- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-11-14
- Bylos Nr.
- 2A-524-577/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-12537-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič (pran.), Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- J. L.
susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui J. L. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė E. K. nurodo, kad 2009-02-09 atsakovui suteikė 10 000 Lt beprocentinę paskolą. Vadovaujantis CK 6.870 str. 2 d. paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Nors tokio dydžio paskolos sutarčių forma turi būti rašytinė, tačiau tai neužkerta kelio ginti pažeistas teises kitais įrodymais. CK 1.93 str. 6 d. numato, jog teismas netaiko 1.93 str. 2 d. nuostatų, jei yra kitų rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų. Pateikti mokėjimo pavedimai patvirtina, jog sandoris įvyko, tuo labiau atsakovas įvykdė dalį prievolės, pripažindamas prievolę, o tai reiškia, jog jam tenka pareiga įvykdyti likusią dalį prievolės. CK 1.5 str. 1 d. įtvirtina bendrą nuostatą, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. CK 1.137 str. 2 d. detalizuoja minėtą nuostatą, nustatydama, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principo. Deramiausias prievolės įvykdymo būdas yra tinkamas jos įvykdymas (CK 6.123 str.). CK 6.59 str. numato, jog draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsakovui buvo išsiųstas raginimas dėl finansinių įsipareigojimų, tačiau atsakovas į jį nereagavo, dėl skolos grąžinimo nesitarė, todėl atsakovo veiksmai preziumuojami nesąžiningais ir pažeidžiančiais ieškovo teises ir teisėtus interesus. Vadovaujantis CK 6.874 str. paskolos gavėjas, laiku negrąžinęs paskolos sumos, privalo mokėti 6.210 str. numatytas palūkanas nuo dienos, kada paskola turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turi sumokėti 415,07 Lt palūkanų iki ieškinio paruošimo dienos. Vadovaujantis 6.210 str. 1 d. nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteistinos 5 procentų metinės palūkanos. Prašo priteisti iš atsakovo 6000 Lt skolos, 415,07 Lt palūkanų, 119,00 Lt nuostolių, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas J. L. priešieškinyje nurodo, kad su juo ieškovė apskritai dėl nieko nesitarė. Jis asmeniškai ieškovės nepažįsta. Ieškovė ieškinyje nurodo neteisingą atsakovą. Ieškovė dėl pinigų 10 000 Lt perdavimo tarėsi su D. D.. Šiuo atveju buvo pasinaudota tik jo asmenine sąskaita banke. Ieškovė ieškinyje turėjo įvardinti atsakovą D. D., o ne jį, kadangi jis su atsakove, kaip ir minėjo, neturi jokių susitarimų ir jos net nepažįsta. Paskolos sutartis su juo nebuvo sudaryta. Jis nežino, kokiomis sąlygomis ieškovė susitarė su D. D. dėl ieškovės pinigų panaudojimo. Pinigai buvo pervesti į jo sąskaitą, jis juos perdavė D. D.. Kur D. D. panaudojo šiuos pinigus, jis nežino. Todėl paskolinių santykių tarp jo ir ieškovės nebuvo, kadangi fizinių asmenų paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Be to, ieškovė ieškinyje nurodo, kad jis turėtų mokėti už laiku negrąžintą paskolą palūkanas, kurias ji skaičiuoja už 505 dienas. Atsakovas nesutinka su tokiu ieškovės reikalavimu, kadangi rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, taip pat nebuvo tartasi ir dėl pinigų grąžinimo termino. Atsakovas tvirtina, kad mokėjimo pavedimu pati ieškovė vienasmeniškai įvardija pinigų grąžinimui 15 parų terminą, o kadangi ieškovės pinigai iš tikrųjų buvo perduoti D. D., jis pinigų nėra gavęs, todėl su ieškiniu nesutinka. Prašo pripažinti, kad 2009-02-09 paskolos sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta.
Ieškovė E. K. atsiliepime į priešieškinį nurodo, kad priešieškinyje atsakovas nurodo aplinkybes, kad tariamai piniginės lėšos, pervestos į jo sąskaitą, buvo skirtos trečiajam asmeniui. Kur buvo panaudotos lėšos, atsakovui nėra žinoma, nes šias lėšas perdavė D. D.. Šių teiginių atsakovas nepagrindžia. CPK 178 straipsnio normos nustato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atsakovas nenurodo, dėl kokių tariamų priežasčių piniginės lėšos nebuvo pervestos minimam D. D.. Taip pat atsakovas nenurodo, dėl kokių priežasčių atliko lėšų pervedimą į ieškovės sąskaitą, mokėjimo paskirtį nurodant, kad tai – beprocentinės paskolos grąžinimas. Atsakovo pareikštas priešieškinis dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta sudaro prielaidas teigti, kad atsakovas pripažįsta paskolinius santykius, tačiau dėl sutarties formos nesilaikymo laiko, jog sutartis sudaryta nebuvo. Pagal žodinį susitarimą ieškovė pervedė pinigines lėšas atsakovui. Tokie šalių veiksmai, nors nėra civiliniame kodekse apibrėžti, įstatymui neprieštarauja, todėl civilinio santykio subjektams gali būti prievolių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str. 1 d., 2 d. 1 p.). Tarp šalių susiklostė prievoliniai santykiai. Prievolės atsiradimo pagrindas buvo sandoris (CK 6.2 str.), nes tokie veiksmai atitinka sandorio sampratą (CK 1.63 str. 1 d.). Šalys nebuvo sudariusios sutarties, tačiau žodžiu buvo sutarusios, kad piniginės lėšos (kurios buvo reikalingos atsakovui) bus grąžintos ne vėliau kaip per 15 parų (ši aplinkybė nurodyta ir 2009-02-09 mokėjimo nurodyme Nr. 42260). Pripažindamas prievolę, atsakovas 2009-03-27 dalį lėšų grąžino į ieškovės sąskaitą. Dėl šios priežasties atsakovo teiginiai, kad jis yra netinkamas atsakovas, o atsakovu šioje byloje turėtų būti D. D., ir tai, jog jo nesiejo prievoliniai santykiai su ieškove, yra nepagrįsti ir atmestini. Ieškovė prievolę atsakovo atžvilgiu yra įvykdžiusi ir todėl įgijo reikalavimo teisę – reikalauti iš atsakovo grąžinti paskolintas pinigines lėšas. CK 1.5 str. 1 d. įtvirtina bendra nuostata, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. CK 1.137 str. 2 d. detalizuoja minėtą nuostatą nustatydama, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principo. Sutartinės prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais, atsižvelgiant į jų prigimtį ir kitus reikalavimus. Deramiausias prievolės įvykdymo būdas yra tinkamas jos įvykdymas (CK 6.123 str.). Atsakovui grąžinus tik dalį paskolintų lėšų (4000 Lt) prievolė laikytina įvykdyta ne pilna apimtimi, o iš dalies. Dėl šios priežasties tokį įvykdymą laikyti tinkamu nėra pagrindo. Ieškovė prašė priešieškinio netenkinti ir jį atmesti, o ieškinį tenkinti.
Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį atmesti. Paaiškino, kad atsakovo nepažįsta, niekada jo nematė ir su juo niekada nebendravo. 10 000 Lt į atsakovo J. L. sąskaitą pervedė buvusio sutuoktinio prašymu. Buvęs sutuoktinis jai paaiškino, kad reikia padėti jo draugui, kuriam labai reikalingi pinigai. Atsakovo asmens duomenis, sąskaitos numerį banke ir kitus rekvizitus gavo iš buvusio sutuoktinio SMS žinute. Kur šiuo metu yra jos buvęs sutuoktinis, nežino, nes jis yra išvykęs į užsienį. D. D. nepažįsta.
Atsiliepimas
Ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Iš esmės pakartojo ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį nurodytus argumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismas 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė prašo iš atsakovo priteisti skolos sumą pagal paskolos sutartį, tačiau teismas, konstatavęs, kad paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta, negali ieškinio reikalavimus tenkinti ieškinyje nurodytu pagrindu. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.870 str. 1 d. paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda gavėjui pinigus, o gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos sumą ir mokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda, kai šalys susitaria dėl atitinkamo pinigų kiekio perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą jam grąžinti. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Teismas nustatė, kad šalys rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad atsakovo niekada nėra mačiusi, niekada su juo dėl paskolos suteikimo nėra kalbėjusi, kad pinigus pervedė į atsakovo sąskaitą buvusio sutuoktinio prašymu, sąskaitą ir kitus rekvizitus jai nurodė buvęs sutuoktinis, todėl teismas konstatavo, kad nebuvo atsakovo valios pasiskolinti pinigus iš ieškovės. Šalys nesuderino pinigų grąžinimo termino, taip pat nebuvo aptartos jokios kitos paskolos sutarties sąlygos. Nors pinigus į atsakovo sąskaitą ieškovė pervedė ir atsakovas pinigų gavimo fakto neginčija, tačiau atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei ieškovės nurodytas pinigų pervedimo į atsakovo sąskaitą aplinkybes, teismas negali daryti išvados, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kadangi nenustatytas atsakovo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ieškovei. Teismas nustatė, kad pinigai ieškovei pervesti iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), o ji atsakovui pinigus pervedė į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Teismui nepateikta jokių įrodymų apie tai, kam priklauso atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), todėl teismas darė išvadą, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad 4000 Lt jai į sąskaitą pervedė būtent atsakovas, taip įvykdydamas dalį prievolės. Byloje nustatyta, kad pinigai atsakovui buvo pervesti į sąskaitą, t. y. pinigus atsakovas buvo gavęs, tačiau byloje taip pat nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, todėl toks reikalavimas, koks suformuluotas atsakovo priešieškinyje, yra perteklinis, todėl negali būti patenkintas. Atmetus reikalavimą dėl skolos priteisimo, nėra pagrindo tenkinti kitus ieškovės reikalavimus dėl palūkanų ir nuostolių priteisimo.
Šalies argumentai
Apeliantė E. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliantė teigia, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai santykiai, prievolės atsiradimo pagrindas buvo sandoris (CK 6.2 str.), nes tokie veiksmai atitinka sandorio sampratą (CK 1.63 str. 1 d.). Apeliantė tvirtina, kad nors šalys nebuvo sudariusios sutarties, tačiau žodžiu buvo sutarusios, kad piniginės lėšos bus grąžintos ne vėliau kaip per 15 parų. Apeliantė tvirtina, kad pirmos instancijos teismas tik formaliai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepripažino, kad tokie šalių veiksmai įstatymui neprieštarauja, todėl gali civilinio santykio subjektams būti prievolių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 str. 1 d., 2 d. 1 p.). Pasak ieškovės, mokėjimo pavedimas iš esmės atitinka sandorio sampratą, iš kurio kildinama prievolė, o teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 1.136 str. 1 d., 2 d. 1 p. konstatuojant šalių teisinį santykį. Apeliantė teigia, kad ji tinkamai suformulavo savo reikalavimą, o tai, kaip įvardino ieškinio dalyką, lemiamos reikšmės nagrinėjant bylą neturi. Apeliantės įsitikinimu, jai pakanka nurodyti ieškinio faktinį pagrindą, o teismas negalėjo atsisakyti tenkinti ieškinį ieškovei netinkamai nurodžius juridinį ieškinio pagrindą. Apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į jos suformuluotus argumentus, o įrodymus vertino tik formaliai. Apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė jos argumentus dėl dalies grąžintos skolos ir be pagrindo perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei. Apeliantės nuomone, atsakovas turėjo įrodinėti tą aplinkybę, jog sąskaita, iš kurios buvo pervesta dalis skolos, yra ne jo vardu. Teigia, jog dėl netinkamo procesinių normų taikymo yra pagrindas peržiūrėti bylą apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės E. K. apeliacinio skundo ribose. Pagal apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus apeliaciniame skunde keliami įrodymų vertinimo, netinkamo procesinių teisės normų, aiškinimo ir taikymo klausimai. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus bei taikė procesinės teisės normas.
Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė E. K. 2009-02-09 atsakovui pervedė 10 000 Lt, mokėjimo nurodyme nurodė, jog tai beprocentinė paskola. Ieškovė teigia, kad pateiktas mokėjimo pavedimas patvirtina, jog sandoris įvyko, tuo labiau, pasak ieškovės, atsakovas įvykdė dalį prievolės, taip pripažindamas prievolę, o tai reiškia, jog jam tenka pareiga įvykdyti likusią dalį prievolės. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad ieškovė dėl pinigų 10 000 Lt perdavimo tarėsi su D. D., o šiuo atveju buvo pasinaudota tik jo asmenine sąskaita banke. Atsakovas tvirtina, kad ieškovės nepažįsta ir dėl paskolos su ja nesitarė, priešieškiniu prašo pripažinti, kad 2009-02-09 paskolos sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo atsakovo valios pasiskolinti pinigus iš ieškovės, nes šalys nesuderino pinigų grąžinimo termino, taip pat nebuvo aptartos jokios kitos paskolos sutarties sąlygos. Nors pinigus į atsakovo sąskaitą ieškovė pervedė ir atsakovas pinigų gavimo fakto neginčija, tačiau atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei ieškovės nurodytas pinigų pervedimo į atsakovo sąskaitą aplinkybes, teismas negali daryti išvados, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kadangi nenustatytas atsakovo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ieškovei. Taigi pirmos instancijos teismas nusprendė, kad paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta, todėl ieškinį atmetė. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliantė teigia, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai santykiai, prievolės atsiradimo pagrindas buvo sandoris (CK 6.2 str.). Taip pat, pasak apeliantės, nors šalys nebuvo sudariusios sutarties, tačiau žodžiu buvo sutarusios, kad piniginės lėšos bus grąžintos ne vėliau kaip per 15 parų.
Pažymėtina, kad CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008).
Pirmos instancijos teismas priėjo prie išvados, kad paskolos sutartinių santykių tarp šalių nebuvo, teismo teigimu, ieškovės atliktas 10 000 Lt mokėjimo pavedimas nepatvirtina jos valios perduoti pinigus atsakovui kaip paskolą ir atsakovo įsipareigojimo nurodytą pinigų sumą grąžinti ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra pagrindo sutikti su tokia pirmos instancijos teismo išvada.
Teisingai buvo pastebėta, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Pažymėtina, kad bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl reikšmingų sandorio aplinkybių įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).
Nagrinėjamoje byloje rašytinės formos paskolos sutartis šalių nebuvo sudaryta. Ieškovė sandorio faktą įrodinėjo mokėjimo pavedimu, kuriuo pervedė į atsakovo banko sąskaitą 10 000 Lt., o atsakovas neneigė, kad pinigus gavo. Kaip konstatuota kasacinio teismo praktikoje, pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolių, susijusių su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Kaip ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.).
Pažymėtina, kad šioje byloje teismas nėra įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, taigi, įrodinėjimo procese, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu. Pabrėžtina, kad kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė atsakovo niekada nėra mačiusi, su juo net nėra kalbėjusi, ieškovė nurodė, kad pinigus į atsakovo sąskaitą pervedė savo buvusio vyro prašymu, sąskaitą ir rekvizitus jai nurodė buvęs sutuoktinis (b.l. 63). Ieškovė teismui pateikė pinigų pervedimą į atsakovo J. L. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinantį 2009-02-09 kvitą, kuriame nurodyta, jog mokėjimo paskirtis yra „duota beprocentė paskola. Turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 15 parų“ (b.l. 7) ir savo banko sąskaitos išrašą, kuriame atsispindi, jog atsakovas J. L. 2009-03-27 iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 4000 Lt ieškovei E. K. nurodydamas, jog mokėjimo paskirtis yra beprocentės paskolos grąžinimas (b.l. 8). Įvertinus nurodytų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra pagrindo nustatyti kokių nors kitokių nei paskolos teisinių santykių egzistavimą tarp ieškovės ir atsakovo.
Taigi, nors ieškovė nepateikė rašytinių paskolos sutarčių ar paskolos raštelių, tačiau ieškovė pateikė objektyvius įrodymus, leidžiančius teigti, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Ieškovė įstatymo leistinais įrodymais – banko mokėjimo nurodymu – įrodė, kad suteikė 10 000 Lt paskolą atsakovui J. L.. Atsakovas dalį paskolos ieškovei grąžino, tai patvirtina ieškovės pateiktas jos sąskaitos išrašas (b.l. 8), iš kurio matyti, kad 2009-03-27 į jos sąskaitą J. L. vardu buvo pervesti 4 000 Lt. Atsakovas šių faktų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčijo. Taigi, nesant duomenų apie kitokio pobūdžio atsiskaitymus tarp šalių bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas 2009-03-27 pinigų pervedimu dengė jos suteiktą paskolą, konstatuotina, kad faktiškai ieškovės atsakovui pervesta pinigų suma laikytina paskola. Pastebėtina, jog nors pirmos instancijos teismas nustatė, kad iš ieškovės sąskaitos išrašo (b.l. 8) matyti, kad 2009-03-27 į jos sąskaitą buvo pervesti 4000 Lt, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad pinigai ieškovei pervesti iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), o ji atsakovui pinigus pervedė į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), sprendė, kad ieškovė, nepateikdama duomenų apie tai, kam priklauso atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), neįrodė, jog pinigus ieškovei grąžino atsakovas. Tačiau su tokia pirmos instancijos teismo išvada sutikti negalima. Visų pirma pažymėtina, jog pinigų pervedimas iš kitos sąskaitos lemiamos įtakos nagrinėjamu atveju neturi, nes asmuo gali turėti kelias skirtingas atsiskaitomąsias sąskaitas. Iš pateikto sąskaitos išrašo (b.l. 8) akivaizdu, jog dalis paskolos buvo pervesta būtent atsakovo J. L. vardu, jis nurodytas kaip mokėtojas, nurodytas jo asmens kodas, pinigų grąžinimo paskirtis – beprocentinės paskolos grąžinimas.
Šioje byloje ieškovė įrodinėja paskolinius santykius, t. y. ieškovė teigia, jog ji skolino atsakovui 10 000 Lt. Remiantis tokia įrodymų vertinimo teisine logika, konstatavus, kad kitokių, ne paskolos, teisinių santykių buvimas tarp šalių neįrodytas, taip pat neįrodyta, kad atsakovas perdavė ieškovei pinigų kitokiais tikslais nei paskolai padengti, o ieškovė banko pavedimu įrodė pinigų perdavimą atsakovui, taip įrodydama paskolos sutartinių teisinių santykių tarp ginčo šalių egzistavimą, yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovės įrodinėjamas faktas buvo, nei jo nebuvo. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus – buvo įgyvendintos; o esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl paskolos priteisimo, yra neteisėtas ir naikintinas. Taip pat iš atsakovo ieškovei priteistini 119 Lt ieškovės patirtų išlaidų už tarpininkavimą išieškant skolą (b.l. 9-14,15), CK 6.874 str., 6.210 str. pagrindu iš atsakovo ieškovei priteistini 415, 07 jos prašomų priteisti palūkanų bei 5 procentai metinių nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2010-12 14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, kiti apeliantės argumentai, nurodyti apeliaciniame skunde, tampa nebeaktualūs, todėl nevertintini.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su apeliante, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, taikė materialinės teisės normas. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas tenkinti ieškovės E. K. apeliacinį skundą, naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai; šioje dalyje priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, iš dalies panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių (CPK 93 str. 5 d.). Iš atsakovo ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose; taip pat iš atsakovo valstybei priteistinos pašto išlaidos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Ieškovės E. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl skolos ir palūkanų, nuostolių priteisimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės E. K. ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo J. L., a.k (duomenys neskelbtini) ieškovei E. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 6000 Lt (šešis tūkstančius litų) skolos, 415, 07 Lt (keturis šimtus penkiolika litų 7 centus) palūkanų, 119 Lt (šimtas devyniolika litų) nuostolių, bei 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t.y. 2010-12-14, iki visiško sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo J. L., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei 1139 Lt (vieną tūkstantį šimtas trisdešimt devyni litai) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo J. L. valstybei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu – 23,24 Lt (dvidešimt tris litus 24 centus) (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, gavėjo bankas Swedbank, a.s. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.