- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-03
- Bylos Nr.
- eI2-4144-566/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09654-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- T. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- S. L.
- Advokatai
- Paulius Markevičius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo S. L.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja pateikė teismui skundą prašydama: panaikinti 2023 m. spalio 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 23S184339 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti jai ES leidimo laikinai gyventi kortelę pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas) 101 straipsnio 2 dalį (toliau ir – ES leidimo laikinai gyventi kortelė). Pareiškėja nurodo, kad kartu su prašymu ir vėliau atsakovo prašymu pateikė visus reikiamus dokumentus, patvirtinančius, kad jos buvęs partneris, kuris yra jos dabartinis sutuoktinis, pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise partnerystės sudarymo metu arba po jos sudarymo, taip pat santuokos sudarymo metu arba po jos sudarymo. Tačiau Migracijos departamentas Sprendimu atmetė pareiškėjos prašymą išduoti ES leidimo laikinai gyventi kortelę.
3. Pareiškėja nurodo, kad nei Įstatymo 101 straipsnio 2 dalis, nei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau - Direktyva 2004/38) nereikalauja, kad pareiškėjos sutuoktinis būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyvenęs kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba po jos sudarymo. Pareiškėjos nuomone, svarbu, kad jos sutuoktinis apskritai būtų pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise iki santuokos sudarymo arba po jos. Pareiškėja pažymi, kad jos sutuoktinio nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo Nyderlanduose. Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo vertinti jos pateiktas bendras su sutuoktiniu nuotraukas ir tokiu būdu turėjo nustatyti, kokią valstybę jos sutuoktinis laikė savo nuolatine gyvenamąja vieta, o to nepadaręs ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
4. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas nevertino, ar ji neatitinka kitų ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų. Pareiškėja nurodo, kad ji nuo 2022 m. rugpjūčio pradėjo gyventi su savo sutuoktiniu jo nuomojamame bute Nyderlanduose, t. y., pradėjo faktinį šeimos gyvenimą, todėl Migracijos departamentas turėjo išduoti jai ES leidimo laikinai gyventi kortelę kaip neregistruotai partnerei. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas, nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė savo skundą bei prašo jį tenkinti.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodo, kad Migracijos departamentas įvertinęs surinktus duomenis, taip pat nustatęs, kad pareiškėja nepateikė duomenų, kad jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise ir faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje santuokos sudarymo metu arba pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise po santuokos sudarymo, nusprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas), 42 punktu priėmė Sprendimą.
7. Nurodo, kad ESTT sprendime byloje C-456/12 išaiškino, jog, Direktyva 2004/38 nesuteikia užsieniečiui išvestinės teisės gyventi jo šeimos nario Europos Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 21 straipsnį bet koks Sąjungos piliečio gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje su šeimos nariu taip pat savaime nesuponuoja išvestinės teisės gyventi valstybėje narėje, tokia išvestinė teisė turėtų būti suteikiama tik tuo atveju, kai Europos Sąjungos piliečio ir užsieniečio šeimos gyvenimas tęsiamas arba pradedamas priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvoje 2004/38 įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja bando išplėsti Europos Sąjungos teisės taikymą ir bandydama dirbtinai sukurti sąlygas, siekdama gauti šios teisės sukuriamą naudą. Pažymi, kad Migracijos departamentas įvertino ne tik pareiškėjos pateiktus dokumentus, bet ir surinko kitą aktualią informaciją, kuri leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtino aplinkybių dėl jos sutuoktinio pasinaudojimo laisvo asmenų judėjimo teise santuokos sudarymo metu arba po jos, o Migracijos departamento surinkti duomenys leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų. Pažymi, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, nustatė, kad jos sutuoktinis buvo deklaravęs išvykimą į Nyderlandus nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 24 d., kitais laikotarpiais pareiškėjos sutuoktinio gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad pareiškėjos sutuoktinio laikinas 5 dienų išvykimo į Nyderlandus deklaravimas nepatvirtina, jog jis pasinaudojo laisvo asmenų judėjimo teise. Pažymi, kad pareiškėja niekada neturėjo nei nacionalinės vizos, nei leidimo gyventi, nei kitokio dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje, t. y. Nyderlanduose ji negyveno pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narė, o trumpalaikiai atvykimai su Šengeno viza negali būti laikomi gyvenimu Europos Sąjungos valstybėje.
8. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos individualias aplinkybes, Migracijos departamento surinkti duomenys atitinka pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis ir patvirtina ginčijamo sprendimo išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis santuokos sudarymo metu ir po santuokos sudarymo nebuvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise, todėl pareiškėja neatitinka ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo sąlygų
Atsiliepimas
9. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime nurodytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
10. Byloje ginčas kilo dėl 2023 m. spalio 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 23S184339, teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja yra Tailando Karalystės pilietė. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti jai ES leidimo laikinai gyventi kortelę pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 20 d. pranešimu, prašė pareiškėjos pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos sutuoktinis pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise santuokos sudarymo metu ar po santuokos sudarymo, t. y. po 2023 m. rugsėjo 7 d. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 26 d. pateikė papildomus dokumentus Migracijos departamentui.
12. Byloje pateikta 2022 m. spalio 24 d. terminuota laikinojo įdarbinimo sutartis, kurioje nurodyta, kad ji sudaryta (duomenys neskelbtini), įsigalioja 2022 m. lapkričio 24 d. baigia galioti 2022 m. gruodžio 18 d., sutartis pasirašyta elektroniniais darbdavio atstovo ir Lietuvos Respublikos piliečio, pareiškėjos sutuoktinio S. L. parašais. Byloje taip pat pateikta 2021 m. rugsėjo 13 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis kurioje nurodyta, jog įmonė „A“ išnuomoja Nuomininkui (S. L.) gyvenamąją patalpą. Sutartyje nurodyta, kad pasirašydamas šią sutartį Nuomininkas patvirtina, jog šiuo metu negyvena Nyderlanduose, jo artimi giminaičiai gyvena kilmės šalyje, į Nyderlandus atvyko dirbti ir, baigus galioti darbo santykiams Nyderlanduose, ketina vėl išvykti, neplanuoja apsigyventi Nyderlanduose (2 str. 4 p.), ši sutartis galioja tol, kol galioja darbo santykiai tarp Nuomininko ir „A“, Nuomininko darbdaviui nutraukus darbo santykius su Nuomininku, automatiškai baigia galioti ir ši sutartis (3 str. 1 p. ).
13. Byloje pateiktas pareiškėjos paaiškinimas Migracijos departamentui, kuriame ji nurodė, kad jos ir Lietuvos Respublikos piliečio S. L. neregistruota partnerystė prasidėjo 2022 m. rugpjūčio 8 d. Nyderlandų Karalystėje, užsienietė gyveno jo nuomojamoje gyvenamoje patalpoje (duomenys neskelbtini). 2023 m. rugsėjo 21 d. išrašas iš Nyderlandų gyventojų registro, kuriame nurodytas Lietuvos Respublikos piliečio S. L. nuolatinės gyvenamosios vietos adresas Nyderlandų Karalystėje nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d.
14. Byloje pateiktas Kauno savivaldybės administracijos 2023 m rugsėjo 7 d. santuokos sudarymo įrašas, iš kurio matyti, kad S. L. 2023 m rugsėjo 7 d. sudarė santuoką su T. T. Gyventojų registro tarnybos duomenimis Lietuvos Respublikos pilietis S. L.., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nuo 1997 m. kovo 6 d. deklaravo Lietuvoje, išskyrus laikotarpius nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 24 d. Iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenų matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis nuo 2022 m. gruodžio 7 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. dirbo UAB „B“, nuo 2023 m. sausio 22 d. taip pat vykdė individualią veiklą, o nuo 2023 m. liepos 17 d. pradėjo dirbti UAB „C“. Pareiškėja Lietuvos Respublikos išduotų leidimų gyventi ar nacionalinių vizų neturėjo, taip pat neturėjo ir darbinių santykių Lietuvoje
15. Byloje pateiktos pareiškėjos ir S. L. fotonuotraukos su lagaminais, skirtingų pastatų fone, iš oro uosto ir pareiškėjai bei S. L. bendraujant telefonu. Byloje taip pat pateiki mokėjimo pavedimai laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki 2023 m. birželio 7 d., kuriais S. L. atliko piniginius pervedimus pavedimus T. T. Byloje pateiktos pareiškėjos paso kopijos iš kurių matyti, kad jai buvo išduodamos Šengeno vizos: nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki 2022 m. rugsėjo 20 d. (buvimo laikas 30 dienų), su šia viza pareiškėja 2022 m rugpjūčio 9 d. atvyko ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. išvyko per Amsterdamo oro uostą (Nyderlandai); nuo 2022 m. lapkričio 28 d. iki 2023 m. kovo 13 d. (buvimo laikas 90 dienų), su šia viza pareiškėja atvyko 2022 m. lapkričio 29 d. per Vienos oro uostą (Austrija) ir išvyko per Helsinkio oro uostą (Suomija) 2023 m. sausio 30 d.; nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. spalio 7 d. (buvimo laikas 85 dienos), su šia viza pareiškėja atvyko 2023 m. birželio 30 d. per Vienos oro uostą.
16. Departamentas, išnagrinėjęs surinktus duomenis 2023 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 23S184339 atsisakė išduoti pareiškėjai ES leidimą laikinai gyventi kortelę Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą prašydama panaikinti sprendimą.
17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-594 „Dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai ar nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo tvarkos aprašas.
18. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 42 punktu priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai ES laikino leidimo gyventi kortelę, kadangi pareiškėja neatitinka Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų.
19. Įstatymo 101 straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Pagal to paties straipsnio 4 dalį šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytam Lietuvos Respublikos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariui ES leidimo laikinai gyventi kortelė išduodama kaip: sutuoktiniui arba asmeniui, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis (1 punktas); tiesioginiam palikuoniui, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginį palikuonį, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis (2 punktas); išlaikomam artimajam giminaičiui pagal tiesiąją aukštutinę liniją, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomą artimąjį giminaitį pagal tiesiąją aukštutinę liniją (3 punktas); kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise (4 punktas).
20. Įstatymo 2 straipsnio 111 dalyje nustatyta, kad kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, - asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, bet yra sugyventinis, su kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis pastaruosius 3 metus palaiko nuolatinius santykius, kurie tinkamai įrodomi dokumentais, taip pat asmuo, kuris yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ar tvarko bendrą namų ūkį su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba kuriam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra, jeigu tai tinkamai įrodoma dokumentais.
21. Pagal Aprašo 17.1 papunktį, dokumentai, patvirtinantys Įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įgijimo pagrindą, yra: dokumentai, patvirtinantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis pasinaudojo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise ir Aprašo 21 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad prašymą pateikiantis asmuo yra rėmėjo šeimos narys, arba Aprašo 22 punkte nurodyti dokumentai, įrodantys, kad prašymą pateikiantis asmuo, yra kitas asmuo. Aprašo 21 punkte nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo yra ES piliečio šeimos narys, yra santuokos liudijimas, registruotos partnerystės sutartis, gimimo liudijimas, išlaikymą patvirtinantys dokumentai, kiti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Šie dokumentai pateikiami tik tuo atveju, kai Gyventojų registre tokių duomenų nėra. Aprašo 22 punkte nustatyta, kad dokumentai, įrodantys, kad asmuo, kurio prašymas išduoti kortelę pateikiamas, yra kitas asmuo, yra bendra būsto nuomos ar paskolos būstui įsigyti sutartis, užsieniečio ir jo rėmėjo vaiko (-ų) gimimo liudijimas (¬ai), išlaikymą patvirtinantys dokumentai, gydymo įstaigos pažyma ar kiti Įstatymo 101 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 104 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes patvirtinantys dokumentai.
22. ESTT sprendime byloje C-456/12 išaiškino, kad pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. SESV 21 straipsnio 1 dalimi ir Direktyvos 2004/38 nuostatomis savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos. Direktyvoje 2004/38 trečiųjų šalių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą, išvestinė teisė gyventi šalyje numatyta tik tuo atveju, kai Sąjungos pilietis pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje. Kitos Direktyvos 2004/38 nuostatos, visų pirma jos 6 straipsnis, 7 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 16 straipsnio 1 ir 2 dalys, susijusios su Sąjungos piliečio teise ir išvestine jo šeimos narių teise gyventi „kitoje valstybėje narėje“ arba „priimančiojoje valstybėje narėje“, ir patvirtina, kad trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, šia direktyva negali grįsti išvestinės teisės apsigyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis. Kadangi pagal tarptautinės teisės principą valstybė negali atimti iš savo piliečių teisės atvykti į jos teritoriją ir ten pasilikti, Direktyva 2004/38 tik siekiama reglamentuoti Sąjungos piliečio atvykimo į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir apsigyvenimo joje sąlygas . Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta sprendimo 36 punkte, minėta direktyva juo labiau nesiekiama suteikti išvestinės teisės gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, šeimos nariui Sąjungos piliečio, gyvenančio savo pilietybės valstybėje narėje. ESTT sprendime byloje C-456/12 konstatavo, kad Direktyva 2004/38 nesuteikia išvestinės teisės gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, šeimos nariui Sąjungos piliečio, gyvenančio savo pilietybės valstybėje narėje, ir tokie užsieniečiai šia direktyva negali grįsti išvestinės teisės apsigyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis.
23. ESTT sprendime byloje C-456/12 taip pat nurodė, kad jei Sąjungos pilietis su savo šeimos nariu, trečiosios šalies piliečiu, gyveno kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje ilgiau nei atitinkamai dvejus su puse metų ir pusantrų metų ir ten dirbo pagal darbo sutartį, šiam Sąjungos piliečiui grįžus į pilietybės valstybę narę jo šeimos narys, trečiosios šalies pilietis, pagal Sąjungos teisę turi turėti išvestinę teisę gyventi toje valstybėje narėje. Jei šis trečiosios šalies pilietis tokios teisės neturėtų, darbuotojas, Sąjungos pilietis, galėtų būti atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, nes nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės valstybę narę galės toliau gyventi šeimos gyvenimą, prasidėjusį dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo. Kliūtis išvykti iš valstybės narės, kurios pilietybę turi darbuotojas, nurodyta minėtuose sprendimuose Singh ir Eind, atsiranda dėl atsisakymo šiam darbuotojui grįžus į kilmės valstybę narę suteikti išvestinę teisę joje gyventi jo šeimos nariams, trečiosios šalies piliečiams, kai jis su jais gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pagal Sąjungos teisę ir jos laikydamasis. Nurodyta kliūtis atsiras tik tuo atveju, kai Sąjungos piliečiui gyvenant priimančiojoje valstybėje narėje jam suteikiama pakankama galimybė tęsti arba pradėti šeimos gyvenimą toje valstybėje narėje. ESTT išaiškino, kad pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad bet koks Sąjungos piliečio gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje su šeimos nariu, trečiosios šalies piliečiu, būtinai suponuotų išvestinės teisės gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, šiam sugrįžus į šią valstybę narę.
24. Pasisakydamas dėl užsieniečių išvestinės teisės gyventi šeimos nario pilietybės valstybėje, ESTT konstatavo, kad tuo atveju, kai dėl faktinio gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis šioje valstybėje narėje tęsiamas ar pradedamas šeimos gyvenimas, iš SESV 21 straipsnio 1 dalies kildinamų Sąjungos piliečio teisių veiksmingumas reikalauja, kad grįžęs į savo pilietybės valstybę narę šis pilietis galėtų tęsti šeimos gyvenimą, prasidėjusį priimančiojoje valstybėje narėje, todėl atitinkamam šeimos nariui, trečiosios šalies piliečiui, turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje. Nesuteikus tokios išvestinės teisės gyventi šalyje, tai atgrasytų Sąjungos pilietį palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį pasinaudoti teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, nes jis nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės valstybę narę galės toliau gyventi su savo artimais giminaičiais, su kuriais gyveno ar pradėjo gyventi kartu dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo . A fortiori SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumas reikalauja, kad Sąjungos pilietis, grįžęs į savo pilietybės valstybę narę, galėtų tęsti šeimos gyvenimą, kurį gyveno priimančiojoje valstybėje narėje, jei šis Sąjungos pilietis ir atitinkamas jo šeimos narys, trečiosios šalies pilietis, įgijo teisę nuolat gyventi šioje valstybėje narėje atitinkamai pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 ir 2 dalis. Todėl būtent dėl faktinio Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnyje įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis Sąjungos piliečiui grįžus į savo pilietybės valstybę narę išvestinė teisė joje gyventi pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį suteikiama jo šeimos nariui, trečiosios šalies piliečiui, su kuriuo šis Sąjungos pilietis gyveno šeimos gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje.
25. ESTT sprendime byloje C-456/12 išaiškino, kad Direktyva 2004/38 nesuteikia užsieniečiui išvestinės teisės gyventi jo šeimos nario Europos Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje, pagal SESV 21 straipsnį bet koks Sąjungos piliečio gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje su šeimos nariu taip pat savaime nesuponuoja išvestinės teisės gyventi valstybėje narėje, tokia išvestinė teisė turėtų būti suteikiama tik tuo atveju, kai Europos Sąjungos piliečio ir užsieniečio šeimos gyvenimas tęsiamas arba pradedamas priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvoje 2004/38 įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis. ESTT nurodė, kad Sąjungos teisės normų taikymas neturėtų būti išplėstas tiek, kad jomis būtų piktnaudžiaujama, o siekiant įrodyti piktnaudžiavimą būtinas, objektyvių aplinkybių, iš kurių matyti, kad nors formaliai Sąjungos teisės akte numatytos sąlygos įvykdytos, šio akto tikslas nepasiektas, visetas ir, subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti naudos iš Sąjungos teisės akto, dirbtinai sukuriant sąlygas, numatytas šiai naudai gauti.
26. Pareiškėja skunde nurodė, kad jos sutuoktinio nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo Nyderlanduose, tačiau Migracijos departamentas visų pateiktų įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes nevertino.
27. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja ir S. L. santuoką sudarė 2023 m. rugsėjo 7 d. Iš byloje pateiktos S. L. ir „A“ sudarytos darbo sutarties, matyti, kad ji buvo sudaryta laikotarpiui 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d., tokiam pat laikotarpiui buvo sudaryta ir gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Iš byloje pateiktų VSDFV informacinės sistemos duomenų matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis nuo 2022 m. gruodžio 7 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. dirbo UAB „B“, nuo 2023 m. sausio 22 d. taip pat vykdė individualią veiklą, o nuo 2023 m. liepos 17 d. pradėjo dirbti UAB „C“. Gyventojų registro tarnybos duomenimis S. L. gyvenamąją vietą nuo 1997 m. kovo 6 d. deklaravo Lietuvoje, išskyrus laikotarpius: nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugsėjo 24 d. Byloje nepateikta jokių įrodymų patvirtinančių, kad darbo sutartis ir būsto nuomos sutartis būtų pratęsta ar sudaryta nauja. Pažymėtina, jog pareiškėjos nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir pateiktas Nyderlandų gyventojų registro išrašas, kuriame nenurodytas joks pareiškėjo gyvenimo Nyderlanduose laikotarpis. Šio išrašo išdavimo data nesant jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo faktinį gyvenimą Nyderlanduose po santuokos sudarymo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo gyvenamoji vietą ginčo laikotarpiu buvo Nyderlanduose. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog S. L. po santuokos sudarymo buvo 5 dienoms deklaravęs išvykimą į Nyderlandus nepatvirtina, kad jis po santuokos sudarymo buvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise. Be to, santuokos sudarymo metu pareiškėjos sutuoktinio gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, t. y., šeima nebuvo sukurta kitoje valstybėje narėje, o 5 dienų išvykimo į kitą valstybę narę deklaravimas nelaikytinas gyvenimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjos sutuoktinis grįžo į Lietuvos Respubliką ir iki prašymo dėl ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pateikimo gyveno Lietuvos Respublikoje bei nebuvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos argumentai, kad jos sutuoktinis Nyderlanduose gyveno nuo 2021 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugsėjo 25 d. atmestini, kaip nepagrįsti.
28. Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad Migracijos departamentas nevertino, ar ji neatitinka kitų ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų. Pareiškėjos teigimu, ji nuo 2022 m. rugpjūčio pradėjo gyventi su savo sutuoktiniu jo nuomojamame bute Nyderlanduose, t. y., pradėjo faktinį šeimos gyvenimą.
29. Kaip jau minėta, Įstatymo 2 straipsnio 111 dalyje nustatyta, kad kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, - asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, bet yra sugyventinis, su kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis pastaruosius 3 metus palaiko nuolatinius santykius, kurie tinkamai įrodomi dokumentais, taip pat asmuo, kuris yra išlaikomas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ar tvarko bendrą namų ūkį su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba kuriam dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikalinga asmeninė Europos Sąjungos valstybės narės piliečio priežiūra, jeigu tai tinkamai įrodoma dokumentais. Pagal Aprašo 22 punktą dokumentai, įrodantys, kad asmuo, kurio prašymas išduoti kortelę pateikiamas, yra kitas asmuo, yra bendra būsto nuomos ar paskolos būstui įsigyti sutartis, užsieniečio ir jo rėmėjo vaiko (-ų) gimimo liudijimas (-ai), išlaikymą patvirtinantys dokumentai, gydymo įstaigos pažyma ar kiti Įstatymo 101 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 104 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes patvirtinantys dokumentai.
30. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų pareiškėjos paso kopijų matyti, kad jai buvo išduodamos Šengeno vizos: nuo 2022 m. rugpjūčio 6 d. iki 2022 m. rugsėjo 20 d. (buvimo laikas 30 dienų), su šia viza pareiškėja 2022 m rugpjūčio 9 d. atvyko ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. išvyko per Amsterdamo oro uostą (Nyderlandai); nuo 2022 m. lapkričio 28 d. iki 2023 m. kovo 13 d. (buvimo laikas 90 dienų), su šia viza pareiškėja atvyko 2022 m. lapkričio 29 d. per Vienos oro uostą (Austrija) ir išvyko per Helsinkio oro uostą (Suomija) 2023 m. sausio 30 d.; nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. spalio 7 d. (buvimo laikas 85 dienos), su šia viza pareiškėja atvyko 2023 m. birželio 30 d. per Vienos oro uostą. Taigi, pareiškėja niekada neturėjo nacionalinės vizos, leidimo gyventi, ar kitokio dokumento, suteikiančio ar patvirtinančio teisę gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje (Nyderlanduose). Pareiškėja negyveno pagal Direktyvos 2004/38 nuostatas kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narė, o trumpalaikiai atvykimai su Šengeno viza negali būti laikomi gyvenimu Europos Sąjungos valstybėje. Pareiškėja savo paaiškinimuose nurodė, kad ji nuo 2022 m rugpjūčio 8 d. pradėjo gyventi kartu su sutuoktiniu jo nuomojamame būste Nyderlanduose, tačiau į Nyderlandus ji atvyko 2022 m. rugpjūčio 9 d. Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji gyveno su savo sutuoktiniu Nyderlanduose, buvo jo išlaikoma ir vedė bendrą namų ūkį. Pareiškėjos pateiktos kelios nuotraukos su S. L. prie pastatų, su lagaminais ir bendraujant telefonu nėra pakankamos patvirtinti, kad ji su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeiminį gyvenimą Nyderlanduose. Byloje pateikti S. L. atlikti piniginiai pervedimai pareiškėjai laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki 2023 m. birželio 7 d. taip pat nepakankami patvirtinti pareiškėjos ir S. L. bendrą gyvenimą Nyderlanduose. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog pareiškėja nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad ji su Lietuvos Respublikos piliečiu gyveno šeiminį gyvenimą Nyderlanduose. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai, kad Migracijos departamentas nevertino, ar ji neatitinka kitų ES leidimo laikinai gyventi kortelės išdavimo pagrindų atmestini, kaip nepagrįsti.
31. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog pareiškėjos sutuoktinis santuokos sudarymo metu ir po santuokos sudarymo nebuvo pasinaudojęs laisvo asmenų judėjimo teise, bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, surinko ir išsamiai ištyrė ginčui aktualią informaciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, tenkinti pareiškėjos skundo, remiantis jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.
32. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos T. T. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.