Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. 178 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 9 d. apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini) k., pasikėsino pagrobti svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą - keturias vartų dalis už 15 681, 60 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes pamatęs atvykstantį policijos pareigūnų automobilį jis pabėgo.

Apeliaciniu skundu T. V. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, pats atvyko į policiją, atlygino padarytą žalą, todėl, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes jo atžvilgiu turėjo būti taikomos BK 59 str. nuostatos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis savo kaltės nei veikos kvalifikacijos neginčija, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. nuostata, kad apeliacinės instancijos teisme byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, šiais klausimais plačiau nepasisako, tik konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje tinkamai ištyręs surinktus įrodymus, T. V. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 str. 1 d., 178 str. 1 d.

Sutinkamai su BK 41 straipsnio nuostatomis, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, nuosprendžiu skiriama asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuria siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantija, įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kuris numato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Be to, įstatymo leidėjas yra numatęs ir specialias bausmių skyrimo taisykles atskiroms nusikalstamas veikas padariusių asmenų grupėms. Šioje byloje aktualu tai, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. sutinkamai su BK 27 str. 1 d. jis laikomas recidyvistu, o BK 56 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis šių nuostatų visetu, kiekvienam konkrečiam nusikaltusiam asmeniui parenkama tokia bausmė, kuri, nepažeidžiant teisingumo ir proporcingumo principų, padėtų maksimaliai pasiekti bausmės tikslus.

BK 178 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų, nusikaltimą - svetimo turto, kurio vertė nuo 3 MGL (390 Lt) iki 250 MGL (32500 Lt), vagystę, padarytą nesant veiką kvalifikuojančių aplinkybių, numatytų BK 178 str. 2 d. Už šios veikos padarymą griežčiausia įstatymo sankcijoje numatyta bausmė - laisvės atėmimas iki trejų metų.

BK 22 str. 3 d. yra nurodyta, kad už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką (tai numatyta BK 21 str. 1 d.) asmuo atsako pagal baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už atitinkamą baigtą nusikaltimą ir kad bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu.

Skundžiamu nuosprendžiu T. V. yra nuteistas už pasikėsinimą pagrobti 15681,60 Lt vertės keturias vartų dalis.

Iš bylos duomenų matyti, kad po nusikalstamos veikos padarymo tą pačią dieną T. V. pats savo noru atvyko į policiją ir prisipažino padaręs nusikaltimą (T.1 b.l. 74), iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo atlygino nusikaltimu padarytą žalą – vartų sumontavimo išlaidas (T.1 b.l. 146). Šios aplinkybės rodo, kad T. V. savo kaltę pripažino ne formaliai ir skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis gailisi padaręs nusikaltimą.

Nagrinėjamą nusikaltimą T. V. padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką. Jis anksčiau buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme už sunkų tyčinį nusikaltimą nuosavybei. Nagrinėjamą nusikaltimą jis padarė pasibaigus anksčiau paskirtos bausmės laikui, praėjus beveik trims metams po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos ir beveik pusantrų metų po to kai baigėsi lygtinio paleidimo laikas. Duomenų, kad T. V. po minėtos bausmės atlikimo būtų padaręs daugiau nusikalstamų veikų byloje nėra.

Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, apylinkės teismas T. V. už nagrinėjamos veikos padarymą visiškai pagrįstai skyrė įstatymo sankcijoje numatytą griežčiausią laisvės atėmimo bausmę, tačiau, kolegijos nuomone, šiuo atveju, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, įstatymo leidėjas, tiesiogiai įtvirtindamas galimybę už pasikėsinimą įvykdyti nusikaltimą asmeniui skirti švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę, pripažįsta, kad šioje stadijoje nutrūkusi nusikalstama veika yra mažiau pavojinga nei baigtas nusikaltimas, T. V. paskirtoji bausmė savo trukme yra akivaizdžiai per griežta ir daro išvadą, kad visi BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti artima minimaliai laisvės atėmimo bausme.

Dėl nurodytų priežasčių nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendį pakeisti:

T. V. paskirtą bausmę sumažinti iki šešių mėnesių laisvės atėmimo.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.