Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi L. E. (L. E.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, gyvenančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities valstybinės inspekcijos KD OKS vyriausioji specialistė Tatjana Somina 2014 m. rugpjūčio 12 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 040890, kuriame nurodyta, kad 2014 m. liepos 11 d. UAB „(duomenys neskelbtini“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilnius) operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė vykdė ūkinę-komercinę veiklą – prekiavo maisto produktais, neturėdama šiai veiklai būtino leidimo – maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo ir iš neteisėtai vykdomos veiklos gavo 34 000 Lt pajamų (2013-10-25 ir 2013-12-11 bendrovė pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ tirpios kavos už 34 000 Lt). UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas L. E., būdamas atsakingu už komercinės ir ūkinės veiklos organizavimą, kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 str. 3 d. 4 p. reikalavimus bei tuo padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas L. E. teismo posėdyje prisipažino, jog du kartus, neturėdamas maisto tvarkytojo pažymėjimo, pardavė kavą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nurodė, kad jo vadovaujama įmonė 15 metų užsiima didmenine kavos žaliavos prekyba. Tirpi kava būna sufasuota po 25 kg. Kavą perka iš gamyklos Ekvadore arba, jeigu mažesni kiekiai, iš Olandų įmonės. Įmonė visada turėjo, kaip anksčiau vadinosi, maisto importuotojo pažymėjimą, o prieš porą metų atsirado nauja forma, pavadinta maisto tvarkymo leidimas. Kai keitėsi ta forma, jis turėjo problemų, įmonė praktiškai neveikė, todėl praeitais metais jis iš tiesų nesikreipė į Maisto ir veterinarijos tarnybą ir maisto tvarkytojo leidimo negavo. Praeitų metų viduryje atėjo užsakymas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai jo vadovaujama įmonė kavą tiekia 15 metų, jis du kartus po vieną toną pirko kavą iš olandų ir patiekė ją UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors šis kiekis buvo nedidelis, tačiau visi jo atlikti veiksmai buvo skaidrūs - apmokėjimas buvo atliktas pavedimu, transporto bei sandėliavimo paslaugos apmokėtos taip pat pavedimu. Jam kavos tona kainuoja apie 11 000 Lt, taip pat prisideda transportavimo paslaugos, kurios kainuoja daugiau kaip 1000 Lt, sandėliavimas, be to, jis darė sertifikatus, už abu sumokėjo 710 Lt, todėl įvertinus visas šias išlaidas, jis tikrai negavo 34 000 Lt pelno. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo L. E. mano, kad jis tikrai padarė ūkinės komercinės tvarkos pažeidimą, nes neturėjo maisto tvarkytojo pažymėjimo, tačiau, jo teigimu, tas pažymėjimas yra ne kažkokia licencija ar leidimas, užsiimti tam tikra veikla. Tai tiesiog yra patikrinama, kokiomis sąlygomis vežami ir tvarkomi maisto produktai. L. E. manymu, jo padarytas pažeidimas labiau atitinka ATPK 172 straipsnyje numatytą pažeidimą, todėl jis prašo perkvalifikuoti jo veiką iš ATPK 173 straipsnio 1 dalies į ATPK 172 straipsnio 1 dalį. Administracinėn atsakomybėn trauktinas asmuo pažymėjo, kad jis tik du kartus pardavė kavą, neturėdamas maisto tvarkytojo pažymėjimo. Iki 2011 metų jis turėjo maisto importuotojo pažymėjimą, 2012 jis pažymėjimo neturėjo, nes įmonė nevykdė veiklos, o 2014 metais įvyko du tiekimai. Buvo gautas ir trečias užsakymas, bet jis jo neįvykdė, nes Maisto ir veterinarijos tarnyba perspėjo, kad jo vadovaujama įmonė neturi teisės tiekti kavą.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas Jonas Osteris prašė L. E. atžvilgiu taikyti ATPK 173 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodė, kad šioje byloje ginčo dėl pažymėjimo nebuvimo nėra. Šiuo atveju kyla klausimas, kaip turėtų būti vertinamas šis pažymėjimas - ar jis prilyginamas leidimui, licencijai, ar tai tik papildomas reikalavimas vykdyti prekybą. L. E. vadovaujama įmonė užsiima didmenine kavos prekyba. Maisto produktams keliami didesni reikalavimai ir todėl tai patalpai, kurioje laikomas ir tvarkomas maistas, turi būti išduotas pažymėjimas. APTK 172 str. numato atsakomybę už ūkinės komercinės veiklos pažeidimą, todėl dabar viskas priklauso nuo to, ar šitas pažymėjimas yra vertinamas kaip licencija, leidimas, ar tiesiog buvo pažeista tvarka, neišimant pažymėjimo, kuris privalomas, vykdant ūkinę komercinę veiklą. Mokesčių inspekcijos vertinimu, prekiauti maisto produktais neturint pažymėjimo nebuvo galima, todėl prašo taikyti ATPK 173 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors kava, neturint leidimo, buvo parduota tik du kartus, tačiau įmonė registravo veiklą, nurodydama, kad versis prekyba. Anksčiau ji taip pat vykdė prekybą, todėl tie du pardavimai mokesčių inspekcijos vertintini kaip tęstiniai tarpusavyje susieti veiksmai.

Motyvuojamoji dalis

Administracinio teisės pažeidimo faktinės aplinkybės ir L. E. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, be jo prisipažinimo, įrodyta ir kita surinkta bylos medžiaga:

2014-08-12 Vilniaus apskrities VMI operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. FR1042-9191, iš kurios matyti, kad patikrinus pateiktus pardavimo dokumentų kopijas nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekiavo maisto produktais, neturėdama šiai veiklai būtino leidimo – maisto tvarkymo subjekto patvirtino pažymėjimo ir gavo 34 000 Lt pajamų iš neteisėtai vykdomos veiklos (b.l. 7-8);

2013-10-25 PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1000 kg tirpios kavos už 17 000 Lt, pagal 2013-12-11 sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) – 1000 kg tirpios kavos už 17 000 Lt, iš viso už 34 000 Lt (b.l. 9; 13);

parduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kavą UAB „Gajulika“ įsigijo iš Olandijos firmos „(duomenys neskelbtini)“ už 7900 JAV dolerių (b.l. 11, 15);

pateikti banko sąskaitos išrašai tvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 34 000 Lt (b.l. 10, 14).

ATPK 173 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla, neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu.

Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta, kad tvarkyti maistą galima tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta ir su Sveikatos apsaugos ministerija suderinta tvarka patvirtintose maisto tvarkymo vietose, turinčiose nustatyta tvarka išduotus maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimus.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo L. E. neneigė, jog du kartus, neturėdamas maisto tvarkytojo pažymėjimo, pardavė kavą UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau mano, kad šiuo atveju jo padarytas pažeidimas turėtų būti kvalifikuotas pagal ATPK 172 straipsnį, numatantį atsakomybę už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimus.

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą ir įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju L. E. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 173 straipsnio 1 dalį.

Byloje esantys duomenys tvirtina, kad L. E. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo didmeninę prekybą kava arbata, kakava ir prieskoniais. VMI atstovas teismo posėdyje nurodė, kad maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas turėtų būti prilyginamas leidimui verstis tam tikra komercine ūkine veikla, nes maisto produktams keliami didesni reikalavimai, todėl neturint aukščiau minėto pažymėjimo, sąlygojančio maisto produktų, šiuo atveju kavos, laikymo sąlygas, negalima vykdyti ūkinės komercinės veiklos, o jeigu tokia veikla vykdoma, tai ji turėtų būti vertinama kaip neteisėta.

Teismas nesutinka su tokiu VMI atstovo teiginiu, kadangi ATPK 173 straipsnis numato atsakomybę asmenims, neteisėtai besiverčiantiems komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla. Neteisėta komercinė ar ūkinė veikla yra apibūdinama kaip pačios veiklos draudžiamumas ar būtinumas gauti tokiai veiklai licenciją (leidimą), taip pat tokia veika turi turėti versliškumo požymių.

Šiuo atveju byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas juridinis asmuo, besiverčiantis tam tikra ūkine komercine veikla, neslėpdamas gaunamų pajamų nuo mokesčio administratoriaus, todėl šios bendrovės vykdomą veiklą traktuoti kaip neteisėtą jokio juridinio pagrindo nėra. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos maisto įstatyme maisto tvarkymas yra apibūdinamas kaip bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, gabenimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei. Todėl asmenys, besiverčiantys su maisto tvarkymu susijusia komercine veikla, be abejonės privalo turėti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išduotą maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą. Tačiau tokio pažymėjimo neturėjimas, teismo manymu, turėtų būti vertinamas tik kaip atskiras pažeidimas, pasitaikantis ekonominės veiklos vykdymo metu, ir niekaip negali būti sietinas su neteisėtu bendrovės veiklos pobūdžiu, siekiant gauti pajamas.

Be to, kaip jau buvo minėta, pagal formuojamą teismų praktiką, ATPK 173 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, jog vienas iš esminių ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo požymių yra veiklos, vykdomos neturint leidimo ar licencijos, versliškumas, tai yra sistemingas, pastovus, nuolatinis užsiėmimas šia veikla, siekiant iš jos gauti pajamų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N662-176/2010).

Iš administracinėn atsakomybėn trauktino asmens paaiškinimų matyti, kad jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę komercinę veiklą vykdo apie 15 metų. Operatyvaus patikrinimo metu per visą įmonės veiklos laikotarpį buvo nustatyti tik du kavos pardavimo atvejai, neturint maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo. L. E. teigimu, buvo gautas ir trečias užsakymas, bet jis jo neįvykdė, nes buvo įspėtas Maisto ir veterinarijos tarnybos dėl aukščiau minėto pažymėjimo neturėjimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių administracinėn atsakomybėn trauktino asmens veiklos sistemingumo požymių, nes per penkiolika įmonės veiklos metų nustatyti du kavos pardavimo atvejai, neturint pažymėjimo, negali būti laikomi sistemingais ir pastoviais.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad L. E. veika yra nepagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 173 straipsnio 1 dalį. Kadangi operatyvaus patikrinimo metu visgi buvo nustatyti du kavos pardavimo atvejai, neturint Maisto ir veterinarijos tarnybos išduoto maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo, L. E. padaryta veika kvalifikuotina pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį, numatantį atsakomybę už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą. Pažeidėjas baustinas.

Pažeidėjo L. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs teisės pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų ATPK 32 straipsnyje, nenustatyta.

Skirdamas administracinę nuobaudą teismas atsižvelgia į padaryto pažeidimo pobūdį, nustatytą pažeidėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius L. E. - dirba, duomenų apie jo patraukimą administracinėn atsakomybėn byloje nėra.

Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendžia, kad administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, bus pasiekti paskyrus L. E. ATPK 172 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią baudą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30 str., 30² str., 172 str. 1 d., 224 str., 286 str., 287 str. 1 d. 1 p., 302⁴ str. teismas

nutarė:

pripažinti L. E. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 500 Lt (penkių šimtų litų, kas atitinka 144 EUR) baudą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 313 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudą pažeidėjas turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundęs tokį nutarimą – ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos. Bauda mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, arba sąskaitą banke Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius, sąskaitos Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, banko kodas 21400, įmokos kodas 6030. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškoma priverstinai (ATPK 314 straipsnio 1 dalis).

Išaiškinti pažeidėjui, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 313 straipsniu, organas (pareigūnas), priėmęs nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, atsižvelgdamas į traukiamo ar patraukto administracinėn atsakomybėn asmens turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens rašytiniu prašymu, ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų nuo nutarimo priėmimo dienos, gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.