Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimtojo A. S. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties, kuria A. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs suimtojo gynėjo advokato Daliaus Mecelicos skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. kaltinamas tuo, kad veikdamas organizuota grupe su R. P. , R. Š. ir A. R. , kuris nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, turėdamas tikslą nuolatos užsiimti neteisėtu kanapių auginimu, 2009 m. vasaros pabaigoje (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) susitarė su R. P. ir A. R. , o nuo 2010 m. kovo – balandžio mėnesio (tiksli diena ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta) – su A. Š. neteisėtai auginti didelį kiekį kanapių. Iki 2010 m. pavasario (tiksli diena ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta), A. S. kartu su A. R. jam (A. S. ) priklausančioje fermoje, esančioje Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), įrengė specialiai kanapių auginimui pritaikytą patalpą – sumūrijo sienas, įrengė elektros instaliaciją, signalizaciją, apšiltino lubas ir sienas, 2010 m. kovo mėnesį šioje patalpoje kartu su R. P. , A. R. ir R. Š. sumontavo kanapių auginimui būtiną augimo, vėdinimo ir laistymo įrangą – specialius stelažus su akmens vatos paketais, vandens laikymo talpas, laistymo žarnas, automatinę laistymo valdymo įrangą, ventiliatorius, specialius filtrus, šviestuvus ir šioje fermoje pasodino bei iki 2010 m. birželio 20 d. neteisėtai augino didelį kiekį – ne mažiau kaip 566 vienetus kanapių augalų. Be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nurodydamas R. P. pridaiginti naujų planuojamų auginti kanapių augalų sodinukų, o R. P. vykdant šį nurodymą ir iki 2010 m. birželio 23 d., name, esančiame Kauno rajone, Mastaičiuose, Šilo g. 7, pridaiginus 4 vienetus kanapių augalų, o name, esančiame Kauno rajone, Mastaičiuose, pridaiginus 885 vienetus kanapių augalų bei dalį jų – 632 vienetus kanapių daigų kartu su R. Š. tolimesniam auginimui 2010 m. birželio 23 d. atvežė į A. S. priklausančią fermą. Šiais veiksmais A. S. kaltinamas neteisėtai auginęs didelį kiekį – 889 vienetus kanapių augalų ir padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojoj kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 265 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. S. kaltinamas nuo, kad veikdamas organizuota grupe su R. P. , R. Š. ir A. R. , kuris nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, nuo 2010 m. birželio 20 d. iki 2010 m. birželio 23 d., jam (A. S. ) priklausančioje fermoje, neteisėtai užauginęs neteisėtai laikė labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 40222,8 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių. Šiais veiksmais A. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje.

A. S. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus viršininkės 2010 m. birželio 24 d. nutarimu buvo laikinai sulaikytas (b. l. 188, t. 1). Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 26 d. nutartimi A. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 14 dienų (b. l. 20-21, t. 2). Vėliau suėmimas buvo tęsiamas to paties teismo 2010 m. liepos 7 d. (b. l. 31-32, t. 2), 2010 m. liepos 20 d. (b. l. 42-43, t. 2), 2010 m. rugpjūčio 18 d. (b. l. 48-49, t. 2) nutartimis. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi A. S. suėmimo terminas pratęstas dar 3 mėnesiams.

Skunde teigiama, kad nusikaltimo sunkumas negali būti vienintelis ir besąlyginis argumentas, konstatuojant, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Gynėjo nuomone, be nusikaltimo sunkumo byloje turėtų būti ir kitų tai patvirtinančių duomenų, tačiau tokių duomenų šioje baudžiamojoje byloje nėra. Minėta praktika yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 36.

Advokato D. Mecelicos teigimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo, turėjo analizuoti A. S. charakterizuojančią medžiagą. Skunde pažymima, kad kaltinamasis buvo suimtas darbo vietoje, parą laiko žinojo apie tai, kad pareigūnai atliko kratą jam priklausančiose patalpose, kur buvo auginamos kanapės, todėl turėjo realią galimybę bėgti ir pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tačiau to nepadarė. Šios aplinkybės patvirtina, kad ir šiuo metu A. S. , jeigu jam būtų paskirta kita kardomoji priemonė, nesieks išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismas nepakankamai tinkamai įvertino aplinkybę, kad kaltinamasis ankščiau lankėsi užsienyje. Gynėjo nuomone, sunku būtų Lietuvos rasti A. S. amžiaus asmenį, kuris nebūtų lankęsis užsienio valstybėje. Be to, advokato teigimu, teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad A. S. išvykdavo į Rusiją, o kelionei į šią šalį reikalinga turėti asmens dokumentą – pasą bei šios valstybės vizą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti galimybę, ar paskirta švelnesnė kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas – pašalintų abejones dėl kaltinamojo galimybių išvykti į Rusiją.

Advokatas D. Mecelica taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 122 straipsnio 7 dalies nuostatas ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 36 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 1-ais punktais, nes tik formaliai svarstė galimybę, ar šioje proceso stadijoje galima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų kardomosios priemonės tikslų, paskyrus kaltinamajam švelnesnę kardomąją priemonę. Dėl šios priežasties gynėjui lieka neaišku, kodėl minėtame straipsnyje nurodyti tikslai negali būti pasiekti paskyrus jo ginamajam namų areštą, dokumentų paėmimą, užstatą ar įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje. Nespręsdamas šio klausimo, Vilniaus apygardos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos įstatymų taikymo praktikos, kad pašalinti abejones dėl to, kad įtariamasis (kaltinamasis) gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo galima visiškai nesunkiai, pavyzdžiui, paskyrus kardomąją priemonę – užstatą ir nustačius tinkamą jo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 36). Tokia išvada siejama su Europos žmogaus teisių teismo praktika. Gynėjas pažymi, kad A. S. tėvas sutiktų sumokėti užstatą, ir tai pašalintų abejones dėl kaltinamojo dalyvavimo teismo posėdžiuose.

Skunde teigiama, kad teismai savo nutartyse spręsdami klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo A. S. , remdamiesi tokiais pat ikiteisminio tyrimo duomenimis, padarė skirtingas išvadas. Gynėjas nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 27 d. nutartyje nurodė, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad A. S. gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė priešinga išvadą. Advokato D. Mecelicos nuomone, tokia situacija, kai remiantis ta pačia baudžiamosios bylos medžiaga padaromos skirtingos išvados, yra negalima.

Skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pratęsė kaltinamajam A. S. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą.

Teismo posėdyje suimtojo gynėja prašė skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas veikas. Tokie duomenys yra pokalbių stenogramos iš kompaktinių plokštelių, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, byloje esančios fotolentelės, specialistų išvados, kaltinamųjų R. P. , R. Š. , A. R. parodymai bei kita byloje esanti medžiaga. Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, todėl, ar A. S. yra kaltas padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nesprendžiama.

Pratęsdamas A. S. suėmimo terminą, teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 (bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo) ir 3 (darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus) punktuose.

Griežčiausia kardomoji priemonė skiriama esant Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnyje numatytiems pagrindams ir sąlygoms. Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu“. A. S. kaltinamas apysunkio ir labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Už A. S. inkriminuojamo labai sunkaus nusikaltimo padarymą, Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalis numato laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų. Todėl, jei jo kaltė būtų įrodyta, jam grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė, kaip teisingai nurodo ir kaltinamojo gynėjas, nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Priešingai nei teigia advokatas D. Mecelica, būtent tokios nuomonės laikomasi ir minėtame Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“. Gynėjo minimame kitame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 36, kuris buvo priimtas apsvarsčius 2001 m. antrojo pusmečio teismų praktiką taikant šiuo metu negaliojančias Baudžiamojo proceso kodekso normas, taip pat buvo laikomasi tokios nuomonės.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas A. S. paskirtą suėmimą Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, be gręsiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės taip pat nurodė, kad kaltinamasis periodiškai išvyksta į užsienį. Pažymėtina, kad vien byloje esanti informacija, kad per pastaruosius 10 metų A. S. kirto valstybės sieną (b. l. 66-68, t. 2), nenustačius jo ryšių užsienio valstybėje, neduoda pagrindo teigti, kad pastarasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Tačiau jau aptarta aplinkybė, susijusi su gresiančia ilgalaike laisvės atėmimo bausme, kaip buvo minėta, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad A. S. bėgs (slėpsis) nuo teismo, todėl šis suėmimo skyrimo pagrindas nustatytas pagrįstai ir teisėtai.

Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo skyrimo pagrindo nepaneigia ir kita advokato D. Mecelicos skunde nurodyta aplinkybė, kad atlikus kratą A. S. priklausančioje patalpoje, jis nebandė bėgti ir slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo atliktos kratos patalpose, kur buvo auginamos kanapės, iki A. S. sulaikymo praėjo – vos 1 diena (b. l. 61-63, 189, t. 1). Atliekant kratą dalyvavo ne A. S. , o kitas asmuo – kaltinamasis R. P. (b. l. 62-63, t. 1), todėl A. S. galėjo apie tai sužinoti ne iš karto, be to, nepabėgimas iki sulaikymo neleidžia manyti, kad to jis nepadarys ateityje.

Pratęsdamas suėmimą Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, Vilniaus apygardos teismas kaip motyvą nurodė tai, jog A. S. kaltinamas padaręs du nusikaltimus, iš kurių vienas – labai sunkus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad manymą, jog kaltinamasis darys naujus, Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punktas). Pirmosios instancijos teismas tokių duomenų šioje baudžiamojoje byloje nenustatė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad A. S. , būdamas laisvėje, darys naujus nusikaltimus.

Skiriant kardomąją priemonę – suėmimą ir nustatant jos terminą, pakanka nustatyti bent vieną iš suėmimo skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalyje, todėl net ir nesant pakankamai duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad kaltinamasis darys Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus, suėmimas jam paskirtas teisėtai ir pagrįstai. Pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, pratęsiant A. S. paskirtą suėmimą dar 3 mėnesiams pažeistos nebuvo, o švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Gynėjo skunde nors tiesiogiai ir neprašoma, tačiau užsimenama apie A. S. paskirtos kardomosios priemonės pakeitimą į užstatą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą dėl suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo, negali pakeisti paskirtos arba pratęstos šios kardomosios priemonės kita kardomąja priemone (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50, 26 punktas). Tokį prašymą galima pateikti pirmosios instancijos teismui.

Dėl šių motyvų skundžiama nutartis laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl nenaikinama.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

kaltinamojo A. S. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.