Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui M. M., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu jam gyvenant LAVL nuo 2013 m. birželio 31 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 31 d. iki 2014 m. liepos 23 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas laikotarpio, už kurį yra kildinama kalinimo LAVL netinkamomis sąlygomis jam padaryta neturtinė žala, nepatikslino, atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kalinimo laikotarpius neginčijo, todėl byloje nagrinėtinos pareiškėjo kalinimo sąlygos jo skunde nurodytu laikotarpiu – t.y. nuo 2014 m. liepos 24 d. (laikotarpio pradžia pritaikius ieškinio senatį) iki 2016 m. balandžio 30 d.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Europos Žmogaus Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikojeą (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek asmenų vertinamuoju laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo patalpose, todėl pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma byloje apskaičiuotina ginčo patalpos gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų lovų skaičiaus.

LAVL Chirurginio skyriaus palatos Nr. 2 gyvenamasis plotas 24,92 kv.m., joje įrengtos 7 vieno aukšto lovos (b.l. 14), todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 3,56 kv.m.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos norma HN 76:2010 22 p., gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.).

Pažymėtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į LAVL pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl nurodytų galimų apšvietos pažeidimų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl gyvenamosios patalpos apšvietos atitikimo Higienos normos HN 76:2010 20 punkto reikalavimams, pareiškėjo buvimo ginčo patalpose metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti. Be to, byloje pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių netinkamos apšvietos jam sukeltų neigiamų pasekmių. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos atmestinos kaip nepagrįstos. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovo atstovo pateikta kameros Nr. 25 fotonuotrauka patvirtina pareiškėjo teiginį dėl įrengtų grotų ant kameros langų. Tačiau byloje esančiuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyta, jog kamera Nr. 25 vėdinama natūraliai per langus (b. l. 29-30, 34-35). Šie įrodymai, gauti iš kompetentingos institucijos, paneigia pareiškėjo argumentus dėl neatsidarančių kameros langų.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas, kalėdamas LAVL, būtų skundęsis atsakovui dėl negalėjimo išvėdinti gyvenamąją patalpą, todėl nesant tokių duomenų, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiame kontekste konstatavimas negalimas.

Pareiškėjas pretenzijų dėl vėdinimo bendrabučio tipo patalpose (Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 2 ir Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 9) nekėlė, be to, iš byloje esančios fotonuotraukos matyti, kad palatos langai negrotuoti (b. l. 36), todėl, net ir reiškiant tokias pretenzijas dėl grotų sąlygoto netinkamo vėdinimo, jos būtų laikomos nepagrįstomis.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Bendrojo skyriaus kameros (ginčui aktuali kamerų tipo palata Nr. 25) nebuvo aprūpintos stalu, kėdėmis, spintelėmis.

Pagal Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 47:2011) 2 punktą palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Reikalavimo įrengti kameroje stalą ir kėdes šioje teisės normoje nėra įtvirtinta. Tačiau iš į bylą pateiktos LAVL Ūkio skyriaus komendanto 2015 m. liepos 17 d. pažymos Nr. BD-983 (b. l. 13) matyti, kad Bendrojo skyriaus 25 palatoje, kurioje įrengta 10 miegamųjų vietų, buvo 1 stalas, 2 kėdės. Šie duomenys paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl kėdžių ir stalo kameroje nebuvimo. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, jog ginčo kameroje buvo 5 spintelės ir 2 pakabos, toks kameros aprūpinimas baldais neatitinka Higienos normos HN 47:2011 2 punkto reikalavimų, tačiau minėti pažeidimai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose yra vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu, nurodydamas, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelių, tarakonų ir musių. Šioje normoje taip pat nurodyta, jog, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Byloje esantys įrodymai (b.l.23-26) patvirtina, kad LAVL ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudarę sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, pagal kurią kenkėjų naikinimo darbai atliekami 1 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai nevykdomi, ar vykdomi netinkamai į bylą nepateikta.

Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių šio pažeidimo atvejų, neindividualizavo jų sukeltų neigiamų pasekmių, nenurodė, kada ir į ką dėl gyvenamojoje patalpoje esančių buitinių kenkėjų kreipėsi. Akcentuotina, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų problemų, nepatogumų su skundais (prašymais) būtų kreipęsis į LAVL administraciją, medikus, Visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo nurodytų deklaratyvių aplinkybių pagrindu LAVL neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b.l. 46) savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo, sanitariniais mazgais. Nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas ne atskiroje patalpoje, todėl, atliekant gamtinius reikalus, jį galėjo stebėti pašaliniai žmonės, jame nebuvo ventiliacijos, kamerose tvyrojo blogas kvapas.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Nagrinėjamu atveju, turėdamas nustatytą įrodinėjimo pareigą bei teismo įpareigotas pateikti paaiškinimus ir įrodymus dėl pareiškėjo atsiliepime į atsikirtimą (b. l. 46) nurodytų aplinkybių, atsakovo atstovas teismo reikalautų duomenų apie kameros Nr. 25 sanitarinio mazgo įrengimą nepateikė, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl jo privatumą pažeidžiančio sanitarinio mazgo lieka nepaneigti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pagal Europos Žmogaus Teisinių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą, teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nors byloje tikslių duomenų apie laikotarpius, kuriais pareiškėjas kalėjo konkrečiose ginčo patalpose, nėra, tačiau neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjui visą byloje vertinamą laikotarpį - 22 dienas kalint LAVL buvo pažeista reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Ši norma buvo pažeista gana žymiai, nes pareiškėjui gydantis Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25 teko 2,1 kv. m., LAVL Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 9 - 2,59 kv. m. ir LAVL Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 3,56 kv. m. gyvenamojo ploto. Nors LAVL nepateikė duomenų apie kameroje Nr. 25 įrengto sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau, akivaizdu, kad išskaičiavus minimalų galimą sanitarinio mazgo plotą, kameroje Nr. 25 vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo žymiai mažesnė nei 3 kv. m. Be to, akcentuotina, jog ginčo gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tekusią gyvenamojo ploto normą mažino ir joje buvę baldai ir kiti įrenginiai. Taip pat byloje nustatytas pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 25 pažeidimas. Svarbu pažymėti, jog nors byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytus netinkamų kalinimo sąlygų LAVL sukeltus jo psichinės sveikatos sutrikimus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog atvykęs į LAVL pareiškėjas turėjo psichinės sveikatos sutrikimų (b. l. 18), todėl, jo patalpinimas į perpildytas patalpas (tame tarpe ir į kamerą su privatumo neužtikrinančiu sanitariniu mazgu), teismo nuomone, turėjo neigiamų pasekmių pareiškėjo psichinei sveikatai.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, atsižvelgdamas į pažeidimų trukmę, pobūdį, mastą ir intensyvumą, įvertinus tai, kad atvykęs į LAVL pareiškėjas turėjo psichinės sveikatos sutrikimų (b. l. 18), darytina išvada, kad byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, nebuvo trumpalaikiai ir atsitiktiniai, objektyviai galėjo sukelti pareiškėjo nurodytas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Byloje nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų jo buvimo LAVL metu būtų kreipęsis į LAVL pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.