Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-04-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-208-72-2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-26
Bylos Nr.
1A-208-72-2012
Teisminio proceso Nr.
1-45-1-00310-2010-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
Nuteistasis
R. K., E. L.
Civilinis ieškovas
UAB „Ekskomisarų biuras“
Advokatai
Regina Butnevičienė
Kategorijos
Teisėja Danutė Švitinienė Baudž. bylos Nr. 1A-208-72/2012
Teisminio proceso Nr.1-45-1-00310-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 26 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei, dalyvaujant prokurorei M. J., gynėjai advokatei Reginai Butnevičienei, nuteistajam R. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d. ir 178 str. 1 d., BK 159 str. ir nuteistas: pagal BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 1 d.- vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 159 str. (G. V. ir G. B. įtraukimo į nusikalstamą veiką) - vienerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. R. K. pagal BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 4 d. (vagystė iš parduotuvės „B.“), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 2 p., baudžiamoji byla nutraukta suėjus senaties terminui. R. K. pagal BK 159 str. (vaiko įtraukimas į vagystę iš parduotuvės „B.“) išteisintas, vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinio ieškovo UAB „Ekskomisarų biuras“ ieškinys atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas E. L., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos - G. V., M. G., G. B. ir jų atžvilgiu byla nutraukta, tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V., M. G., G. B. su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. kovo 27 d. apie 17 val. su padėjėju E. L. ir organizatoriumi R. K., kuris parengė nusikalstamą veiką bei jai vadovavo, o padėjėjas E. L. nukreipė apsaugos darbuotojo dėmesį, prašydamas dėžių, iš parduotuvės „Iki“ adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, pagrobė svetimą, UAB „P.“ (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, bendros 1414,94 lito vertės, o būtent: 3 butelius degtinės „Absolut Pears“, bendros 179,97 lito vertės, 4 butelius degtinės „Absolut Raspberry“, bendros 239,96 lito vertės, 4 butelius degtinės „Absolut Mandarin“, bendros 239,96 lito vertės, 3 butelius degtinės „Absolut Ruby Red“, bendros 179,97 lito vertės, 1 butelį viskio „Jack Daniel‘s“, 76,99 lito vertės, 5 butelius brendžio „Torres 10“, bendros 247,65 lito vertės, 3 butelius brendžio „Torres 5“, bendros 116,97 lito vertės, 1 butelį likerio „Italiana Pesca“, 21,49 lito vertės, 1 butelį degtinės „Finlandia“, 68,99 lito vertės.

Taip pat R. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 27 d. veikdamas bendrininkų grupe su bendravykdytojais G. V., M. G., G. B., asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamojo byla išskirta, ir padėjėju E. L., kaip organizatorius, žinodamas, kad G. V., gim. (duomenys neskelbtini), G. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametės, įtraukė vaikus į nusikalstamą veiką, parengė ją bei jai vadovavo, t.y. numatė nusikaltimo padarymo vietą - parduotuvę „Iki“ adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, nurodė E. L. nukreipti apsaugos darbuotojo dėmesį paprašant dėžių, o G. V., M. G., G. B. ir asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, nueiti į prekybos salę ir pagrobti brangesnius alkoholinius gėrimus, automobiliu „Renault Espace“ nuvežė G. V., M. G., G. B., asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ir E. L. prie minėtos parduotuvės, kur apie 17 val., vykdant jo nurodymus, E. L. minėtos parduotuvės apsaugos darbuotojo paprašė kartoninių dėžių ir kartu su juo nuėjo į parduotuvės sandėlį, o G. V., M. G., G. B. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamojo byla išskirta, iš minėtos parduotuvės pagrobė svetimą, UAB „P.“ (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, bendros 1414,94 lito vertės, o būtent: 3 butelius degtinės „Absolut Pears“, bendros 179,97 lito vertės, 4 butelius degtinės „Absolut Raspberry“, bendros 239,96 lito vertės, 4 butelius degtinės „Absolut Mandarin“, bendros 239,96 lito vertės, 3 butelius degtinės „Absolut Ruby Red“, bendros 179,97 lito vertės, 1 butelį viskio „Jack Daniel‘s“, 76,99 lito vertės, 5 butelius brendžio „Torres 10“, bendros 247,65 lito vertės, 3 butelius brendžio „Torres 5“, bendros 116,97 lito vertės, 1 butelį likerio „Italiana Pesca“, 21,49 lito vertės, 1 butelį degtinės „Finlandia“, 68,99 lito vertės.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-11 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Jis savo kaltę neigė, todėl mano, kad priimant nuosprendį, buvo būtina itin atsakingai įvertinti visus byloje surinktus duomenis. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų duomenų, kuriuos teismas laikė jo kaltės įrodymais, galima teigti, kad jį kaltu pripažino remdamasis tik kitų nuteistųjų parodymais, šiuos parodymus interpretuojant kaltinimui palankia linkme. Mano, kad toks įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 str. 5 d. nuostatoms. Teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“‚ formuojamos teismų praktikos konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų jo kaltei pagrįsti. Nurodo, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl jo dalyvavimo inkriminuotose veikose nėra pagrįstos įrodymais, kurie neginčijamai leistų patvirtinti jo kaltę ar kitas aplinkybes, nes šios išvados yra padarytos ne iš byloje surinktų įrodymų visumos, o iš kitų nuteistųjų parodymų, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Pripažindamas jį kaltu dėl organizavimo padaryti vagystę iš parduotuvės „Iki“ bei nepilnamečių įtraukimo į nusikalstamą veiką, teismas besąlygiškai priėmė nuteistųjų parodymus, kad jis jėga privertė padaryti nusikaltimą, vežė į nusikaltimo vietą, nurodė kas, ką turi vogti ir pan., taip pat žinojo, kad jie yra nepilnamečiai. Tačiau tai netiesa. Teismas, neturėdamas jokių įrodymų, išimtinai tik kaltinamųjų išgalvotais ir melagingais parodymais pripažino jį kaltu padarius minėtus nusikaltimus. Kaltinamosios tvirtino, kad joms dar prieš nusikaltimo padarymą neva jis parūpino rankines. Tačiau kratos metu tos rankinės buvo rastos pas pačias kaltinamąsias, o iš parduotuvės filmuotos medžiagos matyti, kad tai tos pačios rankinės, kurios rastos pas jas. Nurodo, kad teismas jo kaltę grindė melagingais P. V. parodymais. Jis 2010-04-01 parodė, kiek žmonių buvo atvykę pas jo dukrą G. V. bei nurodė, kad viena iš jų buvo M., kita G., trečios jis nepažįsta. Tuo tarpu teisme tvirtino jų nepažįstantis ir kad jos nematytos. Mano, kad tokiais savo melagingais parodymais jis siekė nepabloginti savo dukrai ir taip pat, kitoms merginoms, padėties. Taip pat ir su telefono nusatymu, neva jis bendravo ir tai matyti iš išklotinių. Tačiau tai matyti tik iš tyrėjos I. B. tarnybinio pranešimo, o ne iš konkrečių įrodymų. Mano, jog siekiant patikrinti kitų nuteistųjų parodymus, buvo būtina ne tik analizuoti juos lyginant su kitais bylos duomenimis, bet ir jų nurodomas aplinkybes tikrinti, kaip antai, iš kur pasak kitų nuteistųjų, jis gavo rankinių, ar jos tikrai priklauso jam. Šios bei kitos aplinkybės, galėjusios padėti įvertinti prieštaringus nuteistųjų parodymus, teisme nebuvo tirtos. Mano, kad taip neišsamiai ištirtų ir prieštaringų parodymų pagrindu teismas neturėjo galimybių padaryti išvadų, kad nusikalstama veika yra atskleista išsamiai, kad tiksliai nustatytos visos į įrodinėjimo dalyką įeinančios aplinkybės bei jo kaltė dėl nuskalstamos veikos padarymo yra neabejotinai įrodyta. Nurodo, kad byloje nėra surinkta abejonių nekeliančių įrodymų, kad jis, žinodamas, jog alkoholis pavogtas, jį pardavė. Jis mano, kad teismas jį kaltu pripažinti galėjo tik pagal BK 189 str. 3 d. Nurodo, kad nebuvo atlikta jokių parengiamųjų darbų, taigi neatlikta veiksmų, kurie įrodytų didesnį jo nusikalstamą lygį, nei jis paprastai būna. Mano, kad jam nepagrįstai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už pavojingesnę nusikalstamą veiką, nei ji galimai buvo padaryta, teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Kadangi jis neigia padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, o jo kaltė nėra įrodyta įstatymo nustatyta tvarka, mano, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl apelianto R. K. kaltės, padarius jam inkriminuotus BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 1 d., BK 159 str. numatytus nusikaltimus ir dėl veikų kvalifikavimo, taip pat, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, R. K. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė teisingą bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 str. 2 d.). Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė visiškai nekeliančias abejonių išvadas, kad nuteistasis R. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstyti apelianto samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginiai, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra paneigti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetu – nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų G. V., M. G. ir G. B., liudytojų M. A., P. V., taip pat A. Ž. (apklaustas apeliacinės instancijos teisme) parodymais, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų, dokumentų pateikimo, apžiūros protokolais, elektroninių ryšių tinklų pateiktomis išklotinėmis, Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK tyrėjos I. B. tarnybiniu pranešimu. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (paties nuteistojo R. K., nuteistojo E. L. paaiškinimus), apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka.

Nuteistasis R. K. nepripažįsta organizavęs vagystės iš parduotuvės „Iki“, taip pat, kad į šią nusikalstamą veiką įtraukė nepilnamečius, ir mano, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuojama į BK 189 str. 3 d., t. y. į nusikalstamu būdu gauto turto realizavimą (jis dalį pagrobtų alkoholinių gėrimų pardavė). Kolegija tokius apelianto skundo argumentus vertina kaip siekimą sušvelninti savo padėtį ir juos atmeta bei konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir paneigti apelianto paaiškinimai, t. y. kad jis neorganizavo ir nedalyvavo alkoholinių gėrimų vagystėje iš parduotuvės „Iki“, kad nenurodė E. L. nukreipti apsaugos darbuotojo dėmesio, prašant dėžių, kad nežinojo, jog G. V. ir G. B. yra nepilnametės, ir jų neįtraukė į nusikalstamą veiką, išsamiai aptarti visi apeliantui inkriminuoti veiksmai ir jų veikas kvalifikuojančios aplinkybės.

Nors apeliantas ir nurodo, kad jis neorganizavo vagystės iš parduotuvės „Iki“ ir joje nedalyvavo, tačiau pirmosios instancijos teisme jis nurodė žinojęs apie ketinamą įvykdyti vagystę, tam tikslui net paskolino A. Ž. savo automobilį „Renault“, t.y. teikdamas priemonę kaip ir pripažįsta atlikęs vagystės bendrininko - padėjėjo veiksmus, o anot jo, pačią vagystę suorganizavo A. Ž.. Tačiau apeliacinės instancijos teisme A. Ž., kurio atžvilgiu dėl tos pačios vagystės iš parduotuvės „Iki“ padarymo šiuo metu Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjama byla, tokius apelianto paaiškinimus paneigė. A. Ž. parodė, kad jis visus parodymus apie minėtos vagystės įvykdymą jau yra davęs pirmosios instancijos teisme. Iš 2012 m. balandžio 2 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad A. Ž. dėl vagystės iš parduotuvės „Iki“ savo kaltę visiškai pripažino ir parodė, kad vagystę iš minėtos parduotuvės suplanavo ir organizavo R. K.. R. K. davė nurodymus, kaip įvykdyti vagystę, t. y. E. L. turėjo nueiti į parduotuvę ir užkalbinti apsaugos darbuotoją, paprašyti jo kartotinės dėžės, taip nukreipti apsaugos darbuotojo dėmesį nuo apsaugos kamerų, o po to, jis su G. V., G. B. ir M. G. turėjo nueiti į gėrimų skyrių ir iš ten paimti pačius brangiausius alkoholinius gėrimus, ką ir padarė. E. L. nukreipus apsaugos darbuotojo dėmesį nuo apsaugos kamerų, jis su merginomis nuėjo į alkoholinių gėrimų skyrių. Ėmė butelius, kuriuos užsikišo į užantį ar už kelnių. Merginos alkoholinius gėrimus dėjo į R. K. joms duotas rankines. Jiems iš parduotuvės sugrįžus į automobilį, R. K. pradėjo rėkti ant merginų, kad jos paėmė per mažai butelių, liepė eiti antrą kartą (T. 7a, b. l. 63-69). A. Ž. parodymai apie minėtos vagystės įvykdymo aplinkybes sutampa su G. V., M. G. bei G. B., kurių atžvilgiu byla skundžiamu nuosprendžiu nutraukta, parodymais, todėl jais netikėti kolegija neturi pagrindo. Iš G. V., M. G. bei G. B. parodymų matyti, kad jos pripažino iš parduotuvės „Iki“ (duomenys neskelbtini) g. pavogusios alkoholinius gėrimus ir paaiškino, kad vagystę organizavo R. K.. Jų teigimu, R. K. jas įkalbėjo, joms grasino, kad jeigu neklausys, neis vogti, tai „išveš“, „pakas“ ir pan.. Jos manė, kad jis šiuos grasinimus gali įvykdyti, nes žinojo, kad R. K. yra kažką apipylęs sieros rūgštimi, bijojo R. K., todėl bijojo atsisakyti eiti vogti. G. V., M. G. ir G. B. parodė, kad ėjo vogti jos trys ir A. Ž., kad R. K. jas nuvežė prie parduotuvės, aprūpino dideliais krepšiais, skambino asmeniui (E. L.), kad jis užkalbintų parduotuvės apsaugos darbuotoją, paprašytų dėžių ir taip nukreiptų apsaugos darbuotojo dėmesį nuo apsaugos kamerų, kad jie galėtų nepastebėti pavogti brangių alkoholinių gėrimų, į parduotuvę ėjo vogti du kartus, nes pirmą kartą per mažai pavogė. G. V., M. G. ir G. B. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje bei atitinkantys kitą bylos medžiagą, t.y. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekų protokolus, iš kurių matyti, kad nuteistasis E. L. atpažino R. K. kaip asmenį, kurį įvykio dieną matė autobusiuko, stovėjusio prie parduotuvės „Iki“, vairuotojo vietoje, taip pat atpažino M. G. bei G. B., kurias įvykio dieną matė R. K. vairuojamame autobusiuke, telekomunikacijų ryšių tinklais perduodamos informacijos išklotines bei Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK tyrėjos I. B. tarnybinį pranešimą dėl atliktos išklotinių analizės, iš kurių matyti, kad R. K. iki įvykio ir po jo bendravo su nusikaltimo bendrininkais, liudytojo M. A. parodymus, kad į apsaugos postą užėjęs vaikinas jo paprašė kartoninių dėžių nuo prekių, o jis nieko neįtardamas paliko apsaugos postą, kartu su vaikinu nuėjo į parduotuvės sandėlį, padavė dėžę, kuri neva jam netiko, užtruko apie 5-7 minutes, dar sustojo prie mėsos skyriaus, ten užtruko apie 3 minutes, tada grįžo į postą. Maždaug po 2 val. išėjo parūkyti, o grįždamas užėjo pažiūrėti į alkoholinių gėrimų skyrių ir pamatė, kad nėra brangių gėrimų. Peržiūrėjęs vaizdo kamerų įrašus pamatė, kad tuo metu, kai su vaikinu buvo nuėjęs į sandėlį, į parduotuvės alkoholinių gėrimų skyrių buvo atėjusios trys merginos ir vaikinas, matė, kaip vaikinas į užantį užsikišo „Jack Daniel‘s“ butelį, merginos į dideles rankines krovėsi brendžio, degtinės butelius ir išėjo pro kasas nesusimokėję. Taip pat atitinka liudytojo P. V. parodymus, kad R. K., atvažiavęs pas jo dukrą G. V., ant jos rėkė, jai grasino bei sakė, kad ji jam skolinga, o po to iš dukros sužinojo, kad R. K. vertė ją vogti, gąsdino, grasino, kad „išveš į mišką ir pakas“, „išveš į Vokietiją“. Vėliau sužinojo, kad dukra vogė iš parduotuvės alkoholinius gėrimus. Mano, kad dukra ėjo vogti, nes išsigando R. K. grasinimų. Be to, atitinka daiktų, dokumentų pateikimo, apžiūros protokolus, iš kurių matyti, kad prekybos centro „Iki“ apsaugos darbuotojas R. Š. pateikė keturis kompaktinius diskus su vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota vagystė. Savo parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes G. B., G. V. ir M. G. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. G. V., M. G. bei G. B. parodymai iš dalies sutampa ir su nuteistojo E. L. parodymais, kad jis ėjo į parduotuvę pas apsaugos darbuotoją prašyti dėžių. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad netikėti G. V., M. G. bei G. B. parodymais nėra jokio pagrindo. Jos savo kaltę pripažino visiškai, papasakojo apie savo bei kitų veikos bendrininkų veiksmus ir vaidmenis, jų parodymus atitinka ir kita bylos medžiaga. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad G. V., M. G. bei G. B. jį apkalba, tačiau negalėjo nurodyti jokių priežasčių, kodėl jos turėtų tai daryti, pats teigia, jog su jomis visuomet palaikė draugiškus santykius. Taigi pirmiau aptarti įrodymai kolegijai nepalieka jokių abejonių, kad R. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. organizavo vagystę iš parduotuvės „Iki“ ir vadovavo ją įvykdant. Apelianto nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. ir jos pagal apelianto skundo prašymą perkvalifikuoti į BK 189 str. 3 d. nėra jokio pagrindo.

Kolegijai nekyla abejonių ir dėl R. K. kaltės įvykdžius BK 159 str. numatytą nusikalstamą veiką, t. y. dėl vaiko (nepilnamečių) įtraukimo į nusikalstamą veiką. Nors apeliantas ir neigia žinojęs, kad G. V. ir G. B. yra nepilnametės bei tvirtina jų neįtraukęs į nusikalstamą veiką, tačiau tokius jo paaiškinimus paneigia G. V., M. G. ir G. B. parodymai, kad G. K. žinojo, jog G. V. ir G. B. yra nepilnametės, nes jos pačios jam apie tai buvo sakiusios, kad nenori niekur eiti, kad yra priklausomos nuo tėvų, nes yra nepilnametės. G. V., M. G. ir G. B. patvirtino, jog R. K. organizavo vagystę, kad jis jas įkalbėjo, joms grasino, kad jeigu neklausys, neis vogti tai „išveš“, „pakas“ ir pan., kad joms buvo žinoma, jog R. K. gali įvykdyti grasinimus, nes yra kažką apipylęs sieros rūgštimi ir kad jos R. K. bijojo, todėl bijojo atsisakyti eiti vogti. Taip pat patvirtino, kad R. K. jas nuvežė prie parduotuvės, parūpino didelius krepšius alkoholiniams gėrimams dėti, telefonu nurodė E. L. nukreipti apsaugos darbuotojo dėmesį, prašant dėžių, vertė jas antrą kartą eiti į parduotuvę, nes pirmą kartą jos alkoholinių gėrimų pavogė per mažai. Tokie G. V., M. G. ir G. B. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje bei atitinkantys faktines bylos aplinkybes, todėl kolegija neturi pagrindo jais netikėti. Taigi visos aptartos aplinkybės rodo, kad R. K., žinodamas, jog G. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametės, įtraukė jas į nusikalstamą veiką - bendrininkų grupe įvykdyti vagystę iš parduotuvės „Iki“. Atsižvelgusi į šias aplinkybes kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto skundo prašymą ir jį išteisinti dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu skirdamas R. K. už padarytas nusikalstamas veikas bausmes, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį –esant idealiai sutapčiai padarė dvi tyčines, baigtas, nesunkiems nusikaltimams priskiriamas veikas. Pirmosios instancijos teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 1 d. numatytą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Taip pat skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pasisakė, kad skirdamas bausmę atsižvelgia į apelianto asmenybę, į tai, kad jis teisiamas dešimtą kartą (visais ankstesniais nuosprendžiais jis teistas už nusikaltimus nuosavybei), kad teistumas neišnykęs, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str.), kad mokymo centre charakterizuojamas teigiamai, baustas administracine tvarka, psichikos sveikatos centro bei priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas. R. K. padarytų nusikaltimų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis yra socialiai pavojinga asmenybė, kuri nedaro išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio, todėl jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 str., padarymą paskirta nežymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 1 d., padarymą paskirta nežymiai didesnė nei sankcijos vidurkis laivės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos. Nuosprendžiu R. K. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, BK 63 str. reikalavimai subendrinant bausmes nepažeisti. Todėl apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Tomas ZdanavičiusTeisėjai Pranas ŠimkusSigitas Bagdonavičius