų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokų atitinka socialinio draudimo įmokų - išmokų principui, kuris laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir neįgalumo pensijas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 18 str. 2 d. 4 p. nurodyta, kad apygardų administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 str. nuostatos. CK 6.271 str. numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šio straipsnio 4 d. atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-183/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr., pvz., 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012), jog atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Sprendžiant valdžios institucijos veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma, kokios jos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pažymėtina, kad neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-321/2010). Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, instituto samprata suponuoja, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, valstybės institucijų veiksmai turėtų būti įvertinti jų teisėtumo aspektu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Patirti nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką administracinėse bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais padarytos žalos, atlyginimo žalą (jos dydį) privalo įrodyti pareiškėjas, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus bei įrodydamas priežastinį ryšį tarp nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, kai nuostolių dydžio šalis negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui J.P. nuo 2004 metų yra nustatytas neįgalumas, šiuo metu pareiškėjo darbingumas sudaro 30 procentų, ir jam yra teikiama socialinė parama nedarbo atveju. Zarasų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 5 straipsnio 5 punktu ir 7 straipsnio 4 punktu bei Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346, pareiškėjui skyrė ir mokėjo 324, 00 Lt ( 93,84 Eur ) dydžio kas mėnesį šalpos pensiją neįgaliam asmeniui ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu, skyrė ir mokėjo 26,00 Lt (7,53 Eur ) dydžio kas mėnesį socialinę pašalpą , iš viso - 350,00 Lt (101,44 Eur).

Pareiškėjui nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. buvo skirta ir mokėta šildymo išlaidų kompensacija ( kietam kurui) -27,11 Lt (7,85 Eur) per mėnesį, o nuo 2014 m. lapkričio mėn. 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. paskirta šildymo išlaidų kompensacija (kietam kurui)- 95,82 Lt (27,75 Eur) per mėnesį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. A1-150 „ Dėl labiausiai nepasiturinčių asmenų atrinkimo kriterijų nustatymo“ ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. A1-367 ,,Dėl Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo projektų, finansuojamų pagal laikinąją tvarką, antrojo finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“, J.P. kiekvienais metais Dusetų seniūnijoje, Zarasų rajone buvo teikiama parama maisto produktais. 2010 ir 2011 metais kiekvieną ketvirtį buvo skirta 130 Lt (37,65 Eur) dydžio pašalpa maistui. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 24 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo paskirta 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio 65,00 Lt (18,83 Eur) vienkartinė pašalpa vaistams nusipirkti, 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo paskirta 130,00 Lt (37,65 Eur) vienkartinė pašalpa vaistams nusipirkti ir 2014 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirta 104 Lt ( 30,12 Eur ) vienkartinė pašalpa vaistams nusipirkti ( b.l. 7-8, 9-10, 44-78).

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Zarasų rajono savivaldybės administracijos veiksmų, taikant, jo manymu, antikonstitucinius įstatymus, kurie numato skirti ir mokėti per mažą šalpos pensiją neįgaliajam. Mano, kad jis turėjo gauti 3 bazinės pensijos dydžio socialinės šalpos pensiją kas mėnesį. Neišmokėtos jam priklausančios šalpos pensijos dalis per 2012, 2013 ir 2014 metus , jo nuomone, yra žala, į kurios atlyginimą turi teisę. Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš neteisėtų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus veiksmų, jam neskiriant ir nemokant netekto darbingumo pensiją .

Teismas, išanalizavęs teisinį reguliavimą, susijusį su žalos atlyginimu, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus darbuotojai ginčo situacijoje veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus, ar šių institucijų veiksmai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms , laisvėms ir interesams, taip pat ar pareiškėjui buvo padaryta žala, kurios atsiradimą lėmė minėtų institucijų veiksmai. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiga Lietuvos valstybei ar savivaldybei atlyginti žalą nekyla

Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 5 straipsnio 5 punktas nustato, kad teisę gauti šalpos pensiją turi asmenys, sukakę pensijos amžių arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais , netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 liepos 1 d. pripažinti I ar II grupės invalidais), išskyrus asmenis nurodytus šio straipsnio 2-4 punktuose. Pareiškėjui J.P. yra nustatytas 70 procentų neįgalumas, jo darbingumas sudaro 30 procentų, jis nepatenka į minėto straipsnio 2-4 punktuose numatytų asmenų ratą. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat atitinka Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346, 51 punkte numatytas sąlygas. Todėl pareiškėjas yra asmuo, turintis teisę gauti šalpos pensiją. Šalpos pensijų dydžius nustato minėto įstatymo 7 straipsnis. Asmenims, netekusiems 60-70 procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. pripažintiems II grupės invalidais) priklauso 0,9 bazinės pensijos dydžio šalpos pensija (7 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr.703 patvirtintas nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis -360 litų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1206, kuris įsigaliojo 2015m. sausio 1 d., patvirtintas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis -105 eurai.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas turėjo teisę gauti 324 Lt ( 94,50 Eur) dydžio kas mėnesį šalpos pensiją. Pažymėtina, kad pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas turėjo teisę gauti skirtumą tarp valstybės remiamų pajamų dydžio ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Valstybės remiamų pajamų dydis buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 538 ir tai sudarė 350 Lt per mėnesį. Tokiu būdu pareiškėjas dar gaudavo 26,00 Lt dydžio kas mėnesį socialinę pašalpą.

Byloje nustatyta, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius pareiškėjui skyrė ir mokėjo 324, 00 Lt dydžio kas mėnesį šalpos pensiją neįgaliajam bei 26,00 Lt dydžio kas mėnesį socialinę pašalpą, iš viso - 350 Lt kas mėnesį ir dėl to tarp šalių nėra ginčo. Tačiau pareiškėjas įsitikinęs, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija jam privalėjo mokėti kas mėnesį 3 bazinės pensijos dydžio socialinės šalpos pensiją, t.y. 1080,00 Lt arba 315 Eur kas mėnesį. Neišmokėta per 2012, 2013, 2014 metus jam priklausanti šalpos pensijos dalis - 7353,58 Eur, yra žala, kurią jam turi atlyginti Zarasų rajono savivaldybė. Pareiškėjas nurodo, kad žalos dydį skaičiuoja iš šalpos pensijos, kurią turėjo teisę gauti per trejus metus iki skundo padavimo dienos, atimdamas faktiškai gautą valstybės teikiamos socialinės paramos dydį. Tačiau pareiškėjo teiginys, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija jam privalėjo mokėti kas mėnesį 3 bazinės pensijos dydžio socialinės šalpos pensiją, t.y. 1080,00 Lt, nepagrįstas jokiomis teisės normomis, yra tik paties pareiškėjo subjektyvus vertinimas. O patirti nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, pajamomis.

Apibendrinęs tai, kas buvo nurodyta, teismas vertina, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos darbuotojai, skirdami ir mokėdami pareiškėjui J.P. 324,00 Lt dydžio šalpos pensiją neįgaliajam bei 26,00 Lt dydžio socialinę pašalpą, viso 350,00 Lt kas mėnesį, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo, Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, bei Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo normomis. Jie veikė taip, kaip pagal įstatymus ir privalėjo veikti. Nėra pagrindo konstatuoti, jog institucija ar jos darbuotojai veikė pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai, dėl ko pareiškėjui būtų padaryta žala. Priešingai, jeigu savivaldybė būtų be jokio įstatyminio pagrindo mokėjusi pareiškėjui, kaip jis pageidauja, po 1080,00 Lt (315 Eur) dydžio šalpos pensiją kas mėnesį, būtų atlikusi neteisėtus, prieštaraujančius teisės aktams, veiksmus.

Taigi nenustačius Zarasų rajono savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų ( neveikimo), t.y. vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiga Zarasų rajono savivaldybei atlyginti pareiškėjui žalą nekyla.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš neteisėtų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus veiksmų, jam neskiriant ir nemokant netekto darbingumo pensiją.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnis nustato, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, jeigu šie asmenys atitinka minėto įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas, tai yra pripažinimo nedarbingu ar iš dalies darbingu dieną asmuo turi turėti minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti. Pareiškėjo J.P. visas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, suskaičiuotas jam kreipiantis dėl netekto darbingumo pensijos 2008-11-18, sudarė 3 metus 2 mėnesius ir nesikeitė iki šiol. Kai reikalaujamas minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas pagal pareiškėjo amžių sudarė 6 metus 6 mėnesius (Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 4 priedas). Todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Zarasų skyriaus direktoriaus 2008-12-01 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta neskirti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos (b.l.36). Pareiškėjas 2012 m. gegužės 2 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius Zarasų skyriaus 2012-05-09 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) vėl atsisakyta skirti netekto darbingumo pensiją, kadangi pareiškėjas neturėjo minimalaus valstybinio socialinio draudimo stažo netekto darbingumo pensijai gauti (b. l. 39). Pareiškėjas minėtų sprendimų, kuriais jam buvo atsisakyta skirti netekto darbingumo pensiją, neginčijo, jis pripažįsta, kad neturi minimalaus valstybinio socialinio draudimo stažo netekto darbingumo pensijai gauti. Tačiau, jo manymu, įstatyme numatyta sąlyga netekto darbingumo pensijai gauti - turėti minimalų darbo stažą neteisėtai panaikina piliečių, neturinčių teisės aktu nustatyto minimalaus darbo stažo, teisę gauti invalidumo pensiją ir jie yra diskriminuojami kitų neįgalių asmenų atžvilgiu.

Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Taigi teisę gauti socialinio draudimo išmokas įgyja tie asmenys, kurie įstatymo nustatytą laiką mokėjo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas.

Apibendrinus tai, kas buvo nurodyta, teismas vertina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius, neskirdamas pareiškėjui netekto darbingumo pensijos, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatomis. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, neteisėtų veiksmų (neveikimo), t.y. vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiga Lietuvos valstybei atlyginti pareiškėjui žalą nekyla.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešasis administravimas yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Darytina išvada, jog viešojo administravimo subjektų veikla – veiksmai, priimami teisės aktai turi būti pagrįsti teisės normomis ir atitikti jų reikalavimus.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Lietuvos Respublikos įstatymas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas ar jo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Valstybinių šalpos išmokų įstatymas ir Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovai ginčo atveju taikydami šių įstatymų atitinkamas nuostatas veikė teisėtai ir pagrįstai. Niekuo nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad atsakovai, vadovaudamiesi antikonstituciniais įstatymais, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis patyrė turtinę žalą.

Kaip jau buvo minėta, reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas, apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuoja, kad byloje nenustatyta jog pareiškėjo nurodytos institucijos, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Šios sąlygos nenustatymas lemia tai, kad kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai nereikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, sprendžia, kad pareiškėjo J.P. reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas ir netenkinamas.

Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašymu ištirti ar Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 7 straipsnio 4 punktas ta apimtimi, kuria nenumato teisės asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo gauti 3 bazinės pensijos dydžio šalpos pensiją, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisę gauti valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, be kita ko atitinkantys šio įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas , bei minėto įstatymo 30 straipsnio 1 dalis ir 31 straipsnio 1 dalis pilna apimtimi neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Minėto straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t.y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarkymą ir plėtrą. Įstatymų leidėjas , atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkami reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialines paramos rūšis, taip pat finansinės paramos dydžius nedarbo atveju. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27d., 2013m. vasario 7 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (2012-10-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, kas aukščiau išdėstyta, teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu, 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo J.P. skundą atsakovams Zarasų rajono savivaldybei, atstovaujamai Zarasų rajono savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė