- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-31
- Bylos Nr.
- A-552-2610-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00743-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Pareiškėjas
- R. V. L.
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus atstovei V. J.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. V. L. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau –VSDFV Alytaus skyrius) 2011 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.4) Rl-6539 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –VSDFV) 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (9.8)1-5573.
Pareiškėja skunde nurodė, kad ji buvo individualios įmonės savininkė, o 1998 m. išvyko gyventi ir dirbti į užsienį. Prieš išvykdama, ji 1998 m. birželio 29 d. VSDFV Alytaus skyriui pateikė raštą Dėl individualios įmonės veiklos nutraukimo. Šis dokumentas buvo užregistruotas institucijoje (registro Nr. 2081). Pateiktu raštu pareiškėja prašė leisti nutraukti įmonės veiklą nuo 1998 m. birželio 30 d. Nors pareiškėjos pateiktas dokumentas dėl individualios įmonės veiklos nutraukimo buvo užregistruotas VSDFV Alytaus skyriuje, tačiau į duomenų bazę neįvestas. Kaip matyti iš VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo Nr. (4.4)R 1-6539, ši institucija laikosi nuomonės, jog pareiškėjos pateiktas prašymas dėl individualios įmonės veiklos nutraukimo yra negaliojantis. Pareiškėjos turėta individuali įmonė nuo 1998 m. nevykdė jokios veiklos, tačiau nuo 2002 m. liepos 23 d. iki 2008 m. rugsėjo 11 d. jai buvo skaičiuojami mokesčiai. VSDFV Alytaus skyriaus sprendimą pareiškėja skundė VSDFV, tačiau ši sprendimu Nr. (9.8)1-5573 netenkino jos skundo.
Pareiškėja mano, kad susidariusios situacijos vertinimas yra formalus ir prieštarauja teisingumo bei sąžiningumo principams. Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius, atlikdamas įstatymų vykdymo priežiūros funkciją ir matydamas, jog pareiškėjos pateiktas prašymas yra su trūkumais arba prie jo nepateikti būtini priedai, privalėjo pareiškėją per protingą laiką informuoti apie trūkumų ištaisymą, tačiau tokios informacijos pareiškėja negavo. VSDFV Alytaus skyrius viešoje duomenų bazėje matė, jog pareiškėjos įsteigta individuali įmonė nevykdo jokios veiklos. Pareiškėja dirbo ir gyveno užsienyje, jokių pajamų Lietuvos Respublikoje negavo. VSDFV Alytaus skyriaus sprendimas išieškoti iš pareiškėjos mokesčius, kurie buvo skaičiuojami įmonei, nevykdančiai veiklos, ir kai apie šį veiklos nevykdymą buvo pranešta institucijai, yra priimtas išimtinai formaliais pagrindais. Toks sprendimas yra neteisėtas, atsižvelgiant į teisinės valstybės principus bei asmenų konstitucines teises.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius su skundu nesutiko, atsiliepime nurodęs, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ ) 31 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog priskaičiuotų įmokų mokėjimą kontroliuoja, o laiku nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmoka) išieškojimą vykdo VSDFV teritoriniai skyriai. Pareiškėjos prašymą dėl įmonės veiklos nutraukimo VSDFV Alytaus skyrius gavo 1998 m. birželio 29 d. Prašyme pareiškėja buvo nurodžiusi, kad dėl R. L. individualios įmonės išregistravimo 1998 m. birželio mėn. kreipėsi į registro tvarkytoją, taip pat prašė VSDFV Alytaus skyrių išduoti pažymą apie atsiskaitymą su Fondo biudžetu. Tačiau VSDFV Alytaus skyrius negavo duomenų apie tai, kad R. L. individualiai įmonei 1998 m. būtų suteiktas likviduojamos įmonės statusas, bei kad Juridinių asmenų registro tvarkytojas (Alytaus rajono savivaldybė) turėtų informaciją apie pareiškėjos kreipimąsi 1998 m. dėl įmonės likvidavimo. R. L. individualiai įmonei likviduojamos įmonės statusas suteiktas 2008 m. rugsėjo 12 d., nuo šios datos už pareiškėją, kaip individualios įmonės savininkę, VSD įmokos nebebuvo skaičiuotos.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko, nurodęs, kad pagal VSDĮ nuostatas laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2001 m. gruodžio 31 d. individualių įmonių savininkai buvo draudžiami tik pagrindinei (bazinei) pensijos daliai, o nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – pagrindinei ir papildomai pensijų dalims. VSD įmokos už individualios įmonės savininką buvo mokamos nuo individualios įmonės įregistravimo dienos. Pagal VSDĮ, galiojusio iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuostatas individualios įmonės savininko VSD įmokos pagrindinei pensijos daliai buvo mokamos nuo įmonės įregistravimo dienos kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos nepriklausomai nuo to, ar individuali įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. pagal VSD įstatymo 34 straipsnio 4 dalį individualių įmonių savininkai VSD įmokų galėjo nemokėti tik tada, jeigu jie buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba I ar II grupių invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją senatvės pensijos amžių sukakę asmenys, kurie gauna šalpos (socialinę) pensiją taip pat jei buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus arba turėjo būtinąjį stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti. Nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. pagal VSD įstatymo 34 straipsnio 4 dalį individualių įmonių savininkų VSD įmokų galima buvo nemokėti tik tuo atveju, kai individualių įmonių savininkų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, buvo mažesnė už 12 MMA ir šie asmenys buvo: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai; 2) I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją; 3) sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą; 4) gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi; 5) laisvės atėmimo vietose; 6) įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Analogiška nuostata dėl sąlygų, leidžiančių nemokėti VSD įmokų, buvo įtvirtinta nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos VSDĮ 8 straipsnio 2 dalyje. R. L. individuali įmonė Alytaus rajono savivaldybėje įregistruota nuo 1997 m. lapkričio 5 d. Pareiškėjos prašymą dėl įmonės veiklos nutraukimo VSDV Alytaus skyrius gavo 1998 m. birželio 29 d. Prašyme pareiškėja buvo nurodžiusi, kad dėl R. L. individualios įmonės išregistravimo 1998 metų birželio mėn. kreipėsi į registro tvarkytoją, taip pat prašė VSDFV Alytaus skyrių išduoti pažymą apie atsiskaitymą su Fondo biudžetu. Tačiau VSDFV Alytaus skyrius negavo duomenų apie tai, kad R. L. individualiai įmonei 1998 metais būtų suteiktas likviduojamos įmonės statusas, bei kad Juridinių asmenų registro tvarkytojas (Alytaus rajono savivaldybė) turėtų informaciją apie pareiškėjos kreipimąsi 1998 m. dėl įmonės likvidavimo. R. L. individualiai įmonei likviduojamos įmonės statusas suteiktas 2008 m. rugsėjo 12 d. Nuo likviduojamos įmonės statuso suteikimo už pareiškėją, kaip individualios įmonės savininkę, VSD įmokos nebuvo skaičiuotos. Pagal individualios įmonės savininko VSD įmokų priskaičiavimo laikotarpiu galiojusias VSD įstatymo nuostatas individualios įmonės savininko išvykimas į užsienį nebuvo pagrindas neskaičiuoti VSD įmokų už savininką. Galiojantys teisės aktai nenumatė, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius, gavęs prašymą dėl įmonės veiklos sustabdymo, už individualios įmonės savininką atliktų veiksmus dėl individualios įmonės likvidavimo, jeigu savininkas dėl to pats nesikreipė į Juridinių asmenų registro tvarkytoją. VSDĮ 31 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog priskaičiuotų įmokų mokėjimą kontroliuoja, o laiku nesumokėtų VSD įmokų išieškojimą vykdo VSDFV valdybos teritoriniai skyriai. Fondo valdyba 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (9.8) I-5573 yra priėmusi kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų – VSD įmokų priskaičiavimo ir priverstinio įmokų išieškojimo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 5 dalį apskundus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu R. V. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos individuali įmonė Alytaus rajono savivaldybėje įregistruota nuo 1997 m. lapkričio 5 d. Pareiškėjos prašymą dėl įmonės veiklos nutraukimo VSDFV Alytaus skyrius gavo 1998 m. birželio 29 d. Prašyme pareiškėja buvo nurodžiusi, kad dėl R. L. individualios įmonės išregistravimo 1998 m. birželio mėn. kreipėsi į registro tvarkytoją, taip pat prašė VSDFV Alytaus skyrių išduoti pažymą apie atsiskaitymą su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu. Tačiau VSDFV Alytaus skyrius negavo duomenų apie tai, kad R. L. individualiai įmonei 1998 metais būtų suteiktas likviduojamos įmonės statusas, bei kad Juridinių asmenų registro tvarkytojas (Alytaus rajono savivaldybė) turėtų informaciją apie pareiškėjos kreipimąsi 1998 m. dėl įmonės likvidavimo. R. L. individualiai įmonei likviduojamos įmonės statusas suteiktas tik 2008 m. rugsėjo 12 d.
VSD įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog priskaičiuotų įmokų mokėjimą kontroliuoja, o laiku nesumokėtų VSD įmokų išieškojimą vykdo VSDFV teritoriniai skyriai. Didėjant pareiškėjos individualios įmonės VSD įmokų skolai VSDFV Alytaus skyrius vykdė veiksmus dėl šios skolos išieškojimo: siuntė pareiškėjai 1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. kovo 27 d. raštus ir kvietė atvykti į skyrių, tačiau registruoti laiškai sugrįžo su prierašu, kad gavėjas išvykęs į užsienį. Siekdamas patikslinti duomenis, atsakovas 1999 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatą dėl individualios įmonės savininkės registracijos vietos. VSDFV Alytaus skyriaus direktorės 2005 m. gruodžio 2 d. pavedimu turėjo būti atliekamas patikrinimas vietoje (adresu Miklusėnų g. 33-10, Alytuje) dėl individualios įmonės įsiskolinimo, tačiau patikrinimas neįvyko, nes pareiškėja nebuvo rasta nurodytu adresu. Toliau vykdant pareiškėjos paiešką teritorinis skyrius 2008 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į antstolį, kuris 2008 m. rugsėjo 29 d. patvarkymu paskelbė asmens paiešką per Alytaus miesto ir rajono policijos komisariatą.
Skolos išieškojimui buvo taikomos priverstinio poveikio priemonės. Kredito įstaigoms pateikti mokėjimo nurodymai: 2001 m. gruodžio 18 d. – 51,73 Lt (išieškota 2001 m. gruodžio 19 d.), 2003 m. lapkričio 5 d. – 1502 Lt, 2005 m. spalio 25 d. – 3548 Lt, 2005 m. spalio 25 d. – 157 Lt, 2006 m. lapkričio 20 d. – 4793 Lt, 2006 m. lapkričio 20 d. – 234 Lt. Skolos išieškojimas buvo vykdomas per antstolius: 2001 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 901 – 2484 Lt (išieškota 2001 m. gruodžio 18 d.), 2002 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 110 - 353 Lt (išieškota 2002 m. rugpjūčio 9 d.), 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 202 – 1502,00 Lt (2002 m. rugpjūčio 9 d., 2007 m. sausio 10 d. išieškota 464,44 Lt), 2006 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. D17-281 – 2517,00 Lt, 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 2131 – 2181,44 Lt, 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 4170 – 2591,99 Lt. Tokiu būdu, VSDFV Alytaus skyrius vykdė veiksmus, susijusius su individualios įmonės skolos išieškojimu. Pagal VSD įmokų priskaičiavimo laikotarpiu galiojusias VSDĮ nuostatas, individualios įmonės savininko išvykimas į užsienį nebuvo pagrindas neskaičiuoti VSD įmokų už savininką. Galiojantys teisės aktai nenumatė, kad VSDFV teritorinis skyrius gavęs prašymą dėl įmonės veiklos sustabdymo, už individualios įmonės savininką atliktų visus veiksmus dėl individualios įmonės likvidavimo, jeigu savininkas dėl to pats nesikreipė į Juridinių asmenų registro tvarkytoją.
Pagal VSDĮ nuostatas laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2001 m. gruodžio 31 d. individualių įmonių savininkai buvo draudžiami tik pagrindinei (bazinei) pensijos daliai, o nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – pagrindinei ir papildomai pensijų dalims. VSD įmokos už individualios įmonės savininką buvo mokamos nuo individualios įmonės įregistravimo dienos.
Pagal VSDĮ, galiojusio iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuostatas individualios įmonės savininko VSD įmokos pagrindinei pensijos daliai buvo mokamos nuo įmonės įregistravimo dienos kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos nepriklausomai nuo to, ar individuali įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. pagal VSDĮ 34 straipsnio 4 dalį individualių įmonių savininkai VSD įmokų galėjo nemokėti tik tada, jeigu jie buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba I ar II grupių invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, senatvės pensijos amžių sukakę asmenys, kurie gauna šalpos (socialinę) pensiją, taip pat jei buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus arba turėjo 2011-R95-I-40086 būtinąjį stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti. Nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. pagal VSDĮ 34 straipsnio 4 dalį individualių įmonių savininkų VSD įmokų galima buvo nemokėti tik tuo atveju, kai individualių įmonių savininkų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, buvo mažesnė už 12 MMA ir šie asmenys buvo: 1) valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai; 2) I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją; 3) sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą; 4) gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi; 5) laisvės atėmimo vietose; 6) įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Analogiška nuostata dėl sąlygų, leidžiančių nemokėti VSD įmokų, buvo įtvirtinta nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos VSDĮ 8 straipsnio 2 dalyje. Ginčo atveju, remiantis byloje esančių faktinių aplinkybių ir ginčo santykius reglamentuojančių normų visetui, teismas konstatavo, kad ginčijami 2011 m. liepos 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus sprendimas Nr. (4.4) Rl-6539 ir 2011 m. rugsėjo 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas Nr. (9.8)1-5573 yra teisėti ir juos naikinti nėra jokio pagrindo. R. L. individualiai įmonei likviduojamos įmonės statusas suteiktas tik 2008 m. rugsėjo 12 d., nuo kurios nebuvo skaičiuojamos VSD įmokos.
III.
Pareiškėja R. V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. kovo 5 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:
1. Apeliantės, kaip individualios įmonės savininkės, prievolės sumokėti priskaičiuotas įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui pagrįstumas turi būti vertinamas esant visų aplinkybių visetui. Atkreipia dėmesį, jog individualios įmonės savininkė prieš išvykdama į užsienį ėmėsi veiksmų ir VSDFV Alytaus skyriui pateikė ne bet kokį prašymą, o prašymą dėl individualiuos įmonės veiklos nutraukimo. Nors šį apeliantės pateiktą prašymą VSDFV Alytaus skyriaus atstovai vertina kaip niekinį, tačiau kitas apeliantės prašymas dėl pažymos apie visišką atsiskaitymą su biudžetu, nurodytas tame pačiame dokumente, buvo patenkintas, t. y. pažyma paruošta. Pažymi, jog apeliantės prašymas dėl įmonės veiklos sustabdymo buvo pasirašytas Alytaus skyriuje, skyriaus specialistų akivaizdoje. Prašymas buvo nustatytos, t. y. tipinės formos. Apeliantei nebuvo tinkamai išaiškinta jos pateikto prašymo juridinė galia, o taip pat tokio prašymo pateikimo pasekmės. VSDFV dirba kvalifikuoti specialistai, kurie turi tinkamai atlikti savo pareigas bei pranešti asmeniui apie jo pateikto prašymo trūkumus bei tolimesnius veiksmus, siekiant pareiškėjo prašyme nurodytų tikslų.
2. Valstybinis socialinis draudimas yra vertinamas kaip valstybės teikiama paslauga piliečiui. Už paslaugos numatomą teikimą yra skaičiuojami privalomi mokėti mokesčiai. Iš byloje esančių įrodymų – VSDFV Alytaus skyriaus pateiktų pašto siuntų, kurios buvo siųstos individualios įmonės savininkei, bei buvo grąžintos atgal kaip neįteiktos, akivaizdu, jog nebuvo nei menkiausios tikimybės bei galimybės, jog individualios įmonės savininkė pasinaudos valstybės teikiama socialinio draudimo paslauga. Mano, jog tokia valstybės tarnautojų pozicija prieštarauja teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams.
3. Apeliantė nesutinka su VSDFV Alytaus skyriaus teigimu, kad laikotarpiui nuo 1997 m. lapkričio 5 d. iki 2002 m. liepos 22 d. visos apeliantės individualiai įmonei paskaičiuotos įmokos buvo išieškotos, vykdant priverstinį išieškojimą. Apeliantės teigimu, nuo 1998-ųjų metų, jai išvykus į užsienį, jos atsiskaitomojoje sąskaitoje piniginių lėšų sumai, kuri nurodoma, kaip priverstinai išieškota, padengti nebuvo.
3. Vadovaujantis VSDĮ nuostatomis, į VSDFV nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos turėjo būti sumokėtos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, baudas ir delspinigius atsiradimo dienos. Kaip nurodyta VSDFV Alytaus skyriaus atsiliepime į skundą, laikotarpiui nuo 1997 m. lapkričio 5 d. iki 2002 m. liepos 22 d. R. L. individualios įmonės paskaičiuotos įmokos yra pilnai išieškotos. Skundžiamu 2011 m. liepos 20 d. VSDFV Alytaus skyriaus sprendimu Nr. (4.4)R 1-6539 buvo nuspręsta priverstinai išieškoti iš individualios įmonės savininkės nesumokėtas įmokas laikotarpiui nuo 2002 m. liepos 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 11 d. Teismo posėdžio metu buvo išreikštas apeliantės prašymas panaikinti skundžiamus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimus senaties termino pagrindu. Tuo tarpu Kauno apygardos administracinio teismo sprendime visiškai nėra nurodyti motyvai, kodėl senaties terminas įmokoms išieškoti nebuvo pritaikytas.
Atsiliepimas
VSDFV Alytaus skyrius atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pakartojo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, bei juos papildė tuo , kad valstybinis socialinis draudimas yra paremtas solidarumo principu, t. y. viešuomenės prisidėjimu prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog valstybės pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Taigi valstybinis socialinis draudimas negali būti vertinamas tik kaip valstybės teikiama paslauga piliečiui, kaip teigia pareiškėja apeliaciniame skunde. VSD įstatymas nustato, jog teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos turėjo būti sumokėtos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, baudas ir delspinigius atsiradimo dienos. 5-ių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms (2005 m. redakcijos VSDĮ 16 straipsnio 8 dalis), tuo tarpu iki 2004 m. gruodžio 31 d. atsiradusioms skoloms pagal 1991 m. redakcijos VSDĮ 38 straipsnio nuostatas priverstinio išieškojimo senaties terminas iš viso netaikomas. 2005 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (Žin., 2005, Nr. 75-2725) 113 punkte taip pat nurodyta, kad įvykiams, buvusiems iki VSDĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai. Kad pagal VSDĮ senaties terminas taikomas tik po 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų delspinigių ir baudų skoloms, patvirtina ir teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A18-802/2007 ir nutartis byloje Nr. A14-1406/2006).
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime dėto argumentus, iš esmės analogiškus pateiktiesiems VSDFV Alytaus skyriaus atsiliepime. Papildomai pastebi, jog apeliantė savo skunde nurodo, esą VSD įmokų priskaičiavimo laikotarpiu ji negyveno Lietuvoje, todėl negalėjo pasinaudoti valstybiniu socialiniu draudimu. Pažymi, kad ginčijamos įmokos yra priskaičiuotos už individualios įmonės savininkės pensijų socialinį draudimą, todėl jas sumokėjus (išieškojus), VSD įmokų priskaičiavimo laikotarpiai būtų įskaitomi į apeliantės stažą senatvės pensijai gauti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigų veiksmų, priskaičiuojant ir išieškant valstybinio socialinio draudimo įmokas už individualios įmonės, kuri nevykdė veiklos, savininkę, teisėtumo ir pagrįstumo.
Skundžiamu 2011 m. liepos 20 d. VSDFV Alytaus skyriaus sprendimu Nr. (4.4)R 1-6539 buvo nuspręsta priverstinai išieškoti iš individualios įmonės savininkės nesumokėtas įmokas laikotarpiui nuo 2002 m. liepos 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 11 d., o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (9.8)1-5573 paliktas nepakeistas minėtas VSDFV Alytaus skyriaus sprendimas.
Pažymėtina, kad pareiškėja nėra apskundusi ankstesnių VSDFV Alytaus skyriaus sprendimų, susijusių su valstybinio socialinio draudimo įmokų priskaičiavimu ir mokėjimu, jie yra nenuginčyti ir galiojantys, dalis jų – įvykdyti.
Pagal ginčo sprendimu apskaičiuoto laikotarpio metu galiojusias Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. individualių įmonių savininkai buvo draudžiami pagrindinei ir papildomai pensijų daliai (VSDĮ 4 straipsnio 3 dalis (2001 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. IX-615 redakcija)). VSD įmokos už individualios įmonės savininką buvo mokamos nuo individualios įmonės įregistravimo dienos. Pareiškėjos individuali įmonė Alytaus rajono savivaldybėje įregistruota nuo 1997 m. lapkričio 5 d.
Nustatyta, kad VSDFV Alytaus skyrius 1998 m. birželio 29 d. gavo pareiškėjos prašymą dėl įmonės veiklos nutraukimo (b. l. 8). Prašyme pareiškėja buvo nurodžiusi, kad dėl R. L. individualios įmonės išregistravimo 1998 m. birželio mėn. kreipėsi į registro tvarkytoją, taip pat prašė VSDFV Alytaus skyrių išduoti pažymą apie atsiskaitymą su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu. Byloje pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jos individualiai įmonei 1998 metais būtų suteiktas likviduojamos įmonės statusas, bei kad ji iš tikrųjų 1998 m. kreipėsi į tuometinį juridinių asmenų registro tvarkytoją(Alytaus rajono savivaldybę (Įmonių rejestro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (1997 m. sausio 9 d. įstatymo Nr. VIII-69 redakcija)) dėl įmonės likvidavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeniui, norinčiam nutraukti individualios įmonės veiklą, teisės aktų nustatyta tvarka buvo privaloma ne tik pranešti apie veiklos nutraukimą valstybinei mokesčių inspekcijai bei VSDFV teritoriniams skyriui, bet ir įmonių rejestro tvarkytojui. Tik šiam tvarkytojui įregistravus likviduojamos įmonės statusą, pagal VSDĮ 34 straipsnį valstybinio socialinio draudimo įmokos negalėjo būti priskaičiuojamos. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja anksčiau minėtų veiksmų neatliko, t. y. į įmonių rejestro (juridinių asmenų registro) tvarkytoją nesikreipė. Galiojantys teisės aktai nenumatė, kad VSDFV teritorinis skyrius, gavęs prašymą dėl įmonės veiklos sustabdymo, už individualios įmonės savininką atliktų kitus reikalingus veiksmus dėl individualios įmonės likvidavimo, jeigu savininkas dėl to pats nesikreipė į Juridinių asmenų registro tvarkytoją. Taip pat pažymėtina, kad ginčo santykius reguliuojančios VSDĮ nuostatos nenustatė, kad pagrindas neskaičiuoti VSD įmokų už savininką galėtų būti individualios įmonės savininko išvykimas į užsienį. Be to, laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 11 d. pareiškėja savo išvykimo nebuvo deklaravusi, todėl jos išvykimas taip pat nebuvo pagrindu nutraukti VSD įmokų skaičiavimą. Pareiškėja nepateko į asmenų, nurodytų VSDĮ 34 straipsnio 4 dalyje, ratą. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos už pareiškėją iki 2008 metų rugsėjo mėnesio buvo skaičiuojamos pagrįstai.
Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas turėjo taikyti senaties terminą VSD įmokų išieškojimui. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. 5-ių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms (2005 m. redakcijos VSDĮ 16 straipsnio 8 dalis), tuo tarpu iki 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms skoloms pagal 1991 m. redakcijos VSDĮ 38 straipsnio nuostatas priverstinio išieškojimo senaties terminas iš viso netaikomas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymą pakeitusiame 2004 m. lapkričio 4 d. įstatyme Nr. IX-2535 nustatyta, kad 16 straipsnio 7 dalis įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d., t. y. šios teisės normos galiojimas atgal nenustatytas. 2005 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (Žin., 2005, Nr. 75-2725) 113 punkte taip pat nurodyta, kad įvykiams, buvusiems iki VSDĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika patvirtina, kad pagal VSDĮ senaties terminas taikomas tik po 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų delspinigių ir baudų skoloms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A18-802/2007 ir nutartis byloje Nr. A14-1406/2006). Taigi pareiškėjos VSD įmokų įsiskolinimui, susidariusiam iki 2005 m. sausio 1 d. senaties terminas iš viso netaikytinas.
Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjos individualios įmonės skolos išieškojimui po 2005 m. sausio mėnesio buvo taikomos priverstinio poveikio priemonės. Kredito įstaigoms pateikti mokėjimo nurodymai: 2005 m. spalio 25 d. – 3548 Lt, 2005 m. spalio 25 d. – 157 Lt, 2006 m. lapkričio 20 d. – 4793 Lt, 2006 m. lapkričio 20 d. – 234 Lt. Skolos išieškojimas buvo priverstinai vykdomas per antstolius: 2006 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. D17-281 – 2517,00 Lt, 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 2131 – 2181,44 Lt, 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 4170 – 2591,99 Lt. 2007 m. sausio 10 d. buvo išieškota 464,44 Lt įmokų įsiskolinimo. Be to, antstolė 2008 m. rugsėjo 29 d. buvo paskelbusi skolininkės paiešką. Tokiu būdu, VSDFV Alytaus skyrius 2005-2008 metais vykdė veiksmus, susijusius su individualios įmonės skolos priverstiniu išieškojimu, todėl įmokų išieškojimo senaties terminas nėra praleistas.
Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėja nesinaudojo valstybės teikiamu socialiniu draudimu, teisėjų kolegijos pripažįstami nepagrįstais. Valstybinio socialinio draudimo sistema yra paremta solidarumo principu, kuris reiškia, kad socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys finansuoja tuo pat metu socialinio draudimo išmokas gaunančius asmenis. Pareiškėjos įmonei buvo skaičiuojamos tik pensijų socialinio draudimo įmokos, kurias pareiškėja galės atgauti, pati sulaukusi nustatyto pensinio amžiaus. Tai, kad pareiškėja 1998-2008 metais nesinaudojo kitomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis, teisinės reikšmės šiam ginčui neturi. Tokiu teisiniu reguliavimu ir susiklosčiusia faktine situacija nėra pažeidžiami teisinės valstybės principai ar konstitucinės piliečių teisės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijami 2011 m. liepos 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus sprendimas Nr. (4.4) Rl-6539 ir 2011 m. rugsėjo 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas Nr. (9.8)1-5573 yra teisėti ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė jų nekeisti ir nepanaikinti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė ir įvertino visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. V. L. skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.