Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo UAB „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei D. K. dėl skolos priteisimo.

Kreditorius kreipėsi į teismą dėl 77,69 Eur skolos, 128,19 EUR delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 7,77 Eur baudos ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas atsisakė priimti pareiškimą 435 straipsnio 2 dalies pagrindu, kurioje numatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad esant vartojimo kredito teisiniams santykiams kreditoriaus prašymas priteisti delspinigius, kurių skaičiavimo laikotarpis yra 3300 dienos, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Kreditoriaus prašymas priteisti tokius delspinigius – aiškiai nepagrįstas.

Kreditorius UAB „Kapitalo valda“ atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti kreditoriaus UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl įsakymo išdavimo skolininkei D. K. bei išduoti teismo įsakymą pilna apimtimi. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:

1. Vietoje išperkamosios nuomos sutartimi nustatytų 0,2 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną atsakovės uždelstą įsipareigojimų nevykdymo dieną pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo paskaičiavo 0,05 proc. dydžio delspinigius. Delspinigių dydis yra sumažintas ir atitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nustatytą delspinigių dydį.

2. Pareiškėjos UAB „Kapitalo valda” pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo civilinėje byloje Nr. eL2-20078-294/2016 nėra jokių LR CPK 435 str. 2 d. nustatytų (numatytų) požymių ar neatitikimų LR CPK 435 str. 2 d. reikalavimams. Būtent, pareiškėjo pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovei D. K. yra grindžiamas išperkamosios nuomos sutartimi, sudaryta tarp kreditorės ir atsakovės. Reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagristas.

3. Skolininkui yra suteikiama galimybė pareikšti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimo pagrindo. Todėl akivaizdu, kad skolininko (skolininkės) teisė pareikšti prieštaravimus garantuoja jo (jos) teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditorės reikalavimo pareiškimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK 435 str. 2 d. pagrindu.

Vadovaujantis CPK 435 straipsnio 2 dalimi, teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Tačiau teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Bylos duomenimis, kreditorius prašo iš skolininko išieškoti ir 77,69 Eur ir 128,19 Eur delspinigių už 3 300 dienas pagal išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią D. K. išperkamosios nuomos teise įsigijo telefoną. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditoriaus reikalavimą ir pareiškime nurodomas aplinkybes, pagrįstai nustatė, jog kreditoriaus pareiškimu prašomi išieškoti delspinigiai (128,19 Eur delspinigių už 77,69 Eur skolą), atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per dideli, o laikotarpis, už kurį kreditorius skaičiuoja delspinigius (t.y. nuo 2007-04-06 iki 2016-05-12), yra neprotingai per ilgas, todėl kreditoriaus pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, kas sudaro pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą. Nors apeliantas nurodo, kad savo iniciatyva sumažino delspinigių dydį nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc., tačiau tai nereiškia, jog delspinigiai buvo sąžiningi skolininko atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apeliantės reikalavimai dėl delspinigių priteisimo yra pagrįsti ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles.

Taigi pirmosios instancijos teismas įvertinęs tokių vartojimo teisinių santykių bylų nagrinėjimo specifiką, jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje turėdamas tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms ir įvertinęs įstatymo numatytą teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai nepagrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą.

Aplinkybė, kad skolininkui suteikta teisė pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimo nepaneigia teismo pareigos pareiškimo priėmimo stadijoje patikrinti šių reikalavimų atitiktį imperatyvioms įstatymo nuostatoms, teismo vertinimu, negarantuoja skolininko teisių apsaugos nuo nepagrįsto kreditoriaus reikalavimo pareiškimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir teismas nenustatė, todėl ji paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.