- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-77-337-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Ričardas Gilys, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- A., A. D., D. G., T. R.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-77-337/2009
Teisėja Daiva Gadliauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. kovo 3 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. D., D. G. ir T. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio m. apylinkės teismo 2008-11-28 nuosprendžio, kuriuo:
- A. D. pripažintas kaltu: pagal LR BK 149 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams šešiems mėnesiams; pagal LR BK 149 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
- D. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 149 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtoji bausmė subendrinta su Panevėžio m. apylinkės teismo 2006-03-01 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, iš dalies jas sudedant, ir D. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
- T. R. pripažintas kaltu pagal LR BK 149 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D., D. G. ir T. R. nuteisti už tai, kad jie, 2006 m. spalio 7 d. apie 3 val., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą išžaginti nukentėjusiąją J. P., panaudojo fizinį smurtą prieš J. P., o būtent: prie Respublikos g. 49 pastato, Panevėžyje, A. D. jėga atplėšus išsigandusią, apie nusikalstamus ketinimus supratusią ir įsikibusią į kelio ženklo stulpą J. P., sudavus smūgį į šoną, D. G. pagrasinus nepykdyti, nes kitaip blogai baigsis, ir taip sukeldami nukentėjusiajai baimės jausmą patirti fizinį smurtą, trise prievarta įsodino J. P. į automobilį Peugeot 406, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežė šiuo automobiliu ir nusivedė į nusikaltimo vietą – adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ketvirtame aukšte esantį butą, kurio virtuvėje vertė J. P. gerti alkoholį, po to D. G. atsivedus J. P. į kambarį, palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą, dėl nukentėjusiosios verkimo, maldavimo, drebėjimo, baimės patirti fizinį smurtą supratę jos nenorą lytiškai santykiauti, D. G., A. D. ir T. R. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja J. P. prieš jos valią, t. y. išžagino J. P..
Be to, A. D. nuteistas už tai, kad jis, 2006 m. spalio 7 d. ryte, tiksliai nenustatytą valandą, žinodamas, kad nukentėjusioji J. P. yra įbauginta ir palaužta jos valia priešintis, tvirtai laikydamas apkabinęs per liemenį, išsivedė J. P. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, įsodino į automobilį Peugeot 406, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nusivežė nukentėjusiąją pas save į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, išrengė J. P., liepė gultis su juo į lovą, pasinaudodamas nukentėjusiosios išsekimu ir jai užmigus, pasikėsino lytiškai santykiauti su J. P., bet jai priešinantis – rankomis stumiant nuo savęs, neatliko lytinio akto, po ko, praėjus apie 10 minučių, tęsdamas nusikalstamą veiką, prispausdamas nukentėjusiosios J. P. rankas prie lovos, lytiškai santykiavo su J. P. prieš jos valią.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio m. apylinkės teismo 2008-11-28 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti; atlikti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą. Teigia, kad nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Skunde nurodo, kad jokio nusikaltimo nukentėjusiosios J. P. atžvilgiu nepadarė, smurto jos atžvilgiu nenaudojo. Neatitinka tikrovės teismo nuosprendžio teiginiai apie neva jo naudotą smurtą J. P. atžvilgiu ją atplėšiant nuo kelių eismo ženklo. Teigia, kad nieko panašaus nebuvo ir tai patvirtino baro „Euro Grill“ savininkė liudytoja V. K. bei liudytoja R. Š.. Jei būtų buvusi kokia nors grėsmė J. P., ji galėjo kviesti pagalbos, juo labiau, kad tuo metu šalia buvo policijos pareigūnai, kurie vėliau nubėgo į konfliktinę situaciją prie naktinio klubo „Egivela“. Taip pat galėjo būti išimti apsaugos vaizdo kamerų įrašai nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo pastato, tačiau tai, apelianto manymu, sąmoningai tyrėjų nebuvo padaryta, nes būtų patvirtinti duomenys apie tai, kad jokia prievarta J. P. atžvilgiu nenaudota. Taip pat apeliantas nurodo, kad vykstant pakeliui į T. R. butą, jie buvo sustoję pirktis alkoholio į „Statoil“ degalinę, buvo išėję iš automobilio, nukentėjusiajai nebuvo jokių kliūčių kreiptis pagalbos į degalinės personalą, pabėgti iš automobilio ir pan. Taip pat, jei būtų buvusi kokia nors jai grėsmė būti išžagintai, einant į T. R. butą nebuvo jokių kliūčių J. P. neiti kartu su jais, kreiptis pagalbos į kitų namo laiptinės butų kaimynus. Ji absoliučiai neatliko jokių veiksmų, iš kurių galima būtų buvę suprasti, jog neketina eiti kartu su jais į T. R. butą tęsti vakarėlio. Apeliantas A. D. nurodo, kad pas T. R. bute visi vartojo alkoholinius gėrimus, jis išgėrė nedaug, nes vairavo automobilį. Jei būtų buvusi kokia nors prievarta dėl J. P. prievartinio laikymo bute ar jos išžaginimo požymių, kartu buvę liudytojai L. F. ir D. S. būtų tai pastebėję, nutraukę neteisėtus veiksmus. Tačiau šie liudytojai patvirtino, jog jokių prievartinių lytinių santykių nebuvo, jie nematė tokių dalykų. Taip pat nukentėjusiajai nebuvo jokių kliūčių šauktis pagalbos namo kaimynų, kurie vienareikšmiškai būtų iškvietę policijos pareigūnus dėl galimo nusikaltimo darymo. Paprašius J. P., jis kartu su ja vyko į jo motinos butą, kuriame jis gyvena. Ten vyko faktiškai J. P. iniciatyva, jai prašant išvažiuoti kartu iš to buto, nes jai nepatogu buvo grįžti į namus – ji buvo neblaivi, be to, jis suprato, jog ji buvo vartojusi narkotikų. Pas jį į namus ji ėjo kartu su juo, lipo į ketvirtąjį aukštą, pakeliui sutiko kaimynę. Nebuvo jokių veiksmų, iš kurių galima būtų buvę susidaryti nuomonę ar suprasti, kad J. P. kartu su juo eina prieš savo valią. Pas jį namuose ji prausėsi, tvarkėsi vonioje, naudojo jo motinos higienos reikmenis, rankšluosčius, vėliau kosmetines priemones; tai patvirtina jo motinos E. D. parodymai. Teigia, kad su J. P. miegojo kartu vienoje lovoje, gera valia lytiškai santykiavo, jis naudojo prezervatyvą. Jokio fizinio ar psichinio smurto jos atžvilgiu nenaudojo. Jokio fizinio smurto požymių, jog ji priešinosi prievartiniam lytiniam aktui nebuvo nei ant jos kūno, nei apžiūrint įvykio vietą – jo motinos butą. Ryte jis davė jai pinigų 20 Lt, kad taksi automobiliu grįžtų į savo namus. Jo lytinis santykiavimas su J. P. buvo abipusiu sutikimu, nenaudojant jokios prievartos, o tai nesuponuoja jokios baudžiamosios atsakomybės. Pačios nukentėjusiosios parodymai šioje byloje yra prieštaringi. Apeliantas mano, jog ji turi pateisinti savo elgesį prieš tėvus – ji visą naktį nebuvo namuose, girtavo su vaikinais, lytiškai santykiavo su juo, be to, tapo žinoma iš bylos duomenų, jog buvo pavartojusi ir narkotinių medžiagų, todėl yra sugalvojusi versiją apie jos grupinį išžaginimą. A. D. teigia, kad Panevėžio m. apylinkės teismas buvo šališkas visų kaltinamųjų atžvilgiu, t. y. su išankstiniu nusistatymu, jog jie yra nusikaltę J. P. atžvilgiu. Todėl apeliacinės instancijos teisme būtina iš naujo atlikti įrodymų tyrimą, siekiant objektyviai, nešališkai, pakartotinai išsiaiškinti visas baudžiamosios bylos aplinkybes.
Nuteistasis T. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio m. apylinkės teismo 2008-11-28 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, nuosprendis nemotyvuojamas dėl baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Apeliantas neigia savo kaltę. Teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę grindė tik nukentėjusiosios J. P. parodymais, kurie bent jau dėl jo veiksmų yra nenuoseklūs. Nukentėjusioji J. P. nėra atvira ir sąžininga, neigia teismo konstatuotą aplinkybę, kad ji vartojo narkotines medžiagas, todėl jos parodymai nėra patikimi. Nukentėjusiosios J. P. parodymai ikiteisminio tyrimo eigoje duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, po to teismo posėdyje dėl jo veiksmų jos atžvilgiu skyrėsi. Jos parodymai skyrėsi ne tik dėl detalių, bet ir dėl esminės aplinkybės - atliko jis su ja lytinį aktą, ar tik norėjo tai padaryti. Nuosprendyje daroma išvada, kad nukentėjusiosios abejojimas, ar jis atliko su ja lytinį aktą, nurodytas parodymuose, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismui nekelia abejonių, nes nukentėjusioji neva teismui tai argumentuotai ir įtikinamai paaiškino. Su tokia išvada negalima sutikti, kadangi nukentėjusioji jau iki įvykio gyveno lytinį gyvenimą ir neabejotinai galėjo atskirti lytinį aktą nuo mėginimo jį atlikti. Jos parodymai apie tai, kad neva teigdama ikiteisminio tyrimo teisėjui apie jo neatliktą su ja lytinį aktą ji turėjusi galvoje, kad jis akto galimai nebaigė, nes neišsiliejo sperma, yra naivūs ir neįtikinami. Nuosprendyje dėstydamas nukentėjusiosios parodymus, teismas tai daro tendencingai, nurodydamas, kad neva nukentėjusioji tvirtino, jog ir jis vartojo jos atžvilgiu smurtą jėga sodindamas į automobilį prie kavinės „Eurogril“, nors į jo gynėjo klausimą nukentėjusioji labai kategoriškai parodė, jog jis prieš ją neatliko visai jokio smurtinio veiksmo. Tik klausinėjama apie tai, kodėl ji neišlipo iš automobilio degalinėje, nukentėjusioji parodė, kad taip pasielgė tik todėl, kad jis ją laikė už rankos, tačiau tokius parodymus ji davė tik bylą nagrinėjant teisme, siekdama pasiteisinti, kodėl neišlipo iš automobilio, kai turėjo galimybes tai padaryti. Nukentėjusiosios J. P. parodymų, priešingai nei daroma išvada nuosprendyje, kiti įrodymai nepatvirtina, be to, kai kurie jų netgi jos parodymus paneigia, todėl teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus ir visumoje sudaro nenutrūkstamą įrodymų grandinę, patvirtinančią kaltinamųjų kaltę, yra deklaratyvi. Nukentėjusioji nurodė, kad jau prie kavinės „Eurogril“ ji jautė grėsmę, todėl atsisakė kartu vykti su jais, bet buvo prievarta įsodinta į automobilį. Tokius jos parodymus paneigia ne tik liudytojos R. Š. parodymai, kuriuos teismas nuosprendyje sukritikavo ir nepriėmė, bet ir kitos faktinės aplinkybės. Pati nukentėjusioji pripažino, kad ją neva jėga laikant prieš pat įsodinimą į automobilį, pro šalį ėjo policijos pareigūnai. Todėl nesuprantama, kodėl ji, bijodama ją laikiusio asmens, neprašė policijos pareigūnų pagalbos. Pati nukentėjusioji nurodė ir tai, kad sodinama į automobilį, matė visai netoliese buvusius savo draugus G. L., A. M. ir kitus. Nepaaiškinama, kad ir šiems asmenims ji nieko nesakė ir neprašė pagalbos, jei jautė kokią nors grėsmę. Ir šie liudytojai nurodė nematę jokios grėsmės, todėl neteikę jokios pagalbos. Tokias aplinkybes, kad J. P. neprašė jokios pagalbos, nors galimybes tikrai turėjo, patvirtino ir liudytoja V. K.. Apeliantas teigia, kad toks įrodymų vertinimas pažeidžia BPK 20 str. 5 d. nuostatas.
Teismo išvados, kad jau prie kavinės „Eurogril“ buvo pradėtas vartoti smurtas tikslu išžaginti nukentėjusiąją, logiškai visai nepaaiškina kitos objektyviai nustatytos aplinkybės. Nustatyta, kad nukentėjusiajai vykstant automobiliu į butą, kuriame su ja buvo lytiškai santykiaujama, ji turėjo mobilaus ryšio telefoną, kuris iš jos nebuvo paimtas, todėl neįtikėtina, kad siekdami išžaginti nukentėjusiąją, jie paliktų jai ryšio priemonę, kuria ji bet kuriuo momentu gali išsikviesti pagalbą, pranešti apie nusikaltimą policijai. Telefoną ji turėjo ir tuomet, kai nukentėjusiosios teigimu, ji buvo išžaginta D. G., ir pakankamai ilgam laikui buvo palikta kambaryje, todėl juo galėjo pasinaudoti iškviesdama pagalbą, pranešdama apie nusikaltimą. Neįtikėtina, kad telefoną iš nukentėjusiosios nebūtų paėmę, jei būtų darę prieš ją nusikalstamą veiką. Be to, automobilyje ir būtent toje vietoje, kur sėdėjo nukentėjusioji, buvo paliktas ginklas su šaudmenimis, kurį nukentėjusioji bet kuriuo momentu galėjo pasinaudoti tuo ginklu ne tik šaudama į jį, bet ir smogdama juo jam į galvą, todėl neįtikėtina, kad siekdami nusivežti nukentėjusiąją tikslu išžaginti, jie būtų jai palikę pavojingą ginklą. Be to, nustatyta ir tai, kad įvykio vietoje buvo visai pašaliniai asmenys – liudytojai D. S. ir L. F.. Ir jie nedavė parodymų apie jokią prievartą nukentėjusiosios atžvilgiu, jos baimę, kuri pasireiškė, teismo nuomone, nukentėjusiosios verkimu, maldavimu, drebėjimu. Nei vienos šios aplinkybės nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys, todėl šias aplinkybes teismas nustatė vien tik iš nukentėjusiosios parodymų. Pažymėtina, kad tiesiogiai dalyvavusių įvykio vietoje liudytojų D. S. ir L. F. parodymų teismas apskritai nevertino – išdėstęs juos nuosprendžio aprašomojoje dalyje jų nei priėmė, nei motyvuotai atmetė. Apeliantas T. R. skunde teigia, kad teismas visai nemotyvavo, kodėl jo veiką kvalifikavo pagal BK 149 str. 2 d., o ne pagal 1 d. Nurodo, kad jis niekaip neprisidėjo prie, pasak nukentėjusios, pasipriešinimo palaužimo ir nenoro lytiškai santykiauti. Teigia, kad teismui nenurodant kokių nors papildomų motyvų dėl tokių veiksmų kvalifikavimo, šie veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 149 str. 1 d. Nemotyvuotas jų kvalifikavimas pagal BK 149 str. 2 d. įgalina teigti, kad įstatymas buvo taikytas netinkamai.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. G. apeliaciniu skundu prašo grąžinti bylą į Panevėžio m. apylinkės teismą nagrinėti iš naujo, išteisinti jį dėl BK 149 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Teigia, kad teismas klaidingai interpretavo byloje esančius įrodymus bei nustatė patį fizinės prievartos naudojimo faktą. Nurodo, kad teismas nesurinko įrodymų, kad jis lytiškai santykiavo su J. P. – atliekant įvykio vietos apžiūrą, nebuvo rasta jokių jo santykiavimo su J. P. požymių, jis nuteistas tik vien jos duotų neobjektyvių ir melagingų parodymų pasėkoje. Tai, kad nebuvo naudojama fizinė prievarta, rodo 2006-10-07 specialisto išvada, nes jokių sužalojimų (tame tarpe J. P. lyties organuose) nenustatyta. Be to, teismas nustatė, kad jis neva prievarta įsodino J. P. į automobilį, A. D. neva jai smogė į šoną (mano, kad po smūgio į šoną tikrai turėjo atsirasti tai patvirtinančios žymės – kraujosrūvos). Tai, kad nebuvo naudojama prievarta, patvirtina liudytojų V. K. ir R. Š. parodymai. Minėtoms liudytojoms meluoti ar kaip kitaip klaidinti teismą nėra jokio tikslo, jos asmeniškai su juo ar jo draugais nepažįstamos. Mano, kad nei jis, nei jo draugai negalėjo vien savo išvaizda sukelti J. P. baimės. Nei jis, nei jo draugai nepriklauso nusikalstamoms grupuotėms, nebuvo teisti už panašius nusikaltimus, tai, kad būna kavinėse ir mėgsta pasilinksminti, nereiškia kad jis ir jo draugai prievartauja merginas. Nukentėjusiosios išsakyti teiginiai, kad jis grasino jai, atplėšė nuo stulpo, prievartavo ją, yra aiškiai melagingi, jų nepatvirtina J. P. draugai, netoliese budėję policijos pareigūnai, taip pat vaizdo įrašas iš benzino kolonėlės, D. S. ir L. F. parodymai. Mano, kad J. P., jei tikrai tuo metu jis ir jo draugai būtų jai kėlę grėsmę, kelis kartus galėjo šauktis pagalbos, pabėgti, paskambinti mobiliuoju telefonu ir iškviesti pagalbą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Be to, nesuprantama, kodėl teismas kritiškai vertino liudytojos R. Š. parodymus. Mano, kad ši liudytoja buvo visiškai objektyvi, nešališka. Skunde nurodo prašymą iškviesti ir papildomai apklausti liudytojus R. Š., D. S., L. F..
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl grupinio išžaginimo (BK 149 str. 2 d.)
Apeliantai A. D., D. G. ir T. R. neigia padarę BK 149 str. 2 d. numatytą jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios J. P. parodymais ir kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad nuteistieji A. D., D. G. ir T. R., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą išžaginti nukentėjusiąją J. P., panaudojo fizinį smurtą prieš J. P. ir palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą, dėl nukentėjusiosios verkimo, maldavimo, drebėjimo, baimės patirti fizinį smurtą supratę jos nenorą lytiškai santykiauti, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja J. P. prieš jos valią, t. y. padarė BK 149 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų A. D., D. G. ir T. R. padarytą nusikalstamą veiką.
BK 149 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Taigi, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 straipsnį būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį atėmimą galimybės priešintis ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir lytinį santykiavimą. Be to, šie veiksmai yra atliekami prieš lytinį santykiavimą ir yra nukreipti nukentėjusiojo esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdytų nusikaltimų aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ją išžagino trys vaikinai, kuriuos asmens parodymų atpažinti iš nuotraukų ar vaizdų įrašų kartotekų metu ji atpažino kaip A. D., D. G. ir T. R.. Šiuos parodymus ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, pirmosios po įvykio su nukentėjusiąja kalbėjusios liudytojos R. P. ir L. R. taipogi patvirtino, kad J. P. sakė, jog ją išžagino trys jaunuoliai. Taigi, šiuos bei kitus nukentėjusiosios J. P. parodymus patvirtino liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti.
Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistųjų prieš ją naudotas fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistaisiais. Sutinkamai su nukentėjusiosios parodymais, ji į automobilį buvo įsodinta, po to sustojus degalinėje automobilyje buvo laikoma, o vėliau į vieno namo ketvirtame aukšte esantį butą buvo nuvesta bei ten laikoma, verčiama gerti alkoholinius gėrimus be jos sutikimo, prieš jos valią. Kad nukentėjusioji dar prie Respublikos g. 49 pastato, Panevėžyje, bandė ištrūkti iš ją laikiusio D. G. patvirtino liudytojas G. L., kuris parodė, kad matė, kaip prie Respublikos g. 49 pastato J. P., būdama apkabinta D. G., stengėsi jį atstumti nuo savęs ir visaip muistėsi. Liudytojas A. M. parodė, kad apkabinta vaikino J. P. stovėjo sulenkusi rankas ties savo krūtine ir jei ji tik atsisukdavo į jų pusę (kur stovėjo ir jos laukė A. M., G. L.), tas vaikinas traukdavo ją arčiau savęs. Pastarųjų liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ji jau prie Respublikos g. 49 pastato buvo laikoma D. G. prieš jos valią. Be to, šią aplinkybę netiesiogiai taip pat patvirtina liudytojos V. K. parodymai apie tai, kad išėjusi iš Respublikos g. 49 pastato į lauką ji matė D. G., kuris laikė apkabinęs J. P., todėl pasakiusi jam, kad šis paleistų mergaitę. Taigi, nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo netikėti ir tuo, kad, sutinkamai su J. P. parodymais, prie Respublikos g. 49 pastato A. D. jėga atplėšė ją įsikibusią į kelio ženklo stulpą ir sudavė jai smūgį į šoną, D. G. pagrasinus nepykdyti, nes kitaip blogai baigsis, trise prievarta įsodino ją į automobilį. Kad J. P. buvo prievarta įsodinta į automobilį patvirtino ir liudytojas G. L., parodęs, kad matė, kaip D. G. jėga įsodino nukentėjusiąją į automobilio galą. Nors kitų aplinkybių dėl fizinio smurto panaudojimo jokie liudytojai nematė ir nepatvirtino, tačiau tai nukentėjusiosios parodymų nepaneigia. Be to, kaltės dėl fizinio smurto pavartojimo prieš J. P. pagrindimas vien nukentėjusiosios parodymais BPK 301 straipsnio prasme yra leistinas, nes šio straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Kitų aplinkybių liudytojai A. M., G. L. nematė, nes, sutinkamai su jų parodymais, jų dėmesį nukreipė prie klubo „Egivela“ vykęs kažkoks sujudimas ar muštynės, į kurias nuskubėjo byloje minimi policijos pareigūnai. Pasinaudoję šiomis aplinkybės, nuteistieji skubiai jėga įsodino J. P. į automobilį, nesudarydami galimybių jai šauktis pagalbos. Pagalbos nešaukimas iki tol nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti melagingais ar nepatikimais. Be to, realų pavojų bei nusikalstamus nuteistųjų kėslus J. P. suvokusi tik jiems ėmusis aktyvių smurtinių veiksmų. Sutinkamai su nukentėjusiosios J. P. parodymais, prie D. G. veiksmų laikant ją prieš jos valią prisidėjo ir A. D., jėga atplėšęs ją įsikibusią į kelio ženklo stulpą ir sudavęs jai smūgį į šoną, ir T. R., padėdamas minėtiems nuteistiesiems jėga įsodinti ją į automobilį. Šie nuteistųjų veiksmai bei D. G. grasinimas nepykdyti, nes kitaip blogai baigsis, nukentėjusiajai sukėlė baimės jausmą patirti fizinį smurtą, palaužė galimą jos pasipriešinimą. Apeliantų teiginiai, kad nukentėjusiajai nebuvo jokių kliūčių kreiptis pagalbos į degalinės personalą, pabėgti iš automobilio ir pan., yra deklaratyvūs, paneigti byloje esančiais duomenimis, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Nukentėjusioji J. P. parodė, kad važiuojant automobiliu ją apkabinęs laikė D. G., o sustojus degalinėje, ją už rankos laikė T. R.. Demonstratyvus ginklo laikymas automobilyje taip pat sustiprino nukentėjusiosios baimę dėl nuteistųjų nusikalstamų ketinimų įgyvendinimo realumo, visiškai palaužė jos pasipriešinimą, ką patvirtina vėlesnis J. P. elgesys nesišaukiant pagalbos kaimynų – einant į T. R. butą, neprašant pagalbos liudytojų L. F. ir D. Š. – būnant T. R. bute, bei vėliau vykstant su A. D. į butą ir būnant jame. Taigi, byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad dar iki lytinio santykiavimo buvo naudotas smurtas nukentėjusiosios esamam pasipriešinimui įveikti ir jį naudojo visi nuteistieji, todėl atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo apeliantams kvalifikuotą išžaginimą (BK 149 str. 2 d.).
Smurtiniais aktyviais bei pasyviais veiksmais palaužę nukentėjusiosios pasipriešinimą, A. D., D. G. ir T. R., prieš J. P. valią vienas po kito lytiškai su ja santykiavo T. R. bute. Prašydama paleisti, verkdama, drebėdama iš baimės nukentėjusioji J. P. išreiškė lytinių santykių nenorą, todėl šį nusikaltimą darę asmenys suvokė, kad jie lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią. Tai, kad liudytojai L. F. ir D. Š. teigia nematę, kad su J. P. butų buvę lytiški santykiaujama, apeliantų kaltės taip pat nepaneigia. Pastarieji liudytojai parodė, kad tuo metu jie, dar būdami ir apsvaigę nuo alkoholio, miegojo, be to, sutinkamai su nukentėjusiosios parodymais, bijodama nuteistųjų ji prievartinių santykių metu pagalbos garsiai nešaukė. Atitinkamai paaiškinama ir ta aplinkybė, kodėl nukentėjusioji tiek automobilyje, tiek bute nepasinaudojo turėtu savo mobiliojo ryšio telefonu pagalbai iškviesti bei pagalbos neprašė bute buvusių nuteistųjų draugų L. F. ir D. Š.. Tai, kad su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiaujama, patvirtina ne tik pati nukentėjusioji, bet ir specialisto išvada, iš kurios matyti, kad ant nukentėjusiosios kelnaičių rasta sperma su A. D. genotipu. Be to, A. D. kaltę iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo prieštaringi parodymai. Apeliantas A. D. parodė, kad su J. P. jis santykiavo vieną kartą jo motinos bute ir tuo metu naudojosi prezervatyvu. Todėl ant J. P. rasta A. D. sperma patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie prieš tai buvusį dar vieną A. D. lytinį santykiavimą su ja T. R. bute. Taigi, nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo netikėti ir tuo, kad, sutinkamai su J. P. parodymais, be A. D. su ja prievartinius lytinius aktus T. R. bute atliko D. G. ir T. R.. Be to, buvus šiuos santykius patvirtina taip pat nenuoseklūs D. G. parodymai, kuris ikiteisminio tyrimo metu lytinio santykiavimo su nukentėjusiąja J. P. neneigė, o teismui svarstant suėmimo pratęsimo klausimą, D. G. pripažino T. R. bute turėjęs lytinius santykius su J. P.. D. G. skunde akcentuojamas sužalojimų nukentėjusiosios lytiniuose organuose ir kitose kūno vietose nenustatymas nuteistųjų kaltės dėl išžaginimo nepaneigia. Apelianto T. R. skunde minimas nukentėjusiosios parodymų jo atžvilgiu prieštaringumas pašalintas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo klausimu teismas argumentuotai pasisakė skundžiamame nuosprendyje, su kurio vertinimu visiškai sutinka teisėjų kolegija. Taip pat teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo liudytojos R. Š. parodymų vertinimu, kuris nuosprendyje pakankamai argumentuotas, todėl kaip nepagrįsti atmestini apeliantų teiginiai dėl pastarosios liudytojos objektyvumo ir nešališkumo.
Apeliantų skundo teiginiai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo yra nepagrįsti. Teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai, taip pat nenustatyta aplinkybių, numatytų LR BPK 58 str., dėl kurių pirmos instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas nei apeliantų, nei jų gynėjų teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą nei apeliantai, nei jų gynėjai neturėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra.
Dėl A. D. įvykdyto išžaginimo (BK 149 str. 1 d.)
Nors A. D. neigia padaręs jam inkriminuotą BK 149 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios J. P. parodymais ir kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad A. D., žinodamas, kad nukentėjusioji J. P. yra įbauginta ir palaužta jos valia priešintis, pasinaudodamas nukentėjusiosios išsekimu ir jai užmigus, pasikėsino lytiškai santykiauti su J. P., bet jai priešinantis – rankomis stumiant nuo savęs, neatliko lytinio akto, po ko, praėjus apie 10 minučių, tęsdamas nusikalstamą veiką, prispausdamas nukentėjusiosios J. P. rankas prie lovos, lytiškai santykiavo su J. P. prieš jos valią.
Nukentėjusiosios parodymais bei juos patvirtinančiais kitais byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad bendrais A. D., D. G. ir T. R. smurtiniais veiksmais buvo palaužta J. P. valia priešintis. Žinodamas tai ir pasinaudodamas nukentėjusiosios būsena po trijų prievartinių lytinių santykių nuteistasis A. D. išsivedė J. P. iš T. R. buto ir nusivežė ją į savo motinos butą. Sutinkamai su nukentėjusiosios parodymais, A. D. savo motinos bute, prispausdamas jos rankas prie lovos, lytiškai santykiavo su J. P. prieš jos valią. Šiais nukentėjusiosios parodymais paneigti nuteistojo A. D. parodymai dėl neprievartinio pobūdžio lytinio santykiavimo su J. P.. Be to, nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina nenuoseklūs, byloje nustatytiems duomenims prieštaraujantys paties A. D. parodymai, todėl netikėti nukentėjusiosios parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Pastarojo nuteistojo parodymai apie tai, kad J. P. jo motinos namuose prausėsi, tvarkėsi vonioje ir tai patvirtina jo motinos E. D. parodymai, A. D. kaltės dėl išžaginimo nepaneigia. Be to, A. D. kaltės pagrindimas nukentėjusiosios J. P. parodymais BPK 301 straipsnio prasme yra leistinas, nes šio straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, byloje surinktus įrodymus įvertino vadovaudamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, todėl keisti ar naikinti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų A. D., D. G. ir T. R. apeliacinius skundus atmesti.