- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- I-1751-423/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02787-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- J. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2184 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-12).
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–12) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki skundo padavimo dienos (2018 m. lapkričio 22 d.) atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) 12 būrio 4 brigadoje, kurioje iki 2016 m. liepos 1 d. gyveno 24 žmonės, todėl jam teko 2,05 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. liepos 1 d. šioje patalpoje gyveno 15 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m. Gyvenamosios patalpos plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, be to, būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys. Brigadoje taip pat yra įrengta spinta, šaldytuvas, spintelės (5 vnt.), taburetės (4 vnt.), staliukai (5 vnt.), skalbimo mašina nuo 2017 m. gruodžio mėn. Patalpoje nėra termometro, laikrodžio, dėžių daiktams laikyti, lentynų knygoms, vietos drabužiams džiovinti. Patalpoje drabužiams ir asmeniniams daiktams laikyti vietos neužteko. Patalpos netinkamai dezinfekuojamos, pilna parazitų, musių, uodų, širšių. Buitiniai parazitai naikinami labai retai ir neefektyviai. Sanitariniame mazge trūko inventoriaus, dušinėje 15 dušo purkštukų. Dušuose nėra galimybės reguliuoti vandens temperatūrą, nėra guminių kilimėlių, plaukų prausiklių dozatoriai atsirado tik prieš pora mėnesių. Sklido nemalonus kvapas iš netoliese esančių valymo įrenginių ir šalia pastato esančių kanalizacijos šulinių. Nuo rugpjūčio mėnesio kiekvieną vakarą nuo 20.30 val. iki 6.30 val. yra rakinamas. Nėra iškvietimo mygtuko, todėl gaisro ar kito pavojaus atveju nebūtų galimybės išsikviesti pagalbos. Patalpose nėra dūmų detektorių, gesintuvų, avarinių išėjimų. Buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Tokiais atsakovo veiksmais patyrė papildomą diskomfortą, papildomų nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2184 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 16-23) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjas Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi į 12 būrio 4 brigadą, kurioje buvo 15 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nurodė, jog pareiškėjas turi rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka, nes tai numato teisės aktai. Įstaiga patalpų valymui nuteistiesiems skiria priemones. Ginčo gyvenamosios patalpos bei sanitariniai mazgai baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Būryje poilsio kambariai neįrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji, pagal Pataisos namų direktoriaus dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruomenės masiniuose renginiuose. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais, šios priemonės laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Teisės aktai nenumato aliarminių mygtukų įrengimo nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamosiose patalpose. 12 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai , 4 pisuarai, 8 praustuvės ir 4 kojų plautuvės. Įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinių įrenginių būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Muilo dozatorius pildo Ūkio dalyje dirbantis nuteistasis. Įstaigos 2-ame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Įstaiga 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. Atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, kalinant jį kankinančiomis, žiauriomis, orumą žeminančiomis sąlygomis 12 būrio 4 brigadoje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. (skundo padavimo teismui dienos).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytoje 16 būrio gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 26-29), kurie patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. (skundo padavimo teismui dienos) buvo paskirtas į 12 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 49,43 kv. m, joje įrengta 15 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam joje teko 3,29 kv. m (49,43/15) gyvenamojo ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti dėl miegamųjų vietų skaičiaus 12 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje nepateikė, savo argumentų neįrodinėjo jokiomis leistinomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą ir prie jo pateiktus dokumentus, jų neginčijo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat batų ir drabužių džiovykla (5.9. p).
Atsakovo atstovas patvirtino, kad poilsio kambarys būryje neįrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Tačiau, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenys patvirtina, kad pataisų namų 2-ame sektoriuje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme (b. l. 27-29). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamu gyvenamosios patalpos aprūpinimu baldais. Pažymėjo, kad neturėjo kur laikyti asmeninius drabužius ir daiktus.
Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) bei nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusias Aprūpinimo normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė/kėdė/suolas (pagal poreikį), stalas, sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui).
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosios patalpos buvo aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei pateikė sąrašus baldų, kurie turėjo būti ginčo patalpoje, šiuos argumentus grindė Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 27-29).
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi klausimu laikomasi pozicijos, kad tai, jog atsakovo atstovas pateikia bendrą gyvenamosiose patalpose įrengiamų baldų sąrašą, savaime nereiškia, kad šių baldų buvimas ir pakankamas jų kiekis buvo užtikrintas visose įstaigos gyvenamosiose patalpose, tarp jų ir tose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje objektyvių duomenų apie ginčo patalpoje buvusius baldus, jų kiekį bei kitą inventorių vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų, dėl ko jam nepakako vietos susidėti daiktus, lieka nepaneigtos.
Aprūpinimo normoje (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, jog bendrabučio tipo patalpoje turi būti kambarinis termometras, o būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje – sieninis laikrodis. Nors konkrečių duomenų apie minėtą inventorių į bylą nebuvo pateikta, tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas skunde tvirtino, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu, dušu (trūko įrenginių).
Aprūpinimo normose (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nurodyta, kad tualete, prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušo patalpoje – dušo sietelį penkiolikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta, kad tualete turi būti vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, dušo patalpoje – vienas dušo čiaupas vienam besiprausiančiam asmeniui.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 12 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai (b. l. 27-29). Nors atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie dušinėje buvusį dušo purkštukų skaičių, tačiau pareiškėjas savo skunde nurodė, kad dušinėje buvo15 dušo purkštuvų (b. l. 6). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 12 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 66 iki 77 nuteistųjų (b. l. 30). Įvertinęs 12 būryje laikomų nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad unitazų ir pisuarų skaičius ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine. Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Pareiškėjas nurodė, jog dušuose blogai veikė vandens maišytuvai, nebuvo įmanoma reguliuoti vandens temperatūros, grindys buvo slidžios, nebuvo plaukų prausiklio dozatorių, guminių kilimėlių.
Aprūpinimo normose (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, jog dušinėje, be kita ko, turi būti guminiai kilimėliai. Naujoje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta, kad dušo patalpose turi būti kilimėlis arba grotelės po 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai – pagal poreikį.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo atstovo pažymoje (b. l. 27-29) nurodyta, kad muilo dozatorius pildo Ūkio dalyje dirbantis nuteistasis. Byloje nėra duomenų apie dušinėje esančius kilimėlius, tačiau teismas pabrėžia, kad byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl neveikiančių maišytuvų, plaukų prausiklio trūkumo ar slidžių grindų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismas pabrėžia, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Byloje esantys duomenys patvirtina atsakovo atstovo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos ar deratizacijos darbus (b. l. 50-53). Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose atliktus kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbus, tame tarpe 12 būryje (b. l. 54-62), paneigia pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose patalpose kenkėjai nenaikinami. Byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai, tame tarpe 12 būryje, nebūtų naikinami. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1374-624/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl iš netoliese esančių valymo įrenginių bei kanalizacijos šulinių sklindančio blogo kvapo. Bylos duomenimis nustatyta, kad blogas kvapas iš kanalizacijos šulinių ir valymo įrenginių nesklinda (b. l. 27-29). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie komunalinių atliekų tvarkymo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl sklindančio blogo kvapo atmestini kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas nurodė, kad jo judėjimo laisvė apribota, kadangi laikotarpiu nuo 20.30 iki 6.30 val. yra užrakinamas.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, šios aplinkybės pareiškėjas neginčija.
Paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per savaitę paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti tris valandas.
Pagal BVK 70 straipsnio 7 dalį, pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte nurodoma, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio; kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 73² punktą, iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla. Taigi, pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais gali būti rakinami gyvenamosiose patalpoje, ir tai neprieštarauja BVK 70 straipsnio 7 daliai, tačiau turi būti išpildytos Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte nurodytos sąlygos (galimybė pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamojo vandens, iškviesti pataisos pareigūnus). Pareiškėjas skunde neginčija aplinkybių, kad neturėjo galimybės pasinaudoti tualetu, prieti prie geriamo vandens, tačiau nurodo, kad nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko.
Byloje nėra objektyvių duomenų apie įrengtą pareigūnų iškvietimo sistemą, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas aiškiai nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu dėl neturėjimo galimybės išsikviesti pareigūnus, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Pareiškėjas nepateikė argumentų dėl konkrečiu atveju jam padarytos žalos, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti (LVAT 2018-03-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018-10-03 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2069-525/2018).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog Pravieniškių PN-AK nebuvo evakuacinių išėjimų, gesintuvų.
Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo evakuacinių išėjimų, gesintuvų, kas būtų sukėlę pavojų gaisro metu, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio teoriniais samprotavimais, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas, kaip jau ir minėta, jam nesuteikė. Be to, atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodyta, kad įstaiga yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Parengta įstaigoje evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėto, jos yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete (b. l. 27-29). Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje dalyje neįrodė neturtines žalos padarymo fakto.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl neaprūpinimo baldais asmeniniams daiktams laikyti. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nėra (b. l. 25). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą) daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo J. V. (J. V.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.